Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-3186-815/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-01-14
Bylos Nr.: I-3186-815/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02511-2015-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: E. S.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo: Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I-3186-815/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02511-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15.1; 1.15.2; 1.15.2.3.2; 1.21; 1.37.2.3; .3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui E. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) su 2015 m. balandžio 28 d. skundu kreipėsi į teismą (skundas teismui išsiųstas 2015 m. balandžio 30 d. (b. l. 1, 6)), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2–4).

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2014 m. spalio 19 d. Lukiškių TI-K jis laikytas netinkamomis, žeminančiomis sąlygomis, dėl to patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, taip pat sutriko pareiškėjo miegas. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas laikytas kamerose, kurių plotas – 8 m², su 2–3 asmenimis, taigi, leistina ploto norma buvo kelis kartus mažesnė. Kameroje įrengtos tik 2 kėdės, skirtos prisėsti prie mažo stalo, todėl visada kildavo barniai ir konfliktai (ir su fiziniu kontaktu), kas valgys atsisėdęs prie stalo, o kas – stovėdamas. Be to, kamerose buvo tarakonų, taigi, pažeistos teisės aktų nuostatos dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, deratizacijos). Pažymėtina, kad laikymas tokiomis sąlygomis siejamas su prigimtinių žmogaus teisių pažeidimu, tai buvo ne trumpalaikis veiksnys, o nuolatinis veiksnys.

2.2. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsniu, Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 7 straipsniu, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2, 7 ir 14 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 776:1999), Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklių 104 punktu, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

2.3. Pasak pareiškėjo, teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi vadovautis, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisingo ir visiško žalos atlyginimo principu. Be to, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į visas bylos aplinkybes (teisės pažeidimo prigimtį, sunkumą, neigiamus asmens išgyvenimus, kentėjimo intensyvumą ir trukmę, asmens gydymosi, negalėjimo užsiimti mėgstama veikla trukmę), taip pat į tai, kad civilinė atsakomybė yra kompensuojamojo pobūdžio.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais(b. l. 10–14).

1. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. 124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.

3. Remiantis pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopija, pareiškėjas 2014 m. birželio 26 d., 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 23 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2014 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. – 2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. spalio 15 d. – 2014 m. spalio 16 d. laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, be to, 2014 m. liepos 9 d. – 2014 m. liepos 23 d., 2014 m. rugsėjo 3 d. – 2014 m. rugsėjo 10 d., 2014 m. rugsėjo 15 d. – 2014 m. rugsėjo 25 d. ir 2014 m. spalio 9 d. – 2014 m. spalio 15 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K.

4. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

5. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11.1 punktą nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos (šiuo metu jie yra 87), ir nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (tik labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po 2).

6. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

7. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

8. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kasmet ji buvo pratęsiama, vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

9. Dėl kamerų remonto

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

10. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir TI taisyklės), pagal kurių 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, įrengtos atitinkamo dydžio lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

11. Dėl sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimo

Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus.

12. Dėl ventiliacijos, vėdinimo

Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

13. Pareiškėjo skundžiamu buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K tam tikromis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiajam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

14. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

III

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia iš esmės tokius argumentus (b. l. 42–45).

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde teismui nurodytų aplinkybių į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Remiantis Įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, BVK 183 straipsniu, pareiškėjas nesilaikė nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymuose nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, o tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymuose nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas priimti skundą atsisako (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

2. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K laikytas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas Lukiškių TI-K, nebuvo. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai žala pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais, o neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan.

3. Valstybė sprendžia asmenų kalinimo problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. nutarime Nr. 740 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą, kurios tikslas – užtikrinti saugią, efektyvią ir ekonomišką laisvės atėmimo vietų veiklą, nuteistiesiems (suimtiesiems) – teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas.

4. Pagal įsakymą Nr. 124 vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas HN 76:2010, pagal jos 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

5. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis apskaičiuotas. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

6. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad pažeistos jo teisės, jų negynė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jeigu jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme) (LVAT administracinė byla Nr. A146-1527/2012). Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas praėjus daugiau negu 6 mėnesiams nuo ginčui aktualaus laikotarpio.

7. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (bylos Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimas byloje M. prieš Lietuvą), analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (administracinės bylos Nr. A2-718/2007, Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

8. Remiantis LVAT praktika, teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, šio ryšio negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys. Pagal LVAT praktiką, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, buvo tęstinė (administracinė byla Nr. A556-95/2009). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį darantys veiksmai / veiksniai yra pakankamai intensyvūs ir nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo mastais (civilinė byla Nr. 3K-3-337/2006). Kita sąlyga, reikalinga civilinei atsakomybei kilti yra žala. Remiantis LVAT praktika, pareiškėjas pats pasirenka, kokiais ABTĮ 57 straipsnyje išvardytais įrodymais grįs skundo dalyką, įrodinėjimo našta pirmiausiai apima pareigą pateikti įrodymus, ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims; bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (administracinės bylos Nr. A556-1639/2008, Nr. A4-180/2007).

IV

1. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 15 d. prašyme nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikė klaidingus, melagingus duomenis apie tai, su keliais asmenimis buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 57).

Atsiliepimas

2. Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. 9-17045 patvirtino, kad dar kartą sutikrinus Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis apie kameras, žmonių skaičių jose atsiliepime pateikti duomenys yra tikslūs ir teisingi (b. l. 60).

V

Teismo posėdyje pareiškėjas E. S., remdamasis skundu, prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Pareiškėjas E. S. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas šiose kamerose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 10–14), asmens įskaitos kortelės kopiją (b. l. 15–16)):

– atvykęs į Lukiškių TI-K, 2014 m. birželio 25 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 117 (plotas – 7,31 m²), kameroje buvo 3 asmenys;

– 2014 m. birželio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 173 (plotas – 7,94 m²), kameroje buvo 2 asmenys;

– 2014 m. birželio 27 d. – 2014 m. birželio 29 d. kameroje Nr. 173 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. birželio 30 d. kameroje Nr. 173 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. liepos 1 d. kameroje Nr. 173 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. liepos 2 d. kameroje Nr. 173 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. liepos 3 d. – 2014 m. liepos 8 d. kameroje Nr. 173 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. liepos 9 d. išvyko į Visagino areštinę;

– 2014 m. liepos 23 d. atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 113 (plotas – 6,43 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2014 m. liepos 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 329 (plotas – 7,57 m²), kameroje buvo 3 asmenys;

– 2014 m. liepos 25 d. – 2014 m. rugpjūčio 27 d. kameroje Nr. 329 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. rugpjūčio 28 d. kameroje Nr. 329 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. rugpjūčio 29 d. – 2014 m. rugsėjo 2 d. kameroje Nr. 329 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 3 d. išvyko į Visagino areštinę;

– 2014 m. rugsėjo 10 d. atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112 (plotas – 7,28 m²), kameroje buvo 3 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 298 (plotas – 8,03 m²), kameroje buvo 2 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 12 d. – 2014 m. rugsėjo 14 d. kameroje Nr. 298 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 15 d. išvyko į Mažeikių areštinę;

– 2014 m. rugsėjo 25 d. atvyko iš Mažeikių areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104 (plotas – 7,38 m²), kameroje buvo 2 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 132 (plotas – 7,94 m²), kameroje buvo 2 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 27 d. – 2014 m. spalio 8 d. kameroje Nr. 132 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. spalio 9 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių;

– 2014 m. spalio 15 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122 (plotas – 7,38 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2014 m. spalio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 380 (plotas – 7,35 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2014 m. spalio 17 d. – 2014 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 380 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. spalio 19 d. paleistas į laisvę.

2. 2014 m. birželio 26 d., 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 23 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2014 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. – 2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. spalio 15 d. – 2014 m. spalio 16 d. pareiškėjas laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus; 2014 m. liepos 9 d. – 2014 m. liepos 22 d., 2014 m. rugsėjo 3 d. – 2014 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. rugsėjo 15 d. – 2014 m. rugsėjo 24 d. ir 2014 m. spalio 9 d. – 2014 m. spalio 14 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K (atsiliepimas į pareiškėjo skundą (b. l. 10–14), pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijos (b. l. 15–16).

3. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, be kita ko, nurodyta:

3.1. 2014 m. vasario 5 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-71, atlikus operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, nustatyta, kad: kameroje Nr. 112 dirbtinė dieninė apšvieta, dirbtinė naktinė apšvieta, oro judėjimo greitis atitiko HN 76:2010 reikalavimus; kamera Nr. 112 vėdinama per langą, nepažeidžiant HN 76:2010 24 punkto reikalavimo; kameroje Nr. 112 nustatyti vietomis nedideli sienų eksploataciniai pažeidimai, nekeliantys pavojaus sveikatai; kameroje Nr. 112 buvo švaru, tai atitiko HN 76:2010 54 punkto reikalavimą; kameroje Nr. 112 patikrinimo metu valymui skirto inventoriaus nebuvo, nes šios gyvenamosios patalpos švaros ir tvarkos palaikymu rūpinasi Lukiškių TI-K dirbantys ir už tai atsakingi asmenys (b. l. 20–22).

3.2. 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-125, atlikus operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, nustatyta, kad: kamera Nr. 113 vėdinama natūraliai per langą, langas apkaltas plėvele, bet atsidaro, kameroje dirbtinė dieninė apšvieta ir dirbtinė naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 reikalavimus; informacija apie gyvenamųjų patalpų valymą registruojama Lukiškių TI-K nustatyta tvarka, patikrinimo metu kameroje Nr. 113 buvo vizualiai švaru; patalpų valymui, sanitarinių įrenginių dezinfekcijai naudojama kalcinuota soda, kuri skiriama kiekvienai kamerai, duomenys apie kalcinuotos sodos išdavimą registruojami žurnale; kameroje Nr. 113 buvo valymui skirtas inventorius, HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta; Lukiškių TI-K minkštasis inventorius, čiužiniai, pagalvės, antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, dezinfekcijos duomenys nurodomi dezinfekcinės kameros darbo žurnale; patalynę numatyta keisti kas 7 dienas (b. l. 17–19).

4. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. birželio 16 d. prašymą, 2015 m. birželio 19 d. rašte Nr. 96-1644 „Dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo“ nurodė, kad pareiškėjui ilgalaikiai pasimatymai Lukiškių TI-K su sugyventine nebus suteikti, be kita ko, nurodė, kad (b. l. 52):

4.1. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ilgalaikiai pasimatymai nesuteikiami, kadangi pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnį suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu (1 dalis), vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 dalis). Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktą pasimatymas vyksta be fizinio kontakto.

4.2. TI taisyklėse reglamentuotas pasimatymų patalpų įrengimas, jose nenustatytas ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas tardymo izoliatoriuose. Trumpalaikiai pasimatymai Lukiškių TI-K vyksta TI taisyklėse nustatyta tvarka, įrengtose, sunumeruotose kabinose, kuriose įrengti telefoninio pasikalbėjimo su priešais kabinos kitoje pertvaros pusėje esančiais asmenimis įrenginiai. Lukiškių TI-K administracija, organizuodama suimtųjų pasimatymus, privalo vadovautis įvardytų teisės aktų nuostatomis.

5. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. birželio 16 d. skundą, 2015 m. birželio 29 d. rašte Nr. 96-1703 „Dėl paleidimo iš įstaigos tvarkos“, be kita ko, nurodė, kad: vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsniu, paleidžiamiems asmenims paleidimo dieną pasirašytinai išduodami asmens dokumentai ir daiktai, asmeninėje sąskaitoje turimi pinigai, taip pat išbūtą suėmimo laiką liudijantys dokumentai; galiojančiuose teisės aktuose nenustatyta pareiga suėmimo vykdymo institucijai paleidžiamiems suimtiems asmenims išmokėti pinigus kelionei iki gyvenamosios vietos (b. l. 53).

6. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. birželio 18 d. skundą, 2015 m. liepos 2 d. rašte Nr. 96-1752 „Dėl laikymo sąlygų“, konstatavo, kad skundas nepagrįstas, be kita ko, nurodė (b. l. 51):

6.1. Lukiškių TI-K yra kardomojo kalinimo sulaikymo (tardymo izoliatorius) ir bausmės atlikimo (kalėjimas bei areštinė) įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų sprendimai ir nutartys.

6.2. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

6.3. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

7. Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Dezinfa“ (vykdytoja) 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 12 mėn. terminui, pagal kurią vykdytoja įsipareigojo Lukiškių TI-K patalpose teikti kenkėjų kontrolės paslaugas (sutarties 1.1 punktas); vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: lankyti objektą ir atlikti pelių ir žiurkių kontrolę ir naikinimą (deratizaciją) 2 kartus per kalendorinį mėnesį; lankyti objektą ir atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą (dezinsekciją) 2 kartus per kalendorinį mėnesį; atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus pagal galiojančius teisės aktus, naudoti autorizuotus biocidus (sutarties 2.1 punktas) (b. l. 34–36).

II

1. Pareiškėjas E. S. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, neturtinę žalą 4 000 Eur.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas E. S. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes E. S. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2014 m. birželio mėn. (b. l. 2-4).

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3. Pabrėžtina, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas E. S. į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. birželio 25 d. (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 2-4); asmens įskaitos kortelę (b. l. 15-16)). Apibendrinant kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas E. S. (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1, 2 punktus), darytina išvada, jog tuo laikotarpiu kamerose trūko ploto laikomiems asmenims iš viso 69 paras. Atkreiptinas dėmesys, jog 2014 m. birželio 26 d., 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 23 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2014 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. – 2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. spalio 15 d. – 2014 m. spalio 16 d. asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus; pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. – 2014 m. liepos 22 d., 2014 m. rugsėjo 3 d. – 2014 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. rugsėjo 15 d. – 2014 m. rugsėjo 24 d. ir 2014 m. spalio 9 d. – 2014 m. spalio 14 d. buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 2–4), asmens įskaitos kortelės kopiją (b. l. 15–16)). Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K stengiasi palaikyti higieną įstaigoje: 2013 m. gruodžio mėn. sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 12 mėn. terminui su UAB „Dezinfa“ (vykdytoja) , pagal kurią vykdytoja įsipareigojo Lukiškių TI-K patalpose teikti kenkėjų kontrolės paslaugas (sutarties 1.1 punktas); vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: lankyti objektą ir atlikti pelių ir žiurkių kontrolę ir naikinimą (deratizaciją) 2 kartus per kalendorinį mėnesį; lankyti objektą ir atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą (dezinsekciją) 2 kartus per kalendorinį mėnesį; atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus pagal galiojančius teisės aktus, naudoti autorizuotus biocidus (sutarties 2.1 punktas) (b. l. 34–36). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 17-19, 20-22) iš esmės nenustatyta pažeidimų. Teismas vertina, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu (juos labiausiai ir akcentavo pareiškėjas savo skunde).

Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (69 paras pareiškėjas E. S. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad pareiškėjui reali žala sveikatai nepadaryta, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 1035 Lt, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 510 eurų, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Teismas ypač remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A558-575/2015, kurioje už 149 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1100 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 510 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 510 Eur (penkis šimtus dešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. spalio 18 d. (netinkamai laikytas 69 paras).

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis