Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo H. A. atstovės advokatės K. Č. ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-753/2013 pagal ieškovo H. A. ieškinį dėl dalies Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995-10-03 įsakymo Nr.1124, LR Miškų ūkio ministerijos 1995-08-18 sprendimo Nr.10-60-3046 panaikinimo, 2001-07-18 pirkimo –pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriui, G. D., K. Ž., tretieji asmenys –LR Aplinkos ministerija, notarė L. T., Valstybinis miškotvarkos institutas, J. N..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo.

Šioje byloje apeliacine tvarka sprendžiamas klausimas dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos normų taikymo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, skundžiamu sprendimu netenkino ieškinio dėl ginčijamo administracinio akto pripažinimo negaliojančiu, padaręs išvadą, kad ginčo aktas priimtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reikalavimų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad LR Miškų ūkio ministerijos 1995-08-18 sprendimu Nr. 10-60-3046, bei šio sprendimo pagrindu priimtu 1995-10-03 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 1124 (b. l. 27-28, 1 t.) atsakovei K. Ž. atkurtos nuosavybės teisės į 3,14 ha žemės (duomenys neskelbtini) Kaišiadorių rajone. 2001 m. liepos 18 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 5786 K. Ž. už 800 Lt ginčo 0,4 ha žemės sklypą pardavė G. D. (b. l. 74-75, 1 t.). Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo turinio matyti, kad atsakovas G. D. įregistravo įgyto sklypo nuosavybės teises (b. l. 54-55, 1 t.).

Ieškovo apeliaciniame skunde ginčijamo administracinio akto dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumas grindžiamas tuo, kad nuosavybės teisės atsakovei atkurtos nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių buvusio savininko nuosavybės teisę, byloje, apelianto vertinimu, nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad J. Z. pirkto iš P. A. žemės sklypo vieta buvo nustatyta pagal liudytojų parodymus, nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra būtino žemės sklypo ribų paženklinimo akto, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus apie J. Z. įgytą iš P. A. žemės sklypo vietą. Kolegijos vertinimu, iš ieškinio reikalavimų pagrindu nurodytų argumentų matyti, kad ginčijamo administracinio akto neteisėtumas grindžiamas specialiųjų teisės aktų nustatytos nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, siekdama atkurti nuosavybės į ginčo žemės sklypą, 1991 m. gruodžio 30 d. padavė Kaišiadorių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į jos senelio J. Z. turėtą iki nacionalizacijos žemę (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 9-23). Nagrinėjamojoje byloje tarp šalių nekilęs ginčas, jog atsakovės senelis J. Z. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 1 ha žemės sklypą, kurį įgijo pirkimo pardavimo sandoriu iš A. Sandorio sudarymo faktą patvirtina ir byloje pateiktas Kauno notarinio archyvo Kauno apskrities 1936 metams pripažinimo aktų knygos išrašas (b. l. 19-21, 3 t. ). Šis ir archyvinėje byloje Nr. 9-23 esantys archyviniai duomenys, kuriuose pateikta informacija apie J. Z. S. km. turėtą žemę, yra dokumentai, kurie remiantis Vyriausybės l99l m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įgyvendinimo 4 punktu, vertintini kaip įrodantys žemės valdymo nuosavybės teisę.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą, nustatė, kad, atkuriant nuosavybės teises į J. Z. žemę, nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 12 buvo pateiktas žemės sklypo, į kurį atsakovei K. Ž. atkurtos nuosavybės teisės, abrisas. Apeliantas, iš esmės neginčydamas tokio abriso sudarymo fakto, apeliaciniame skunde teigia, kad laikinas žemės sklypo ribų planas neatitinka įstatymo reikalavimo (LR Vyriausybės nutarimas Nr. 423). Su šiais apeliacinio skundo argumentais kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi K. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti visi, vieni kitiems neprieštaraujantys dokumentai: abrisas, ribų paženklinimo aktas, žemėtvarkos išvada. Teismas skundžiamame sprendime, kolegijos vertinimu, pagrįstai atsižvelgdamas į šios konkrečios situacijos aplinkybes, t. y. į tai, kad bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovės senelis yra įgijęs žemės iš A., kad apelianto atstovės parodytos sodo, statinių liekanos yra ne K. Ž. (dabartiniu metu G. D.) sklypo ribose, sprendė kad nėra pagrindo, ieškovo nurodytais argumentais naikinti ginčijamą administracini aktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant, yra ar ne pagrindas naikinti nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei administracinį aktą, kai buvo nesilaikyta ribų nustatymo tvarkos, svarbu nustatyti, ar dėl nurodyto reikalavimo nesilaikymo buvo pažeistas 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo imperatyvas, jog nuosavybės teisės atkuriamos buvusiam savininkui, o jeigu šis miręs, – kitiems specialiajame įstatyme įvardytiems asmenims, kurių teisės išvestinės iš savininko. Taigi nekvestionuotinas pagrindas konstatuoti administracinių aktų atkurti nuosavybės teises į žemę negaliojimą, taip pat ir viešojo intereso pažeidimą būtų tada, jeigu būtų nustatyta, kad J. Z. nebuvo žemės, į kurią ginčijamais administraciniais aktais atkurta nuosavybės teisė, savininkas.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad neišliko planinė N. kaimo medžiaga. Apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad taip pat nedisponuoja tiksliomis žemės sklypo, priklausiusio jo tėvui, ribomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, sklypo ribos buvo nustatinėjamos atsižvelgiant į liudytojų ir kviestinių paaiškinimus. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu išnagrinėjimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ išaiškino teismams, kad vertindami įrodymus teismai turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais ir įvertinę kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visetą pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Senato nutarimo 14 punktas). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, sprendžiant tarp šalių iškilusį ginčą dėl iki nacionalizavimo valdomų žemės sklypų ribų, vertino ne tik institucijų parengtus planus, kurių ydingumu grindžiamas apeliacinis skundas, bet ir archyvinius dokumentus apie buvusių savininkų gyvenamąją vietą, žemės perleidimo sandorius, liudytojų parodymus, šalių nurodytas faktines aplinkybes apie sodo ir sodybos buvusią vietą tyrė vietoje (CPK 210 straipsnis).

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, kolegija neturi pagrindo sutikti, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalį ieškovo pateiktiems įrodymams reikiamo įvertinimo nedavė. Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į konkrečias šioje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad nuosavybės teisė atkurta į asmens, iš kurio ji buvo nusavinta, žemę, kad ieškovo nurodytos sodybos ir sodo liekanos nepatenka į atsakovų žemės sklypo ribas, apeliaciniame skunde įvardytas nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos pažeidimas, t.y. kad laikinas žemės sklypo planas neatitinka įstatymo reikalavimų, nėra pakankamas pagrindas pripažinti ginčijamą administracinį aktą negaliojančiu. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė nuosavybės teisių atkūrimo procese elgėsi nesąžiningai ir ne pagal teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ieškovo ieškinys dėl savo teisių gynimo pareikštas praėjus beveik trylikai metų nuo nuosavybės teisių atkūrimo, todėl administracinio akto panaikinimas apelianto nurodytais argumentais, tame tarpe ir dėl atsakovės pasirengimo ūkininkauti, kurie nebuvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.

CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pagal CK 4.96 straipsnio 3 dalies nuostatą, savininkas turi teisę išreikalauti daiktą (taip pat ir nekilnojamąjį) tuo atveju, jei daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Taigi įstatymas gina privatų savininko interesą, tačiau nustato išimtis, kada taikoma ne visiška, o ribota vindikacija ir savininkas neturi teisės išreikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo. Nagrinėjamu atveju apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nurodo, kad sklypo įgijėjas atsakovas G. D., atsižvelgiant į sudaryto sandorio kainą, nors šios turto vertės nekvestionavo, negali būti laikomas sąžiningu įgijėju.

Kolegijos vertinimu, toks kainos nustatymas neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitiko sutarčių šalių valią, nuosavybės teisių atkūrimo procese atsakovas G. D. neturėjo kompetencijos priimti sprendimų dėl grąžintinos žemės ribų nustatymo, be to, nenustatyta, kad jis būtų daręs kokią nors neleistiną įtaką valstybės institucijų sprendimams, todėl nenustatęs dabartinio žemės sklypo savininko G. D. nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudžiančią atlygintinai įgytą nekilnojamąjį daiktą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė restituciją bei vindikaciją reglamentuojančias teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai dėl šių normų pažeidimo yra nepagrįsti.

Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos bylą išnagrinėjo šališkai, tačiau kolegijos vertinimu, ieškininių reikalavimų nepatenkinimas negali būti pakankamu argumentu spręsti, jog yra pažeistos CPK 21 straipsnio nuostatos, įvertinus tai, jog bylos nagrinėjimo metu, nors ir buvo žinomas ankstesnės bylos išnagrinėjimo rezultatas, teisėjai nušalinimas nebuvo reiškiamas

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pagrindo jį panaikinti ar pakeisti nesudaro.

Dėl trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinio skundo.

Nagrinėjamu atveju teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo H. A. pareikštą ieškinį, vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų – trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Skundžiamu teismo sprendimu teismas ieškinį dalyje atmetė, o kitoje dalyje paliko nenagrinėtą, taip pat nepriteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui Aplinkos ministerijai jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su trečiojo asmens Aplinkos ministerijos apeliacinio skundo argumentais – kad teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą, nevertino priežasčių, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir visiškai nemotyvuodamas savo išvados jų nepriteisti iš ieškovo trečiajam asmeniui. CPK 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų. Pažymėtina, kad priežasties teorija numato, kad bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius veiksmus arba tokius procesinius veiksmus, kurie tapo bylinėjimosi išlaidų priežastimi. Nagrinėjamu atveju ieškovui pareiškus ieškinį, kurio pagrindu vyko teisminis nagrinėjimas, trečiasis asmuo Aplinkos ministerija turėjo bylinėjimosi išlaidas, todėl teismui ieškinį dalyje atmetus ir dalyje palikus nenegrinėtu, ieškovas turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti dėl trečiojo asmens Aplinkos ministerijos atstovų nesąžiningumą byloje. Todėl atsižvelgiant į trečiojo asmens Aplinkos ministerijos turėtų bylinėjimosi išlaidų priežastingumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas trečiojo asmens Aplinkos ministerijos atžvilgiu (CPK 93 straipsnis). Taip pat trečiojo asmens turėtos 293,25 Lt bylinėjimosi išlaidos (kelionės išlaidos) yra būtinos ir pagrįstos (t. 2, b. l. 127-136, t. 3, b. l. 24-27, 36).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei argumentus, pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistinas, priteisiant iš ieškovo H. A. trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai 293,25 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti, priteisti trečiajam asmeniui Lietuvos respublikos aplinkos ministerijai iš ieškovo H. A. 293,25 Lt bylinėjimosi išlaidų.