- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-08-30
- Bylos Nr.
- 2A-487-280/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė, Laimutė Sankauskaitė (pran.), Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- AB DnB NORD banko
- Atsakovas
- V. P., A. P.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Roktra“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-487-280/2011
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugpjūčio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB DnB NORD banko apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-60-504/2010 pagal ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atsakovams V. P. ir A. P. , trečiajam asmeniui BUAB „Roktra“ dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė solidariai priteisti iš atsakovų V. P. ir A. P. 47814,31 Lt nesumokėtų palūkanų, 17 666,09 Lt delspinigių – viso 65 480,40 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1999-11-30 tarp AB Lietuvos žemės ūkio banko (vėliau AB DnB NORD bankas), A. P. įmonės „Sankarta“ ir UAB „Roktra“ buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis Nr. 355, pagal kurią A. P. įmonės „Sankarta“ skola bankui pagal 1997-09-23 paskolos sutartį Nr. 53 ir 1998-07-20 paskolos sutartį Nr. 283 bankui buvo perkelta naujajam skolininkui UAB „Roktra“. Skolos perkėlimo sutartimi Nr. 355, kurios sąlygos buvo pakeistos ir papildytos 2001-09-19 susitarimu Nr. 1, 2004-09-30 papildomu susitarimu Nr. 2, 2005-11-02 susitarimu Nr. 3 ir 2007-06-22 susitarimu Nr. 4, UAB „Roktra“ įsipareigojo bankui kredito grąžinimo grafike nustatytais terminais grąžinti 300 000 Lt paskolą bei mokėti 7 procentų dydžio metines palūkanas. Galutinis įsipareigojimų pagal Skolos perkėlimo sutartį įvykdymo terminas - 2009-06-30. Už laiku nesumokėtas palūkanas UAB „Roktra“ įsipareigojo mokėti bankui 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Be to, įsipareigojimų pagal Skolos perkėlimo sutartį įvykdymo užtikrinimui su A. P. ir V. P. 1999-12-16 buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. IRRŠ-7486, pagal kurią kiekvienas laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui tuo atveju, jeigu UAB „Roktra“ neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal Skolos perkėlimo sutartį. Ieškovo teigimu, BUAB „Roktra“ Skolos perkėlimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. nuo 2008-05-31 laiku negrąžino bankui palūkanų ir delspinigių. 2009-06-15 Panevėžio apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos UAB „Roktra“ iškėlimo. Įmonių bankroto įstatymo 16 str. nustato, jog nuo bankroto bylos iškėlimo dienos visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigusiais. UAB „Roktra“ skola bankui nutarties dėl bankroto bylos UAB „Roktra“ iškėlimo įsiteisėjimo dienai (2009-06-25) pagal Skolos perkėlimo sutartį sudaro: 47 814,31 Lt nesumokėtų palūkanų ir 17 666,09 Lt delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad A. P. įmonė „Sankarta“, atstovaujama savininkės A. P. (skolos perkėlėjas), UAB „Roktra“, atstovaujama direktoriaus V. P. (naujasis skolininkas), ir ieškovas 1999-11-30 sudarė Skolos perkėlimo sutartį Nr. 355, kuria skolos perkėlėjas likusią savo paskolos dalį bankui – 230 000 Lt pagal 1997-09-23 paskolos sutartį Nr. 53 ir 70 000 Lt pagal 1998-07-20 paskolos sutartį Nr. 283 perkėlė naujam skolininkui – UAB „Roktra“, nustačius galutinį paskolos grąžinimo terminą 2003-09-20. Įsipareigojimų pagal Skolos perkėlimo sutartį Nr. 355 užtikrinimui bankas su A. P. ir V. P. 1999-12-16 sudarė Laidavimo sutartį, registro Nr. IRRŠ-7486. Be to, 2001-09-19 ieškovas ir naujasis skolininkas, atstovaujamas UAB „Roktra“ direktoriaus V. P. , pasirašė Susitarimą Nr. 1, kuriuo buvo pakeistas sutarties Nr. 355 2.1p. – pakeistos paskolos grąžinimo įmokų sumos, tačiau galutinio atsiskaitymo data pasiliko 2003-09-20.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, laikė, kad šalių pasirašyta 1999-12-16 laidavimo sutartis, reg. Nr. IRRŠ-7486, yra terminuota, sutartinių prievolių įvykdymo terminas – 2003-09-20. Be to, kaip nurodė atsakovai, po 2003-09-20 jie negavo iš banko reikalavimo sumokėti paskolą ar kitas įmokas, tad suprato, kad 2003 m. jų laidavimas baigėsi. Kadangi ieškinio teismui per 3 mėnesių terminą atsakovas laiduotojams nepateikė, todėl laidavimas pagal 1999-12-16 laidavimo sutartį pasibaigė praėjus 3 mėnesiams nuo laidavimo termino pabaigos – 2003-12-16 (CK 6.88 str. 1 d., 1.127 str. 2 d.). Trijų mėnesių terminas naikinamasis ir teismo nebegali būti atnaujintas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas taikė ieškinio senatį (CK 6.88 str. 1 d., CK 1.126 str.).
Be to, teismas nustatė, kad 2004-09-30 ieškovas ir UAB „Roktra“, atstovaujama direktoriaus V. P. , pasirašė Papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo susitarė nustatyti naujas prievolės dėl kredito pagal 1999-11-30 skolos perkėlimo sutarties, jos 2001-09-19 susitarimo Nr. 1, sąlygas. Susitarė, kad dalis anksčiau sudarytų prievolės užtikrinimo priemonių lieka galioti. Susitarimo specialiosios dalies 5.5 p., kaip įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonę, nurodė laidavimo sandorį, sudarytą tarp banko ir A. P. ir V. P. . Laikė, jog Papildomu susitarimu Nr. 2 kredito grąžinimo terminas pratęstas, kas yra prievolės pakeitimas, nepalankus laiduotojams. Kadangi duomenų, kad laidavimo sutartis būtų pakeista, bei duomenų, kad būtų su atsakovais, kaip laiduotojais, tariamasi dėl Papildomo susitarimo Nr. 2 sąlygų nustatymo, teismui nėra pateikta, be to, atsakovai, kaip laiduotojai, Papildomo susitarimo Nr. 2 nėra pasirašę, todėl, teismo nuomone, negalima laikyti, kad ieškovo ir UAB „Roktra“ pasirašytas Papildomas susitarimas Nr. 2 sukūrė prievolę atsakovams kaip laiduotojams vykdyti kreditorinius įsipareigojimus bankui, jei sutartinių įsipareigojimų neįvykdys UAB „Roktra“.
Taip pat nustatė, kad 2005-11-02 AB bankas „NORD/LB Lietuva“ ir UAB „Roktra“ pasirašė Susitarimą Nr. 3 dėl 1999-11-30 Skolos perkėlimo sutarties Nr. 355 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Atsakovai parašais patvirtino, kad su Sutarties pakeitimais sutinka ir patvirtina, kad laidavimas pagal 2004-09-30 Laidavimo sutartį Nr. IRRŠ – 7486 galioja ir Sutarties prievolei pagal šiuo susitarimu pakeistas sąlygas. AB bankas „NORD/LB Lietuva“ ir UAB „Roktra“ 2007-06-22 pasirašė Susitarimą Nr. 4 dėl 1999-11-30 Skolos perkėlimo sutarties Nr. 355 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. V. P. ir A. P. , kaip laiduotojai, pasirašė po tekstu: „užtikrinęs(usi) prievolių pagal Sutartį su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais įvykdymą 2004-09-30 Laidavimo sutartimi Nr. IRRŠ-7486 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais, patvirtinu, kad su šio Susitarimo sąlygomis susipažinau ir joms neprieštarauju bei patvirtinu, kad laidavimas pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. Laidavimo sutartį Nr. IRRŠ-7486 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais galioja ir Sutarties prievolei pagal šiuo Susitarimu pakeistas sąlygas ir visa apimtimi“. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nurodė, jog jie pasirašydami susitarimus sutarties teksto neanalizavo, nes negalėjo keisti teksto, t. y. ko bankas reikalavo, tą ir pasirašė, nes buvo suinteresuoti išgelbėti verslą. Nustatė, kad 2004-09-30 laidavimo sutartis iš viso nebuvo pasirašyta. Nors, ieškovo teigimu, nurodyta klaidinga sutarties data turėjo būti 1999-12-16, tačiau, teismo nuomone, net ir pripažįstant, kad galimai suklysta dėl sutarties datos, nuoroda „su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais“ visiškai neatitinka faktinių aplinkybių – 1999-12-16 laidavimo sutartis nebuvo nei keičiama, nei papildoma. Esant tokioms aplinkybėms, teismas laikė, kad sudarius Susitarimus Nr. 3 ir Nr. 4, laiduotojams nebegalėjo būti sukurta atsakomybė pagal pasibaigusią 1999-12-16 laidavimo sutartį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad:
1. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Susitarimuose Nr. 3 ir Nr. 4 esantys įrašai, ties kuriais pasirašė atsakovai, nesukūrė laidavimo santykių. Tokią išvadą teismas padarė netinkamai aiškindamas ir taikydamas CK nuostatas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą, laidavimą bei sutarčių aiškinimą: a) CK nenustato laidavimo sutarties turinio reikalavimų. CK 6.79 str. yra numatytas tik reikalavimas laidavimo sutarties formai - sutartis turi būti rašytinė. Atsakovai savo parašų Susitarime Nr. 4 neneigia. Taigi rašytinės formos reikalavimas buvo išlaikytas; b) nei CK, nei joks kitas teisės aktas nedraudžia šalims pratęsti (atnaujinti) pasibaigusią laidavimo prievolę, todėl ta aplinkybė, kad Laidavimo sutartimi buvo įtvirtintas terminuotas laidavimas, kuris pasibaigė 2003-12-21, nepaneigia šalių valios Susitarimu Nr. 4 sudaryti laidavimo sandorį, t. y. susitarti dėl Susitarime Nr. 4 numatytų trečiojo asmens įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo; c) Susitarime Nr. 4 esantys įrašai, ties kuriais pasirašė atsakovai, yra pakankamai aiškiai suformuluoti, iš kurių galima daryti vienareikšmišką išvadą, pagal kokią prievolę ir kokia apimtimi yra laiduojama; d) Susitarime Nr. 4 esančius įrašus atsakovai pasirašė laisva valia. Laidavimo sandoris nėra nuginčytas kaip sudarytas dėl apgaulės, smurto ar kitokios prievartos; e) atsakovai yra patyrę verslininkai, turintys derybų ir sutarčių sudarymo patirties, todėl jiems taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai; f) atsakovų gebėjimą suvokti Susitarimo Nr. 4 įrašų teksto esmę liudija ir tai, kad atsakovų išsilavinimas yra aukštasis universitetinis, abiejų gimtoji kalba yra lietuvių kalba; g) jei atsakovai iš tikrųjų neanalizavo Susitarimo Nr. 4 įrašų, tokiu atveju darytina išvada, kad atsakovai besąlygiškai sutiko su tuo, kas yra įrašyta Susitarime Nr. 4. Susitarimo Nr. 4 neanalizavimo pasekmės negali būti perkeliamos ieškovui.
2. CK nenumato, jog sutartis negalioja, jei jos turinyje yra suklysta dėl datos. Tai, kad šalys Susitarime Nr. 4 turėjo omenyje laidavimo sutartį, sudarytą 1999-12-16, liudija ta aplinkybė, kad yra teisingai nurodytas laidavimo sutarties numeris - IRRŠ-7486. Be to, patys atsakovai pripažįsta, kad jokių laidavimo sutarčių, išskyrus Laidavimo sutartį, tarp jų ir apelianto niekada nebuvo sudaryta. Taigi Susitarime Nr. 4 šalys negalėjo turėti omenyje kitos laidavimo sutarties nei 1999-12-16 pasirašytą Laidavimo sutartį.
3. Apelianto kreipimosi į teismą dieną atsakovų laidavimas nebuvo pasibaigęs, dėl ko apeliantas turėjo reikalavimo teisę ir galėjo reikšti ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo iš atsakovų. Kadangi laidavimo prievolė, sukurta Susitarimo Nr. 4 įrašais, buvo neapibrėžia, t. y. ar laidavimas yra terminuotas ar ne, laikytina, kad laidavimas buvo terminuotas, nes yra apibrėžtas prievolės įvykdymo terminas. Taigi toks laidavimas pagal CK 6.88 str. 1 d. baigiasi praėjus 3 mėnesiams nuo prievolės termino pabaigos. Tačiau šiuo atveju 3 mėnesiai skaičiuotini nuo galutinio prievolės įvykdymo termino, o ne nuo kiekvienos periodinės įmokos sumokėjimo termino pabaigos. Tai, kad šalys susitarė dėl prievolės vykdymo tvarkos (periodinių įmokų mokėjimo), nereiškia, kad šalys sukūrė naujas atskiras prievoles. Šalių susitarimas dėl prievolės įvykdymo tvarkos (periodinių įmokų mokėjimo) nepakeičia galutinio prievolės įvykdymo termino. Taigi trijų mėnesių terminas skaičiuotinas nuo galutinio prievolės įvykdymo termino pabaigos, t. y. nuo 2009-06-30. Tačiau kadangi pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos visi bankrutuojančios įmonės prievolių terminai laikomi pasibaigusiais, darytina išvada, kad prievolė pagal Susitarimą Nr. 4 baigėsi ne 2009-06-30, o 2009-06-25, t. y. nuo Panevėžio apygardos teismo nutarties iškelti bankroto bylą trečiajam asmeniui įsiteisėjimo. Tas pats ir dėl reikalavimo dėl 17 666,09 Lt delspinigių priteisimo. Kadangi ši prievolė pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 16 str. pasibaigė 2009-06-25, tai ir reikalavimas laiduotojams dėl delspinigių priteisimo galėjo būti pareikštas per tris mėnesius nuo šios datos.
4. Sprendime teismas nurodė, kad „esant atsakovų prašymui, taikytina ieškinio senatis ir ieškovo ieškinys laidavimo sutarties pagrindu laikytinas nepagrįstu ir atmestinas (CK 6.88 str. 1 d., CK 1.126 str.)“. Tačiau šioje dalyje sprendimas yra be motyvų, todėl dėl šios sprendimo dalies apskritai nėra galimybės pasisakyti, nes apeliantui nežinomi pirmosios instancijos teismo argumentai. Teismas visiškai nepasisakė, kada ieškinio senatis prasidėjo, kokia jos trukmė, kada ji pasibaigė, neanalizavo, ar ji nebuvo nutrūkusi. Taigi net neaišku, kokiems reikalavimams ir kokią senatį teismas taikė.
Apelianto teigimu, iš byloje surinktų įrodymų aiškiai matyti, kad tretysis asmuo ne vieną kartą pripažino prievolės egzistavimą, ką įrodo Susitarimo Nr. 2 preambulės 3 pastraipa; tokias pačias sumas tretysis asmuo pripažįsta ir Susitarimo Nr. 3 preambulės (C) punkte, Susitarimo Nr. 4 pirmame punkte; dalį palūkanų, t. y. 28 970,50 Lt, pagal Susitarimą Nr. 4 tretysis asmuo sumokėjo. Taip pat prievolės pripažinimą bei galiojimą liudija ir tai, kad trečiojo asmens bankroto administratorius neginčijo ieškovo kreditorinio reikalavimo. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas taip pat pilnai patvirtino ieškovo kreditorinį reikalavimą. Be to, prievolę pripažino ir patys atsakovai, pasirašydami Susitarimus Nr. 3 ir Nr.4.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti skundžiamą apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Teigia, kad apeliantas neteisingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai konstatavo, kad susitarimai Nr. 3 ir Nr. 4 nesukūrė laidavimo santykių. Priešingai, teismo teiginys „laiduotojams nebegalėjo būti sukurta atsakomybė“ ir apelianto nepagrįstai teismui priskiriamas teiginys „nesukūrė laidavimo santykių“ nėra vienas ir tas taps. Taigi, apeliaciniame skunde apeliantas dėsto savo argumentus jau ne apie teismo minėtą laiduotojų atsakomybę, bet apie vietoje to apelianto peršamus laidavimo santykius. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad įstatymas nenustato reikalavimo laidavimo sutarties turiniui, o tik formai, tačiau tai visai nereiškia, kad tokios sutarties turinys yra mažiau reikšmingas už formą. Juk tik iš laidavimo sutarties turinio galima spręsti apie visas reikšmingas laidavimo sutarties sąlygas - laidavimo terminus, apimtis ir kitas sąlygas, taip pat ir apie laiduotojų atsakomybę. Savo argumentu apeliantas pasitelkia ir kitus bendro pobūdžio teorinius samprotavimus apie tai, kad nei Civilinis kodeksas, nei joks kitas teisės aktas nedraudžia šalims pratęsti (atnaujinti) pasibaigusią laidavimo prievolę ir apie sutarties laisvės principą. Nors apeliantas nurodo, kad susitarime Nr. 4 esantys įrašai, kuriuos pasirašė atsakovai, yra aiškiai suformuluoti, tačiau šį savo tvirtinimą paneigia pats apeliantas toliau teigdamas, kad šio susitarimo Nr. 4 turinyje yra „suklysta dėl datos“. Apeliantas, viena vertus, teigia, kad susitarime Nr. 4 esantys įrašai yra aiškiai suformuluoti, kita vertus, jis pats pripažįsta, kad susitarime Nr. 4 pateikta nuoroda į 2004-09-30 laidavimo sutartį su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais yra klaidinga. Byloje yra nustatyta, kad nei susitarime Nr. 4 nurodytos 2004-09-30 laidavimo sutarties, nei jos vėlesnių pakeitimų ir papildymų niekada nebuvo. Atsakovai, teismo posėdžio metu davę priesaiką, paaiškino, kad jie su banku pasirašydami susitarimus jų teksto neanalizavo, nes negalėjo keisti teksto - ko bankas reikalavo, tą ir pasirašė, nes buvo suinteresuoti išgelbėti savo verslą. Tai yra užfiksuota ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Kituose savo argumentuose apeliantas atkreipia dėmesį į atsakovų gyvenimišką patirtį, aukštąjį išsilavinimą, gimtąją kalbą. Šias aplinkybes apeliantas pernelyg sureikšmina ir tokiu pagrindu daro išvadą, kad „atsakovams taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai“. Atsakovų manymu, atsakovams negali būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, negu ieškovui - bankui. Nors atsakovai ir turi aukštąjį išsilavinimą, bet ne teisinį ar finansinį, o techninį. Be to, apeliaciniame skunde savo reikalavimus atsakovams apeliantas grindžia tik susitarimu Nr. 4, nors ieškinio atsakovams faktinis pagrindas buvo ne toks. Ieškinyje savo reikalavimus atsakovams ieškovas grindė tik 1999-12-16 laidavimo sutartimi, o ne susitarimu Nr. 4. Kaip matyti, ieškinyje trečiojo asmens BUAB „Roktra“ skola ieškovui buvo grindžiama 1999-11-30 skolos perkėlimo sutartimi, kuri buvo keičiama ir papildoma 2001-09-19 susitarimu Nr. 1, 2004-09-30 susitarimu Nr. 2, 2005-11-02 susitarimu Nr. 3 ir 2007-06-22 susitarimu Nr. 4 ir kuria su visais pakeitimais ir papildymais ieškovas ieškinyje toliau vadino Skolos perkėlimo sutartimi. Tuo tarpu 1999-12-16 laidavimo sutarties turinio analizė rodo, kad terminuotas laidavimas pagal šią sutartį jau yra pasibaigęs 2003-12-22.
Teigia, kad 2007-06-22 susitarimas Nr. 4 numatė, jog skolininkas UAB „Roktra“ iki 2007-07-31 turėjo laiduotojui sumokėti 3 200 Lt palūkanų, tačiau nesumokėjo. Tai reiškia, kad 2007-07-31 kreditoriui atsirado teisė pareikšti ieškinį dėl 3 200 Lt priteisimo iš laiduotojo. Su tuo sutiko ir ieškovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Tačiau kreditorius per tris mėnesius nuo tokios teisės atsiradimo nesikreipė į teismą su ieškiniu, todėl toks tariamas laidavimas dėl 3 200 Lt palūkanų pasibaigė 2007-10-31 (CK 6.88 str. 1 d.). Taip pat ir dėl 2007-06-22 susitarime Nr. 4 numatytų kitokių palūkanų sumų sumokėjimo kitais terminais. Tais kitais atvejais toks tariamas laidavimas dėl palūkanų taip pat baigėsi dėl analogiškos priežasties. Prievolė sumokėti 17 666,09 Lt delspinigius 2007-06-22 susitarime Nr. 4 yra įteisinta kaip neterminuota. Tai seka iš šio susitarimo 3 ir 4 punktų. Tokiu atveju tariamas neterminuotas laidavimas už neterminuotą prievolę sumokėti delspinigius pagal 2007-06-22 susitarimą Nr. 4 baigėsi 2009-06-22 (CK 6.89 str. 1 d.), t. y. taip pat iki šio ieškinio pateikimo dienos. Esant tokioms aplinkybėms, teismas visiškai pagrįstai taikė ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį laidavimo sutarties pagrindu pripažino nepagrįstu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.), Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-04-06 sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinti dalinai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320str. 1d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nustatyta, kad ieškovo AB DnB NORD banko, A. P. įmonės „Sankarta“ ir UAB „Roktra“ 1999 m. lapkričio 30 d. skolos perkėlimo sutarties pagrindu tarp ieškovo ir UAB „Roktra“ atsirado paskolos teisiniai santykiai, o sutarties 2.14 p. ssusitarta, kad su atsakovais V. P. ir A. P. skols grąžinimo užtikrinimui turi būti sudaryta laidavimo sutartis (1 t. b.l. 28-33). Įsipareigojimų pagal skolos perkėlimo sutartį įvykdymui užtikrinti su atsakovais 1999 m. gruodžio 16 d. pasirašyta laidavimo sutartis, pagal kurią kiekvienas laiduotojas, nagrinėjamos bylos atsakovai V. P. ir A. P. įsipareigojo atsakyti bankui tuo atveju, jeigu UAB „Roktra“, kurios akcininke yra atsakovė A. P. , o direktorius-atsakovas V. P. , neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal skolos perkėlimo sutartį (1t. b.l. 7) iki 2003-09-10. Skolos perkėlimo sutarties sąlygos vėliau kreditoriaus ir skolos gavėjo susitarimu buvo keičiamos: 2001 m. rugsėjo 19 d. susitarimu Nr. 1, 2004 m. rugsėjo 30 d. susitarimu Nr. 2, 2005 m. lapkričio 2 d. susitarimu Nr. 3, 2007 m. birželio 22 d. susitarimu Nr. 4 (1 t. b.l. 9-18).
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl laidavimo sutarties, nes atsakovai teigia, kad laidavimo santykiai tarp šalių yra pasibaigę, o ieškovas teigia, kad egzistuoja tarp šalių laidavimo santykiai ir atsakovai privalo solidariai atsakyti ieškovui.
Kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio (CK 6.88 str. 1 d.).
Iš bylos dokumentų matyti, kad įsipareigojimų pagal skolos perkėlimo sutartį įvykdymui užtikrinti su atsakovais 1999 m. gruodžio 16 d. sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią kiekvienas laiduotojas , šios bylos atsakovai, įsipareigojo atsakyti bankui tuo atveju, jeigu UAB „Roktra“ neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal skolos perkėlimo sutartį. Laidavimo sutartimi buvo laiduota už terminuotą prievolę, kurios pradinis įvykdymo terminas – 2003 m. rugsėjo 20 d. kaip minėta, paskolos gavėjo ir kreditoriaus 2001-09-19 susitarimu Nr. 1 buvo pakeistos grąžinamos paskolos dydis, o terminas paskolai grąžinti liko tas pats- iki 2003-09-20. Vadinasi, iki šios datos skolininkui neįvykdžius prievolės, kreditorius dar turėjo teisę reikalauti iš laiduotojų ją įvykdyti. Laidavimo sutartyje nėra kitokių susitarimų dėl laidavimo pabaigos, todėl laidavimas pagal 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartį pasibaigė 2003 m. gruodžio 20 d. (CK 6.88 str. 1 d.).
CK 6.79 str. numato, kad laidavimo sutartis turi būti rašytinė, o rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančia. Teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo sutartis gali būt sudaryta kaip atskira sutartis arba laidavimo sąlygos gali būti įrašytos į sutartį, iš kurios atsiranda užtikrinama prievolė. Jei laidavimo sąlyga yra įrašyta į kredito sutartį, tai sutartį turi pasirašyti skolininkas, kreditorius bei laiduotojas (laiduotojai). Iš byloje pateikto 2004 m. rugsėjo 30 d. papildomo susitarimo Nr. 2 matyti, kad nors ir kreditorius AB bankas „NORD/LB Lietuva“ su skolininku UAB „Roktra“ susitarė, kadpo susitarimo sudarymo lieka galioti laidavimas A. P. ir V. P. (5p, 5.5 p.), tačiau nei A. P. nei V. P. kaip laiduotojai papildomame susitarime Nr. 2 nepasirašė. V. P. , sudarydamas sutartį ir susitarimą Nr. 2, atstovavo juridinį asmenį, t.y. būdamas UAB „Roktra“ direktorius atstovavo bendrovės interesus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2004 m. rugsėjo 30 d. susitarimu Nr. 2 nei A. P. , nei V. P. nelaidavo.
Iš bylos dokumentų matyti, kad 2005-11-02 susitarime Nr. 3 buvo įrašyta laidavimo sąlyga, nurodyta, kad laidavimas pagal 2004-09-30 laidavimo sutartį Nr. IRRŠ-7486 galioja ir Sutarties prievolei pagal šio susitarimu pakeistas sąlygas. Susitarimą Nr. 3 pasirašė skolininkas, kreditorius ir laiduotojai, atsakovai V. P. ir A. P. . Kaip jau minėta 2004 m. rugsėjo 30 d. susitarime Nr. 2 buvo numatyta sąlyga, kad lieka galioti 1999-12-16 laidavimo sutartis Reg. Nr. IRRŠ-7486, sudaryta tarp Banko ir A. P. ir V. P. (5p., 5.5 p.). Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad šalys susitarė Susitarimu Nr. 3 dėl naujos laidavimo sutarties, t.y. įrašė įsipareigojimus į susitarimą Nr. 3 tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo numatytos 1999-12-16 laidavimo sutartyje Nr. IRRŠ-7486. Šioje sutartyje buvo laiduota už terminuotą prievolę, todėl laiduota pagal 2005 m. lapkričio 2 d. laidavimo sutartį iki 2007 m. birželio 30 d. (CK 6.88 str. 1 d.). Tačiau šalys, galiojant 2005-11-02 laidavimui, 2007-06-22 pasirašydamos susitarimą kaip laiduotojai, pratęsė laidavimo santykius susitarimu Nr.4, nurodydamos sąlygą, jog laidavimas pagal 2004 m. rugsėjo 30 Laidavimo sutartį Nr. IRRŠ-7486 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais galioja ir Sutarties prievolei pagal šiuo Susitarimu pakeistas sąlygas ir visa apimtimi. Susitarime Nr. 4 nurodyta prievolė yra 76 784,81 Lt palūkanų, ir nustatyta prievolės įvykdymo data – 2009-06-30 (Susitarimo 2p.).
2007-06-22 Susitarimo Nr. 4 3 p. numato, jog kredito gavėjui laiku vykdant prisiimtus įsipareigojimus, Bankas turi teisę atsisakyti 17 666,09 Lt priskaičiuotų sukauptų delspinigių sumokėjimo ir po šio Susitarimo įsigaliojimo neskaičiuoti delspinigių. O 4 p. numato, kad kredito gavėjui laiku nevykdant ar netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus (nesumokėjus laiku mokėtinos sumos ir pan.) ilgiau kaip 30 dienų, atnaujinamas Sutartyje nustatytų delspinigių skaičiavimas bei Kredito gavėjas įsipareigoja Bankui pareikalavus sumokėti nesumokėtus 17 666,09 Lt delspinigių. Panevėžio apygardos teismo 2009-06-15 nutartimi UAB „Roktra“ pripažinta nemoki ir jai iškelta bankroto byla, nutartis įsigaliojo 2009-06-25. Iš to išplaukia išvada, kad pagal ĮBĮ 16 straipsnį visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos, kuri suprantama kaip nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo diena. Todėl prievolės įvykdymo data pagal 2007-06-22 susitarimą Nr.4 pasibaigė 2009-06-25, o V. P. ir A. P. laidavimas dėl palūkanų pasibaigė 2009 m. rugsėjo 25 d. (CK 6.88 str. 1 d.). Ieškinys Rokiškio rajono apylinkės teisme gautas 2009-09-17, todėl ieškovas termino ieškiniui pareikšti dėl palūkanų priteisimo nepraleido. Atsakovas palūkanų sumos neginčija, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktas ieškovo pažymas apie skolos dydį, tenkina ieškovo ieškinį dėl 47 814,31 Lt palūkanų priteisimo (1 t. b.l. 4, 127) iš atsakovų.
Kaip minėta, Susitarime Nr. 4 numatyta sąlyga, kad kredito gavėjui laiku nevykdant ar netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus (nesumokėjus laiku mokėtinos sumos ir pan.) ilgiau kaip 30 dienų, atnaujinamas Sutartyje nustatytų delspinigių skaičiavimas bei Kredito gavėjas įsipareigoja Bankui pareikalavus sumokėti anksčiau priskaičiuotų 17 666,09 Lt delspinigių. Iš tokios sąlygos dėl laiduotojų atsakomybės formuluotės darytina išvada, kad prievolę sumokėti 17 666,09 Lt delspinigių atsakovai irgi laidavo. Taigi sutarties šalys 17 666,09 Lt delspinigių mokėjimo terminas apibrėžtas pareikalavimo momentu. Bankas laiduotojams tiesiogiai reikalavimo dėl delspinigių ir palūkanų sumokėjimo nepareiškė iki ieškinio pateikimo 2009-09-17. Sistemiškai vertindama aptartas sutarties sąlygas, kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, susitardamos, jog laiduotojų atsakomybė dėl 17 666,09 Lt delspinigių neribojama jokiais konkrečiais terminais, visos delspinigių užtikrintos prievolės įvykdymo terminą apibrėžus pareikalavimo momentu, už delspinigių sumokėjimą laiduota neterminuotai. Teismas šiuo atveju negali remtis CK 6. 78 str. 3 dalimi, nustatančia, kad į pagrindinės prievolės užtikrinimą įeina ir papildomų (šalutinių) prievolių užtikrinimas, nes susitarime nurodyta konkreti delspinigių suma, priskaičiuota už ankstesnį paskolos netinkamo grąžinimo laikotarpį ir ji turi būti mokama ne besąlygiškai, o tik bankui pareikalavus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad laidavimas dėl delspinigių yra kvalifikuojamas kaip neterminuotas laidavimas, todėl jo pabaigai nustatyti turi būti taikomas CK 6.89 straipsnis, kuriame reglamentuojama neterminuoto laidavimo pabaiga. Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovams 2009 m. rugsėjo 17 d. Atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju dėl delspinigių buvo laiduota neterminuotam laikui ir ginčijamoje sutartyje bei jos pakeitimuose nesusitarta dėl laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo suteiktas laidavimas dėl 17 66,09 Lt delspinigių baigėsi praėjus dviems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos (nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2009 m. birželio 22 d.), nes ieškovas per šį terminą nepareiškė ieškinio laiduotojams (atsakovams) (CK 6.89 straipsnio 1 dalis) dėl delspinigių išieškojimo. Dėl to ieškovo ieškinys dėl 17 66,09 Lt delspinigių priteisimo yra atmestinas.
Spręsdamas kilusį ginčą, teismas derina subjektyvų sutarčių aiškinimo principą su jų tekstų lingvistine analize. Be to, CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja, kad visos sutarties sąlygos būtų aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Sisteminis sutarties aiškinimo metodas, taip pat sutarties tikslų aiškinimas gali padėti nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, šalių tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „L. V. “ v. UAB „H. F. “, byla Nr. 3K-3-274/2004). Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę ( LAT 2009-09-27 nutartis civ. byloje 3K-3-261-2009). Darydamas nustatytas išvadas teismas sutarties sąlygas įvertino taip, kad ir aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „L. V. “ v. UAB „H. F. “, byla Nr. 3K-3-274/2004).
Patenkinus iš dalies apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtos šios bylinėjimosi išlaidos: 1964 Lt žyminis mokestis (1 t. b.l. 3,56), advokato išlaidos - 4840 Lt. (1 t. b.l. 77). Atsakovų advokato išlaidos sudarė 6 700 Lt (1 t. b.l. 69-70, 96-97,99-100, 134-135, 137-138). Apeliaciniame teisme už žyminį mokestį ieškovas sumokėjo 1965 Lt (2 t. b.l. 8), už advokato paslaugas 1815 Lt (2 t. b.l .23). Atsakovas už advokato paslaugas 2000 Lt (2 t. b.l. 24-25), kasaciniame teisme ieškovas už žyminį mokestį sumokėjo 1965 Lt (2 t. b.l. 63), už advokato paslaugas 1210 Lt (2 t.b.l. 78). Atsakovas už advokato paslaugas kasaciniame teisme sumokėjo 1500 Lt (2 t. b.l .95-96). Apeliaciniame teisme atsakovas už advokato paslaugas sumokėjo 3000 Lt, ieškovas – 847 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos apimtį, byloje sprendžiamo teisinio klausimo aktualumą ir sudėtingumą ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintas rekomendacijas „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, konstatuoja, kad šalių patirtos ir prašomos priteisti atstovavimo išlaidos teismuose yra per didelės, todėl mažintinos iki 3300 Lt pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme šalys patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti, ieškovo išlaidas sudarė 1815 Lt, o atsakovų 2000 Lt, jos neviršija nustatytų dydžių. Kasaciniame teisme šalys patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti, ieškovo išlaidas sudarė 1210 Lt, o atsakovų 1500 Lt, jos neviršija nustatytų dydžių. Apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos advokato išlaidos mažintinos iki 300 Lt. Ieškovo pagrįstos bylinėjimosi išlaidos su žyminiu mokesčiu sudarė 12 519 Lt, o atsakovų 7100 Lt. Ieškovo ieškinys tenkintinas 73 proc., todėl iš atsakovų priteistina 9138,87 Lt ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovo atsakovams - 1917 Lt. Nagrinėjamoje byloje yra duomenų, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo įvykdyta (2 t. b.l. 56-59),bankas atsakovams sumokėjo 1650 ir 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų, todėl taikytinas teismo nutarties įvykdymo atgręžimas (CPK 762 straipsnio 1 dalis) ir ieškovui iš atsakovų priteistina bylinėjimosi išlaidų 12 521,87 Lt (9138,87-1917+3650+1650).
Valstybei iš ieškovo priteistina 33 Lt, o iš atsakovų 90 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu teismuose, atlyginti (CPK 88, 93, 92 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p rendžia:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
priteisti solidariai iš V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 47 814,31 Lt (keturiasdešimt septynis tūkstančius aštuonis šimtus keturiolika litų 31 ct) palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. rugsėjo 18 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo,12 521, 87 Lt (dvylika tūkstančių penkis šimtus dvidešimt vieną litą 87 ct) bylinėjimosi išlaidų AB DnB NORD bankas (į. k. 112029270) naudai.
Priteisti iš V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 45 Lt (keturiasdešimt penkis litus) teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą, jas sumokant į VMI Surenkamąją sąskaitą ( įmokos kodas 5660).
Priteisti iš A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 45 Lt (keturiasdešimt penkis litus) teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą, jas sumokant į VMI Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660) .
Priteisti iš AB DnB NORD bankas (į.k. 112029270) 33 Lt (trisdešimt tris litus) teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą, jas sumokant į VMI Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).