Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš D. B. priteista: Z. S. 7 193 Lt turtinei ir 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; R. K. ir V. K. po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5 520 Lt proceso išlaidų į valstybės biudžetą.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 22 d., apie 19 val., prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu kumščiu suduodamas V. K. smūgius į įvairias kūno vietas bei du kartus durdamas peiliu į krūtinę ir nugarą, tuo padarydamas odos nubrozdinimus dešinės rankos plaštakoje, poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, durtinį-pjautinį nekiauryminį nugaros kairės pusės sužalojimą su kairio plaučio ir širdies pažeidimu, dėl ko nuo šio sužalojimo įvykus vidiniam nukraujavimui į krūtinės ertmę nukentėjusysis mirė, tyčia nužudė V. K.

Nuteistojo gynėjas nesutinka su priteistais civiliniais ieškiniais neturtinei žalai atlyginti.

Byloje nėra jokių įrodymų apie nukentėjusiojo tėvo santykius su sūnumi, kad tėvui sveikatos sutrikimai atsirado dėl nusikalstamos veikos. Iš civilinių ieškovų parodymų teisme matyti, jog žuvusysis su tėvu negyveno, savaitgaliais kaime lankydavo motiną, kuri su V. K. yra išsiskyrusi. Dėl to byloje nėra jokių duomenų apie V. K. ir jo sūnaus V. K. itin artimus santykius, glaudžius dvasinius bei emocinius ryšius. Į šias aplinkybes teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė ir jų nevertino. Teismas padarė išvadą, kad V. K. sveikata pablogėjo dėl sūnaus mirties, tačiau byloje nėra duomenų, jog jo liga (glaukoma) išsivystė tik po nusikaltimo. Taigi D. B. padaryta nusikalstama veika negalėjo būti V. K. sveikatos sutrikimų priežastimi.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantas neginčija nukentėjusiojo V. K. mirties priežasties bei priežastinio ryšio tarp nuteistojo D. B. smūgio peiliu ir kilusių padarinių, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl rašymo apsirikimo

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo data parašyta neteisingai, t. y. vietoje 2009 m. birželio 23 d. turi būti 2010 m. birželio 23 diena.

Akivaizdu, jog tai rašymo naudojant technines priemones apsirikimas dėl teisėjo neatidumo.

Dėl būtinosios ginties

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ginamojo veiksmai turi būti vertinami kaip padaryti esant būtinajai ginčiai, nes D. B. gynėsi nuo nukentėjusiojo V. K. pavojingo kėsinimosi, nukreipto į jo sveikatą.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtinosios ginties buvimą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis paneigia pati įvykio situacija.

Byloje nustatyta, jog nusikaltimo vakarą Rokiškio r., Laibgalių k., Jūžintų g. prie parduotuvės, tarp dviejų jaunuolių grupių įvyko konfliktas, kuris peraugo į muštynes.

Nepagrįstas gynėjo skundo argumentas, jog konflikte dalyvavusios grupės nebuvo panašaus pajėgumo.

Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes įvykio pradžioje konfliktas kilo tarp nuteistojo ir N. K., vėliau prie jų prisijungė kiti jaunuoliai iš abiejų konfliktuojančių pusių. Negalima neįvertinti aplinkybės, kad kilus grupinėms muštynėms jų dalyviams subjektyviai neįmanoma atskirti, ar kas nors bandė konfliktą nuraminti, ar dalyvavo muštynėse kartu su visais. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog vietinių vaikinų grupė buvo dominuojanti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abi konfliktuojančios grupės buvo panašaus pajėgumo. Šiuo atveju neturi reikšmės, jog konfliktą pradėjo ne D. B., kadangi muštynės buvo abipusės.

Apeliaciniame skunde akcentuojamas V. K. ir jo draugų agresyvumas prieš kylant konfliktui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog aptariamu atveju D. B. peilį panaudojo apgalvotai, iš anksto numatęs tokią galimybę dar automobilyje iki konflikto pradžios. Tai nebuvo spontaniškas veiksmas, kurį sukėlė tariamai netikėtas nukentėjusiojo elgesys.

Beje, byloje nėra jokių duomenų, kad kuris nors iš konfliktuojančių grupių dalyvių, be paties D. B., muštynių metu būtų panaudojęs kokį nors įrankį ar priemonę.

Tai rodo, jog nuteistojo gyvybei ar sveikatai negrėsė joks pavojus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmą.

Aptarti įrodymai ir pati įvykio situacija leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nukentėjusiojo suduotas smūgis D. B. į veidą (būtent tai apeliaciniame skunde akcentuoja gynėjas) negali būti vertinamas kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis kėsinimasis į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ar tariamosios ginties situacijos atsiradimą.

Beje, gynėjo apeliaciniame skunde būtinosios ginties versijos argumentavimas D. B. sveikatos pažeidimu tėra niekuo nepagrįsta prielaida, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Kita vertus, jų ir negali būti, nes pats nuteistasis parodė dar tą patį vakarą išvykęs į Vokietiją.

Taigi konfliktas ir kilusios muštynės tarp dviejų jaunuolių grupių negali būti vertinami kaip vienos grupės asmenų pavojingas kėsinimasis prieš kitos grupės asmenis, nes muštynės yra vienas iš konflikto sprendimo būdų – situacija, kurioje nėra besiginančių, kadangi abi pusės veikia puolamaisiais interesais. Tai reiškia, kad muštynių metu nė vienam jų dalyviui neatsiranda teisė į būtinąją gintį.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog D. B. suduodant smūgius peiliu nukentėjusiajam V. K. nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo. Dėl to nėra pagrindo D. B. veikos kvalifikavimui taikyti BK 28 straipsnio nuostatų.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę D. B. pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje.

Teismas atsižvelgė, kad D. B. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, taip pat atsižvelgė į kaltės formą; įvertino kaltininko asmenybę, jog jis galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau niekur nedirbo, nusikalto būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo (kvalifikuoto turto prievartavimo) padarymą, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad jis yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Kita vertus, D. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, jog jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos.

Teismas nenustatė kaltininko atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Nėra pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo prašymo pripažinti ginamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi.

Prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką yra savanoriškas, išsamus ir laiku atliktas faktinių objektyvių veikos padarymo aplinkybių pripažinimas. Dėl to kaltininko prisipažinimu teismų praktikoje nepripažįstami kaltininko parodymai, kuriais jis pripažįsta bylos aplinkybes, bet tai daro ne savanoriškai, o verčiamas byloje surinktų įrodymų; kai pripažįsta tik dalį bylos aplinkybių, o dalį nuslepia ar aiškina kitaip, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, arba pripažįsta bylos aplinkybes, kai teisėsaugos institucijoms jau yra žinoma apie padarytą baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininkas tai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-609/2005, 2K-201/2007).

Iš bylos medžiagos matyti, jog D. B. tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo išvyko iš Lietuvos, jam buvo paskelbta paieška, išduotas Europos arešto orderis. Jis prisipažino padaręs nusikaltimą tik po to, kai byloje buvo surinkta įrodymų (įvykyje dalyvavusių liudytojų parodymai, specialisto išvada), kurie tiesiogiai patvirtino, kad būtent D. B. nužudė V. K.

Esant tokioms aplinkybėms, D. B. prisipažinimas negali būti vertinamas kaip savanoriškas.

Be to, nuteistasis teigia nusikaltimą padaręs peržengdamas būtinosios ginties ribas, nors tokią įvykio versiją paneigia objektyvūs bylos duomenys. Šis faktas rodo D. B. nedavus visiškai teisingų parodymų, klaidinus ikiteisminio tyrimo instituciją bei teismą ir nepakankamai kritiškai vertinus savo elgesį.

Dėl šių priežasčių D. B. bylos aplinkybių pripažinimas neatitinka aptariamai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti keliamų reikalavimų.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia teismą neatsižvelgus, jog veikai padaryti turėjo įtakos rizikingas nukentėjusiojo elgesys, ir prašo šią aplinkybę pripažinti D. B. atsakomybę lengvinančia.

Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, leidžiančių tenkinti šį gynėjo prašymą.

Sprendžiant, ar veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką nusikalsti.

Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu V. K. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę nuteistąjį D. B. jį nužudyti.

Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusysis iš naujo pradėjo muštynes joms jau pasibaigus, turėdamas tikslą D. B. sužaloti.

Ši gynėjo versija neatitinka byloje surinktų įrodymų.

Byloje nustatyta, kad V. K. ir N. K. automobilyje sėdėjusių vaikinų paprašė cigarečių. Prie automobilio jokio konflikto nebuvo. Konfliktas, peraugęs į muštynes, kilo tik po kurio laiko D. B. su D. B. nuėjus pas vaikinus prie parduotuvės paprašyti rūkyti. Pagal liudytojo D. L. parodymus, ateinantys vaikinai atrodė agresyviai, kaip ieškantys priekabių. Analogiškai ikiteisminio tyrimo metu parodė liudytojas N. K. (t. 1, b. l. 158-161), kuris yra miręs ir pirmosios instancijos teisme neapklaustas, todėl vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis jo parodymai perskaityti. Pirmasis D. B. smūgį sudavė N. K., o ne V. K. Po to prasidėjo grupinės muštynės.

Taigi iki tol, kol prasidėjo muštynės, nukentėjusiojo V. K. elgesyje nebuvo jokių provokuojančių požymių, jų neatsirado ir vėliau, prasidėjus bendroms muštynėms.

Pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kaip to prašoma gynėjo apeliaciniame skunde, nėra jokio įstatyminio pagrindo, nes skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau pasisakyta, kad įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos. Dėl to nėra teisinio pagrindo nuteistajam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė aptariamų nuteistojo D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Visa tai įvertinęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui esant 11 metų, pirmosios instancijos teismas D. B. paskyrė vidutinę laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežta. Dėl neturtinės žalos

Nuteistojo gynėjas nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, priteistu nukentėjusiesiems Z. S., R. K. ir V. K.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pvz. vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurio ribų įstatymai nenustato.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata ir kt., neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais kitiems, tokiems kaip padarytos turtinės žalos dydis, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar pan.

Nagrinėjamoje byloje iš labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems Z. S., R. K. ir V. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo D. B. veiksmais. Be abejonės, dėl netikėtos sūnaus, brolio mirties nukentėjusieji patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, yra ne kartą akcentavęs, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-470/2006, 2K-228/2007 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuteistasis D. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Nepagrįstas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiojo V. K. su sūnumi nesiejo artimi, glaudūs emociniai ryšiai. Priešingai, teisme V. K. parodė, jog su sūnumi paskutinį kartą bendravo prieš dvi dienas iki įvykio, kiekvieną dieną su juo kalbėdavo telefonu. Sūnus jam padėdavo, visur jį vežiodavo, nes tėvas yra neįgalus, jo darbingumas siekia tik 30 procentų (t. 2, b. l. 203).

Akivaizdu, kad tėvą su sūnumi siejo artimas ryšys nepriklausomai nuo to, jog tėvai buvo išsiskyrę, todėl tėvas neabejotinai patyrė dideles dvasines kančias dėl sūnaus mirties.

Nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiųjų Z. S. ir V. K. sveikata pablogėjo dėl sūnaus mirties.

Priešingai, bylos duomenys įrodo, kad nukentėjusysis V. K. apie metus laiko po sūnaus mirties skundžiasi nemiga, nervingumu, prislėgta nuotaika, jam diagnozuota depresija (t. 2, b. l. 202). Nukentėjusioji Z. S. teisme parodė, jog po sūnaus mirties kenčia nuo depresijos, kiekvieną dieną vartoja vaistus.

Neabejotina, kad sūnaus smurtinė mirtis buvo labai stiprus veiksnys, turėjęs tiesioginės reikšmės nukentėjusiųjų sveikatos pablogėjimui, kuris kartu su kitais pasikeitusią gyvenimo kokybę sąlygojančiais faktoriais turi būti teisingai kompensuojamas.

Beje, gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog V. K. sveikatos pablogėjimą teismas sieja su ligos (glaukomos) išsivystymu po nusikaltimo, nes skundžiamame nuosprendyje teismas to nenurodė.

Nekyla abejonių dėl nukentėjusiosios R. K. glaudaus dvasinio ryšio su kartu gyvenusiu broliu dvyniu. Visuotinai žinoma ir to nereikia atskirai įrodinėti, kad dvynių tarpusavio santykiai yra ypatingai glaudūs, jie itin jautriai pergyvena vienas kito nesėkmes, o juo labiau netektį. Dėl to brolio praradimas dėl smurtinės mirties yra labai stiprus emocinis sukrėtimas seseriai, kuris turi būti tinkamai kompensuotas.

Teisėjų kolegija dėl nukentėjusiojo V. K. elgesio jau pasisakė aptardama nuteistajam paskirtą bausmę nustatydama, jog V. K. elgesys nusikaltimo padarymo metu nebuvo provokuojantis, todėl netikslinga dar kartą aptarinėti šią aplinkybę ir į ją atsižvelgti, kaip to skunde prašo gynėjas. Jo elgesys nebuvo ir rizikingas ar labai neatsargus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiesiems Z. S., R. K. ir V. K. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams ir pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra per didelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-621/2007, 2K-457/2008, 2K-289/2009).

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Nuteistojo D. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.