- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-27
- Bylos Nr.
- 2A-703-259/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01542-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Pareiškėjas
- I. S.
- Suinteresuotas asmuo
- R. E., M. A., Vilkaviškio rajono 2-ojo notarų biuro
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. E., M. A., Vilkaviškio rajono 2-ojo notarų biuro notarei S. Ū. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja I. S. pareiškime prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvo ir testatoriaus R. S. mirties dieną (duomenys neskelbtini) jai buvo reikalingas išlaikymas. Juridinę reikšmę turintį faktą prašė nustatyti tikslu gauti privalomą tėvo R. S. palikimo dalį. Nurodė, kad ji yra vienintelis palikėjo ir testatoriaus R. S. vaikas, jos tėvai likus maždaug 5 metams iki R. S. mirties išsituokė, ji pati tuomet gyveno atskirai (duomenys neskelbtini). Su motina ryšius yra nutraukusi, po ištuokos ši jos nerėmė, to pati ir neprašė. 2008-2010 metais ji mokėsi Dailės mokykloje ir įgijo keramikos dirbinių gamintojo specialybę (profesiją), 2013 metais pagal trišalę profesinio mokymo (perkvalifikavimo) sutartį, finansuotą Darbo biržos, mokėsi (duomenys neskelbtini)darbo rinkos mokymo centre ir įgijo papildomą viešbučio tarnautojo specialybę (profesiją). Tiek mokymosi laikotarpiu (2010-2013 m.), tiek baigusi mokslus(2013-2015 m.) ji (duomenys neskelbtini) ieškojosi darbo registruodamasi Darbo biržoje, taip pat savarankiškai lankydamasi pas darbdavius bei teikdama prašymus įdarbinti su CV internetu, tačiau darbo negavo, nedirbo, legalaus darbo iš viso nėra dirbusi. Iki 2015 m. balandžio mėn. jai velionis tėvas nuomojo iš jos brolio D. S. butą (duomenys neskelbtini), mokėjo savininkui kažkiek nuompinigių, taip pat butui tekusią dalį komunalinių mokesčių, išskyrus internetą ir kabelinę TV, už ką liepdavo susimokėti iš tų pačių jai kas mėnesį jo duotų pragyvenimui pinigų. 2015 m. balandžio mėn. ji grįžo laikinai, o po to ir nuolatinai gyventi į (duomenys neskelbtini), jų susitarimu apsigyveno tėvui priklausiusiam name, tėvas jai ir toliau duodavo pragyvenimui maždaug po 50 Eur/mėn. bei per savo buvusią sugyventinę, pas kurią jau sirgdamas gyveno (duomenys neskelbtini), apmokėdavo namo komunalinius mokesčius. Tėvas mirė (duomenys neskelbtini), jai tuomet buvo reikalingas jo išlaikymas dėl to, kad buvo netekusi 10 proc. bendro darbingumo dėl vaikystėje diagnozuotos ligos – epilepsijos, bei kitų sveikatos sutrikimų, jos sveikata bendrai buvusi ir yra silpna, ne dėl savo kaltės nedirbusi (darbo ieškojusi, bet negavusi), neturėjusi nekilnojamo turto, transporto priemonių, santaupų bankuose ar kitų šaltinių, iš ko būtų galėjusi pati save išlaikyti. Papildomos socialinės paramos, kol buvo gyvas ir ją rėmė tėvas, jai nereikėję, todėl tokios nesikreipusi, po tėvo mirties jos kreipėsi, vieną kartą parama buvo skirta, kitą kartą savivaldybė atsisakė ją skirti dėl to, kad iš giminaičio gavo 4000 Eur pajamų už tėvo valia parduotą už jo pinigus buvusį nupirktą, bet giminaičio vardu įregistruotą visureigį. Apie testamento sudarymą suinteresuotų asmenų, jos pusbrolių iš tėvo pusės, naudai jai pasakęs pats tėvas, ji neprieštaravusi tokiai jo valiai, nes tėvas jai pasakęs, jog su R. E. susitarę, kad ši namus (duomenys neskelbtini), kuriuos paveldės pagal testamentą po jo mirties, parduos, o už gautus pinigus nupirks pareiškėjai butą. Tėvo testamentų suinteresuotų asmenų naudai pareiškėja neginčijo, kai jos paprašyta R. E. nesutiko jai nupirkti buto, ji kreipėsi su pareiškimu į teismą.Suinteresuoti asmenys R. E. ir M. A. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjai tėvo mirties dieną nebuvo būtinas jos išlaikymas, ji galėjo dirbti ir pati save išlaikyti. Testatorius, jų dėdė, nė vieno iš jų neįpareigojo niekuo prieš pareiškėją, tame tarpe ir nupirkti jai butą, tokio ar panašaus susitarimo nebuvę nei atskira sutartimi, nei žodžiu. Testamentus R. S. sudarė savo valia, testamentų sudarymą suinteresuotų asmenų naudai motyvavo tuo, jog pareiškėja nesugebėsianti tinkamai naudotis liekančiu jo turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškimą atmetė.Teismas nustatė, kad palikėjas R. S. 2015 m. kovo 26 d. Vilkaviškio r. 3-iame notarų biure sudarė testamentą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo po savo mirties jam priklausiusį turtą: 15 a. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jame esančius nekilnojamus daiktus, įregistruotus nekilnojamo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini), 3 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), automobilį „Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonę „Tauras 2501-02“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), - paliko suinteresuotam asmeniui R. E. R. S. 2015 m. gegužės 25 d. Vilkaviškio r. 3-iame notarų biure sudarė testamentą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo po savo mirties jam priklausiusį turtą: 2,94 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2,88 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 0,38 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais, įregistruotais nekilnojamo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), - paliko suinteresuotam asmeniui M. A., išskirtinių (CK 5.23 - 5.25 str.), tarp jų ir pareiškėjos naudai, testamentuose nenustatyta (paveldėjimo byla, l. 8-11). R. S. palikimą priėmė: pagal įstatymą – 2015 m. spalio 16 d. pareiškėja I. S., kuriai 2016 m. vasario 29 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), į automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal testamentus – 2015 m. lapkričio 4 d. testamentiniai įpėdiniai R. E. ir M. A., kuriems paveldėjimo teisės liudijimai pagal testamentą dar neišduoti (c. b. l. 7, 8; paveldėjimo byla l. 2-5). Teismas nustatė, jog pareiškėja yra vienintelis 1-osios eilės palikėjo R. S. įpėdinis pagal įstatymą, taigi, pagal įstatymą galėtų paveldėti visą palikimą, o suinteresuotų asmenų naudai sudarytais testamentais R. S. turto jai išviso neskyrė (neskaitant pareiškėjos pagal įstatymą paveldėtą, į testamentus neįtrauktą automobilį „VW Golf“). Todėl teismas sprendė, kad pareiškėja atitinka formalųjį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą teisei į privalomąją testamentais palikto tėvo palikimo dalį. Tačiau be formaliojo kartu tam turi būti ir materialusis pagrindas – pretenduojantis į privalomąją dalį asmuo privalo būti reikalingas išlaikymo.Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčas dėl aplinkybės, kad tikrovėje (faktiškai) testatorius R. S. iki mirties dienos teikė materialinę paramą pareiškėjai. Nėra ginčo ir dėl faktų, jog jos tėvo mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) pareiškėja nedirbo, negavo pajamų, neturėjo nekilnojamo turto, kelių transporto priemonių ar kito turto, iš disponavimo kuriuo būtų galėjusi pati save išlaikyti. Taip pat nurodė, kad subjektyvinės teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimui būtinas dviejų aplinkybių egzistavimas: a) asmuo pats objektyviai neturi pajamų, turto ar kt. šaltinių savęs išlaikymui; b) asmuo neturi objektyvios galimybės tokių pajamų, turto ar kt. savęs išlaikymo šaltinių gauti. Nagrinėjamo ginčo kontekste ypač aktualu, ar pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės save išlaikyti pati (gauti pajamų ir kt.).Teismas sprendė, jog testatoriaus mirties dieną egzistavę aplinkybės, susijusios su pareiškėjos sveikatos sutrikimais, darbingumo lygiu, amžiumi, profesiniu išsilavinimu, objektyviai, žymiai, iš esmės neribojo pareiškėjos įsidarbinimo bei ir kt. pajamų gavimo galimybių. Todėl teismas sutiko su suinteresuotų asmenų pozicija, jog pareiškėja visgi turėjo realias objektyvias galimybes dirbti, gauti pajamas ir pati save išlaikyti, o darbo paieškų nerezultatyvumas pats savaime nepanaikina tokių galimybių egzistavimo, netgi nepaisant aplinkybių, kad darbo paieškos per Darbo biržą vyko neištisai, epizodiškai, tėvo mirties dieną (tuo laikotarpiu) pareiškėja iš viso nebuvo registruota Darbo biržoje, o po tėvo mirties du kartus atsisakė jai pasiūlyto darbo, iki testatoriaus mirties socialinės paramos iš savivaldybės neprašė. Taigi, teismas sprendė, jog objektyviai pareiškėja turėjo galimybes dirbti, gauti pajamų ir iš jų save išlaikyti, pati nebuvo pakankamai, kiek to reikalavo jos padėtis, aktyvi, rūpestinga ir motyvuota, kad maksimaliai šias galimybes išnaudoti. Teismo vertinimu, šią išvadą patvirtina ir pareiškėjos teisme išsakytos asmeninės nuostatos, jog ji pirmiausia norinti dirbti sau, o ne kitam (turėti nuosavą verslą), norinti dirbti tik pagal turimas, įgytas specialybes – tai, teismo vertinimu, neatitinka išlaikymo būtino įpėdinio apibrėžties kaip ji yra nustatyta CK 5.20 straipsnio 1 dalyje. Todėl teismas sprendė, kad nėra pakankamo faktinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja jos tėvo mirties dieną buvo reikalinga išlaikymo CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme.Teismo vertinimu, bylos duomenų nepakanka ir tam, kad spręsti, jog nagrinėjama testamentinės išskirtinės egzistavimo tikimybė yra aiškiai didesnė nei kad būtų priešingai, nepaisant fakto, jog testamentai sudaryti ne dukters, o sūnėno ir dukterėčios (sesers vaikų) naudai. Todėl teismas sprendė, jog šioje konkrečioje byloje pagal jos duomenis nėra nustatyta aplinkybė, kad testatorius būtų nustatęs pareiškėjai testamentinę išskirtinę (CPK 178, 179 ir 185 str.).Teismas taip pat sprendė, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas testamentinės išskirtinės pareiškėjai faktas (CK 5.23 str., 5.25 str.), jis negali būti tapatinamas su privalomąja dalimi paveldint pagal testamentą (CK 5.20 str. 1 d.), nors pareiškėja kaip faktinį pagrindą kreipimuisi į teismą su nagrinėjamu pareiškimu nurodė būtent testamentinės išskirtinės negavimo iš suinteresuotų asmenų aplinkybę (kad suinteresuoti asmenys nenupirko jai buto, neduoda daugiau pinigų ir pareiškė neketinantys to daryti). Teismas nurodė, kad įstatymu nustatyta teisė į privalomąją testamentu paveldimo turto dalį nepriklauso nuo to, ar yra nustatyta testamentinė išskirtinė, ar nėra, ar ją sudarančios testamentinių įpėdinių prievolės yra vykdomos, ar ne – teisė į privalomąją dalį ir testamentinės išskirtinės teisė egzistuoja ir ginamos savarankiškai, nors galima ir jų mišri situacija, tačiau vis vien jos nelemia viena kitos, kaip šios bylos atveju norėtų pareiškėja. Todėl teismas konstatavo, kad šiai bylai teisingai išspręsti neturi tiesioginės juridinės reikšmės aplinkybė - yra nustatyta pareiškėjai testamentinė išskirtinė, ar nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniame skunde pareiškėja I. S. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti, priteisti iš suinteresuotų asmenų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus ir teismo posėdyje išsakytus parodymus, padarė klaidingas išvadas, nesivadovavo CPK 185 straipsnio nuostatomis. Teismas, spręsdamas apie tėvo mirties dieną egzistavusias aplinkybes, susijusias su pareiškėjos sveikatos sutrikimais, darbingumo lygiu, profesiniu išsilavinimu, amžiumi, padarė klaidingą išvadą, kad minėtos aplinkybės neribojo pareiškėjos įsidarbinimo bei kitų pajamų gavimo aplinkybių, nesirėmė medicininiais dokumentais, kuriuose fiksuota pareiškėjos ligos istorija, kad nuo pat vaikystės ji serga sunkia liga, mokykloje kentė mokinių patyčias dėl šios ligos, visumoje yra silpnos sveikatos, bet nežiūrint to, nuolat ieškojo darbo ir norėjo dirbti. Teismas neįvertino, kad suinteresuoti asmenys bet kokia kaina siekia pasilikti pareiškėjos tėvo turtą, savo teiginiais atsiliepime į pareiškimą ir teismo posėdyje patvirtino tokį savo nusistatymą, ignoruodami duotus pareiškėjos tėvui pažadus ir įsipareigojimus. Teismas suinteresuotų asmenų teiginius privalėjo vertinti kritiškai, atsižvelgdamas į tai, kad šie asmenys yra labai suinteresuoti, jog apeliantės pareiškimas nebūtų tenkinamas. Testamentais perleidęs savo turtą suinteresuotiems asmenims, palikėjas turėjo viltį, kad pareiškėja tikrai bus aprūpinta bent gyvenamuoju plotu, taip, kaip buvo su jais sutaręs. Suinteresuoti asmenys, matantys, jog pareiškėjos tėvo nebėra, pareiškėjos apginti nėra kam, laisvai teigia, esą, jokių susitarimų su jos tėvu nebuvę ir jokių įsipareigojimų jie neprisiėmė, todėl tiek atsiliepime į pareiškimą, tiek teisme mėgino įrodyti, jog pareiškėja nebuvo aktyvi darbo paieškose, vengė priimti Darbo biržos pasiūlytą darbą. Teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad pareiškėja darbo negalėjo susirasti dėl objektyvių, nuo jos nepriklausančių priežasčių, bet ne dėl noro įsidarbinti. Pareiškėja tėvo išlaikymo nuo mažens buvo reikalinga tik dėl savo sveikatos ir riboto darbingumo. Byloje pateiktuose medicininiuose dokumentuose atsispindi visa pareiškėjos ligos atsiradimo ir jos gydymo istorija, pateiktos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pažymos apie sumažintą darbingumą, teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja paaiškino, kad ji labai intensyviai ieškojo darbo, priešingai, nei konstatavo teismas, ji buvo pasirengusi imtis bet kokio darbo, kad gauti pajamų. Tačiau darbdaviai, su kuriais jai teko bendrauti, vertindavo pirmiausiai jos fizinę būseną, (smulkaus sudėjimo, nepasižymi išraiškingumu, dideliu patrauklumu, kaip to norėdavo viešojo maitinimo įmonių vadovai), reikalaudavo apibūdinti sveikatą, todėl pareiškėja neleisdavo sau jų apgaudinėti ir pripažindavo, kad serga epilepsija, o po to jos atsisakydavo, nes visiems yra žinoma, kokia yra pavojinga ši liga. Teismo metu išsakytą teiginį, kad norėtų turėtų verslą, nedirbti kitam, pareiškėja pasakė kaip savo nerealizuojamą svajonę, nes matė kaip verslą organizuoja jos tėvas ir kad toks darbas yra įdomesnis ir pelningesnis, bet jai suprantama, kad toks darbas šiuo metu ne jai.Teismas skundžiamame sprendime neatsakė į esminį klausimą - kodėl beveik prieš mirtį tėvas, kuris mylėjo savo dukrą, žinojo, kokia ji ligota, ją nuo mažens išlaikė, savo turtą paliko ne jai, o suinteresuotiems asmenims. Apeliantės teigimu, jos tėvas sudarė testamentus suinteresuotiems asmenims, nors ji turėjo būti vienintelė tėvo turto paveldėtoja, o būtent, R. S. testamentais paliko turtą tik su sąlyga, kad suinteresuotieji asmenys parduos jam priklausantį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypus ir nupirks pareiškėjai butą (duomenys neskelbtini), t. y. testatorius nustatė testamentinę išskirtinę (CK 5.23 str.). Sunkiai susirgusį pareiškėjos tėvą suinteresuotieji asmenys gana dažnai aplankydavo ir intensyviai agituodavo apsispręsti ir sudaryti testamentus būtent jiems, garantuodami, kad visus turto klausimus ir pareiškėjos aprūpinimą išspręs būtent taip, kaip pageidauja tėvas. Kai kuriuose pokalbiuose su šiais asmenimis pareiškėja pati dalyvavo, o apie kitus pokalbius su jais, kas buvo susitarta, pareiškėją visada informuodavo tėvas. Sudarant abu testamentus pas notarą pareiškėja nedalyvavo, todėl negalinti paaiškinti, kodėl testamentinės išskirtinės nebuvo įformintos pagal įstatymo reikalavimus. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad tėvas testamentų sudarymo metu buvo sunkus ligonis ir, tikėtina, nežinojo apie tokią galimybę įforminti testamentinę išskirtinę, kaltė dėl netinkamo testamentų įforminimo tenka notarui, kuris įformino testamentus.Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys R. E. ir M. A. prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui R. E. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas sprendime padarė tariamai nepateisinamai klaidingą išvadą spęsdamas, kad tėvo mirties dieną egzistavusios aplinkybės, susijusios su pareiškėjos sveikatos sutrikimais, darbingumo lygiu, profesiniu išsilavinimu, bei amžiumi, neribojo pareiškėjos įsidarbinimo, bei kitų pajamų gavimo aplinkybių. Iš pačios pareiškėjos byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog pareiškėja, nežiūrint įjos pačios akcentuojamą sunkią ligą (epilepsija), faktiškai yra darbinga, t. y. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2014-09-15 d. raštas Nr. R-33747 patvirtina, kad I. S. turi 90 procentų darbingumą t. y. vadovaujantis 2004 m. gegužės 11 d. LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 str. 7 d. 3 p., I. S. pripažinta darbinga. Todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus žodinio bylos nagrinėjimo metu, pagrįstai sutiko su suinteresuotų asmenų pozicija, jog pareiškėja visgi turėjo realias objektyvias galimybes dirbti, gauti pajamas ir pati save išlaikyti (tokios galimybės tikrovėje egzistavo), o darbo paieškų nerezultatyvumas pats savaime nepanaikina tokių galimybių egzistavimo, netgi nepaisant aplinkybių, kad darbo paieškos per Darbo biržą vyko neištisai, epizodiškai, tėvo mirties dieną pareiškėja iš viso nebuvo registruota Darbo biržoje, o po tėvo mirties du kartus atsisakė jai pasiūlyto darbo, iki testatoriaus mirties socialinės paramos iš savivaldybės neprašė. Teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja aiškiai išsakė savo pageidavimus turėti nuosavą verslą t. y. dirbti sau, o ne kitam. Bylos nagrinėjimo metu atsakydama į pateiktą klausimą pareiškėja nurodė, jog turėdama savo verslą ji dirbti pajėgtų ir sugebėtų. Tačiau savo apeliaciniame skunde pareiškėja paneigia savo pačios žodžius ir nurodo, jog nuosavą verslą ji nurodė, kaip tariamai nerealizuojamą svajonę. Tuo ji tik parodė savo nesąžiningumą, kadangi posėdžio metu išsakyti teiginiai apie norą turėti verslą buvo tvirti ir pačios pareiškėjos gerai suprantami, o ne pateikti, kaip svajonė.Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas neįvertino, jog suinteresuoti asmenys bet kokia kaina siekia pasilikti apeliantės tėvo turtą, savo teiginiais atsiliepime į pareiškimą ir teismo posėdyje patvirtino tokį savo nusistatymą ignoruodami duotus tėvui pažadus ir įsipareigojimus. Tačiau tokios savo nuomonės apeliantė niekuo negrindžia ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo proceso metu nebuvo pateikusi jokio įrodymo dėl tariamai duotų įsipareigojimų pareiškėjos tėvui. Tai reiškia, kad pareiškėja savo nurodytų aplinkybių neįrodė teismui jokiais leistinais ir tinkamais įrodymais. Suinteresuoti asmenys nurodo, kad jie, nei iki testatoriaus mirties, nei po jos, nėra atlikę jokių pašalinių ar papildomų veiksmų tikslu pasilikti R. S. turtą, o tik atsakingai vykdo velionio valią, priimdami jo palikimą pagal testamentą. Jeigu palikėjas R. S., pasinaudodamas testamento laisvės principu, dėl savo turėto turto padarė būtent tokį patvarkymą, reiškia, kad jo valią reikia gerbti ir ją vykdyti. Nors pareiškėja ir nesutinka su tokiu savo velionio tėvo patvarkymu dėl turto ir, kreipusis į teismą siekia gauti dalį suinteresuotiems asmenims testamentu palikto turto, tačiau jokiais leistinais įrodymais neįrodo, jog savo tėvo mirties dieną buvo reikalinga išlaikymo.Teismas, teisingai įvertinęs bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus bei žodinius paaiškinimus, tinkamai taikęs ir aiškinęs LR CK 5.20 straipsnio 1 dalies normą bei nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėja savo reikalavimo neįrodė. Pareiškėja, teikusi teismui reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji savo tėvo R. S. mirties dieną buvo reikalinga išlaikymo, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalėjo teismui įrodyti objektyviai ir iš esmės sumažėjusias ar iš viso netektas galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų, bei kitas aplinkybes, iš kurių visumos galima būtų padaryti bylos duomenimis pagrindžiamą išvadą, jog palikėjo mirties dieną pareiškėja neturėjo pakankamai pajamų būtinoms pragyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, bei pati save išlaikyti, nepretenduodama į palikimo dalį.Pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto tikrovės neatitinkančias, išgalvotas aplinkybes, teigdama, kad „sunkiai susirgusį tėvą suinteresuotieji asmenys gana dažnai aplankydavo ir intensyviai agituodavo apsispręsti ir sudaryti testamentus būtent jiems, garantuodami, kad visus turto klausimus ir mano aprūpinimą išspręs būtent taip, kaip pageidauja tėvas“. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuoti asmenys nuosekliai išdėstė teismui visas žinomas aplinkybes, bei kategoriškai paneigė bet kokį tariamą agitavimą dėl testamentų sudarymo. R. E. teismui nurodė, jog testamentus R. S. jai atvežė maždaug prieš mėnesį iki savo mirties, o M. A. patvirtino, kad testamentas jam buvo įteiktas tik po palikėjo mirties. Teismas sprendime teisingai vertina, jog suinteresuotų asmenų poziciją patvirtina oficialūs rašytiniai įrodymai, t. y. notaro patvirtinti testamentai, kurie turi didesnę įrodomąją galią ir negali būti ginčijami liudytojų parodymais. Teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad šioje konkrečioje byloje pagal jos duomenis nėra nustatyta aplinkybė, kad testatorius būtų nustatęs pareiškėjai testamentinę išskirtinę. Taip pat teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas testamentinės išskirtinės pareiškėjai faktas, jis negali būti tapatinamas su privalomąja dalimi, paveldint pagal testamentą, nors pareiškėja, kaip faktinį kreipimusi į teismą su nagrinėjamu pareiškimu nurodė būtent testamentinės išskirtinės negavimo iš suinteresuotų asmenų aplinkybę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl įrodymų pakankamumo, kad nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pilnamečiam asmeniui buvo reikalingas išlaikymas, kas sukurtų prielaidas į pastarajam privalomąją atsiradusio palikimo dalį (CPK 178 str., 185 str., CK CK 5.20 str. 1 d.).Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatyta, jog pareiškėja I. S. kreipėsi į teismą su reikalavimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvo R. S. mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) jai buvo reikalingas išlaikymas. Juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėja prašė nustatyti tikslu gauti privalomą tėvo R. S. palikimo dalį (CK 520 str. 1 d.). Savo reikalavimą pareiškėja grindė tomis faktinėmis aplinkybėmis (faktinis pareiškimo pagrindas), jog jos tėvas palikėjas R. S. nuolat teikė materialinį išlaikymą (paramą) pareiškėjai I. S. nuo gimimo iki savo mirties tokiu būdu:, neatlygintinos panaudos pagrindu buvo suteikęs pareiškėjai kaip būstą asmeninės nuosavybės teise priklausiusį gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini), apmokėdamas jo šildymo ir kitas būsto išlaikymo išlaidas, taip pat teikė pareiškėjai apie 50 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis paramą kasdieniam pragyvenimui; pareiškėja palikėjo mirties dieną neturėjo nuosavybės teise jokio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, nedirbo, jokių pajamų neturėjo; tėvo mirties dieną pareiškėjai buvo nustatytas 90 procentų darbingumo lygis, netektas darbingumas sudarė 10 procentų.Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas sprendimą atmesti reikalavimą grindė iš esmės tais motyvais, jog pareiškėja turėjo galimybes dirbti, gauti pajamų ir iš jų save išlaikyti, pati nebuvo pakankamai, kiek to reikalavo jos padėtis, aktyvi, rūpestinga ir motyvuota, kad siektų maksimaliai šias galimybes išnaudoti. Teismo vertinimu pareiškėjos nedarbingumo lygis ir tos nustatytos aplinkybės, kad tėvas teikė kurį laiką pilnametei dukrai materialinę paramą, suteikė būstą, nesudaro pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai tėvo mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) jai buvo reikalingas išlaikymas. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia pareiškėja I. S., esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą, teismas skundžiamame sprendime neatsakė į esminį klausimą - kodėl beveik prieš mirtį tėvas, kuris mylėjo savo dukrą, žinojo, kokia ji ligota, ją nuo mažens išlaikė, savo turtą paliko ne jai, o suinteresuotiems asmenims.Kauno apygardos teismas, pasisakydamas dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, jog Vilkaviškio rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą, pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamojoje byloje įrodinėjamas faktas dėl išlaikymo reikalingumo buvo grindžiamas pateiktais rašytinais įrodymais apie pareiškėjos dalinį nedarbingumą, jos turtinę padėtį, palikėjo savanoriškai teikta pareiškėjai materialine parama.Kauno apygardos teismas vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaujantis, teismas atmeta ieškovės pareiškimą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog surinktų įrodymų visuma ir to pagrindu nustatytos aplinkybės (pareiškėjos 10 procentų netektas darbingumas, nuo vaikystės diagnozuota epilepsija, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto neturėjimas, tėvo savanoriškai teikta materialinė pagalba) nepagrindžia pareiškėjos įrodinėjamos pozicijos, jog ji neturėjo jokių galimybių įsidarbinti ar kitais būdais gauti pajamų, kad jai išskirtinai buvo būtinas palikėjo mirties momentu tėvo išlaikymas CK 520 straipsnio 1 dalies prasme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į privalomąją palikimo dalį siejama ne su viena ar keliomis aplinkybėmis, susijusiomis su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis, o su būtinumu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyvų negalėjimą asmeniui įsidarbinti, kitais būdais gauti pragyvenimui pajamų, taip pat su kitomis faktinėmis aplinkybėmis, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; kt.). Kauno apygardos teismas todėl vertina, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymų visumą, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių ir faktų, o pakartodama ieškinyje nurodomas aplinkybes, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016-12-06 sprendime. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aukščiau šioje nutartyje nurodomi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl nurodomų proceso teisės normų pažeidimo.Teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai ir pagrįstai sprendė, kad šioje konkrečioje byloje nėra nustatyta aplinkybė, kad testatorius būtų nustatęs pareiškėjai testamentinę išskirtinę. Teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas testamentinės išskirtinės pareiškėjai faktas, jis negali būti tapatinamas su privalomąja palikimo dalimi, paveldint pagal testamentą, nors pareiškėja, bylos nagrinėjimo metu kėlė testamentinės išskirtinės negavimo iš suinteresuotų asmenų aplinkybę.Kauno apygardos teismas plačiau nepasisako dėl apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kad suinteresuoti asmenys bet kokia kaina siekia pasilikti apeliantės tėvo turtą, jog teismas skundžiamame sprendime neatsakė į esminį klausimą - kodėl beveik prieš mirtį tėvas, kuris mylėjo savo dukrą, žinojo, kokia ji ligota, ją nuo mažens išlaikė, savo turtą paliko ne jai, o suinteresuotiems asmenims, kadangi šios aplinkybės neturi jokio teisinės reikšmės skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 178 str.).Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu Kauno apygardos teismas I. S. apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.). Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme suinteresuotas asmuo R. E. turėjo 250 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos išlaidos priteisiamos iš apeliantės (CPK 93 str., 98 str.).Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, valstybė turėjo 7,98 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinį skundą atmetus, valstybės turėtos išlaidos priteisiamos iš apeliantės (CPK 92 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7.98 Eur turėtų išlaidų.
Priteisti R. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Eur turėtų išlaidų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.