Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-10 · Administracinė byla Nr. I-5351-473/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-10
Bylos Nr.
I-5351-473/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
M. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5351-473/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03872-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–4). Paaiškina, jog Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėnesio iki 2016 m. spalio 31 d. buvo kalinamas kamerose ir kamerų tipo patalpose (toliau – KTP), kuriose buvo po 3-8 asmenis. Nurodo, kad dėl ploto trūkumo patyrė didelių nepatogumų, sutriko miegas, negalėjo normaliai judėti, atsirado apatija, sutriko miegas. Dažnai tekdavo gulėti lovoje, kadangi nebuvo galimybės vaikščioti. Kamerose buvo drėgna, trūko higienos priemonių. Į pasivaikščiojimo kiemelius buvo išvedami 1 valandą per parą. KTP esantys sanitariniai mazgai yra senoviniai, t. y. grindyse yra įrengta ertmė, tad tualetu tekdavo naudotis atsitūpus. Dėl perpildytų kamerų prie tualeto būdavo eilė. Kamerose visada tvyrojo blogas kvapas.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–12). Nurodo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atliko nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Paaiškina, kad pareiškėjui atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose buvo sudarytos sąlygos būti gryname ore kaip numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. pateiktame patikrinimo akte Lietuvos higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta, o ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Dėl sanitarinio mazgo atsakovės atstovas paaiškina, kad uždarosios zonos KTP kamerose įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi unitazai, kadangi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nenurodyta ar sėdimas, ar tupimas turi būti unitazas. Teigia, kad pareiškėjas skunde vadovaujasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir nenurodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo ji grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip jis yra konkrečiai paskaičiuotas. Alytaus PN vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose ir daro išvadą, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjektų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnyje, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kameros buvo perpildytos, dėl ko reikėjo dažnai gulėti, nebuvo galimybės vaikščioti ir tekdavo laukti eilėje norint patekti į tualetą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).

Alytaus PN pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-02-24 iki 2016-03-08 buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kurios plotas – 28,77 m², ir kurioje įrengtos 7 miegamosios vietos; laikotarpiu nuo 2016-04-18 iki 2016-06-20 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 20, kurios plotas – 15,58 m², ir kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos; laikotarpiu nuo 2016-06-10 iki 2016-08-31 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 15, kurios plotas – 11,64 m², ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; laikotarpiu nuo 2016-08-31 iki 2016-09-07 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 38, kurios plotas – 11,87 m², ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; laikotarpiu nuo 2016-09-07 iki 2016-09-14, po to laikotarpiu nuo 2016-10-17 iki 2016-10-30 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 25, kurios plotas – 12,84 m², ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 9). Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo patalpa Alytaus PN yra netinkamai įrengta, kadangi vietoj klozeto yra tik skylė grindyse.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas (Taisyklių 13.5 p.). Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtinta 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4 punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti, 3.7 punkte nurodoma, kad klozetas – išvietė su kanalizacijos įrenginiu. Nurodytas teisinis reglamentavimas nereikalauja, jog unitazas turi būti tik sėdimas. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo drėgna, tvyrojo blogas kvapas, trūko higienos priemonių.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 buvo patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – Higienos norma 134:2015), kurios 16 punkte nustatyta, kad santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Byloje esančiame Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-436 pažymėta, kad pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, todėl baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos pagal jo skundus ar prašymus nebuvo tikrinamos. Pareiškėjas skunde aplinkybių dėl kamerose buvusios drėgmės, blogo kvapo, trūkusių higienos priemonių visiškai nedetalizavo, nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo drėgna, nepaaiškino, kada ir kaip nustatė, jog kamerose buvo drėgna, nenurodė šį jo teiginį galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kada ir kokių higienos priemonių jam trūko. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl šių skunde nurodytų aplinkybių (drėgmės, blogo kvapo ir higienos priemonių trūkumo) yra kreipęsis į Alytaus PN.

Pagal LVAT tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir į LVAT formuojamą praktiką, laikytina, jog šioje dalyje nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais (buvo drėgna, blogas kvapas, higienos priemonių trūkumas), todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Atitinkamai, pripažintina, Alytaus PN būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius, todėl laikytina, jog įrodinėjimo našta laisvės atėmimo įstaigai neperėjo. Vadinasi, atsakovės atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle (dėl drėgmės) ir higienos priemonių trūkumu nėra nustatytas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad į pasivaikščiojimo kiemelius buvo išvedami tik 1 valandą per parą.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta BVK, nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 straipsnio 2 dalis). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 straipsnio 3 dalis). Pagal BVK 145, 86 straipsnius nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama vieną valandą pasivaikščioti. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad neteisėtų atsakovės veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti žalą pareiškėjui, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmeta kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė