- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-29
- Bylos Nr.
- 1A-588-928/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17462-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis, Odeta Gruodienė, Vaidas Vasiliauskas
- Nuteistasis
- H. V.
- Advokatai
- Marijus Velička
- Kategorijos
- 1.2.25.4.2.6Kelių transporto priemonės vairavimas arba praktinio vairavimo mokymas apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (BK 281 str. 7 d.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,
dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei, nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą Dangirai Vidutienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, iš dalies naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. V. gynėjo advokato Marijaus Veličkos apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo H. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – 100 minimalių gyvenimo lygių (5 000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, H. V. uždrausta naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejus) metus.
Iš H. V., valstybės naudai nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Honda CR-V“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 4 610 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus dešimt Eur).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus H. V., nuspręsta panaikinti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – dvi skaitmenines laikmenas (kompaktinius diskus) nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos Nr. 1-45-670/2022.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. H. V. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2020 m. gegužės 6 d., apie 15.52 val., (duomenys neskelbtini) miesto ribose, (duomenys neskelbtini) žiedinėje sankryžoje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo D. S. priklausantį automobilį „Honda CR-V“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam Lietuvos Respublikoje įteisintu alkoholio matavimo prietaisu „Alcotest 6810“ Nr. ARBH-0055 ((0,01...1,00)%±0,017%; (1,01...6,00)%±1,7% (2020-04-01 patikros sertifikato Nr. 1218566, patikros metodo žymuo BMP 8871101-78:2003, patikros metodo duomenys alkotesterių patikros įrenginys „Alcocal“ Nr. ARWM-0001), kurio veikimo principas pagrįstas tuo, kad matuojama alkoholio koncentracija žmogaus iškvėptame ore, kai nustatytas 1,72 (įvertinus 1,7% paklaidą) – 1,70 promilių girtumas, užvažiavo ant žiedinėje sankryžoje įrengtos saugumo salelės, kliudė ir sugadino kelio ženklą, t. y. vairavo kelių transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatyta daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo H. V. gynėjas advokatas Marijus Velička prašo: 1) panaikinti 2022 m. birželio 27 d. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo H. V. išteisinti; 2) atnaujinti įrodymų tyrimą; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko visų reikiamų įrodymų, netinkamai vertino surinktus, klaidingai nustatė aplinkybes, rėmėsi prielaidomis, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Byloje nebuvo laikomasi nekaltumo prezumpcijos principo, kadangi buvo vertinami tik tie parodymai, kurie palankūs kaltinimą palaikančiai pusei. Klaidingai vertinti liudytojos A. M. melagingi parodymai, teisminio nagrinėjimo metu neapklausti visi liudytojai, kurių parodymai galėjo turėti įtakos tiesos atskleidimui, nepapildyta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas nesiėmė visų reikalingų veiksmų, kad surasti ir iškviesti apklausai automobilį vairavusį asmenį – V. M.. Pažymi, kad netinkamas įrodymų surinkimas bei tendencingas rėmimasis tik tam tikrais liudytojų parodymais, kurie akivaizdžiai yra melagingi, sudaro prielaidas manyti, kad teismas buvo šališkas, be to netenkino apelianto gynėjo teiktų prašymų, neatliko visų reikalingų veiksmų.
2.2. Skunde atkreipia dėmesį, kad H. V. nei posėdžių, nei parodymų davimo metu niekada neprisipažino kaltu, visuomet teikė vienodus ir nuoseklius parodymus, niekada pats sau neprieštaravo. Apelianto nekaltumą įrodo ir trys liudytojai (D. S., R. K. ir D. S.), kurių parodymai viso proceso metu taip pat buvo nuoseklūs ir nekintantys, sutampantys su H. V. parodymais, ką beje nuosprendyje pripažino ir pats teismas. Nuteistasis parodė, jog vakare atvyko žvejoti prie Nemuno. Vėliau atvyko kolegos, vyko žvejyba, buvo vartojamas alkoholis, klausomasi muzikos. Dėl itin dideliais kiekiais vartoto alkoholio, viskas, ką nuteistasis prisimena yra tik smūgio garsas. Tuo metu jis suprato, kad kažkas negerai, tačiau buvo labai girtas, visą laiką važiuojant miegojo, net neprisimena kaip atsidūrė automobilyje, todėl netikėtas garsas jį pažadino ir labai išgąsdino. Supratęs, kad kažkas negerai H. V. šaukė ant vairuotojo, tačiau dėl didelio girtumo laipsnio kiek laiko šaukė ir važiavo po smūgio jis neprisimena. Sustojus „V“ išlipo apžiūrėti automobilio, H. V. su draugu taip pat išlipo, pamatė kaip „V“ pabėgo. Bet vėlgi dėl savo sunkios būsenos dėl didelio apsinuodijimo etilo alkoholiu nei vienas, nei kitas bėgti ir vytis V. būtų nepajėgęs. Atvykus policijos pareigūnams, nuteistasis iškart pareigūnams pasakė, jog automobilį vairavo trečias žmogus ir aiškiai nurodė kryptį, kuria tas asmuo pabėgo, tačiau pareigūnai į tai dėmesio nekreipė. Tuomet atvykę pareigūnai paprašė H. V. ir kartu buvusio D. S. asmens dokumentų. H. V. asmens dokumentas buvo striukėje mašinos gale, tačiau tam kad ją rasti, jis turėjo (iškuisti) tarp mašinoje buvusių daiktų, dėl to fiksuojant foto nuotraukomis automobilį keletas daiktų buvo ant už vairuotojo buvusios sėdynės, ant kurios H. V. miegojo visą kelią iki patirto smūgio.
2.3. H. V. ikiteisminio tyrimo metu pareikalavo, jog būtų atliktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 191 straipsnyje numatytas veiksmas — parodymas atpažinti. Tyrėja šio veiksmo neatliko, nurodydama jog dėl savo saugumo liudytoja A. M. atsisako tai daryti. H. V. buvo pasiūlyta fotografuotis atpažinimui, tačiau šis atsisakė, nes tam nebuvo teisinio pagrindo. Toks nuteistojo noras yra visiškai pagrįstas, tuo tarpu liudytojos baimė dėl savo saugumo yra išsigalvota siekiant išvengti atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Liudytojai A. M. nėra ir negali būti taikomas anonimiškumas byloje, jos vardas ir pavardė yra žinomi, todėl nesuprantama kodėl ji negali sudalyvauti atpažinimo veiksme ar būti apklausta teisme. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo proceso metu, šie prašymai buvo išreikšti, tačiau juos tenkinti atsisakyta, kas rodo jog teismas nesiėmė visų privalomų veiksmų išsiaiškinti bylos aplinkybių. Kadangi H. V. nebuvo atpažintas liudytojos A. M. pagal BPK procedūras, todėl A. M. parodymai yra niekiniai. Be to, A. M. parodymai yra prieštaringi ne tik jos pačios parodymams, bet ir objektyviems žmogaus gebėjimams, nes iš 100 metrų atstumo, judančiame automobilyje įžvelgti ir atpažinti asmenį yra neįmanoma. Pažymėtina, kad galiniai džipo langai tamsinti, todėl galimybės įžvelgti trečią asmenį, sėdintį už vairuotojo, galimybės nebuvo, tą patvirtina ir policijos pareigūnų paaiškinimai bei vaizdo įrašo medžiaga. A. M. liudytojos apklausoje 2020 m. spalio 28 d. nurodė, kad džipas pažeidęs kelių eismo taisykles, buvo sustojęs už 100 metrų nuo pagrindinio kelio. Tuo metu prie automobilio stovėjo du vyrai, jokių kitų žmonių ten nebuvo, o ties (duomenys neskelbtini) kalnu prasilenkė su policijos tarnybiniu automobiliu, kuris kaip suprato važiuoja prie to automobilio (t. 1, b. l. 122). Iš tokio didelio atstumo bei važiuojančio automobilio, pasakyti ar tikrai tas asmuo, kuris stovėjo prie automobilio buvo tas pats, kuris jį vairavo yra neįmanoma. Tuo tarpu 2020 m. lapkričio 17 d. apklausoje pasak A. M. džipas buvo sustojęs 10-15 metrų nuo pagrindinio kelio, o policijos automobilis jau stovėjo šalia jų (t. 1, b .l. 130). Visi šie prieštaravimai buvo išdėstyti pirmosios instancijos teisme prašant iškviesti ir apklausti liudytoją A. M., tačiau toks prašymas buvo atmestas, tokiu būdu šališkai užkertant gynybai kelią pasinaudoti savo teisėmis, bei atskleisti byloje tiesą.
2.4. Skundo autorius taip pat atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai tariamai radę raudonus batus prie vairuotojo sėdynės padarė išvadą, kad automobilį vairavo būtent H. V.. Toks kaltinimo pagrindimas visiškai neatitinka baudžiamosios teisės principų. Pabrėžia, kad nei vienoje foto nuotraukoje esančioje byloje, nėra užfiksuota rastų batų vieta automobilyje. Nurodo, kad džipe nėra pertvaros tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių, tai patvirtina automobilio salono vaizdas užfiksuotas foto nuotraukoje. Dėl ko sprendžia, kad raudoni batai automobiliui važiuojant ir atliekant kitus manevravimo veiksmus galėjo atsidurti bet kurioje mašinos vietoje. Tuo tarpu iš liudytojų parodymų aišku, kad H. V. buvo tiesiog įmestas be batų miegoti į automobilį ant galinės sėdynės, o jo batai buvo šlapi, todėl padėti prie priekyje esančios keleivio sėdynės. Pirmuose policijos pareigūnų parodymuose batų padėtis minima prie priekinės vairuotojo sėdynės, o jau vėlesniuose minima, kad batai buvo prie pedalų. Tokie įrodymų iškraipymai, kai vėlesniuose parodymuose yra pateikiama palankesnė batų padėtis turėtų būti vertinami itin kritiškai. Liudytoja K. M. 2020 m. gegužės 14 d. batų padėties nematė išvis, juos matė tik jos kolega (t. 1, b. l. 102), o jau 2020 m. gruodžio 22 d. jos parodymuose teigiama, kad prie vairuotojo sėdynės, prie pedalų buvo sportiniai batai (t. 1, b. l. 105). Dėl ko praėjus 7 mėnesiams liudytojos parodymai vertinami kaip tikresni, toks parodymų prieštaringumas turėtų būti vertinamas kaltinamojo naudai, o ne atvirkščiai.
2.5. Skunde nesutinkama su policijos pareigūnų dėstomais argumentais, kad H. V. negalėjo fiziškai miegoti ant galinės automobilio sėdynės, kadangi galinės sėdynės buvo nulenktos ir automobilio gale sukrauti įvairūs žvejybiniai įrankiai, meškerės, kėdės, maistas, antklodės. Iš bylos medžiagoje pateiktų fotolentelių matyti, kad sėdynė už vairuotojo kėdės buvo atlenkta ir ant jos sėdėti žmogui buvo galima (t. 1, b. l. 34, 35, 52). Matosi nenulenkta galinė sėdyne, kurioje sėdėjo H. V., tai patvirtina ir byloje apklausti liudytojai — D. S., D. S. ir R. K.. Pažymi, kad liudytojų parodymuose nėra minima, kad H. V. miegojo gulėdamas, jis tai darė sėdėdamas ant vienos atlenktos ir sėdėjimui tinkamos sėdynės už vairuotojo sėdynės. Policijos pareigūnų argumentai, kad gale miegoti buvo neįmanoma yra niekuo nepagrįsti, o pareigūnų darytos automobilio nuotraukos buvo padarytos jau po to, kai H. V. versdamas visus bagažinėje esančius daiktus ieškojo savo striukės, kurioje buvo jo asmens dokumentas, kad galėtų pateikti jį policijos pareigūnams.
2.6. Atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai K. M., P. K. pripažino, kad H. V. paklaustas kas vairavo transporto priemonę, nurodė, jog vairavo kitas – trečias žmogus, kuris pabėgo, tačiau policijos pareigūnai nesiėmė jokių priemonių, kad būtų pradėta pabėgusio trečio asmens paieška.
2.7. Pabrėžia, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį H. V. atžvilgiu nebuvo atsižvelgta į liudytojų D. S., D. S. ir R. K. parodymus, nors visų šių liudytojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, nekito, vienas kitam neprieštaravo. Minėti liudytojai parodė būtent tai, kad automobilį vairavo V., o H. V. buvo pasodintas už vairuotojo nugaros ant galinės sėdynės. Tas trečias asmuo (V.), kuris vairavo buvo blaivas. Po įvykio visi išlipo iš automobilio, o trečias asmuo pabėgo. H. V. batai buvo šlapi, todėl jie buvo įdėti į priekį po keleivio kojomis. V. sutikdavo žvejyboje, gali būti, kad jo pavardė M., yra žvejoję pasienio ruože, yra tekę pildyti dokumentus. Taigi liudytojų parodymais buvo nustatyta vairavusio asmens vardas ir pavardė – V. M., dėl ko byloje buvo išreikštas prašymas per Gyventojų registrą išreikalauti duomenis apie visus asmenis tokiu vardu ir pavarde, bei radus duomenis, iškviesti apklausti bei patraukti atsakomybėn. Teismas tokio prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad VSAT pateikta informacija, tokiam asmeniui leidimas būti pasienio zonoje nebuvo išduotas. Nuteistojo gynėjas nesutinka su tokia teismo pozicija, kadangi jei asmuo – V. M. nesiregistravo pasienio zonoje, vadinasi padarė administracinį nusižengimą, visa tai neduoda pagrindo išvadai, kad minėtas asmuo negalėjo būti pasienio zonoje.
2.8. Skundo autorius atkreipia dėmesį, kad abu policijos pareigūnai savo pirminiuose parodymuose teigė, kad viskas užfiksuota „Body cam“ ir policijos automobilio kameromis. Tačiau byloje ši medžiaga nėra pateikta. Šie įrodymai buvo pareikalauti pateikti į bylą, tačiau prokurorė tai padaryti atsisakė, motyvuodama, jog nėra tikra, ar jie yra išsaugoti. Nėra aišku, kodėl tokie svarbūs įrodymai, kurie yra ikiteisminio tyrimo medžiaga, nebuvo pateikti. Šių kamerų vaizdai parodytų realų vaizdą kaip viskas vyko atvykus policijos pareigūnams, kaip tuo metu atrodė nuteistasis, kokias aplinkybes nurodė H. V. ir D. S., kur buvo nurodyta vairuotojo pabėgimo kryptis, pareigūnų veiksmai dėl vairuotojo persekiojimo, daiktų foto fiksacija ir kitos svarbios bylai aplinkybės.
2.9. Apelianto manymu, ypač svarbus, tačiau byloje nepateiktas ir galbūt neatliktas ikiteisminio tyrimo veiksmas — tai daktiloskopiniai tyrimai. Sulaikytas ir užplombuotas automobilis buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę, automobilis ten stovėjo ilgą laiką. Žinant, kad du asmenys važiavę tuo automobiliu (o tai vėliau patvirtino ir dar du liudytojai) teigė, kad buvo dar trečias asmuo — tas kuris vairavo — patikrinti automobilio viduje esančius daktiloskopinius pėdsakus buvo privaloma, tačiau tai padaryta nebuvo. Paprašius juos pateikti į bylą, tai padaryta nebuvo, priežastys nepaaiškintos. Atlikti daktiloskopiniai tyrimai būtų aiškiai ir nedviprasmiškai parodę, kas vairavo automobilį, bei kiek ir kokie asmenys buvo mašinoje, bei leidę nustatyti įvykio kaltininką.
2.10. Nurodo, kad visos šios aplinkybės aiškiai suponuoja poziciją, jog tiek ikiteisminis tyrimas, tiek pirmos instancijos teisminis tyrimas atlikti paviršutiniškai ir neišsamiai, byloje nėra atlikti visi privalomi veiksmai, nesurinkti visi reikalingi įrodymai, surinkti įrodymai vertinti neobjektyviai ir šališkai, nepašalinti prieštaravimai liudytojai liudijus melagingai, remtasi tik šališkomis prielaidomis, kas sąlygojo neteisingo ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo H. V. gynėjo advokato Marijaus Veličkos apeliacinis skundas atmetamas
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
5. Taigi pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje, esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
6. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo H. V. padarytą veiką bei padarė motyvuotas išvadas dėl jo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuteistojo kaltę visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės, kitaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
7. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad įvykių seka, kuriai iš esmės neprieštarauja nei vienas byloje apklaustas liudytojas yra tokia, kad nuteistasis H. V. su draugu D. S. 2020 m. gegužės 5 d. iš (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini) rajoną prie Nemuno žvejoti. Jie atvyko D. S. automobiliu „Honda“, žvejyboje buvo daug žvejų, čia sutiko ir D. S. bei R. K.. Po žvejybos vyrai vakarieniavo, vartojo alkoholį, sekančią dieną, maždaug per pietus H. V. su draugu D. S., pastarajam priklausančiu automobiliu važiavo į namus. 2020 m. gegužės 6 d., apie 15 val. 52 min., (duomenys neskelbtini) miesto ribose, (duomenys neskelbtini) gatvių žiedinėje sankryžoje D. S. priklausantis automobilis „Honda CR-V“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas vairuotojo užvažiavo ant žiedinėje sankryžoje įrengtos saugumo aikštelės, kliudė ir sugadino kelio ženklą. Po to automobilis dar važiavo iki (duomenys neskelbtini) miestelio, kur atvyko policijos pareigūnai.
8. Vienas pagrindinių šios baudžiamosios bylos klausimų nagrinėtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme yra asmens vairavusio transporto priemonę nustatymas. Nuteistasis H. V. viso proceso metu neigė, kad atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y., jog vairavo automobilį neblaivus bei apgadino kelio ženklą, neginčijo tik fakto, jog buvo neblaivus, ir miegojo automobilio galinėje sėdynėje, o automobilį vairavo asmuo, kurį vadino „V.“, tačiau pastarasis iš įvykio vietos pabėgo.
9. Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistojo dėstoma įvykių versija. Šiame kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog natūralu, kad asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų nusikalstamos veikos aplinkybių. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, nes kaltinamasis ikiteisminio tyrimo ar teisiamojo posėdžio metu nėra prisaikdinamas už melagingų parodymų davimą. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, betarpiškai mačiusių nagrinėjamo įvykio aplinkybes pateikti duomenys, juos lyginant ir gretinant tarpusavyje, bei su kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pažymi, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019).
10. Kaip matyti iš tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jame nurodyta, jog buvo gautas pranešimas, kad asmuo galimai padaręs eismo įvykį, pasišalino iš įvykio vietos. Pareigūnai atvykę į įvykio vietą rado apgadintą automobilį. Šalia automobilio basomis kojomis sėdėjo H. V., kuris buvo apsirengęs tamsios spalvos sportinėmis kelnėmis, juodos spalvos marškinėliais, su akiniais nuo saulės. Apžiūrėjus automobilį vairuotojo pusėje buvo rasti raudonos spalvos sportiniai batai, kuriuos H. V. vėliau apsiavė. Automobilio viduje, keleivio vietoje sėdėjo automobilio savininkas D. S., šis buvo apsirengęs šviesios spalvos, trumpomis rankovėmis marškinėliais, juodos spalvos kelnėmis, avėjo ilgus guminius batus. Paklausus kas vairavo automobilį, atsakyti negalėjo, teigė, kad buvo trečias asmuo, tačiau aplink automobilį jokių kitų asmenų nebuvo. Asmenys buvo neblaivūs, H. V. nustatytas 1,72 prom. girtumas, D. S. 1,95 prom. girtumas (1 t. b. l. 14-15).
11. Bylos duomenys rodo, kad šiuo atveju apie pavojingai kelyje manevruojantį automobilį Bendruoju pagalbos centro numeriu pranešė liudytoja A. M., nurodydama, jog automobilio vairuotojas galimai yra neblaivus, nes netelpa kelyje, automobilyje sėdi du vyrai (2 t., b. l. 1-3). 2020 m. spalio 28 d. liudytoja apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė detalesnes aplinkybes, jog 2020 m. gegužės 6 d. skambino pagalbos telefonu 112 ir pranešė apie keistai manevruojantį sidabrinės spalvos džipą. Tą dieną su šeima važiavo nuo (duomenys neskelbtini) kaimo link (duomenys neskelbtini) ir pamatė, kad kitoje kelio pusėje iš laukų išvažiuoja automobilis apgadintu priekiu, pervažiavo bamperį ir išsukdamas įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Privažiavę prie žiedinės sankryžos pamatė, kad yra apgadintas kelio ženklas, o ant kelio mėtėsi valstybinio numerio ženklas. Tada jie apsisuko ir pradėjo važiuoti atgal link (duomenys neskelbtini), ji tuo metu skambino bendruoju pagalbos telefonu. Važiuojant paskui džipą matė, kad jis manevruoja neprotingai, vingiavo, atrodė, kad automobilio vairuotojas turėtų būti labai neblaivus. (duomenys neskelbtini) prie autobusų stotelės džipas sulėtino greitį, todėl jos vyras nutarė lenkti džipą, lenkiant automobilį ji matė, kad džipą vairavo vyras apsirengęs tamsiais rūbai, juodais akiniais ir smailia barzda. Lenkiant jie vienas į kitą pasižiūrėjo, todėl jį matė aiškiai, automobilyje sėdėjo du vyrai. Aplenkę automobilį ir pavažiavę iki (duomenys neskelbtini) kaimo apsisuko ir važiavo atgal, grįždami pagrindiniu keliu matė, kad džipas stovi prie pagrindinio kelio, prie automobilio du vyrai, vienas iš jų buvo smailia barzda, t. y. tas kuris vairavo, susiėmęs už galvos vaikščiojo aplink automobilį ir kalbėjosi. Liudytoja patvirtino, kad ji paliudijo kaip pilietiškas žmogus, kadangi bijo dėl savo saugumo prašo jos nekviesti į posėdžius (1 t., b. l. 122).
12. Be to, liudytoja A. M. 2020 m. lapkričio 17 d., nuotoliniu būdu naudojant Zoom programą, dalyvaujant kaltinamojo H. V. gynėjui advokatui M. Veličkai, buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos. Iš byloje esančios liudytojos apklausos protokolo matyti, kad liudytoja patvirtino analogiškas aplinkybes kaip ir ankstesnėje apklausoje, liudytoja parodė, kad vienas iš prie automobilio stovinčių vyrų buvo būtent tas, kuris vairavo automobilį, jo išskirtinumas buvo barzda (1 t., b. l. 130).
Žemesnės instancijos teismas
13. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistojo gynėjas iš esmės ginčija minėtos liudytojos parodymus, apeliuodamas į tai, kad ji nebuvo apklausta teisiamojo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas reaguodamas į nuteistojo gynėjo pastabas, išnaudodamas visas procesines apeliacinės instancijos teismo galimybes siekiant apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje nepaklaustą liudytoją bei pašalinti bet kokius prieštaravimus, atnaujino įrodymų tyrimą.
14. Apeliacinės instancijos teisme naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu apklausta liudytoja A. M. paaiškino, kad praėjo daug laiko, todėl ne viską atsimena. Prieš du ar tris metus pranešė apie galimai neblaivaus asmens vairuojamą automobilį. Kai kelyje aplenkinėjo automobilį, kurį galimai vairavo neblaivus asmuo, ji sėdėjo keleivio vietoje, ir matė, kad tame aplenkiamame automobilyje sėdi du asmenys. Vairuotoją įsidėmėjo, nes šis buvo su barzda, kito asmens neprisimena. Stengėsi juos aplenkti, kadangi šie keistai manevravo kelyje, su pareigūnais kalbėjo telefonu ir jiems suteikė informaciją apie tai, kur minėtas automobilis važiuoja. Iš pradžių važiavo paskui juos, vėliau aplenkė, po to važiavo į (duomenys neskelbtini) savo reikalais. Automobilį pastebėjo išvažiuojantį iš keliuko, jis įsuko į kelią ir iškart išsimušė į priešingą eismo juostą, ir taip kelis kartus, vos neįvyko avariją. Iš to automobilio byrėjo detalės, varvėjo skysčiai. Kai juos aplenkė, jie tikriausiai nusuko į šalutinį kelią. Kai automobilis buvo sustojęs, išlipusius taip pat matė du asmenis. Koks tikslus atstumas būna prasilenkiant automobiliams pasakyti negali, tačiau ji sėdėjo keleivio pusėje ir tiksliai matė, kad vairuotojas buvo su barzda, o kitas keleivis be. Daugiau asmenų nepastebėjo. Kai apsisukę važiavo atgal, policininkai jau stovėjo šalia, tai buvo apie 15 minučių tarpas. Nepastebėjo, kad kažkas nuo automobilio būtų nuėjęs, stovėjo dviese. Automobilio galiniai langai buvo tamsinti dėl to ir nesimatė, kad ten kažkas sėdėtų. Policijos pareigūnams skambino anonimiškai, todėl užtruko, kol tyrėja surado duomenis, jog galėtų būti apklausta. Automobilis buvo sustojęs kažkur apie 100 metrų nuo pagrindinio kelio, tačiau tikslaus atstumo pasakyti negali. Kai grįžinėjo prie automobilio jau buvo policijos ekipažas. Pagarsinus teismo posėdžio metu ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojos A. M. duotus parodymus (1 t., b. l. 129-131) patvirtino, kad anksčiau teisme ką atsiminė tą ir pasakė, kaip ir šiuo metu, sutinka, kad parodymai yra teisingi. Antroje apklausoje pateikti duomenys tikslesni, kadangi prie automobilio vieną policijos ekipažą matė, o antras buvo atvažiuojantis. Šiuo metu atpažinti asmens tikrai negalėtų. Negali patvirtinti, jog prie kameros priėjęs asmuo yra tas asmuo, kuris vairavo transporto priemonę, kadangi žmonės keičiasi (4 t., b. l. 28-30).
15. Taigi, priešingai apelianto gynėjo skundo argumentams, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti minėtos liudytojos dėstoma faktine įvykiu eiga, kuri iš esmės nekito viso proceso metu. Nepaisant to, kad apelianto gynėjas bando menkinti šios liudytojos parodymų įrodomąją galią, nurodydamas neesminius neatitikimus, svarbi aplinkybė tai, kad byloje nenustatytas liudytojos A. M. suinteresuotumas bylos baigtimi, siekis pakenkti nuteistajam, jį apkalbėti ar duoti apie jį neteisingus parodymus. Nei liudytoja, nei nuteistasis vienas kito iki įvykio nepažinojo, jokių santykių nepalaikė. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais, kadangi esminėse įvykio aplinkybėse viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, išsamūs, o nuteistojo gynėjo selektyviai dėstomi šios liudytojos parodymai ir sava jų interpretacija (dėl gebėjimo 100 metrų atstumu atpažinti asmenį, dėl policijos ekipažų skaičiaus), nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Tai, kad apeliacinės instancijos teisme, praėjus daugiau nei dviem metams, liudytoja nei atpažino, nei neatpažino H. V., kurį matė tik vieną kartą ir tai epizodiškai, neleidžia jos parodymus vertinti kritiškai. Beje pažymėtina, kad H. V. būdamas įsitikinęs savo nekaltumu ikiteisminio tyrimo metu siekiant patikslinti visas įvykio aplinkybes, visgi vengė fotografuotis ir pateikti savo fotografiją atpažinimo procesinio veiksmo atlikimui. Dėl ko, šis veiksmas nebuvo atliktas, kadangi duomenų bazėje esančiose fotonuotraukose H. V. buvo be skiriamojo ženklo (barzdos), kurios neįprastą formą įsidėmėjo liudytoja.
16. Natūralu, kad praėjus tam tikram laikui tam tikros detalės gali ir kisti, visgi esminės aplinkybės, kurias betarpiškai patvirtino liudytoja yra tos, kad transporto priemonės lenkimo metu ji matė vairuotoją su barzda, tą patį asmenį su barzda matė ir ties sustojusiu automobiliu. Be to, šios liudytojos parodymus patvirtina ir kita baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga. 2020 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvada, kad buvo atliktas vaizdo įrašų epizodų, šviesumo ir kontrasto korekcijos ir gauti vaizdo įrašai, kad geriau matytųsi automobilio vairuotojo išorės požymiai ir jo rūbai (1 t., b. l. 76-77). 2020 m. spalio 16 d. objektų apžiūros protokole nurodyta, kad matosi vairuotojo siluetas, jo smakras prailgintas ir smailas, lyg būtų su barzda (1 t., b. l. 80-81). Ką savo parodymuose ir akcentuoja liudytoja A. M..
17. Kaip matyti, iš nagrinėjamo įvykio aplinkybes užfiksavusių policijos pareigūnų parodymų, liudytoja K. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme dėstė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, jog atvykus prie apgadinto automobilio H. V. sėdėjo ant žolės, buvo be batų, kitas asmuo D. S. buvo apsirengęs šviesų viršutinį rūbą, sėdėjo priekinėje keleivio pusėje. Pastebėjo, kad prie vairuotojo sėdynės, prie pedalų buvo raudonos spalvos sportiniai batai, kuriuos vėliau apsiavė H. V.. Pastarasis buvo apsirengęs tamsios spalvos sportinius treningus, dėvėjo tamsius akinius nuo saulės ir buvo su smaila barzda. Nors liudytojos teigimu, H. V. aiškino, jog jis transporto priemonės nevairavo, o sėdėjo automobilio galinėje sėdynėje, tačiau liudytoja pažymėjo, jog apžiūrint automobilį pastebėjo, kad sėdėti jo gale buvo neįmanoma jokiam žmogui, kadangi ten buvo pilna prikrauta įvairių daiktų (1 t., b. l. 101-108; 3 t., 164-165). Analogiškos pozicijos laikėsi ir kitas policijos pareigūnas buvęs įvykio vietoje. Liudytoju apklaustas P. K. patvirtino, kad pagal iškvietimą vykdydami automobilio paiešką, rado jį stovintį, apgadintą. Priekinėje keleivio vietoje sėdėjo automobilio savininkas D. S. apsirengęs šviesiais marškiniais, o šalia jo, ant žolės sėdėjo tamsiai apsirengęs vyriškis su barzda, juodos spalvos akiniais nuo saulės, buvo be batų, kaip paaiškėjo tai buvo H. V.. Apžiūrint automobilį prie vairuotojo sėdynės ant grindų pastebėti raudoni sportiniai batai, kuriuos vėliau apsiavė H. V.. Policijos pareigūnas įvertinęs H. V. dėstomą versiją apie jo miegojimą galinėje automobilio sėdynėje pažymėjo, kad ten nei gulėti, nei miegoti buvo neįmanoma, kadangi ten buvo sukrauti įvairūs žvejybiniai įrankiai, meškerės, kibirai, kėdės, maistas, tušti alkoholio buteliai (1 t., b. l. 111-118, 3 t., 165-166). Asmens neblaivumo nustatymo alkotesteriu žurnalo išrašas, iš kurio įrašo Nr. 7475 matyti, kad 2020 m. gegužės 6 d., 16.13 val., alkotesteriu „Alcotest 6810“, Nr. ARBH-0055, patikros Nr. 1218566, H. V. nustatytas 1,74 promilių girtumas, 16.28 val. nustatytas 1,72 promilių girtumas (1 t., b. l. 59-61).
18. Taigi, netikėti policijos pareigūnų betarpiškai atliekančių savo darbines funkcijas pateikta informacija nei apylinkės teismas, nei apygardos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Akivaizdu, kad aukščiau aptarti liudytojų A. M., K. M., P. K. parodymai vieni kitus papildo, kuriuos sugretinus su byloje turima medžiaga, nekyla jokių pagrįstų abejonių, jog būtent apeliantas H. V. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo automobilį ir šiais savo veiksmais padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.
19. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas ginčijo ne tik liudytojos A. M. parodymus, tačiau ir policijos pareigūnų parodymus apie H. V. sportinių batų radimo vietos užfiksavimą ir patikslinimą, bei aplinkybes dėl policijos pareigūnų „body“ kameromis darytų vaizdo ir garso įrašų likimo ikiteisminio tyrimo eigoje. Apeliacinės instancijos teismas siekdamas pašalinti kilusius neaiškumus bei prieštaravimus pakartotinai apklausė liudytojus K. M. ir P. K..
Žemesnės instancijos teismas
20. Liudytoja K. M. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog neatsimena kiek kartų buvo apklausta dėl šio įvykio, tačiau pirmosios instancijos teisme apklausiama buvo įspėta už melagingų parodymų davimą, pasirašė priesaiką. Į įvykio vietą ji atvyko su kolega, kuris buvo vyresnis pagal rangą, jų ekipažas buvo vienintelis atvykęs į vietą. Buvo du asmenys, vienas sėdėjo automobilio priekinėje keleivio pusėje, kitas ant žolės, kuris buvo su barzda. Jai buvo nurodyta, kad vairavo kitas asmuo, kuris neva pabėgo, tačiau nenurodyta nei kaip jis buvo apsirengęs, nei kur nubėgo, ieškoti nebuvo ko. Kartu su kolega apžiūrėjo įvykio vietą, ant uniformos turėjo „body“ kameras, kurios buvo veikiančios ir filmavo įvykių eigą, kur yra kamerų įrašas nežino, nes baigę tarnybą jas įdeda į skaitytuvus ir nežino kokie veiksmai toliau yra atliekami. Kolega fotografavo įvykio vietą. Patvirtina savo parodymus apie tai, kad automobilio gale sėdynės buvo nulenktos ir ten sukrauti įvairūs daiktai, niekas sėdėti ten negalėjo. Nežino, kodėl nuotraukoje matyti, jog viena sėdynė yra atlenkta. Buvo rasti batai, jie buvo po vairuotojo pusės pedalais, su kolega kartu juos matė, tai užfiksuota vaizdo kameromis, vėliau tuos batus apsiavė H. V., t. y. asmuo su barzda, nes prieš tai šis buvo basas. Kaip nustatė buvusių įvykio vietoje asmenų tapatybes neprisimena, tačiau tai atlieka eigoje, tikrina duomenų bazes, kuomet asmenys pasako savo asmens duomenis. Automobilyje buvo žvejybos įrankiai, antklodės, daiktų padėtis nebuvo keičiama prieš juos užfiksuojant. Neatsimena ar fotofiksacija buvo atlikta tik atvykus ar vėliau, kadangi fotografavo kolega. Iš gendančių produktų buvo žuvis, kurią leido pasiimti. Žuvis buvo padėta dėžėje, norint ją paimti nereikėjo keisti automobilyje esančių daiktų padėties (4 t. b. l. 30-31).
21. Liudytojas P. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog į įvykio vietą buvo atvykęs vienas policijos ekipažas, jis buvo vyresnis ekipažo pareigūnas. Atvykus rado du asmenis, vienas buvo automobilyje priekinėje keleivio pusėje, kitas basas stovėjo šalia automobilio (tai salėje esantis asmuo H. V.). Vairuotojo vietoje po pedalais buvo batai, kuriuos apsiavė H. V.. Nesiaiškino aplinkybių, kodėl jis buvo basas. Negali atsakyti ar atvykus asmenys nurodė, jog automobilį vairavo ne jie. Jis fiksavo automobilyje esančius daiktus fotoaparatu. Tik atvykus viskas buvo fiksuojama vaizdo registratoriumi. Nusistatė asmenybes, girtumus. Prašo asmens dokumentų, tačiau jei jų nepateikia, naudojasi informacinėmis sistemomis. Neatsimena, ar H. V. pateikė asmens dokumentą. Neprisimena, ar galinė sėdynė buvo pritaikyta sėdėjimui. Nežino kur yra „body“ kamerų įrašai, kadangi baigę pamainą jie perduoda vaizdo registratorių ir tie duomenys kažkur kaupiami. Taip pat buvo filmuojama iš tarnybinio automobilio. Prieš darant fotonuotraukas daiktų padėtis automobilyje kitų asmenų nebuvo keičiama. Automobilio gale nebuvo įmanoma nieko lankstyti, nes ten buvo prikrauta įvairių daiktų, ten net negalėjo sėdėti kitas asmuo. Padarius fotonuotraukas buvo atvažiavę kiti draugai, galbūt jie kažkokius daiktus ir pasiėmė iš to automobilio (4 t. b. l. 31).
22. Minėtų liudytojų parodymai apeliacinės instancijos teisme tik dar kartą patvirtina, jog liudytojų nurodomos esminės įvykio aplinkybės yra tapačios. Prie automobilio buvo du asmenys, vienas jų H. V. buvo tamsia apranga, akiniais nuo saulės, barzda (būtent tokius asmens vairavusio transporto priemonę bruožus nurodė liudytoja A. M.). Be to, H. V. buvo basas, vėliau apsiavė raudonus sportinius batelius buvusius automobilio vairuotojo pusėje prie pedalų. Apelianto gynėjo dėstomi samprotavimai, jog H. V. priklausantys batai automobilio judėjimo metu galėjo nevalingai atsirasti šalia vairuotojo sėdynės prie pedalų, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
23. Policijos pareigūnai įvertinę automobilyje buvusių daiktų turinį, nustatė, kad sėdėti trečiam asmeniui automobilio gale buvo neįmanoma. Tai, kad iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad už vairuotojo esanti pasostė nebuvo užlenkta, ką itin akcentuoja apelianto gynėjas, bandydamas įrodyti, kad būtent ten sėdėjo H. V., tačiau pagal byloje pateiktas fotonuotraukas, kuriose užfiksuotas automobilio vaizdas galinėje salono dalyje, akivaizdu, kad ji yra apkrauta įvairiais daiktais, žvejybos reikmenimis, meškerėmis, patalyne, maisto produktais (1 t., b. l. 34-35, 51-53). Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su policijos pareigūnų pateiktu situacijos vertinimu, jog trečiojo asmens sėdėjimas bylos medžiagoje užfiksuotais duomenimis, objektyviai nėra įmanomas. Tuo tarpu visiškai nepagrįstai keliamos abejonės apie tai, kad daiktų padėtis ant sėdynių buvo keičiama dar prieš ją užfiksuojant nuotraukose. Policijos pareigūnas daręs fotonuotraukas liudytojas P. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog daiktų padėtis automobilyje kitų asmenų nebuvo keičiama prieš darant fotonuotraukas, tą patvirtino ir liudytoja apklausta K. M.. Pareigūnų darbo specifika iš esmės reikalauja kruopščiai užfiksuoti pirmines įvykio aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju ir buvo daroma, dėl ko kvestionuoti policijos pareigūnų atliktų veiksmų sekos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Šių aplinkybių nepaneigia ir apelianto gynėjo dėstomos aplinkybės apie tai, kad įvykio metu asmenys ieškojo automobilyje savo asmens dokumentų, dėl ko ten esantys daiktai buvo kuičiami. Visgi, policijos pareigūnai negalėjo tiksliai nurodyti ar prašė minėtų asmenų pateikti dokumentus, nes dažniausiai asmenys nurodo savo vardą, pavardę ir tie duomenys yra tikrinami duomenų bazėje, kas iš esmės paneigia gynėjo aiškinimus apie dokumentų ieškojimą automobilyje.
24. Kitas nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas buvo dėl policijos pareigūnų „body“ kameromis bei policijos pareigūnų automobilyje esančio vaizdo registratoriumi užfiksuotos vaizdo ir garso įrašų informacijos pateikimo byloje, kuri galėtų patvirtinti kokie duomenys buvo gauti įvykio metu. Apie tai, kad fiksuojant įvykio aplinkybes buvo daromas vaizdo ir garso įrašas patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme pakartotinai apklausti policijos pareigūnai, nurodę, kad kur šiuo metu yra nurodyta informacija pasakyti negali, ne jie ja nedisponuoja. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylos medžiaga nustatė, kad dėl minėtų duomenų gavimo dar pirmosios instancijos teismas įpareigojo prokuratūrą pateikti vaizdo ir garso įrašų medžiagą, tačiau gauti atsakymai, jog tokie įrašai nėra išlikę (3 t., b. l. 48-49). Tuo tarpu gynėjo prašymas iškviesti ir apeliaciniame teisme apklausti ikiteisminį tyrimą atlikusią pareigūnę J. A., siekiant išsiaiškinti kodėl minėti garso ir vaizdo įrašai nebuvo pridėti prie bylos šiuo atveju pagrįstai atmestinas, kadangi apeliacinės instancijos teisme nėra sprendžiamas klausimas dėl minėtos tyrėjos atliktų veiksmų tinkamumo.
25. Nepaisant to, vienas pagrindinių apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas tvirtina, kad nuteistojo dėstomą įvykių seką dėl trečiojo asmens buvimo patvirtina ir kiti žvejyboje dalyvavę asmenys, t. y. liudytojai D. S., D. S. ir R. K.. Vertinant minėtų liudytojų parodymų objektyvumą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jie yra pažįstami su nuteistuoju H. V., dėl ko negali būti atmestinas jų siekis padėti H. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad trečiojo asmens vardu „V.“ egzistavimas kelia pagrįstų abejonių patvirtina ir tos aplinkybės, jog ikiteisminio tyrimo metu, nei H. V., nei minėti liudytojai negalėjo nurodyti jokių tikslių „V.“ duomenų. Priešingai, liudytojas D. S. 2020 m. gegužės 7 d. nurodė apskritai nežinantis kas vairavo automobilį (2 t., b. l. 43), tačiau praėjus daugiau nei metams laiko apklausiamas teisiamojo posėdžio metu 2021 m. rugsėjo 2 d. jau tvirtino, kad jo transporto priemonę vairavo nepažįstamas asmuo „V.“ (3 t., b. l. 73-75). Tuo tarpu liudytojas R. K. praėjus daugiau nei metams laiko nuo įvykio 2021 m. spalio 12 d. nurodė, kad transporto priemonės vairuotojas nagrinėjamo įvykio metu buvo V. M., kuriam yra 45 metai (3 t., b. l. 79-82). Papildomai apklaustas 2022 m. gegužės 23 d. nurodė, kad su V. susitinka žvejyboje jau apie 10 metų, kartais susitinka Kaune. Per metus jį sutinka apie 2 kartus (3 t., b. l. 153-154). Iš esmės tapačias aplinkybes patvirtino ir liudytojas D. S., 2022 m. birželio 4 d. vykusio teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodęs, jog automobilį iš žvejybos išvairavo R. K. draugas „V.“, vidutinio amžiaus apie 40 metų (3 t., b. l. 166).
26. Pirmosios instancijos teismas reaguodamas į nuteistojo, bei liudytojų pateiktą informaciją, siekdamas pašalinti galimus prieštaravimus, įpareigojo prokurorę atlikti papildomas užklausas, tokiu būdu gauta informacija, jog asmens V. M., kuris būtų gimęs laikotarpiu nuo 1967 m. iki 1977 m. duomenų bazėje nerasta (3 t., b l. 118). Dar labiau, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės vado duomenimis, V. M., 45-50 metų amžiaus, nebuvo įrašytas į asmenų turinčių teisę būti valstybės sienos apsaugos zonoje ir pasienio vandenyse, kurių vandenimis arba krantais eina išorės siena, sąrašą (3 t., b. l. 120, 131-132). Tuo tarpu visi kiti asmenys dalyvavę žvejyboje (H. V., D. S., R. K., D. S.) į tokį sąrašą buvo įtraukti ir jiems leidimai išduoti. Be to, 2020 m. gegužės 5-6 d., t. y. inkriminuotos veikos padarymo metu, Pagėgių pasienio rinktinės Viešvilės pasienio užkardos pareigūnai vykdė patikrinimą, tačiau toks asmuo (V. M.) nebuvo nustatytas (3 t., b. l. 131-132). Taigi liudytojo R. K. parodymai apie tai, kad jis kartu su V. M. yra pildęs dokumentus, kuriuos reikia rodyti pasieniečiams ir pastarasis tokį dokumentą turėjo bei kartu su liudytoju atitinkamu laikotarpiu pildė bei rodė jį pasieniečiams, paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Visos išdėstytos aplinkybės tik sustiprina poziciją, kad toks asmuo iš tiesų neegzistuoja ir yra tik priedanga siekiant H. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Juolab, kad aplinkybės dėl minėto trečiojo asmens pabėgimo atrodo visiškai neįtikinamos, kadangi tiek nuteistojo, tiek liudytojų D. S., R. K., D. S. teigimu, šis asmuo buvo blaivas, tad kam ir kokiu tikslu jam bėgti, nesuprantama.
27. Šiame kontekste pritartina nuteistojo gynėjo dėstomai pozicijai, jog reikia remtis byloje surinktais faktais, o ne prielaidomis, dėl ko gynėjo samprotavimai apie tai, jog jei minėtam asmeniui V. M. nebuvo išduotas leidimas būti pasienio ruože, tai nereiškia, jog jo ten ir nebuvo, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių naujų, tikslių duomenų apie V. M. tapatybę, išskyrus tai, kad kaskart buvo keičiamas minėto asmens amžiaus tarpsnis. Įvertinus nuteistojo pažįstamo, liudytojo R. K. parodymus apie tai, kad su V. M. jis susitinka apie 2 kartus per metus, tad nuo įvykių pradžios 2020 m. gegužės 6 d. buvo pakankamai laiko užmegzti kontaktą su ieškomu asmeniu. Tuo tarpu nuteistojo gynėjas taip pat turėdamas visas galimybes kreiptis į atitinkamas institucijas dėl informacijos pateikimo siekdamas sustiprinti savo kliento gynybinę taktiką, jokių veiksmų dėl minėto asmens paieškos neatliko, duomenų, kad tokios informacijos gavimas gynėjui būtų apribotas byloje nepateikta.
28. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog apelianto kaltė skundžiamame nuosprendyje pagrįsta tik prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamą nuosprendį, bei atsižvelgiant į jau minėtus liudytojų parodymų vertinimo aspektus, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą sprendžia, kad H. V. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ne prielaidomis, o pirmosios instancijos teismo patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie tarpusavyje susiję, iš jų analizės teismas padarė pagrįstas, nuteistojo kaltumą patvirtinančias išvadas. Apylinkės teismas įvertino reikšmingas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nuosprendį grindė ne tik atskirų asmenų parodymais, bet rėmėsi įrodymų visuma. Nors apelianto teigimu, taip pat pažeistas ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas, tačiau vien nesutikimas su teismo atliktu bylos duomenų vertinimu, neišdėstant argumentų, pagrindžiančių esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus nagrinėjant bylos aplinkybes ir vertinant bylos duomenis, nėra pagrindas pripažinti, jog teismas nesivadovavo šiuo principu ir teismų praktika.
29. Apelianto teigimu, siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu privalėjo būti atlikti papildomi veiksmai, pavyzdžiui atlikti daktiloskopiniai tyrimai ir tokiu būdu nustatytas asmuo, vairavęs automobilį. Tačiau šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys, jog kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodinėjimas negali būti begalinis, kai surinktų byloje duomenų pakanka pagrįstoms teismo išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų visuma yra pakankama faktinėms nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti, todėl papildomi ikiteisminio tyrimo veiksmai nėra būtini.
30. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo H. V. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas H. V. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, nuteistajam skirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės nepažeidžia proporcingumo principo, dėl ko, Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžio, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo H. V. gynėjo advokato Marijaus Veličkos apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.