- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-07
- Bylos Nr.
- e2A-568-614/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Margarita Stambrauskaitė
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Atsakovas
- K. R.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikslintą ieškinį atsakovei K. R. dėl savavališkos statybos padarynių pašalinimo, trečiasis asmuo byloje - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) įpareigoti atsakovę K. R. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbiami), pastatytą statinį bei sutvarkyti statybvietę; 2) atsakovei K. R. neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu – leisti Inspekcijai pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbiami), pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės K. R.. Nurodė, jog atsakovė K. R. neturėdama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybinės žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbiami), patikėtinio, rašytinio sutikimo (susitarimo) naudoja savavališkai pastatytą 24 kv. m ploto ūkinį pastatą, išorės matmenys – statinio ilgis 6 m, plotis 4 m, aukštis 3,2 m. Šiuo atveju gyvenamajam namui bei jo priklausiniams, esantiems adresu (duomenys neskelbiami), nėra suformuotas žemės sklypas, todėl šis žemės sklypas priklauso valstybei. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau - Skyrius) specialistas 2015 m. birželio 11 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-00-150611-00073 nustatė, kad atsakovė naudoja valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbiami), savavališkai pastatytą statinį neturėdama statybą leidžiančio dokumento. Nustatęs pažeidimą, Skyrius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis 2015 m. birželio 11 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-150611-00070 pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nustatė atsakovei terminą iki 2015 m. gruožio 11 d. likviduoti savavališkos statybos padarinius. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato, kad savavališkos statybos aktas <...> įteikiamas statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui. Savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-150611-00073 bei Privalomasis nurodymas NR. PRN-00-150611-00070 buvo registruotu paštu išsiųsti K. R., kaip statinio naudotojai. Skyrius atlikęs privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimą 2016 m. vasario 1 d. surašė aktą Nr. NPA-00-160201-00012, kuriuo nustatė, kad atsakovė neįvykdė privalomojo nurodymo, todėl, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio 2 dalimi, Inspekcija (viešojo administravimo subjektas) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti vykdyti nurodymus – pašalinti savavališkos statybos padarinius.
Atsiliepimas
2. Atsakovė K. R., pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šiuo atveju atsakovė nėra statytoja, nes gyvenamąjį namą įsigijo 2005 m. rugpjūčio 26 d., jau tuo metu ginčo ūkinis pastatas buvo pastatytas buvusio savininko S. D.. Atsakovė buvo patraukta administracinėn atsakomybėn (Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus specialistai nustatė, kad pareiškėja savavališkai naudojasi sklypu, t. y. neįregistruotu jos vardu Registru centre, todėl pareiškėja pažeidė LR (duomenys neskelbtini) str.). Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutarimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. TK16-04 ir bylą nutraukė. Vilniaus miesto apygardos teismas nutartimi 2015 m. liepos 16 d. paliko nepakeistą 2015 m. balandžio 7 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį. Šioje byloje Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinė komisija nurodė, kad dėl pastatytos malkinės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2014 m. birželio 2 d. S. D. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00140602-00094 ir nurodė pašalinti savavališkos statybos padarinius dėl valstybinėje žemėje pastatyto ūkinio pastato (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014-06-13 raštas Nr. (23.2)-2D-9423). Taigi, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nustatė statytoją (S. D.) ir taikė jam visas numatytas pasekmes dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Atsakovės įsitikinimu, už statinį atsakingas statytojas S. D..
3. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo dėl pareikšto ieškinio prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius, išnagrinėjęs atsakovės K. R. 2014 m. vasario 19 d. prašymą dėl sutikimo rekonstruoti jai ir T. V. nuosavybės teise priklausančius pastatus - gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) ir ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esančius (duomenys neskelbiami), nesuformuotoje valstybinėje žemėje, 2014 m. balandžio 4 d. rašte Nr. 48SD-(14.48.104)-3124 „Dėl statinių rekonstrukcijos“ nurodė, jog neprieštarauja, kad teisės aktų nustatyta tvarka, gavus Vilniaus rajono savivaldybės pritarimą, nepažeidžiant žemės naudojimo ir tvarkymo režimo, trečiųjų asmenų interesų, būtų vykdomi T. V. ir K. R. nuosavybės teise valdomų pastatų (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) rekonstrukcijos ir remonto darbai, nekeičiant šių pastatų užstatymo ploto. 2014 m. gegužės 6 d. iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos buvo gauti Projekto rengimo reikalavimai, kuriuos Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2014 m. gegužės 8 d. patvirtino. Papildomais rašytiniais paaiškinimais nurodė, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (Registro Nr. (duomenys neskelbiami)) duomenimis, gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esantys (duomenys neskelbiami)nuosavybės teise priklauso K. R. ir T. V. (po l/2 pastatų). Minėti pastatai yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Atkreipė dėmesį, kad šio VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (Registro Nr. (duomenys neskelbiami)) 10 punkte pažymėta gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), savavališka statyba (įregistravimo pagrindas - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. rugsėjo 16 d. Savavališkos statybos aktai Nr. SSA-00-150909-00111 ir Nr. SSA-00-150909-00112), aprašymas: statytojui T. V., nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Įrašas galioja nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punkte nustatyta, kad žemės sklypai formuojami pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus detaliuosius planus, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus arba Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, 3 punkto 1 pastraipoje nurodyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, po savavališkai pastatytais statiniais ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotais, neaiškios paskirties statiniais negali būti formuojami žemės sklypai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu civilinėje byloje ieškovo ieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 17,77 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.
5. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad ūkinės paskirties pastato statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo pastatas, apskritai neleidžiama. Tai reiškia, kad gali būti sprendžiamas savavališkai pastatyto ginčo statinio įteisinimo klausimas ir turi būti vertinamos kitos reikšmingos aplinkybės.
6. Nustatė, jog dar 2014 metų vasario mėn. atsakovė kartu su bendrasavininke T. V. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrių dėl nuosavybės teise priklausančių statinių rekonstrukcijos ir žemės sklypo suformavimo projekto parengimo. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius sprendė dėl galimybių atsakovei suteikti žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises. Šioje byloje tarp šalių ginčo nėra dėl to, kad ginčo statinys yra pastatytas valstybinėje žemėje. Taip pat byloje nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovė nėra statinio statytoja; šalių paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, jog ginčo statinys jau buvo pastatytas dar atsakovei įsigijus 2005 m. pirkimo – pardavimo sutartimi gyvenamąjį namą. Be to, šalys neginčijo, kad ginčo statinio statytojas yra S. D., kuriam 2014 m. birželio 2 d. surašytas savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas, ir nepavykus dokumentų įteikti, kaip nurodė ieškovo atstovė, surašytas savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas atsakovei kaip naudotojai, o statytojui dokumentus ieškovas pats panaikino.
7. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors ieškovas nustatė ginčo statinio statytoją, tačiau byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kokius ieškovas atliko aktyvius veiksmus statytojo suradimui.
8. Pažymėjo, kad tiek statytojui, tiek atsakovei savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas yra surašyti po to (t. y. vėliau), kai atsakovė inicijavo veiksmus dėl žemės sklypo suformavimo projekto parengimo. Teismo posėdžio metu tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens atstovai pripažino, kad atsakovei suformavus žemės sklypą, kuriame yra ginčo statinys, atsakovei atitektų ginčo statinys ir nebeliktų ginčo (kadangi privačioje žemėje ginčo statiniui, kaip nesudėtingam, nereikalingas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas). Byloje pateikti duomenys apie tai, jog buvo rengiamas projektas, tačiau dėl taisytinų jame klaidų, jis nepatvirtintas. Pastebėjo, kad ginčo statinys yra netoli atsakovės kitų statinių, atsakovė ginčo statiniu naudojasi, todėl šiuo atveju ieškovo reikalavimas nugriauti savavališkai pastatytą statinį pažeistų teises ir laisves ir būtų neproporcinga priemone siekiamiems tikslams ir suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyrai užtikrinti.
9. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad ginčo statinys pastatytas seniai ir ilgą laiką šalia kitų atsakovei priklausančių statinių buvo naudojamas ir kas nesukėlė veiksmingos valdžios institucijos reakcijos. Taigi byloje duomenys rodo, kad atsakovei, dar anksčiau nei ieškovei, imantis priemonių ginčo situacijai spręsti (su žemės sklypo įgijimu įgyti ir ginčo statinį), ieškovė siekia ginčo statinį nugriauti. Vien tai, kad žemės sklypo suformavimo projekto nepavyko parengti iš karto ir buvo padaryta klaidų, kurios kaip teigė trečiojo asmens atstovas yra įmanomos ištaisyti, nesuponuoja teigti, jog žemės sklypo suformavimo projekto parengimas neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo suformavimo projekto parengimas yra gana ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis daugelio asmenų (fizinių ir juridinių) bendradarbiavimo, suderinimo.
10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra teisinių priemonių suteikti atsakovei žemės, kurioje yra ginčo statinys, valdymo ir naudojimo teises, todėl ginčo statinio griovimo pripažinimas nebūtų proporcinga priemone ginčui spręsti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir Inspekcijos patikslintą ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodomais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad šioje byloje tarp šalių nėra ginčo, jog ginčo statinys yra pastatytas valstybinėje žemėje. Be to, teismas pažymėjo, kad ginčo statinys yra netoli atsakovės kitų statinių, atsakovė ginčo statiniu naudojasi. Teismui skundžiamu sprendimu nagrinėjamoje byloje konstatavus šias faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovei kaip ginčo statinio naudotojai surašytas privalomasis nurodymas yra teisėtas ir turi būti vykdomas, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nėra jo nuginčijusi teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymi, kad ūkinis pastatas savavališka statyba pripažintas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-958-629/2017 (CPK 182 straipsnis).
Šalies argumentai
11.2. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju yra teisinių priemonių suteikti atsakovei žemės, kurioje yra ginčo statinys, valdymo ir naudojimo teises, todėl ginčo statinio griovimo pripažinimas nebūtų proporcinga priemone ginčui spręsti, todėl tuo pagrindu ieškovės reikalavimas, kaip nepagrįstas, netenkintinas. Teismas nenurodė, kokią įtaką atsakovės pareigai šalinti neteisėtos statybos padarinius turi sprendime nurodytas argumentas, kad ginčo statinys yra pastatytas seniai ir nesukėlė valdžios institucijos reakcijos ir atsakovei anksčiau nei ieškovei ėmusis priemonių ginčo situacijai išspręsti, ieškovė siekia ginčo statinį nugriauti. Šiuo atveju teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad svarbu, ne kada buvo padarytas teisės pažeidimas, o kada Inspekcija kaip viešojo administravimo subjektas sužinojo apie teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013). Priešingu atveju atsakovė įgytų teisę naudotis ir disponuoti neteisėtai pastatytu statiniu, kas prieštarautų tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio, draudžiančio naudotis ir disponuoti neteisėtu statiniu, esmei ir paskirčiai, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuotam principui, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė.
11.3. Nurodė, kad iš Inspekcijos į nagrinėjamą bylą pateiktos kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad gyvenamajam namui bei jo priklausiniams, esantiems adresu (duomenys neskelbiami), iki šiol nėra suformuotas žemės sklypas. Atsakovė šį faktą paneigiančių įrodymų nagrinėjamoje byloje nėra pateikusi, priešingai, yra pateikusi įrodymus, patvirtinančius jos siekį suformuoti žemės sklypą ir tokiu būdu įteisinti jos naudojamą neteisėtai pastatytą ginčo statinį. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė naudoja neteisėtai pastatytą ginčo statinį, kuris iki šiol yra valstybinėje žemėje, t. y. ji nėra įvykdžiusi Inspekcijos privalomojo nurodymo.
Šalies argumentai
11.4. Inspekcija kreipdamasi į teismą su patikslintame ieškinyje nurodytais reikalavimais taikė vieną iš Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytų įpareigojimų atsakovei, t. y. įpareigojimą nugriauti ginčo statinį ir sutvarkyti statybvietę. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas baigtinis sąrašas įpareigojimų, kuriuos Inspekcija gali nurodyti privalomajame nurodyme, t. y. minėtas straipsnis nesuteikia Inspekcijai diskrecijos teisės leisti atsakovei įteisinti ginčo statinį, nes tokia teisė yra suteikta tik teismui. Taigi teismas skundžiamame sprendime konstatavęs ginčo statinio neteisėtumą, nagrinėdamas ginčą ir įvertinęs bylos aplinkybes ir atsakovės elgesį, siekį įteisinti ginčo statinį vadovaudamasis CK 4.103 straipsnio ir Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatomis galėjo pasinaudoti įstatymu suteikta diskrecijos teise leisti teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą, ginčo statinį įteisinti bei tokiu būdu pašalinti neteisėtos statybos padarinius, bet ne Inspekcijos patikslintą ieškinį visiškai atmesti.
11.5. Pastebėjo ir tai, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje, įsigaliojusioje nuo 2019 m. sausio 1 d., įtvirtinta, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
13. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
14. Byloje ginčas kilo dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo.
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau - Skyrius) specialistas 2015 m. birželio 11 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-00-150611-00073 nustatė, kad atsakovė naudoja valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbiami), savavališkai pastatytą statinį neturėdama statybą leidžiančio dokumento. Nustačius pažeidimą, Skyrius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis 2015 m. birželio 11 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-150611-00070 pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nustatė atsakovei terminą iki 2015 m. gruodžio 11 d. likviduoti savavališkos statybos padarinius. 2015 m. birželio 11 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-150611-00073 bei 2015 m. birželio 11 d. privalomasis nurodymas NR. PRN-00-150611-00070 buvo registruotu paštu išsiųsti atsakovei K. R., kaip statinio naudotojai. Skyrius atlikęs privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimą 2016 m. vasario 1 d. surašė aktą Nr. NPA-00-160201-00012, kuriuo nustatė, kad atsakovė neįvykdė privalomojo nurodymo.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju yra teisinių priemonių suteikti atsakovei žemės, kurioje yra ginčo statinys, valdymo ir naudojimo teises, ginčo statinio griovimą pripažinimas nebūtų proporcinga priemone ginčui spręsti, ieškovės reikalavimo netenkino, kaip nepagrįsto.
17. Ieškovė, nesutikdama su teismo priimtu sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį tenkinti. Nurodė, kad teismas skundžiamame sprendime konstatavęs ginčo statinio neteisėtumą, nagrinėdamas ginčą ir įvertinęs bylos aplinkybes ir atsakovės elgesį, siekį įteisinti ginčo statinį, vadovaudamasis CK 4.103 straipsnio ir Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatomis, galėjo pasinaudoti įstatymu suteikta diskrecijos teise leisti atsakovei teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą, ginčo statinį įteisinti bei tokiu būdu pašalinti neteisėtos statybos padarinius, bet ne Inspekcijos patikslintą ieškinį visiškai atmesti.
Dėl įstatymo normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą, taikymo ir savavališkai pastatyto statinio įteisinimo galimybės
18. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius įstatymo neuždraustus veiksmus, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: ribojama remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (inter alia aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015).
19. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad siekis nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp bendruomenės intereso ir individo pagrindinių teisių apsaugos lemia proporcingo pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo santykio poreikį (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02; 2009 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Kozaciolu prieš Turkiją, peticijos Nr. 2334/03).
20. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą; už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą.
21. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
22. Teismo teisės, sprendžiant ginčą dėl savavališkos statybos, ir tokio ginčo sprendimo būdai yra nustatyti teisės aktuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje teismo teises, sprendžiant dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių, nustatyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Ginčo statinio savavališkos statybos konstatavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2015-01-01 iki 2015-07-01) 28 straipsnyje nustatyta, jog savavališkos statybos padariniai šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau - Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti asmenį, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, šio asmens lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) arba statinį (išardytas jo dalis), dėl kurio nugriovimo (išardymo) buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, kaip teisingai nurodė apeliantė, pirmosios instncijos teismas, pripažinęs, kad ginčo statinys pastatytas neteisėtai ir atsakovė šį statinį naudoja, spręsdamas Inspekcijos reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, turėjo priimti vieną iš Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nurodytų sprendimų.
23. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką statinių griovimas net ir tais atvejais, kai statiniai žemės sklype yra pastatyti neteisėtai, yra laikomas kraštutine priemone, taikytina tik nesant teisinės galimybės kitaip spręsti neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui (savininkui) nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą negali būti laikoma neribota. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, turėtų aiškintis, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus. Pagal nustatytas aplinkybes teismas turėtų spręsti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojo nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios, taip pat per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015).
24. Nagrinėjamu atveju viena iš priežasčių, dėl ko atsakovė negali įteisinti savavališkai pastatyto statinio (ūkinio pastato) yra tai, kad pastatas stovi valstybinėje žemėje. Kasacinis teismas faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje, kurioje atsakovei savavališkai pastatytą statinį atsisakoma įteisinti dėl to, kad ji nėra įgijusi teisių į žemę, ant kurios jis pastatytas, o žemės sklypą atsisakoma formuoti, nes jame yra be statybos leidimo pastatytas statinys, pažymėjo, jog neleistina tokia situacija, kad atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų susijęs taip, jog neįgyvendinus vienos teisės – negalimas kitos teisės įgyvendinimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima įgyvendinti, kol neįgyvendinta pirmoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013). Šioje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad ūkinės paskirties pastato statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo pastatas, apskritai neleidžiama. Tai reiškia, kad gali būti sprendžiamas nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimo ir savavališkai pastatyto ginčo statinio įteisinimo klausimas, todėl turi būti vertinamos tiek Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje išdėstytos, tiek kitos reikšmingos aplinkybės.
25. Šioje byloje nustatyta, jog atsakovė K. R. dar 2014 m. vasario 19 d. pateikė prašymą Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriui dėl sutikimo rekonstruoti jai ir T. V. nuosavybės teise priklausančius pastatus - gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) ir ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esančius (duomenys neskelbiami), nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1054 „Dėl sprendimo pradėti rengti formavimo ir pertvarkymo projektą, formuojant kitos paskirties žemės sklypą, (duomenys neskelbiami), esantiems statiniams eksploatuoti“ buvo priimtas sprendimas pradėti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau - Projektas), numatant kitos paskirties žemės sklypo suformavimą atsakovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) eksploatuoti, išnagrinėjęs minėtą prašymą, 2014 m. balandžio 4 d. rašte Nr. 48SD-(14.48.104)-3124 „Dėl statinių rekonstrukcijos“ nurodė, jog neprieštarauja, kad teisės aktų nustatyta tvarka, gavus Vilniaus rajono savivaldybės pritarimą, nepažeidžiant žemės naudojimo ir tvarkymo režimo, trečiųjų asmenų interesų, būtų vykdomi T. V. ir K. R. nuosavybės teise valdomų pastatų (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) rekonstrukcijos ir remonto darbai, nekeičiant šių pastatų užstatymo ploto. 2014 m. gegužės 6 d. iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos buvo gauti Projekto rengimo reikalavimai, kuriuos Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2014 m. gegužės 8 d. patvirtino. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad Projektas buvo parengtas, tačiau dėl taisytinų jame klaidų, nebuvo patvirtintas. Atsakovė teikė prašymą dėl termino pratęsimo, jai buvo išduoti nauji Projekto rengimo reikalavimai. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir trečiojo asmens atstovė. Taigi, nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina atsakovės siekį suformuoti žemės sklypą ir tokiu būdu įteisinti jos naudojamą neteisėtai pastatytą ginčo statinį.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ginčo statinys yra netoli atsakovės kitų statinių, atsakovė juo naudojasi ir siekia jį įteisinti, byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad ūkinės paskirties pastato statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo pastatas, nėra galima, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju gali būti sprendžiamas nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimo ir savavališkai pastatyto statinio įteisinimo klausimas, todėl jo nugriovimas, nesuteikus atsakovei galimybės įteisinti savavališką ūkinio pastato statybą, kaip tai nustatyta Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje, būtų neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams ir suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyrai užtikrinti.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, suteikiant atsakovei galimybę pasinaudoti teise pretenduoti įgyti teisinį pagrindą valdyti užimtą valstybinės žemės sklypą, juo naudotis ir disponuoti bei įsiteisinti savavališkai pastatytą ūkinį pastatą teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovei per teismo nustatytą terminą savavališkos statybos neįteisinus, leisti ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti valstybinės žemės sklype savavališkai pastatytą statinį bei sutvarkyti statybvietę atsakovės K. R. lėšomis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Patenkinus ieškovės ieškinį, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Byloje pareikštas neturtinis reikalavimas, už kurį ieškinio padavimo metu mokėtinas žyminis mokestis sudarė 75,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 2 dalyje nustatyta tvarka, laikant, jog ieškinys iš esmės yra patenkintas, iš atsakovės valstybei priteistas 75,00 Eur žyminis mokestis ir 17,77 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, viso – 92,77 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1330-341/2019 panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Leisti atsakovei K. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. gruodžio 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka įsiteisinti valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbiami), pastatytą 24 kv. m ploto ūkinį pastatą, išorės matmenys – statinio ilgis 6 m, plotis 4 m, aukštis 3,2 m.
Iki 2020 m. gruodžio 1 d. atsakovei K. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) neįsiteisinus valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbiami)., pastatyto 24 kv. m ploto ūkinio pastato, išorės matmenys – statinio ilgis 6 m, plotis 4 m, aukštis 3,2 m, įpareigoti atsakovę K. R. per 6 mėnesius nuo 2020 m. gruodžio 1 d. savo lėšomis nugriauti valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbiami), pastatytą 24 kv. m ploto ūkinį pastatą, išorės matmenys – statinio ilgis 6 m, plotis 4 m, aukštis 3,2 m, o atsakovei K. R. neįvykdžius nurodyto įpareigojimo, leisti ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kodas 288600210, nugriauti valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbiami), pastatytą 24 kv. m ploto ūkinį pastatą, išorės matmenys – statinio ilgis 6 m, plotis 4 m, aukštis 3,2 m, bei sutvarkyti statybvietę atsakovės K. R. lėšomis.
Priteisti iš atsakovės K. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 92,77 Eur (devyniasdešimt du eurus 77 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.