- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-175/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02607-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- J. J., J. Š.
- Trečiasis asmuo
- savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1105-553/2012 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams J. J. ir J. Š., trečiasis asmuo savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 135 258,83 Lt nuostolių atlyginimui ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 38,48 kv. m. bendrojo ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu nusprendė pripažinti negaliojančiu susitarimą dėl teisių ir pareigų perėmimo, sudarytą 2008 m. balandžio 7 d. tarp VšĮ „Vilniaus butai“ (dabar SĮ „Vilniaus miesto būstas“) ir J. J. ir iškeldinti ją su nepilnamečiu sūnumi iš minėto buto. Sprendimas įsiteisėjo. Ieškovo teigimu, byloje buvo nustatyta, kad J. J. butą užėmė savavališkai, be teisėto pagrindo nuo 1991 metų, o gyvenamąją vietą jame deklaravo 2006 m. balandžio 4 d. 1991 m. balandžio 5 d. šio buto nuomos sutartis pripažinta niekine. Vykdant J. J. ir jos sūnaus iškeldinimą 2011 m. birželio 2 d. buvo nustatyta, kad bute liko gyventi jos sugyventinis J. Š.. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-397-653/2010 nustatytos aplinkybės yra laikytinos prejudiciniais faktais, todėl aplinkybių, kad J. J. ginčo bute apsigyveno be teisėto pagrindo, įrodinėti nereikia. Atsakovai, neteisėtai naudodamiesi butu, pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės teisę naudoti jai nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas bei tinkamai įgyvendinti teisės aktais numatytą socialinio būsto nuomos funkciją, todėl turi solidarią pareigą atlyginti 135 258,83 Lt dydžio žalą. Ieškovo teigimu, dėl atsakovų neteisėtų veiksmų Vilniaus miesto savivaldybė prarado galimybę minėtas patalpas išnuomoti ir patyrė nuostolius, kurie pasireiškė kaip negautos pajamos už minėtų patalpų nuomą. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovai gavo naudos, kadangi išvengė išlaidų, kurias būtų sudaręs patalpų nuomos mokestis, dėl ko atsakovų gauta nauda pripažintina ieškovės nuostoliais. Ieškovas, apskaičiuodamas žalos dydį, rėmėsi UAB „Tikslo siekis“ rinkos nuomos mokesčio nustatymo vertinimu, kad nuomos mokesčio kaina 2001 m. birželio 1 d. – 2011 m. birželio 1 d. laikotarpiu yra 139 080 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai yra sumokėję 3 821,17 Lt mokesčio, prašomos atlyginti žalos dydis mažintinas iki 135 258,83 Lt (t. 1, b. l. 1-7).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas pripažino prejudiciniais faktais Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartimi konstatuotas aplinkybes, kad J. J. į ginčo butą įsikėlė tik 2006 metais; atsakovės pateikta 1991 m. balandžio 5 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis yra negaliojanti, t. y. niekinė; 2008 m. balandžio 7 d. VšĮ „Vilniaus butai“ ir J. J. susitarimas pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies nurodytu teisiniu pagrindu; ginčo butas yra įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės socialinių butų sąrašą, todėl jis gali būti suteiktas tik laikantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme nustatytos tvarkos. Nustatė, kad J. Š. ginčo bute apsigyveno 2007 metais, pradėjęs gyventi faktinėje šeimoje su J. J., atsakovai atitinkamo dydžio nuomos mokestį mokėjo visą ginčui aktualų laikotarpį. Pripažino, kad tarp atsakovų ir ieškovo dėl ginčo buto buvo susiklostę faktiniai nuomos teisiniai santykiai, o ieškovas reikalavimo teisę dėl nuostolių atlyginimo, susijusio su šiuo butu, įgijo kartu su nuosavybės teisių registravimu, t. y. nuo 2007 m. spalio 30 d. Todėl ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius už laikotarpį nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2007 m. spalio 30 d. netenkintinas, nes ieškovas šioje dalyje neturi reikalavimo teisės. Sprendė, kad byloje nepakanka įrodymų pripažinti atsakovo veiksmų apsigyvenant ginčo patalpose neteisėtumą, nes byloje, nors įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo konstatuotas niekinio sandorio – 1991 m. balandžio 5 d. nuomos sutarties – faktas ir teisinės pasekmės, o 2008 m. balandžio 7 d. susitarimas pripažintas negaliojančiu, nėra įrodymų, kad šiuos sandorius suklastojo atsakovė J. J., o juo labiau – atsakovas J. Š.. Nurodė, kad ieškovas neįrodė ir žalos jam padarymo fakto (nuostolių atsiradimo realumo, neišvengiamumo), nuostolių dydžio. Ieškovas iš socialinio būsto nuomos objektyviai negalėjo gauti jokių komercinių pajamų, nes ginčo buto nebuvo galima nuomoti komercinėmis sąlygomis, jis nebuvo prieinamas atviroje rinkoje, o jo būklė iki kapitalinio remonto buvo bloga.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Nurodo tokius argumentus.
1. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas neturi reikalavimo teisės už laikotarpį nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2007 m. spalio 30 d., nes iki 2007 m. butas nuosavybės teise apeliantui nepriklausė. Butas visuomet buvo Vilniaus miesto savivaldybės žinioje nepaisant to, kad iki 2007 m. nebuvo perduotas apelianto nuosavybėn. Ginčo butas dar 1992 m. miesto valdybos potvarkiu buvo perduotas į Vilniaus miesto savivaldybės balansą, todėl 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 870 pagrindu turėjo būti perduotas apelianto nuosavybėn.
2. Atsakovai nėra tinkami subjektai socialiniam būstui gauti, užima šį būstą nepagrįstai, kas reiškia jų nepagrįstą sutaupymą Vilniaus miesto savivaldybės sąskaita. Iki 2002 m. J. J. net nebuvo jaunų šeimų sąraše socialiniam būstui gauti, šiuo metu ji sąraše yra tik 306. J. Š. taip pat neturi teisės į socialinio būsto nuomą. Todėl atsakovams negali būti taikomas ir socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimas. Atsakovai, be teisinio pagrindo gyvendami apeliantui nuosavybės teise priklausančiame bute (socialiniame būste) ir tokiu būdu išvengdami buto nuomos rinkos sąlygomis išlaidų, nepagrįstai sutaupė apelianto sąskaita.
3. Teisinio pagrindo atsakovams gyventi ginčo bute nebuvimas ir prejudiciniai faktai nustatyti kitose atsakovų atžvilgiu nagrinėtose civilinės bylose patvirtina jų veiksmų neteisėtumą. Kadangi šiuo atveju apelianto kaltės nėra, o bylos faktiniai duomenys rodo, kad būtent atsakovai buvo nesąžiningi ir tik dėl jų nesąžiningų veiksmų butas buvo savavališkai užimtas, priteistini apelianto patirti nuostoliai neturėtų būti mažinami.
Atsiliepimas
Savivaldybės įmonė „Vilniaus būstas“ atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodomais motyvais.
Atsakovai J. J. ir J. Š. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, apeliantas nepateikė jokių argumentų dėl faktinių bylos aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Skunde iš esmės atkartojami ieškinio argumentai, todėl atsakovai nekartojo argumentų, nurodomų jų atsikirtimuose į pareikštą ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Šis butas yra įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės socialinių butų sąrašą, todėl gali būti suteiktas tik laikantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme nustatytos tvarkos. Atsakovė J. J. ginčo bute gyvenamąją vietą deklaravo 2006 m. balandžio 4 d. Atsakovas J. Š. ginčo bute apsigyveno 2007 metais. Atsakovai nuo 2006 m. birželio mėnesio, mokėdami mokesčius už komunalines paslaugas, mokėjo ir nuomos mokestį, kurį moka socialinio būsto nuomininkai.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nebuvo tenkintas jo pareikštas reikalavimas dėl nuostolių, padarytų neteisėtai gyvenant ginčo bute, atlyginimo. Apelianto įsitikinimu, atsakovai nepagrįstai praturtėjo, nes neteisėtai naudodamiesi gyvenamosiomis patalpomis gavo naudos, kadangi išvengė išlaidų, kurias būtų sudaręs patalpų nuomos mokestis rinkos kaina.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
CPK 306 str. apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys ir nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Rungimosi principas lemia tai, kad teismo sprendimas, priimtas neatsižvelgiant į aplinkybę, kurios šalys teismui nenurodė, negali būti pripažintas nepagrįstu.
Nagrinėjamu atveju apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą pagal ieškinyje pareikštą reikalavimą dėl atlygintinos žalos negautų pajamų pavidalu ir/ar atsakovų gauta nauda. Tuo tarpu apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios pirmosios instancijos teismo nebuvo nagrinėtos, t.y. tvirtinant, jog atsakovai nepagrįstai praturtėjo apelianto sąskaita (CK 6.242 str.). Šiuo atveju skiriasi ne tik šių teisinių santykių kvalifikavimas, tačiau ir įrodinėtinos aplinkybės, kurios priklauso nuo pareiškėjo nurodomo faktinio reikalavimo pagrindo. Pažymėtina, kad nepagrįstas praturtėjimas – tai savarankiška prievolės rūšis, reglamentuojama CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Minėta, nagrinėjamoje byloje buvo įrodinėjami ir prašoma priteisti apelianto patirtus ir kildinamus iš deliktinės atsakovų atsakomybės nuostolius, beje, kurių dydis nebūtinai visais atvejais sutampa su kitos šalies gauta turtine nauda ar sutaupymu. Todėl keičiant reikalavimo pagrindą apeliaciniame skunde, šie apelianto argumentai negalėtų būti vertinimo dalyku (CPK 306 str. 2 d.). Priešingu atveju būtų paneigiamas šalių rungimosi principas.
Apeliantas kelia atsakovų civilinės (deliktinės) atsakomybės klausimą. Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovų neteisėtais veiksmais nurodo savavališką buto užėmimą laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d., teisinio pagrindo gyventi ginčo bute nebuvimą bei teisės į socialinio būsto nuomą neturėjimą, o dėl šių neteisėtų veiksmų patirta žala (nuostoliais) laiko negautas pajamas, kartu ir atsakovų sutaupytas išlaidas buto nuomos rinkos kainomis.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-397-653/2010 yra nustatyta, kad atsakovė J. J. ginčo bute apsigyveno nuo 2006 m. balandžio mėnesio (t. 1, b. l. 13, 19). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad iš minėtame sprendime nurodytų apelianto dėstytų toje byloje aplinkybių matyti, jog ir pats apeliantas tuomet tvirtino, kad J. J. ginčo bute apsigyveno nuo 2006 metų (t. 1, b.l 11). Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims) nustatytų faktų nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 2 d.). Be to, jų tiek teisinių santykių šalys, tiek kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose. Todėl nors apeliantas nesutinka su nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, kad jis neturi reikalavimo teisės atsakovams už laikotarpį nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2007 m. spalio 30 d., bet kuriuo atveju nagrinėjamoje byloje svarstyti apie atsakovės J. J. neteisėtus veiksmus galima būtų tik nuo 2006 metų, nes apsigyvenimo faktas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovas J. Š. apsigyveno ginčo bute nuo 2007 m., apeliantas neginčija.
Neteisėtais veiksmais civilinėje teisėje laikomi ne tik šalių veiksmai, pažeidžiantys įstatymo nuostatas, sutarties sąlygas, tačiau ir pažeidžiantys bendro pobūdžio taisyklę elgtis atidžiai ar rūpestingai. Nagrinėjamų bylos aplinkybių kontekste, svarstant atsakovų veiksmų (ne)teisėtumą apsigyvenant ginčo bute nuo aukščiau minėtų datų, prejudicinę galią turi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-397-653/2010 ir to paties teismo jau įsiteisėjusiu 2012 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1317-905/2012 nustatytos aplinkybės, jog atsakovai J. J. ir J. Š. ginčo bute apsigyveno be teisėto pagrindo (t. 1, b. l. 11-15, t. 2, b. l. 20-26). Todėl atsakovų, neturinčių teisės gyventi apeliantui nuosavybės teise priklausančiame bute, gyvenimą ginčo bute be teisinio pagrindo iki 2011 m. birželio 1 d. galima būtų laikyti jų neteisėtas veiksmais. Tačiau vien tik neteisėtų veiksmų nepakanka civilinei atsakomybei kilti. Civilinė atsakomybė atsiranda tik esant tam tikrų juridinių faktų visetui, t.y. civilinės atsakomybės sąlygoms. CK įtvirtintas civilinės atsakomybės sąlygas sudaro neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.248 str.), ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 str.). Žala yra būtinas civilinės atsakomybės pagrindas, kai civilinė atsakomybė pasireiškia nuostolių atlyginimu, kadangi nesant žalos ar nuostolių neįmanomas civilinės atsakomybės teisinis santykis. Žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė žalos fakto (CPK 12, 178 str.).
Žala ar nuostoliai pasireiškia kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų. Taip pat teismas gali pripažinti nuostoliais atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gautą naudą. Žalos piniginė išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str., 6.250 str.). Apeliantas žala nurodė negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė trečiojo asmens neteisėti veiksmai. Ar patirtą žalą galima laikyti negautomis pajamomis, vertinama atsižvelgiant į tai, ar pajamos buvo numatytos iš anksto gauti, ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai, ar jos negautos dėl skolininko neteisėtų veiksmų. Apeliantas negautas pajamas grindė prarasta galimybe išnuomoti ginčo patalpas ir gauti už jas pajamas, o jų dydį įrodinėjo rinkos nuomos mokesčio nustatymo ataskaita. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo butas, beje, kurio remontą teigia atlikę atsakovai, nėra laisvai rinkoje prieinamas, nes jis yra įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės socialinių butų sąrašą ir gali būti nuomojamas tik teisės aktų nustatyta tvarka. Tai savo ruožtu reiškia, kad apeliantas objektyviai negalėjo gauti jokių komercinių tuometines rinkos sąlygas atitinkančių pajamų iš šio buto nuomos, nes apelianto galimybės gauti atitinkamo dydžio mokesčius yra saistomos buto socialine paskirtimi (nebent pats apeliantas neteisėtai išnuomotų butą asmenims, neturintiems teisės į socialinį būstą). Tuo tarpu fakto, kad atsakovai už šį butą nuo 2006 m. birželio mėnesio mokestį, kurį moka socialinio būsto nuomininkai už teisėtai ir pagrįstai išnuomotą socialinį būstą, apeliantas nekvestionuoja. Todėl pagrindo išvadai, kad apeliantas būtų gavęs didesnes pajamas negu jų gavo iš atsakovų mokėto socialinio būsto nuomos, bet kuriuo atveju nėra. Aplinkybė, jog ginčo butas atsakovams galėjo būti suteiktas tik laikantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme nustatytos tvarkos, per se nelemia, kad ginčo butą suteikus įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti gautos didesnės pajamos. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė nuostolių fakto, dėl ko atsakovų atžvilgiu civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad nėra ginčo, jog atsakovė bendrąja prasme turi teisę į socialinį būstą. Dar daugiau, šiuo metu yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1317-905/2012, kuriuo savivaldybės administracija įpareigota spręsti klausimą dėl ginčo buto išnuomojimo ne eilės tvarka atsakovams.
Apeliantas teigė, jog jo patirti nuostoliai taip pat pasireiškia apelianto gauta nauda (CK 6.249 str. 2 d.). Tačiau pažymėtina, kad atsakovo gauta nauda nėra savarankiška žalos rūšis, o tik jos materialinė išraiška, t.y. atsakovo gauta nauda iš esmės galėtų būti vertinama kaip nukentėjusio asmens nuostolių (negautų pajamų) apskaičiavimo būdas, leidžiantis reikalauti, kad būtų pripažinta nuostoliais atsakovo gauta nauda tuo atveju, kuomet nuostolių dydį sunku apskaičiuoti. Nagrinėjamu atveju ne tik nėra sudėtinga apskaičiuoti nuostolių dydį, tačiau dėl aukščiau minėtų motyvų net nėra konstatuotas žalos padarymo faktas. Beje, jie taip pat paneigia ir tik jau apeliaciniame skunde nurodomą nepagrįsto atsakovų praturtėjimo (sutaupymo) apelianto sąskaita galimybę.
Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.