Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria išduotas vykdomasis raštas bei atmestas prašymas pakeisti taikos sutartyje numatytų mokėjimo sąlygų vykdymo tvarką, civilinėje byloje Nr. e2-485-357/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovui K. V. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Saulida“ ir V. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

Apeliantas negavo iš ieškovės rašytinio įspėjimo dėl taikos sutarties vykdymo, pati ieškovė teismo posėdyje nurodė, kad jis nebuvo siųstas registruotu paštu. Pagal taikos sutartį apeliantas, pažeidęs jos 4 ir 5 punktuose nurodytas pinigines prievoles ar jų vykdymo terminus, tokį pažeidimą turi ištaisyti per 30 kalendorinių dienų po ieškovės rašytinio įspėjimo gavimo dienos ir tik tada ieškovė įgyja teisę pradėti išieškojimą. Taikos sutarties turinį turi besąlygiškai vykdyti abi sutarties šalys, jos turinys gali būti pakeistas tik abipusiu sutarimu arba dėl sutarties sąlygų pakeitimo sprendžiama atnaujinus byloje procesą (CPK 366 str. 1 d. 2 p., 9 p.).Skundžiamojoje nutartyje neišlaikyti lygiateisiškumo, proporcingumo ir protingumo principai. Teismas neatsižvelgė į apelianto turtinę padėtį bei gaunamas pajamas. Apeliantas pagal gaunamas pajamas niekaip negalėjo padengti įsiskolinimo per tokį trumpą terminą, o ieškovė negalėjo turėti neproporcingų lūkesčių. Be to, ieškovės turtinei padėčiai taikos sutarties numatytų mokėjimų sąlygų vykdymo tvarkos pakeitimas įtakos neturės. Teismas turėjo priimti tokį sprendimą, kad nepatirtų nei viena šalis nepagrįstų nuostolių. Teismas nesivadovavo šalių teisėtų interesų pusiausvyra, sudarydamas ieškovei palankias sąlygas sužlugdyti apelianto viltis atsiskaityti su ieškove bei atverdamas kelią fizinio bankroto procedūrai. Apeliantas 553 062,20 Eur sumos neturi.Per 2014-2015 metus buvo iškeltos bankroto bylos apelianto valdomoms įmonėms UAB „SNP“, UAB „Saulida“ ir UAB „Skirpstas“, kurios turėjo paėmusios kreditus iš ieškovės ir viena už kitą laidavusios. Paskutinės įmonės bankroto procedūra prasidėjo po taikos sutarties pasirašymo, todėl apeliantas neturėjo galimybių vykdyti atsiskaitymo su ieškove. Vienos įmonės nesėkmingas projektas sužlugdė visų įmonių veiklą. Apeliantas, kaip įmonių savininkas, buvo suklaidintas ieškovės ir laidavo jai turėdamas pajamas tik iš minėtų įmonių, kurioms bankrutavus patyrė 152 432,70 Eur nuostolį. Ieškovei ši situacija yra žinoma, tačiau ji stengiasi pabrėžti savo sprendimų viršenybę, todėl teismas turėjo įžvelgti nelygiavertiškumą taikos sutarties sudaryme bei derintis dėl jos sąlygų.Iš pateiktų gaunamų pajamų suvestinių bei gautinas sumas iš grąžinamų paskolų per 2016 m. matyti, kad apeliantas neturėjo galimybės atsiskaityti per vienerius metus. Nepagrįsti teismo argumentai, kad nepateikti objektyvūs įrodymai, patvirtinantys galimybę realiai atgauti skolą - su skundu pateikiami išsamūs bei patikimi įrodymai, patvirtinantys, jog apeliantas negalėjo sumokėti ieškovei per įsipareigotą laikotarpį, tačiau turi galimybę sumokėti taikos sutartimi sutartą sumą per vienerius metus. Nutartis užkirto kelią tolimesnėms šalių deryboms, ieškovei suteikta galimybė išsiieškoti protingumo kriterijumi neįvertinamą sumą sukėlė naują teisminį procesą. Sudarius taikos sutartį, paaiškėjo jos sudarymo metu buvusios aplinkybės (CPK 366 str. 1 d. 2 p.). Apeliantas buvo įsitikinęs, kad gaus finansavimą ir padengs taikos sutarties įsipareigojimą. Jei būtų žinojęs, kad pasikeitus aplinkybėms lieka tik darbinės pajamos bei 2016 metų grąžinamos lėšos iš suteiktos paskolos UAB „Nailtex“, tokiomis sąlygomis taikos sutarties nebūtų pasirašęs. Pagal apelianto uždirbamas pajamas, joks protingas asmuo tokiomis sąlygomis nebūtų sudaręs sutarties (CK 1.90 str. 2 d.). Apeliantas siūlė įvairius mokėjimo terminus, tačiau buvo jaučiamas ekonominis ieškovės spaudimas ir apgaulė (CK 1.91 str.). Apeliantas dėl nežinojimo ir suklydimo, ieškovės neperspėtas, neturėjo tinkamų įgaliojimų pasirašyti taikos sutartį, nes sutuoktinė V. V. savo prašymuose ir sutikimuose nenurodė tokių sąlygų, kurios yra pasirašytoje taikos sutartyje. Apelianto teigimu, taikos sutartis sudaryta pažeidžiant CK 1.78-1.96, 2.84, 6.66, 6.228 straipsnių nuostatas.

Apeliantas iki skundžiamos nutarties priėmimo nebuvo ir nėra sumokėjęs nė vieno euro pagal taikos sutartį, nors žinojo, kokios sankcijos jam gresia už taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų visišką ar dalinį nevykdymą. Byloje nustatyta, kad ieškovė išsiuntė apeliantui pranešimą apie taikos sutarties sąlygų nevykdymą apelianto gyvenamuoju adresu. Net jei daryti prielaidą, kad jis negavo ieškovės priminimo apie taikos sutarties sąlygų nesilaikymą paštu, jis jį gavo kartu su procesiniais dokumentais, tačiau net ir tada nesiėmė jokių veiksmų, kad bent iš dalies sumažintų savo įsiskolinimą. Teismas analizavo ir vertino apelianto turtinę padėtį, jo pasirengimą vykdyti taikos sutartį ir galimybes, tačiau apelianto interesams negali būti teikiamas prioritetas visiškai paneigiant ieškovės interesus atgauti skolą. Teismas teisingai įvertino susiklosčiusią situaciją, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.Nėra jokių pagrindų taikos sutartimi užbaigtos bylos atnaujinimui ar taikos sutarties sąlygų pakeitimui, nes taikos sutartis nevykdoma iš apelianto pusės. Sprendimo įvykdymo atidėjimas ir išdėstymas netikslingas, nes apeliantas patvirtino, kad neturi galimybių sumokėti 553‘062,20 Eur sumą. Nesumokėjus taikos sutartyje numatytų sumų taikos sutartyje nustatytais terminais ar bent dalies šių sumų, ieškovė nebeteko intereso pasitikėti apeliantu ir geranoriškai atsisakyti reikalavimo dalies. Ieškovė nesutinka su apelianto teiginiais, kad ji, žinodama apelianto finansinę būklę, negalėjo tikėtis, jog apeliantas laiku įvykdys taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Su skundu pateikti papildomi įrodymai turi būti nepriimti, nes jie pateikti pavėluotai, siekiant vilkinti procesą. Apeliantas galėjo ir privalėjo juos pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 314 str.), ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl papildomų įrodymų pateikimo posėdis dėl vykdomojo rašto išdavimo buvo atidėtas.

Apelianto sutuoktinė (trečiasis asmuo) nebuvo davusi įgaliojimų apeliantui pasirašyti taikos sutartį, todėl šis sandoris negalioja. Byloje procesas atnaujintinas CPK 366 straipsnio nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Sudarant taikos sutartį, apeliantas siūlė ieškovei įvairius mokėjimo terminus, tačiau buvo jaučiamas ekonominis spaudimas ir apgaulė teigiant, kad ieškovė geranoriškai nespaus taip greitai mokėti, nes supranta apelianto finansinę padėtį ir bendraujant padės išspręsti susidariusią situaciją (CK 1.91 str.). Apeliantas dėl pasitikėjimo bei įstatymo nežinojimo suklydo. Todėl šis sandoris sudarytas pažeidžiant CK 1.78-96, 2.84, 6.66, 6.228 straipsnius. Teismas pažeidė lygiateisiškumo, proporcingumo bei protingumo principus, nes neatsižvelgė į apelianto turtinę padėtį. Be to, mokėjimo termino pakeitimas nėra esminė taikos sutarties sąlyga. Apeliantas pagal gaunamas pajamas niekaip negalėjo padengti įsiskolinimo per tokį trumpą terminą. Prieš pasirašant taikos sutartį ieškovės buvo prašoma numatyti protingą mokėjimo terminą. Ieškovė iš anksto apeliantą laikė silpnesne šalimi, dėl to negalėjo turėti neproporcingų lūkesčių. Teismas, nagrinėdamas sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, turėjo atsižvelgti į abiejų bylos šalių interesus. Skundžiama nutartimi teismas panaikino ieškovės ir apelianto teisėtų interesų pusiausvyrą, nes 553 062,20 Eur sumos apeliantas neturi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas pakeisti taikos sutartyje numatytų mokėjimo sąlygų vykdymo tvarką bei išduotas vykdomasis raštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str. 1 d., CPK 584 str. 1 d. 4 p.). Todėl, sprendžiant dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamame ginče – dėl vykdomojo rašto išdavimo ir CPK 284 straipsnio (šios normos aiškinimu ir taikymu grindžiama skundžiama nutartis) ar CPK 646 straipsnio 3 dalyje (nors apeliantas tiesiogiai šios normos prašyme nenurodė, tačiau iš prašymo formuluotės „pakeisti taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką“ galima spręsti, kad prašymas grindžiamas būtent šia norma) nuostatų (ne)taikymo - apelianto ir trečiojo asmens argumentai, susiję su taikos sutarties sudarymo aplinkybėmis ir negaliojimo pagrindais, šalių lūkesčiais, nes nutartis, kuria patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis, yra įsiteisėjusi ir iš esmės šalių turėtų būti vykdoma. Taip pat dėl šios priežasties netenkintinas ir apelianto prašymas dėl proceso atnaujinimo (net jei tam būtų pagrindai), nes proceso atnaujinimo tvarką reglamentuoja CPK XVIII skyriuje išdėstytos procesinės normos, kurių apeliantas nesilaikė, ir toks klausimas nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme (CPK 320 str., 338 str.).

Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti, išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalį teismas gali pakeisti taikos sutarties sąlygų vykdymo tvarką, tačiau tokio prašymo sprendimo procese negali keisti šalių susitarimų esmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau minėtas teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas lemia, kad šių procesinių institutų taikymas turi būti pakankamai ribotas, t.y. tik tam tikrais išimtiniais atvejais, nes jų taikymas negali sudaryti sąlygų sprendimų įvykdymo vilkinimui nesant tam iš tikrųjų išskirtinių aplinkybių, kitaip tariant, negali sudaryti sąlygų piktnaudžiavimui šiomis įstatymo suteiktomis galimybėmis. Vien (bloga) turtinė asmens padėtis savaime negali lemti procesinių sprendimų įvykdymo išdėstymo, atidėjimo, tvarkos pakeitimo ar taikos sutarties sąlygų vykdymo tvarkos pakeitimo visais atvejais, nes kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokiu būdu nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas (nutartis) ir ar nebus pažeisti kito asmens teisėti lūkesčiai. Todėl ir nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti ne vien tik į apelianto interesus, tačiau ir jo elgesį, ketinimus vykdymo atžvilgiu, kartu vertinant tai teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principo, pagal kuriuos privalu pripažinti teisėtai įgytas ieškovės civilines teises, išlaikymo kontekste. Juo labiau, kai šio ginčo specifika yra ta, kad apelianto pareiga sumokėti ieškovei tam tikras sumas faktiškai ir neatsirado visiškai prieš jo valią, t.y. jog jos būtų priteistos, nors apeliantas būtų ieškinio nepripažinęs, tokia pareiga atsirado šalių susitarimo – taikos sutarties pagrindu. Todėl vien tai, kad buvo tenkintas ieškovės prašymas ir netenkintas apelianto prašymas, savaime nesuponuoja lygiateisiškumo, proporcingumo ir protingumo principų bei šalių teisėtų interesų pusiausvyros pažeidimo (ką teigia apeliantas).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos nutarties išvada, kad apeliantas neįrodė, jog egzistuoja išimtinis atvejis, kuris būtų pagrindu pakeisti taikos sutartyje nurodytų sąlygų vykdymo tvarkos keitimą (CPK 12 str., 178 str.). Prieš taikos sutarties sudarymą pats apeliantas turėjo galimybę apsvarstyti tiek sumų, kurias jis gali sumokėti, dydį, tiek sumokėjimo terminus. Pažymėtina, kad taikos nutartyje nurodytas terminas yra pakankamai trumpas – 20 dienų, kas netgi teiktų prielaidas manyti, jog apeliantas, jei taikos sutarties sudarymas nebuvo skirtas tik proceso vilkinimui, įsivertino savo galimybes jas sumokėti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad deklaruojami ketinimai vykdyti taikos sutartį nėra realūs. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantas buvo nurodęs, jog 2015 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais sumokės ieškovei 1 000 Eur (t. 2, b.l. 129-133). Taigi, jis pats pripažino, kad bent iš dalies, nors ir pažeistais terminais, gali mokėti ieškovei, tačiau apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta jokių įrodymų apie kokių nors sumų sumokėjimą, t.y. apeliantas daugiau nei pusmetį ieškovei nemoka jokių sumų (vietoje visoms taikos sutartyje nurodytoms sumokėti 20 dienų termino), kas tik sustiprina minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą. Teismas taip pat pagrįstai kritiškai įvertino apelianto argumentus dėl rašytinio įspėjimo iš ieškovės dėl taikos sutarties vykdymo negavimo. Nors apeliantas ir skunde vėlgi nurodo, kad rašytinio ieškovės įspėjimo dėl taikos sutarties vykdymo negavo, tačiau net ir tokiu atveju tai esminės reikšmės neturėtų, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, prievolės per nustatytą terminą apeliantas, gavęs minėtą ieškovės rašytinį įspėjimą kartu su teismo siunčiamais procesiniais dokumentais, neįvykdė nė iš dalies. Apelianto teiginiai, kad jis turės galimybę sumokėti taikos sutartimi sutartą sumą ateityje iš jam grąžintinų paskolų pagal prie atskirojo skundo pridėtas sutartis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra įtikinami, nes neaišku, ar tos paskolos realiai jam bus grąžintos, juo labiau, kad paskolos gavėju yra UAB „Nailtex“, kuriai vadovauja, tikėtina, apelianto giminaitis D. V.. Pažymėtina, kad paskolos sumos (ar bent iš dalies) pagal paskolos sutartyse numatytas sąlygas galėjo būti grąžintos nelaukiant jose nurodyto termino suėjimo (paskolos sutarčių 1.5 punktas) (ypač tuo atveju, jei apeliantas ir paskolos gavėjo vadovas yra susiję giminystės ryšiais). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bet kuriuo atveju šalys turi galimybę sudaryti taikos sutartį ir vykdymo procese (CPK 595 str.).

CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nustatytu terminu neįvykdė taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovė įgijo teisę prašyti teismo išduoti vykdomąjį raštą, t. y. apeliantui tenka jo neveikimo teisinės pasekmės – vykdomojo rašto išdavimas pagal taikos sutarties 1, 7, 9 punktus (netgi) visai skolos sumai. Minėta, kad pagal aptariamą teisės normą teismas, spręsdamas vykdomojo rašto pagal taikos sutartį išdavimo klausimą, gali pakeisti taikos sutarties sąlygų vykdymo tvarką (ją, kaip minėta, keisti nėra pagrindo) tik nekeisdamas paties šalių susitarimo esmės. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ieškovės prašymą tenkino ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarties pagrindu išdavė vykdomąjį raštą. Tačiau teismas nutarė išduoti vykdomąjį raštą dėl 553 062,20 Eur išieškojimo, nors pats išieškotojas buvo prašęs jį išduoti dėl 551 062,20 Eur skolos (t. 2, b.l. 66, 67).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tačiau vykdomasis raštas galėjo būti išduotas tik dėl 551 062,20 Eur sumos. Dėl šių priežasčių skundžiama nutartis iš dalies pakeistina (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį iš dalies pakeisti nurodant, kad vykdomasis raštas išduotinas ne dėl 553 062,20 Eur, o dėl 551 062,20 Eur sumos.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.