- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-22
- Bylos Nr.
- 2S-2296-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29220-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Skolininkas
- AB-firma „VITI“
- Kreditorius
- UAB „Pamario keliai“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko AB-firma „VITI“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Pamario keliai“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo iš skolininko AB-firma „VITI“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius prašė priteisti iš skolininko 105.082,27 Lt skolą, 8.392,28 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Kreditorius pareikšto reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkui priklausančio kilnojamo ir nekilnojamo turto areštą, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą. Nurodė, kad skolininkas ilgą laiką vengia atsiskaityti, į ieškovo įspėjimus ir priminimus nereaguoja.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi kreditoriaus prašymą tenkino ir kreditoriaus reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – skolininkui AB-firma „VITI“ priklausančių nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų areštą 113.474,55 Lt sumai, uždraudžiant skolininkui disponuoti areštuojamu turtu. Nesant ar esant nepakankamai skolininko nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, nurodė areštuoti skolininko pinigines lėšas ir turtines teises 113.474,55 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, tačiau paliekant teisę skolininkui daryti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui ir atsiskaitymus su kreditoriumi.
Teismas nustatė, kad, preliminariai įvertinus kreditoriaus reikalavimų pagrįstumą, kreditoriaus nurodytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti apie tai, kad jo reikalavimai dėl skolos priteisimo galėtų būti akivaizdžiai nepagrįsti. Todėl atsižvelgdamas į tai, kad kreditoriaus reikalavimas yra turtinio pobūdžio, pareiškimo suma – 113.474,55 Lt – laikytina didele, taip pat į tai, kad skolininkas vengia atsiskaityti su kreditoriumi, teismo informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis turi įsiskolinimų kitiems kreditoriams, o kreditorius tikėtinai pagrindė savo pareiškimo reikalavimą, teismas padarė išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos nepranešus skolininkui, nes objektyviai vertinant situaciją, yra pagrindo manyti, kad pranešimas skolininkui apie taikytinas laikinąsias apsaugos priemones, gali apsunkinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar padaryti jį nebeįmanomu (CPK 148 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas AB-firma „VITI“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Priimant nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra būtina atsižvelgti į skolininko turtinę padėti, skolininko elgesį iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu bei įvertinti visus įrodymus, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad skolininkas tyčia blogintų savo turtinę padėtį, turtą perleistų tretiesiems asmenims, tokiu būdu sunkindamas kreditoriams galimybes patenkinti finansinius reikalavimus. Skolininkas yra stabilus ir peliningai veikiantis juridinis asmuo. AB-firma „VITI” įkurta 1954 m. Nuo pat įkūrimo įmonė augo ir plėtėsi, pasirinkdama naujas veikos sritis bei toliau sėkmingai vystė ir tobulino inžinierinių tinklų, kelių tiesimo, bendrastatybinių darbų statybos šaką, išlaikydama kvalifikuotą inžinierinį techninį personalą ir plėsdama gamybos bazę bei technikos parką. Per keletą pastarųjų gamybinės veiklos metų AB-firma “VITI” pastatė (duomenys neskelbtini) pasienio postą (stotį), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pasienio policijos postus, degalines ir gyvenamuosius namus Vilniuje, atliko gatvių rekonstrukcijas, statė prekybos centrus, taip pat atliko daugelį kitų statybos darbų. Būdama didelė ir daugelį metų stabiliai veikianti įmonė, skolininkas nėra suinteresuotas vykdyti neteisėtos veikos, slėpti turtą, sąmoningai mažinti mokumą ar kitaip elgtis nesąžiningai kreditoriaus atžvilgiu. Kreditoriaus prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra nurodomi motyvai, kodėl turėtų būti skolininko atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Kreditoriaus nurodymas, kad skolininkas nereaguoja į įspėjimus ir priminimus, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nepagrįstai priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturėdamas pakankamai įrodymų ir neįvertindamas visų svarbių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybių.
2) Teismas neįvertino skolininko turtinės padėties. Skolininko finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina apie jo gerą finansinę padėtį ir turimą didelės vertės turtą. Todėl 113.474,55 Lt suma įmonei tikrai nėra didelė, kurios ji neturėtų galimybės sumokėti, esant palankiam teismo sprendimui. Skolininkas ne tik turi pakankamai turto, iš kurio būtų galima patenkinti ieškinio reikalavimus, bet taip pat nuolatos vykdo statybos, turto nuomos veiklą, iš kurios gauna dideles stabilias pajamas. Teismas negali remdamasis vien deklaratyviais kreditoriaus argumentais daryti išvadų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tik esant visoms pagrįstoms aplinkybėms ir sąlygoms laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumui, kad jų nepagrįstas taikymas iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos. Teismo motyvas, kad pagal teismo informacinės sistemos LITEKO duomenis skolininkas turi įsiskolinimų kitiems kreditoriams yra nepagrįstas. Civilinių bylų iškėlimas ir nagrinėjimas nepatvirtina fakto, kad skolininkas realiai yra skolingas visiems ieškovams. Todėl duomenys, kad skolininkas turi daugiau bylų teismuose dėl skolos priteisimo, nesudaro pagrindo teigti, jog skolininkas realiai turi įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams. Tik priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas turi įstatymo galią.
3) Teismas nepagrįstai nepranešė atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. CPK 148 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Vienas iš civilinio proceso principų yra dispozytivumo principas, kuris reiškia, kad šalys laisvai disponuoja joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Kreditorius, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė teismui jokių ieškovo turtinę ir finansinę padėti patvirtinančių įrodymų. Todėl teismas privalėjo informuoti skolininką apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Teismui neinformavus skolininko, pastarajam nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skolininko AB-firma „VITI“ atskirąjį skundą kreditorius UAB „Pamario keliai“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, jog aplinkybė, kad skolininko atžvilgiu pradėta ne viena byla dėl skolų priteisimo, patvirtina, kad jis vengia geranoriškai atsiskaityti su savo kreditoriais, piktnaudžiauja savo teisėmis, pažeisdamas sąžiningą verslo praktiką. Be to, viešoje erdvėje taip pat nurodoma, kad netgi esant teismo sprendimui dėl skolos priteisimo, skolininkas geranoriškai vengia mokėti skolas, o antstoliai negali išieškoti skolų iš skolininko. Skolininko pateiktas įmonės balansas už 2013 metus neparodo įmonės realios finansinės padėties 2014 metais, juo labiau, kad einamųjų metų praėjo jau devyni mėnesiai, o teisminių ginčų dėl skolų priteisimo kiekis akivaizdžiai parodo, kad skolininko finansinė padėtis šiuo metu nėra gera ir jis neišgali laiku vykdyti piniginių prievolių. Atskirajame skunde nurodoma, kad skolininkas turi ilgalaikio turto, kurio bendra vertė 39.291.456 Lt. Tačiau nekilnojamojo turto yra tik už 17.081.374 Lt, tuo tarpu įsipareigojimai kredito įstaigoms sudaro netgi 38.039.124 Lt. Todėl akivaizdu, kad visas nekilnojamasis turtas yra įkeistas kredito įstaigoms. Nemažą skolininko nurodyto ilgalaikio turto dalį sudaro investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones, kurių finansinė padėtis nežinoma ir neaiški galimybė išieškoti pinigines sumas iš šių įmonių. Kitas ilgalaikis turtas – mašinos ir įrengimai, prietaisai yra naudojami skolininko kasdieninėje statybų veikloje, todėl jų vertė dėl amortizacijos sumažėja per labai trumpą laikotarpį. Skolininko sunkią finansinę padėtį patvirtina, kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro net 47.664.681 Lt.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas kreditoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui (kreditoriui) galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui (kreditoriui) palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.
Nagrinėjamoje byloje kreditorius reikalavo išduoti teismo įsakymą dėl 105.082,27 Lt skolos pagal rangos sutartį ir PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas 2013 m. rugsėjo 16 d. ir 2013 m. lapkričio 29 d., ir 8.392,82 Lt delspinigių, iš viso – 113.474,55 Lt išieškojimo iš skolininko. Atskirojo skundo argumentai, jog nurodyta skolos suma skolininkui nėra didelė, kadangi įmonė turi pakankamai turto, yra stabili ir turinti savo rinką, dar neleidžia konstatuoti įmonės finansinės padėties stabilumo (patikimumo). Kartu su atskiruoju skundu pateiktame AB firma „VITI“ 2013 m. balanse nurodyta, jog įmonė turi 77.912.081,00 Lt vertės turto, iš kurio 39.291.456,00 Lt yra ilgalaikis turtas, o 38.620.625,00 Lt – trumpalaikis. Skolininko mokėtinas sumas ir įsipareigojimus sudaro 47.664.681,00 Lt. Tačiau balanse nurodyti praėjusių finansinių metų rodikliai patvirtina, jog per metus skolininko turėtas turtas sumažėjo. AB-firma „VITI“ 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaita taip pat patvirtina, kad grynojo pelno 2013 m. buvo gauta mažiau negu 2012 m. Be to, gautą grynąjį pelną sudaro tik 100.971,00 Lt, tai yra kur kas mažesnė suma už kreditoriaus nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą. Taigi, nors įmonė ir turi turto, kurio suma gerokai didesnė už bendrą įsipareigojimų ir skolų sumą, tačiau matyti, jog dvejus metus iš eilės bendrovės turtas ir gaunamas grynasis pelnas mažėjo. Duomenų apie skolininko finansinę padėtį 2014 m. atskirajame skunde nenurodyta.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų informacinėje sistemoje LITEKO yra duomenys ne tik apie skolininkui pareikštus reikalavimus dėl skolos priteisimo, tačiau ir duomenys apie tose bylose teismo nutartimis skolininkui jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šios nutartys yra įsiteisėjusios. Taigi, skolininko turtui jau yra pritaikyti areštai, siekiant užtikrinti kitų kreditorių (UAB „Vilniaus energija“, UAB „Telšių statyba“ ir kt.) reikalavimus. Teismų informacinėje sistemoje taip pat yra duomenys apie teismų nagrinėjamus skolininko ginčus vykdymo procese. Šios aplinkybės leidžia daryti prielaidą, jog skolininkas savanoriškai nevykdo jau įsiteisėjusių teismo sprendimų, kuriais priteistos skolos. Pripažintina, kad šios aplinkybės taip pat kelia grėsmę kreditoriaus interesams.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o skolininko atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.