Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamoji G. S. kaltės nepripažino ir teisiamojo posėdžio metu paaiškino: jos darbo diena prasidėdavo taip, kad atėjus į darbo vietą, iš padalinių jai suveždavo pinigus vokeliuose su kvitukais – vakarykštes išimtas iš kasos aparatų sumas. Ji juos susitikrindavo, perskaičiuodavo seife, susivesdavo pinigų likutį kupiūromis, t. y. kiek ir kokių kupiūrų, bei grįžusi į savo darbo vietą prie kompiuterio suvesdavo kvitukus, t. y. sukurdavo pajamų orderius. Pinigų įnešimo sumos būdavo įvairios, priklausydavo nuo sezono, galėdavai susirinkti nuo 5 000 Eur iki maždaug 50 000 Eur. Savo kompiuteryje visą laiką turėjo Excel failą, kuriame būdavo tikrasis įmonės pinigų likutis, kuriame būdavo nurodyta kiek ir kokių kupiūrų kur yra, kiek ir kokių paėmimų padaręs S. V., kokiomis sumomis. Taip pat tame faile buvo juodųjų, negrynųjų pinigų apskaita. Tie pinigai buvo surenkami už kurą iš darbuotojų be PVM, nes V. be PVM leido piltis ir susimokėti. Būdavo nuomos pinigai, kadangi nuomos išlaidų orderiai buvo surašomi fiktyviai, t. y. iš nuomininkų būdavo surenkami tik parašai, bet pinigai jiems niekada nepaduodami. Aiškinama buvo taip, kad žmonės gauna kurą be PVM už tai, kad nuomoja mašinas, o mašinos buvo nuomojamos tam, kad „(duomenys neskelbtini)“ neturi pakankamo automobilių ūkio pagrįsti visoms kuro išlaidoms. Tai būdavo apie 5 automobilius, o tame tarpe ir jos (G. S.). Visi pinigai eidavo į tą vokelį ir jie būdavo kartas nuo karto paduodami su atitinkama ataskaita V. Šitie pinigai niekur jokioje buhalterijoje neatsispindėdavo. Išlaidų orderiai už nuomą buvo surašomi kiekvieno mėnesio paskutinę dieną. Tą dieną būdavo, kad atsiskaičiuodavo kiek pinigų išimti ir tą sumą paprasčiausiai įsivesdavo į savo Excel failą, t. y. kad tie pinigai būdavo padėti į tą Excel failą, kuris būdavo vėliau perduodamas V.. Nuoma būdavo apie 22 Eur 67 ct vienai mašinai, būdavo apie 5–6 mašinos, kuro surinkimas be PVM per mėnesį siekdavo iki 1 000 Eur, dar buvo dienpinigiai, kurie taip pat buvo neišduodami darbuotojams, o išimami iš kasos ir į tą patį vokelį dedami, nes V. buvo pasakęs, kad jis neleis sukčiauti vien tam, kad prisigalvotų nereikalingų komandiruočių. Taigi, kad nebūtų darbuotojams naudos gavus dienpinigius, jie eidavo tiesiogiai vadovui, o ne darbuotojams, nors darbuotojai pasirašydavo, kad juos gaudavo. Taip pat į juodąjį sąrašą eidavo sąskaitos, kur V. atveždavo sąskaitas, pagal kurias už grynus pinigus pirkdavo ką nors sau ar kam kitam. Kadangi atskaitingas asmuo buvo jis, pinigus išrašydavo jam ir išimdavo, bet tuo pačiu metu jam nepaduodavo, nes jis tik ateidavo, padėdavo sąskaitą ir nueidavo arba netgi palikdavo administratorei U. ir ji atnešdavo. Tą sąskaitą apskaitydavo, pinigus išimdavo ir dėdavo į tą patį vokelį ir maždaug kartą per mėnesį atiduodavo V. Taip per mėnesį jis susirinkdavo maždaug 2 000 ar 3 000 Eur. Taigi tame Excel faile, be šitos visos informacijos buvo ir detali turimų pinigų kasoje informacija – kiek, kokių kupiūrų, kiek ir kokių monetų, nes apskaitą vykdydavo labai nuodugniai. Inventorizaciją vedė kiekvieną dieną, nes pinigai yra labai dideli, kasoje būdavo ne vienas tūkstantis, o kartais ir dešimtys ar šimtai tūkstančių. Dėl šių priežasčių, prašė civilinėje byloje pateikti kompiuterį, jis buvo pateiktas, bet tuščias, be visų failų, tame tarpe ir tų, kuriais galėtų nurodyti, kokiomis sumomis pinigai buvo paimti bent jau S. V. variacijoj. Taigi, suskaičiavusi tuos visus pinigus, o taip pat ir tą 24 d., ta eiga nepasikeitė – ji suvedė ką turėjo. Teigti, kad suvedė visus – negali, nes neatsimena. Tie, pinigai, kurie buvo pristatyti iki 11 val., buvo suvesti ir suskaičiuoti. Nors liudytoja R. R. teigia, kad ji (G. S.) pinigų neperdavė, bet tai netiesa, nes visuomet perduodavo – perskaičiuodavo. Pastaraisiais metais itin padaugėjo monetų, nes pasikeisti jų ateidavo kunigai. Taigi, gegužės 24 d. susivedė gautus pinigus, paskui U. A. užpildė prašymą atostogoms. Prašymas iš pradžių buvo užpildytas dviem dienoms, kadangi tikrai neplanavo ilgesnės kelionės (buvo numatyta tik nuvažiuoti atsiimti skolos ir grįžti), ir išvažiavo. Pagal banko istoriją mato, jog Lenkijos pasienyje buvo apie 12 val. Kadangi kelionėje nesigavo taip kaip planavo ir po pirmos dienos žinojo, kad negrįš po dviejų dienų, paskambino U. A. ir paprašė, kad pratęstų atostogas, o grįžusi perrašys prašymą. S. V. buvo taręsi dėl pinigų paskolinimo, bet nebuvo įvardintos tikslios sumos ar datos, o tik buvo pasiteirauta, ar jis galėtų paskolinti. Jis sutiko, pasakė, kad jeigu reiks – paskolins. Kai grįžo gegužės 31 d., suprato, kad S. V. užpyko, kad jam sekmadienį nepaskambino, prieš padarytą pavedimą. Neskambino, nes pirmadienį ketino grįžti ir viską pasakyti, bet nesigavo. Gegužės 31 d. grįžus į darbą, nuėjo prie savo darbo vietos, įsijungė kompiuterį, pradėjo dirbti. Dabar nepamena, bet galbūt ją į V. kabinetą pasikvietė dėl tų pervestų pinigų, kur S. pasakė, kad grąžintų, lygtai rašė kažkokį pasiaiškinimą. Kadangi jis paprašė grąžinti, jos pagrindinės mintys tada jau buvo, kad reikia gauti iš kažkur tuos pinigus ir jam atiduoti. Prie darbo stalo ją tuomet palydėjo arba U. arba Č., perskaičiavo kartu kasą. Dalyvavo R., R., tačiau joks dokumentas nebuvo surašytas. Buvo atspausdintas tas pats lapas iš to paties Excel varianto, kad suskaičiuoti pinigai, o būtent, kad jie kiekiškai atitinka pagal tą skaičiavimo lapą ištrauktą iš Excel. Vėliau ji išvažiavo ieškoti pinigų. Būdama kieme skambino M. ir G. B., prašė paskolinti pinigų, kurios ir paskolino. Banke buvo užlaikyti 6 000 Eur dėl kažkokių techninių kliūčių. Kitus 19 000 Eur rinko grynaisiais. Mama paskolino 10 000 Eur, dalį paskolino kai kurie „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai – dalį asmeninių lėšų, dalį juodųjų pinigų, kurie buvo kaupiami skyriuose. Juos grąžino per pora dienų, nes pasiėmė paskolą. Pinigus į įmonę atvežė tą pačią dieną, t. y. gegužės 31 d. gale darbo dienos ir padavė S. Tuo metu jis pasakė, kad pasiimtų dvi dienas atostogų nusiraminimui, pagalvojimui. Nemano, kad per tas dienas skambino R. ar R., nes santykiai su šiomis darbuotojomis buvo ganėtinai dalykiški. Birželio antros dienos pilnai nepamena, pamena protarpiais, blyksniais. Prisimena, kad atvažiavo į ,, (duomenys neskelbtini)“ V. kvietimu ir buvo pranešta, kad atleidžiama iš darbo. Tada ji paprašė atsiskaityti su juodais pinigais, paduoti juos. Dabar nepasakys, kas užsiminė apie taškinius orderius, bet gal net ji pati, nes taškiniai orderiai buvo neužbaigti, nebuvo tvarkingai sutvarkyti kaip buvo įprasta darbo procese ir būtent su tais taškiniais, kadangi jie buvo du – vienas 14 000 Eur, kitas 120 000 Eur – šioje vietoje kaip ir prasidėjo tas visas įvykis. Buvo pakviesta į V. kabinetą, ten pradėta klykti, toliau pamena, kad ėjo į tualetą, kad atvažiavo mama. Žiūrėjo vaizdo įrašą, kurį jie pateikė, buvo labai keista žiūrėti į vaizdo medžiagą, kurios neatsimeni. Jai pačiai kilo nemažai klausimų, kodėl taip šneka, kodėl šneka padrikai, kodėl vieną sakinį sako apie savo atostogas, kitą sakinį – apie dabą, trečią sakinį vėl peršoka dėl atostogų, dėl A. P., vėl apie kažkokius asmeninius reikalus ir vėl grįžta prie darbo. Taigi buvo tokios padrikos mintys, kurių paaiškinti negali. Birželio 2 d. ką atsimena tai, kad iš darbo patalpų išėjo su mama, sėdėjo mašinoje, grįžo namo ir ėjo miegoti. Kitą dieną bandė susivokti, kas vyksta, kad jos sąskaita bando padengti kasoje esantį trūkumą, kad buvo grasinama. Mintys tuo metu buvo tokios, kad pinigai dingo, o ji materialiai atsakinga už kasą, nesvarbu, kad buvo po atostogų. Buvo ne pirmas kartas, kai po atostogų grįžusi rasdavo neatitikimą, tačiau tuos pinigus, kurių būdavo keli šimtai, rasdavo skyriuose, kur būdavo perduoti pakeitimui monetos, bet nesugrįždavo atgal. Už kasą jautė didelę atsakomybę. Pradėjo galvoti kaip atiduoti tuos 120 000 Eur, nesvarbu, kad jų neėmė. Jie dingo iš kasos, kuri buvo po jos priežiūra. Be to, jai buvo grasinama 10 metų kalėjimo, norėjo to išvengti, nes suvokė, kad tai su jos darbu susijęs aspektas. Tais grasinimais tikėjo, jų bijojo, nes tuometiniu jos supratimu tai būtų sužlugdę visą karjerą. Kadangi nuo pirmos minutės grįžusi po atostogų nebuvo prileista prie savo kompiuterio, buvo paimti raktai tai tokios medžiagos, kuri įrodytų, kur tie pinigai – neturi. Žino tik tai, kad panagrinėjus Excel failą, kuris buvo jos kompiuteryje, galėtų pasakyti, kur yra pinigai – tie, kurie buvo neapskaityti, galėtų nurodyti, koks tikrasis ir faktinis pinigų likutis. Faktinis likutis su kasos knygomis niekada nesutapdavo, nes visą laiką, tie taškiniai išlaidų orderiai egzistavo. Apie taškinius išlaidų orderius gali pasakyti, kad V. sau išsiimdavo pinigų. Iš pradžių, kai dar nebuvo priedų sistemos, kuri atsirado 2018 m., tie pinigai buvo žymiai didesni, nes būdavo mokami vokeliai. Pati juos gaudavo kiekvieną mėnesį. Dar būdavo suma, kuri būdavo padalinama bendrai buhalterijai. Iš jų būdavo mokama Kalėdinės ar išeitinės premijos. Žodžiu, viskas vyko iš tų jo asmeniniams poreikiams išimamų piniginių lėšų. Tas išlaidų orderis būdavo sukurtas, kadangi sumos buvo imamos dažnai. Dabar nepamena, ar taip buvo iki auditorei ateinant, ar taip auditorė nurodė elgtis, nes tai buvo seniai, prieš kokius 6, 7 metus, bet taip buvo nurodyta vadovybės – sukurti išlaidų orderį ir jį keisti ir keisti. Buvo keičiamos datos, sumos, numeriai. Kaip sakė auditorė, viskas, kas yra daroma apskaitoje, turi turėti logiką, kad galėtum visada paaiškinti logiškai ir niekam neužkliūtų. Taigi tie išlaidų orderiai būdavo sukuriami su tašku tuo metu paimamai sumai. Kai V. vėl prireikdavo pinigų, jis paskambindavo ir liepdavo į jo kabinetą nešti pinigus, kad jų niekas nematytų, o būtent, perlenkus dokumentą ir viduje įdėjus pinigus. Taigi po to, kai paimdavo tą pinigų sumą, išlaidų orderyje koreguodavo sumą ir, jei labai seniai buvo paimta suma, t. y. kokio mėnesio laiko (nes dėl savaitės nelabai keisdavo), tada keičiama ir data, numeris, suteikiant jam taškinį. Jei tas pats taškinis orderis keičiamas n metų tai jį panaudodavo kitam, ar kurdavo naują, kad nesitęstų taip. Taigi, tie taškiniai orderiai pastoviai buvo koreguojami ir keičiami pagal V. išimamas lėšas. Pati kasos knyga iki tam tikros datos buvo nešama pačiam V., bet jam pasiskundus, kad labai daug reikia parašų dėti ir atnešamas labai didelis kiekis dokumentų, auditorė parašė tvarką, kad kasos knygą gali pasirašyti tik ji (G. S.), o V. liko tik ant išlaidų orderių pasirašyti ir taip darydavo kas dvi savaites – kartais rečiau, kartais dažniau. Paprasčiausiai surinkus dokumentus, kuriems reikia parašų, palikdavo pas administratorę ir, kai jis turėdavo laiko, juos pasirašydavo. Kadangi taip vykdavo maždaug pora savaičių, kartais ilgiau, tai kasos knygos netvarkydavo pagal nustatytą tvarką. Pagal idėją, tą pačią dieną reikėtų atsispausdinti ir kasos knygos likutį, ir kasos knygą susegti ir sutvarkyti. Taip nedarydavo. Kasos knygą tvarkydavo maždaug kas dvi, tris savaites, bet mėnesiui pasibaigus tikrai, pastoviai tvarkingai buvo susekti visi dokumentai ir padėti archyvavimui. Tie taškiniai išlaidų orderiai neprasidėjo, kaip kad byloje nurodoma sakoma, spalio mėnesį. Jie prasidėjo gal prieš penkis, šešis metus, kai išėjo vyriausioji (duomenys neskelbtini) R. Š., nes prie jos buvo dar kitokia sistema dvigubai buhalterijai vesti. Išėjus Š., jai (G. S.) buvo pasiūlyta užimti vyriausiosios (duomenys neskelbtini) pareigas, bet, žinodama visą tą juodųjų pinigų tvarką ir juodųjų vokelių eigą, ji atsisakė. Tada atsirado auditorė, kuri vadovavo visai buhalterijai: skirstė darbus, reguliariai prašydavo savo darbus atsiųsti, kai ką perskirstydavo, atlikdavo priežiūrą, išaiškindavo seminarų medžiagą, ruošė finansines atskaitomybes. Pati ji pirminių dokumentų nekurdavo, nežiūrėdavo ir tvarkydavo tik jau problemas, jei jų kildavo. Būdavo klaidų, o būtent, paskambindavo auditorė ir pasakydavo, kad ,,kabo“ pinigai kelyje, kažkas nesudengta, tai tas klaidas pasitaisydavo. Išlaidų ir pajamų orderiuose viską galima buvo taisyti ranka – gavėją, pirkėją, gavėjo dokumentą, sumą ir panašiai. Šitoje įmonėje viskas buvo daroma ne (duomenys neskelbtini) būdu (kai padaroma lygiai tokia pati atvirkštinė operacija, buvusiai su klaida), būdavo paimamas senas dokumentas, jis pakoreguojamas, iš naujo atspausdinamas ir paliekamas jau teisingas. Taškiniai orderiai buvo teikinėjami iki tada, kai V. nurodydavo arba paklausdavo kokia suma jau yra susikaupusi ir kad galima jau užfiksuoti. Tada pagal eiliškumą būdavo suteikiamas numeris, data, atspausdinamas išlaidų orderis su tai dienai paimta pinigų sumą ir nunešamas pasirašyti V. Po to vėl sukuriamas naujas orderis ir vėl tęsiamas. Prieš Naujus Metus stengdavosi truputį apmažinti pinigų paėmimą, nes V. paskutinę mėnesio dieną būdavo sukuriamas išlaidų orderis neva išsiėmė sau dvylikos mėnesių minimalų atlyginimą. Buhalterijoje jis būdavo užfiksuojamas, sukuriamas išlaidų orderis, bet ta suma paprasčiausiai nebūdavo nei nešama, nei paduodama. Ji būdavo išminusuojama iš jo paimtų asmeniniam poreikiui lėšų. Kadangi būdavo taškinis išlaidų orderis su jau prikaupta suma, tarkim 20 000 Eur, gale metų priskaičiuojamas atlyginimas apie 6 000 Eur tai iš tų 20 000 Eur išminusuojama 6 000 Eur ir taškinis orderis pakoreguojamas, nurodant 14 000 Eur. Tiek auditorė, tiek V. žinojo apie tuos taškinius orderius. Galutiniame variante dokumentai lieka tvarkingi, nepažeidžiant įstatymo, t. y. archyvuojant dokumentus, jie lieka be taškų, gražiai susegti pagal visas taisykles, su numeriais, su parašais ir pagal numeraciją. Be to, kasos knygos atspausdintos ir atitinka programą bei paliekama tvarkingai uždarant metus, todėl buvo sakoma, kad tai vidaus įmonės reikalas. Atėjus patikrinti, niekas to nemato. Taškiniais orderius įvardina tik dabar, šiaip tokiais jų nevadindavo, kalbant su V. įvardinama, kaip jo paimta suma. R. R. arba R. M. abi ją (G. S.) pavaduodavo, todėl mano, jog tuos taškinius orderius tikrai turėjo matyti. Jie būdavo laikomi sukurti, bet nepravesti programoje. Tai buvo auditorės nurodymas, kad jei ateina patikrinti kasos, paspaudžiamas mygtukas tuos pinigus pravesti ir kasos likutis atitinka faktinį likutį. Taip buvo ne vieną kartą. Kartą, atostogų metų, kai ją pavadavo D. Z., dėl kažkokių priežasčių buvo atėjusi į darbą, bet jai buvo pasakyta eiti tiesiai į tualetą, nesustoti prie savo stalo, nes yra patikrinimas ir neva jie neteiks dokumentų, nes ji atostogose. Iš tikrųjų, kai grįžo iš atostogų, buvo paliepta pateikti atitinkamus dokumentus, kurie jau buvo sutvarkyti. Taigi toks principas yra „(duomenys neskelbtini)“ – esant patikrinimui pasakoma, kad ji atostogauja. Taip buvo daroma, kad netinkami dokumentai būtų patikrinti auditorės, sutvarkyti, pataisyti ir pateikti gražūs. (duomenys neskelbtini) kasos pinigus atsiveždavo pati, maždaug kartą ar du į savaitę. Nematė nieko blogo, kad juos susivesdavo vėliau. (duomenys neskelbtini) padalinys turėjo atskirą kasos knygą, atskirą kasos likutį ir tuos pinigus iš (duomenys neskelbtini) kasos paprasčiausiai pasidėdavo atskirai iki kol juos perskaičiuos. Kasoje visada likdavo atsiskaitymams, atrodo 3 000 Eur. Inventorizacijos buvo sudaromos kartą metuose, paskutinę metų dieną visoms kasoms. Dėl paties skaičiavimo, tai daugumoje atvejų nebūdavo darbuotojų buhalterijoje, būdavo tik ji (G. S.) viena, todėl ir skaičiuodavo viena. Aktas tikrai būdavo surašomas vėliau negu 31 d., nes pinigai, kurie fiksuodavosi kaip 31 d., iš skyrių būdavo atnešti sausio pradžioje. Taigi, bet kokiu atveju, tos inventorizacijos tą pačią dieną ir nesurašysi. Paklaida buvo įvairi, nes tai būdavo paskutinės dienos prekyba. Tas taškinis orderis nebūdavo pravestas, todėl ta suma inventorizacijoje irgi atsispindi – jos daromos pagal kasos knygą, kuriame to taškinio dokumento nėra, nes jis nėra pravestas, jis nėra apskaitytas ir tie, kurie buvo pateikti įtarime taškiniai orderiai, yra tik juodraščiai. (duomenys neskelbtini) orderis yra paskutinis orderis juodraštis, kuris ir buvo paliktas, nes prasidėjo visa šita velniava su pinigais. (duomenys neskelbtini) buvo susinervinusi, nes suvokė, kad neteks darbo. Pradžioje, kalbėdama su V., bandė jam priminti, kad jis žadėjo, reikalui esant paskolinti pinigų, bet jis neigė. Negali paaiškinti, kodėl V. parašė tą raštą su paaiškinimu apie pinigų dingimą, nes nelabai pamena tą dieną – jokio I. K. nepažįsta, peržiūrėjo visus savo tinklalapius, visus bendravimus, bet nerado jokio K., todėl ir nežino iš kur toks vardas ir pavardė atsirado tame jos (G. S.) rašte V. Numeris, kuriuo bandė skambinti (kas matyti vaizdo įraše) yra A. P., bet kodėl jam skambino, pasakyti negali. Mano, kad paaiškinime rašė tai, ką jai sakė. Kas įvardino I. K. – pasakyti negali. Auditorės laiške, kuriame prašoma pateikti duomenis apie namo įvertinimą buvo nurodyta atsiųsti ir A. bei I. kontaktus, todėl tik tada sužinojo, kad yra kažkoks I. K.. (duomenys neskelbtini) buvo stresas, kadangi galvojo, jog iš kažkur reikia gauti pinigus, kad V. nesikreiptų į policiją ir kad nesugadintų gyvenimo. Mintis gauti paskolą buvo jos (G. S.), ji kilo gal tarp (duomenys neskelbtini), neneigia, kad buvo užsakiusi turto vertinimą. Bandė atsiskaityti su V., bet tik iki tol, kol jai antrą kartą atvykus į „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasakyta, kad reikės ,,primesti“ ar bent 10 000 Eur, atsilyginti S. V. ir auditorei už darbą. Tada, grįžusi namo, pasikalbėjo su mama ir nusprendė pasitarti teisiniais klausimais ir (duomenys neskelbtini) nuėjo į policiją parašyti pareiškimą, o mama parašė per e-policiją. Bijojo, nes puikiai suvokė teisinę sistemą, kuria ir šiuo metu visiškai nepasitiki, supranta, kad kažkurioje vietoje kažkas yra papirkta, nes puikiai žino S. V. požiūrį į kyšių davimą. Žino netgi faktus, bet to įrodyti negali.

Taškinius orderius atsimena, juos pati darydavo ir apskaitinėdavo, nors tokie dalykai neatitiko įstatymų normų, juos vis viena kūrė, nes tiesioginis vadovas ar auditorė liepė taip daryti. Taškiniai juodraštiniai variantai nebūdavo atspausdinti, pasirašyti, jų nėra apart kopijos. Taip pradėjo daryti, kai atėjo auditorė. Auditore besąlygiškai pasitikėjo kaip eksperte, kaip žmogumi žinančiu įstatymą, o tuo labiau, buhalteriją. Pripažįsta tą vietą, kad savo užtikrintumui dėl piniginių kasų likučių atitikimo faktinį ir nefaktinį likutį, dažnai prasivesdavo taškinį išlaidų orderį, kad žinotų, ar likutis atitinka ar neatitinka, o paskui iš karto atšaukdavo, užsirašius likutį. Nesutinka su teiginiu, kad kiekvienas fiksavimas buhalterijoje yra ūkinė operacija – pagal kasos tvarką, kasos dokumentacija yra griežta ir dokumentas laikomas tikru tik jį atspausdinus, pasirašius. Mano, jog iki (duomenys neskelbtini) niekas dokumentų netyrė, tvirtina, kad taškiniai orderiai buvo ir anksčiau, daugelį metų. Mano, jog (duomenys neskelbtini) pasirinktas tik dėl to, jog buvusi geriausia draugė U. A. žinojo apie santykius su A. P. ir todėl bandoma pritemti prie jos asmeninės skolos, susijusios su šiuo asmeniu. „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos politikos nematė. Paimant paskolą iš įmonės reikia sutarties, kuri įformintų tą įsiskolinimą, bet „(duomenys neskelbtini)“ žinojo ne vieną atvejį, kai pinigai buvo paskolinti be jokio susitarimo. Sutinka, kad nevykdė vadovo įsakymo dėl inventorizacijų, jas atlikinėdavo vėliau, bet „(duomenys neskelbtini)“ buvo įprasta tokia tvarka, kad visos operacijos būdavo atlikinėjamos vėliau negu registracijos data. Savo inventorizaciją atlikdavo kas dieną. Duodama pasirašyti kitoms buhalterėms inventorizacijos aktą, buvo užtikrinta, kad pinigai atitinka, įvertinus taškinius išlaidų orderius. Pasirašė (duomenys neskelbtini) materialinės atsakomybės sutartį. Kad pinigų kasoje nebuvo labai galėjo įrodyti, nes nebuvo prileista prie kasos. Dabar supranta, kad būtent tuo metu (kai rašė pasiaiškinimus), reikėjo sakyti, kad S. V. kviestų policiją. Ar sukūrė (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderį neprisimena, bet jei taip rodo metaduomenys, yra galimybė, kad tai padarė, nes taškinius orderius kūrė ir koregavo tikrai ji. Vienintelis paaiškinimas galimas toks, kad jai ji kopijavo, nepataisė prieš tai buvusio išlaidų orderio, dabar nepamena tos situacijos, nes praėjo daugiau nei trys su puse metų. Kaip minėjo, tie išlaidų orderiai nebuvo atspausdinami, jie nebūdavo sutvarkomi iki galo. Juos pataisydavo ir sutvarkydavo tik S. paliepus. Prieš išėjimą atostogų buvo įprasta taškinius orderius pravesti, kad jei kas tikrintų, viskas būtų gerai. Ką tiksliai darė (duomenys neskelbtini) tiksliai nepamena, galimai kažką taisė tame orderyje. Būdavo tokių situacijų, kad inkasacija paimta ir pervesta kitą dieną, pvz., jei paimta penktadienį tai pervesta tik pirmadienį. Todėl pradėjo naudoti tokią kaip tarpinę sąskaitą, kadangi pinigai iš kasos išeina vieną dieną, o į banką inkasacija įkrenta kitą dieną. Dėl susirašinėjimo su A. P. (prokurorė citavo (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolą, (duomenys neskelbtini) susirašinėjimą (4 t., b. l. 10–11), teigia, jog sunku paaiškinti paimtą iš konteksto frazę ,,esu įmirkusi su tais pinigais“. Kita vertus, turint omenyje, kad jam buvo paskolinusi pinigų, galbūt apie tai ir kalba. Nors pokalbyje sakė, kad už pinigus, kuriuos jis yra skolingas, galima nupirkti butą, negali pakomentuoti ką tai reiškia. Apie jo (A. P.) bėdas ir verkimus žino, bet nesupranta, kodėl advokatė pridėjo šią medžiagą prie bylos ir kodėl ji manė, kad tai yra naudinga. A. P. yra žmogus, kuris labai melavo, prašė paskolinti pinigų, meluodamas apie savo padėtį, savo turtinę padėtį, savo gyvenamąją vietą, apie daug ką. 2020 m. spalio mėnesį jos (G. S.) finansinė padėtis buvo tokia: turėjo paskolą mašinai ir paskolinimą A. P. su skolos rašteliais, kurie dar tuo metu nebuvo pasirašyti, nes realiai jie pasirašyti vėliau, negu buvo duoti pinigai. Buvo paskolinusi visus savo pinigus. Nežino, apie kokią pinigų sumą yra kalbama žinutėje, kur ji nurodo A. P. pasakyti, kad praneštų iki darbo pabaigos, gali tik pagalvoti, kad turėjo omenyje, jog bankomatai yra mieste, o ne namuose. Tai, jog žinutėje siūlo susitikti prie darbo, tai dažnai ten susitikdavo ir kur nors važiuodavo. Negali pasakyti dėl ko buvo rizika, ką jis pasakė vienoje ar kitoje žinutėje. Jos pagalba A. buvo jos asmeninių pinigų jam paskolinimas. Taškiniuose orderiuose nurodyti pinigai visada atitekdavo S. V.. Prisimena tik vieną variaciją, kai pastebėjo, kad vienas taškinis orderis yra išlikęs ir pinigai pagal ašį orderį nebuvo skirti S. 120 000 Eur orderis, kaip ir visi kiti juodraščiai, nebuvo atspausdinti. Jį pasirašė tikrai ne ji (G. S.) ir tikrai ne tada, kai jis buvo atspausdintas ar sukurtas, o žymiai vėliau, o būtent, kai (duomenys neskelbtini), trečio apsilankymo pas V. metu, jai buvo paduota visa krūva kasos dokumentų, kurie buvo nepasirašyti iki atostogų. Dar auditorės paklausė, kodėl turi pasirašyti (duomenys neskelbtini) orderius, pinigus juk skaičiavo kiti, nes jie buvo atnešti tik (duomenys neskelbtini), tai ji griežtai liepė pasirašyti, nes (duomenys neskelbtini) buvo dar jos (G. S.) darbo diena. Dėl paties parašo, tai kasos knygos data yra (duomenys neskelbtini) ir joje matomas tas pats išlaidų orderis, kuris sukurtas (duomenys neskelbtini). Faktas, kad (duomenys neskelbtini) to likučio būti net teoriškai negalėjo, (duomenys neskelbtini), kaip ir visų kitų pinigų pajamų orderiai atnešami ir įvedami į programą sekančią dieną. Taigi tas likutis geriausiu atveju galėjo atsirasti sekančią dieną. Kita vertus, šitas išlaidų orderis buvo sukurtas (duomenys neskelbtini), todėl faktas, kad kasos knyga atspausdinta ne anksčiau kaip (duomenys neskelbtini). Taškinis orderis tikrai nebuvo spausdintas, nes jis atsirado po visko, t. y. po (duomenys neskelbtini) įvykių. Paaiškinti apie parašą gali tik tiek, kad kiek matė, ten ranka pasirašyta vardas, pavardė ir parašas. Inkasacijai darytuose išlaidų orderiuose jos (G. S.) prievolė buvo dėti štampuką su jos pareigomis, o ne ranka rašyti. Tai tik įrodo, jog tuo metu kai pasirašinėjo, štampuko prie savęs neturėjo. Be savo Excel failo negali atsakyti ar V. nešė pinigus. Didžiausia suma, kurią buvo nunešusi V. vienu kartu, siekė virš 50 000, 60 000 Eur. (duomenys neskelbtini) V. pinigų nenešė, nes labai skubėjo. Tą dieną suvedė dokumentus ir išvažiavo. Nepamena, kada jam paskutinį kartą ir kokią pinigų sumą nešė. Kaip ir minėjo A. Č., programa suteikia sekantį numerį skaičiaus pagrindu. Jei yra taškas, programa dokumento neužfiksuoja, bet leidžia tuo pačiu numeriu būti atitinkamam išlaidų orderiui. Būtent šita aplinkybė buvo svarbi, kad normalus išlaidų orderis yra parašytas atitinkamu numeriu, t. y. tuo pačiu 131, prirašant tašką gale. Tas taškinis lieka kaip papildomas, nes tuo pačiu, be jokio skyrybos ženklo antro programa neleidžia sukurti. Esmė ta, kad reikdavo pridėti simbolį gale numerio. Neatmeta galimybės, kad galėjo sukurti išlaidų orderį 120 000 Eur sumai. Po (duomenys neskelbtini) pas V. buvo kas savaitę. Tų susitikimų metu nenurodė, kad nepaėmė tų 120 000 Eur, nes to nei tada, nei dabar negali įrodyti. Kasos inventorizacija buvo forminama paskutinę metų dieną. „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai su auditore R. U. yra nurodę, kad yra inventorizacija (duomenys neskelbtini), bet aktas taip ir nebuvo pateiktas, kadangi, kaip supranta, jis nėra surašytas, arba surašytas po laiko. Bet kokiu atveju, ten jos (G. S.) parašo kaip atsakingo už kasą – nėra. Elektroniniai laiškai S. V. buvo siunčiami dienos viduryje su tą minutę esančiu pinigų kiekiu, bet ne kasos knygoje, o faktiškai kasoje, t. y. pagal Excel duomenis. A. Č. žinojo apie Excel failą. Jo teisme apie tai neklausė, nes suprato, jog jie teigia, kad teismui civilinėje byloje pateikė tą kompiuterį, nors ji (G. S.) tikrai žino, kad tai buvo ne jos kompiuteris. (duomenys neskelbtini) išlaidų orderį pasirašė, nes buvo kvaila, tuo metu ieškojo būdų kaip atiduoti tuos 120 000 Eur, tikrai bandė vertinti namą, rašė užklausas į visas paskolų įmones. R. U. „(duomenys neskelbtini)“ nedirba pagal darbo sutartį, tačiau teikia paslaugas, sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (R. U. įmone) pasirašyta vėliau, esant VMI patikrinimui. Jos surašytas dokumentas yra pateiktas suinteresuotos pusės. Dėl mobiliojo parašo, tai nori paaiškinti, kad sukurdama atstovavimą įmonė, banko paskyroje sukuria atstovavimą asmeniui, tačiau kokiu būdu jis jungsis prie tos paskyros yra to asmens pasirinkimas, nes prieiga suteikiama asmeniui, o ne kažkokia viena iš prisijungimo variantų. Taigi, jei asmeniui sukurtas prisijungimas, jis gali jungtis tiek mobiliuoju parašu, tiek generatoriumi, tiek lustine ID kortele, tiek kitomis galimomis prisijungimo priemonėmis, o šiuo metu ir Smarti-id. Darbo vietoje dažniausiai naudojo generatorių, bet skubos tvarka arba dėl netinkamo apšvietimo (kai nesimato generatoriaus skaičiukai), jungdavosi mobiliuoju parašu, nebuvo nurodyta raštiškai, kad turi jungtis tik su generatoriumi.

Liudytojas S. V. – įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ savininkas ir vadovas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog aptiko, kad savavališkai atostogų metu, sekmadienį, 5 val. ryto iš įmonės sąskaitos į savo asmeninę G. S. sąskaitą buvo pervesta 20 000 ir 5 000 eurų. Tokią informaciją jis gavo pirmadienį iš (duomenys neskelbtini) R. M.. Kai G. atvyko į darbą, atvyko pavėlavusi, nors darbuotojai jai buvo pranešę, kad yra ieškoma, į jo (S. V.) kabinetą ji neužėjo, o rado ją sėdinčią buhalterijoje. Paprašius paaiškinti, kas nutiko su pinigais, ji pradėjo pasakoti istoriją, kad jai labai reikėjo pinigų. G. labai apgailestavo, sakė, kad atsiskaitys, surinks ir atiduos, todėl, nusiraminęs jis sutiko, bet pagalvojo, kad toliau tęsti darbo G. negalės, po tokio įvykio ja nepasitikės, nes ji tvarkė visą įmonės pinigų apyvartą – grynuosius ir banko pinigus, kurių būdavo nuo pusės milijono iki milijono. Tuomet G. pasakė, kad jam ir pačiam reikia susiorientuoti, todėl paskambino auditorei R. U. ir įmonę kuruojančiai teisininkei V. U., tikslu pasiklausti, kaip elgtis toliau, juo labiau, kad G. nieko jam nepranešusi, išėjo atostogų. Nusprendęs, jog negali toliau leisti G. dirbti, pasakė jai dar paatostogauti, pasakydamas, kad trečiadienį viską pabaigs. Kiek žino, G. dar tą pačią dieną skambino darbuotojams ir R. U., atsiprašinėjo, sakė, kad tai jos klaida, apgailestavo, kad taip pasielgė ir sakė, jog nori toliau dirbti. (duomenys neskelbtini), t. y. trečiadienį, jis pasakė G., kad smagu, jog taip viską susitvarkė (ji grąžino pinigus), bet darbo santykių tęsti negali, liepė jai visą informaciją perduoti auditorei – kasą, dokumentus ir visa kita. Tuo metu administratorius A. Č. jau buvo pakeitęs visus prisijungimus prie jos kompiuterio. Prieš tai, pirmadienį, sustabdė visus mokėjimus „Luminor“ ir „SEB“ bankuose, nuėmė bet kokius jos prisijungimus – viską uždarė, kad nebūtų galima daryti apskritai jokių operacijų. (duomenys neskelbtini) atvykus R. U., neleido G. savavališkai eiti prie kompiuterio, A. ir R. buvo šalia jos ir stebėjo ką ji veikė, nes jos kompiuterio prisijungimo kodas buvo pakeistas. Taigi kažkuriuo metu bešnekant su G., jis pamatė, kad kažkas negerai, klausė jos kas yra ir ji pasakė žodžius inkasacija, pinigai. Tada pasakė R., kad ši patikrintų inkasacijų dokumentus, toliau kalbėjo su G. ir ji užsiminė kažką apie 110 000 Eur inkasaciją. Tada R., kuri jau buvo patikrinusi inkasaciją, pasakė, kad dar dingo 120 000 Eur. Tada pradėjo aiškintis. Atėjus R., visi susėdo prie stalo, jis (S. V.) pasakė, kad pokalbį įrašys, paėmė telefoną ir pradėjo daryti įrašą. Buvo padaryti trys įrašai – 45 minučių, 8 minučių ir 4 minučių. Svarbiausias įrašas tas, kuriame G. pasakojo, kaip viskas įvyko, kas įvyko. Paprašė jos viską surašyti – kaip, kodėl, kam atidavė pinigus. Įraše viskas aiškiai yra kaip G. prisipažino, kaip ji vykdė, ką ji darė. Matosi, kad ji kažką pamelavo, nes paminėjo, kad pinigus ji paėmė per du kartus iš įmonės. Ji pasakojo, kad pasiruošė pinigus po 60 000 Eur ir išnešė per du kartus – per pietus ir gale darbo. Norėjo kviesti policiją, bet G. maldavo, kad negadintų jai gyvenimo, kad nekviestų policijos, kad ji atlygis, sakė, jog tėvai turi turto ir tame įraše yra viskas užfiksuota. G. parašė pasiaiškinimą, apie I. K., bandė aiškintis, kas jis toks, po to ji minėjo savo draugą, vardu A. Pasak G., ji 120 000 Eur atidavė I. K. prie PC „Savo“, po darbo, kuris jai sakė, kad jam mirtinai reikėjo pinigų. Minėjo, kad 25 000 Eur reikėjo A. traukti iš kalėjimo Belgijoje, o 120 000 Eur labai reikėjo irgi kažkam mirtinai. Bandė susisiekti su tuo I. K., G. padiktavo telefono numerį, bet niekas neatsiliepė. Sakė G., kad reikia važiuoti, kol dar ,,ant karšto“, kol dar gali ištaisyti tą klaidą. Po viso šito, G. prašant nekviesti policijos, jis (S. V.) pasakė, kad tada kvieskim tėvus. Tuomet G. paskambino mamai ir jai matyt buvo labai sunku pasakyti, todėl ragelį paėmė jis ir pasakė, kad įvyko labai negeras dalykas ir kad reikėtų, kad mama atvyktų į darbą. Pasakius, kad dingo 120 000 Eur, kad reiktų, jog ji laiduotų – mama sutiko, nieko neklausė kaip dingo, kas dingo. Prieš tai buvo susiskambinęs su V. U., kuri paruošė dokumentą, taigi finale, G. mama pasirašė laidavimą. Pažadėjo, kad įkeitinės turtą, kad ims banko paskolą ir tokiu būdu per mėnesį pinigus grąžins. Sutarė, kad sekantis susitikimas bus lygiai už savaitės, t. y. (duomenys neskelbtini) ir jos informuos apie eigą gaunant paskolą. (duomenys neskelbtini) atvyko G. su mama, kuri pateikė NT skelbimą. Sakė, kad ne taip viskas darosi greitai kaip norėtųsi, kad kalba su kredito bendrovėmis dėl paskolos, vertinimai buvo pateikti. To pokalbio metu jautėsi, kad vilkinama, bet manė, kad tai normalu. Paminėjo, kad jei vilkins reikalus, jiems žymiai brangiau kainuos, t. y. minimum 10 000 Eur, nes jei įsijungs advokatai, teisininkai tai čia taip paprasta nebus. Taigi vėl sutarė susitikti po savaitės. Sutarė, kad iki liepos pirmos dienos pinigai įmonei bus grąžinti tam, kad nereikėtų imtis teisinių išieškojimo priemonių, sutarė susitikti kitą savaitę, tačiau sutartu laiku G. su mama neatvyko ir nepaskambino. Kitą dieną pats paskambino G., pasakė, jog neatvyko į pokalbį, bet ji atsakė „kokiu klausimu?“. Į tai jai atsakė, jog tegu negalvoja, kad viska taip ir baigsis, kad jai nereikės atiduoti pinigų ir tuo pokalbis pasibaigė. Palaukė sutartos pinigų grąžinimo dienos – liepos pirmos, o (duomenys neskelbtini) parašė reikalavimą ar įspėjimą, kad jeigu nebus grąžinti pinigai, bus pasikreipta į prokuratūrą. Berods (duomenys neskelbtini) kreipėsi į prokuratūrą, nes nematė jokių kitų galimybių kaip gražiuoju tuos pinigus atgauti. Taip pat kreipėsi į teismą civiline tvarka. G. dirbo ilgą laiką, devynis metus, dirbo gerai. Mano, jog viskas prasidėjo nuo to, kai G. susipažino su tam tikrais asmenimis. Kaip suprato, buvo kažkokia suvaidinta meilės istorija, matėsi, kad G. yra išduota, sugniuždyta. Kolegės pastebėjo, kad nuo (duomenys neskelbtini) pasikeitė G. elgesys, pasijautė, kad kažkas su žmogumi vyksta negerai. Jo (S. V.) prašymu, G. siųsdavo elektroniniu paštu duomenis apie pinigų likutį kasoje, o paskui pasirodė, kad siuntė neteisingus duomenis. Kai auditorė sulygino kiek realiai buvo kasoje, išaiškėjo, kad jam atsiųsti duomenys skyrėsi, buvo nuo dešimti iki šimto keturiasdešimt tūkstančių eurų skirtumas. Kai G. atleido iš darbo, ji kreipėsi į Darbo inspekciją dėl nepagrįsto atleidimo, tačiau darbo inspekcija to nenustatė. Pati G. jam (S. V.) yra pasakojusi, jog ji nemiega, kad prastėja sveikata, kad turi kažkokių problemų ir rūpesčių. Gal ji duodavo tuos pinigus ir jai grąžindavo. Ji sakė, kad specialiai padarė tą inkasacijos dokumentą ir buvo įsitikinusi, kad tie pinigai įkris į „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. G. matė, jog buvo daromas įrašas, ji visiškai laisvai galėjo atsistoti ir išeiti, jie kalbėjosi kaip bendradarbiai tikėdamiesi išspręsti problemą. Įmonė darbuotojams neteikdavo paskolų – buvo tik vienas atvejis. Jei įmonė skolintų, būtų rašomas raštas, rašomas paskolos raštelis. Tai yra absurdas, kad leido pasiskolinti pinigų. Niekada nekalbėjo, kad leidžia G., ar kitam asmeniui pasiskolinti pinigų. Tik G. galėjo patekti į kasą, daugiau tokių įpareigojimų niekam nebuvo suteikta. G. buvo išduoti raktai asmeniškai, suteiktas jai asmeninis kasos kodas. Kodą turėjo ir jis (S. V.). Už kasą išskirtinai buvo atsakinga G. ir kiti asmenys į ją nepatekdavo. Jis pats ten yra buvęs tik vieną kartą, kai nešė seifą su kolektyvu. Jei reikėdavo pinigų, paskambindavo G. ir pasakydavo, kad ji paruoštų sumą pinigų ir juos pasiimdavo, pasirašęs jos atneštą orderį. Imdavo pinigus kas tris, keturis mėnesius, pinigų be dokumentų niekada nepaimdavo, G. jų jam nenešdavo paslėpusi, nes jam nereikia slėptis kai iš kasos ima savo pinigus. (duomenys neskelbtini) G. pinigų paėmimo neneigė, sakė, kad kalbasi su kredito kompanijomis, su bankais, ruošia dokumentus įkeitimui, galbūt daromas vertinimas, pats matė skelbimą, kad kažką nori įsivertinti, kad nori įkeisti. Gal kokią (duomenys neskelbtini) susitikimo metu buvo pateikti vertintojų pasiūlymai, kad buvo suteikta apie 110 000 Eur paskola už įkeičiamą turtą, taigi, jis turėjo vilties pinigus atgauti. Vykstant pokalbiui, R. kasos išlaidų orderį buvo pasidėjusi ant stalo ir G., rašant paaiškinimą kaip pinigai dingo, R. pasakė jai rašyti apie tą orderį, apie tą tašką ar kablelį, ko jis (S. V.) nelabai suprato. Tai buvo berods (duomenys neskelbtini) orderis, nes jį R. jau turėjo pokalbio metu, įraše tai matosi. Rado jį buhalterijoje tarp G. dokumentų.

Vėliau G. apkaltino jį (S. V.) turto iš jos prievartavimu, laikymu ją užrakintą, terorizavimo. Iki (duomenys neskelbtini) niekada nėra kalbėjęs su G., kad jai paskolins pinigų, jei jai kada nors reiktų. G. prisijungimo prie kompiuterio kodas buvo pakeistas greičiausiai (duomenys neskelbtini), pakeitė jo nurodymu arba R. U., arba A. Č.. Mano, kad G. buvusiame kompiuteryje yra likusi visa informacija, šis kompiuteris buvo pristatytas baudžiamųjų bylų tyrėjamas. Kad G. sutiko su filmavimu suprato iš to, kad ji nieko nesakė. Paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu kalbėdamas apie versijų kaitą, turėjo omenyje tai, jog G. iš pradžių sakė, kad pinigų reikėjo automobilio remontui, darbo ginčų komisijos byloje ji sakė, kad pirko automobilį, o jam sakė, kad važiavo į Belgiją ,,traukti“ draugo. Pasiaiškinimų G. niekas nediktavo. Ji pati pasiūlė problemą spręsti per tėvus ir tada jis paprašė, kad atvyktų mama. Įmonės teisininkei V. U. telefonu išdėstė visą situaciją, ji pasakė, kad susisieks su U. A. ir viską sutars. G. mama nei vieno klausimo neuždavė, sutiko parašyti laidavimo ar skolos raštą, kaip jis buvo rašomas nepamena, greičiausiai jai buvo paduotas šablonas, pagal kurį ji surašė. Galvojo, kad paims paskolą, grąžins pinigus ir viskas tuo pasibaigs. Kaip buvo sukurtas laidavimo raštas – nežino. Kai G. rašė pasiaiškinimus, R. jai nurodė rašyti savo vardą ir pavardę, paso duomenis. Realūs kasos likučiai yra vedami kasdien. Kasdien yra surašomi visi dokumentai, kurie yra privalomi pagal buhalterinės apskaitos įstatymus. Pinigai į centrinę kasą iš parduotuvių būdavo surenkami kas dieną, juos ryte atveždavo darbuotojai, o priimdavo G. S., ji juos skaičiuodavo. Auditorė kontrolės funkcijos neatlikdavo. Buvo įmonėje įėjimo signalizacija, kiekvienos parduotuvės, ofiso, buhalterijos, kabinetų kasos – visos signalizacijos buvo atskirai. Kasa būdavo atidaroma tada, kai G. ateidavo į darbą, o uždaroma tada, kai ji išeidavo. Darbo metu kasa būdavo apsaugoma, kadangi G. kasą privalėdavo laikyti visada uždarytą, apsaugant arba kodu, arba raktu.

(duomenys neskelbtini) vaizdo įraše matosi kaip R. U. kasos išlaidų orderį turi ant stalo ir G. sako, kad įrašytų kažkokį numerį. Jis buvo rastas buhalterijos moterų. Nepamena, kad sakė G., jog jai gresia 10 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau nemano, jog tai yra gąsdinimas, tai tik informacijos perdavimas. Sakydamas frazę ,,dvi minutės ir suorganizuosiu tau kalėjimą“, kalbėjo apie savo sprendimą suorganizuoti baudžiamąjį tyrimą. G. konkrečiai nenurodė dienos, kada išnešė pinigus, nes pati sakė neprisimena. Minėjo, kad tai buvo gegužės pradžioje. Sykį skolino įmonės pinigus A. P., galimai 7 000 eurų. Kaip įmonės vadovas, turėjo teisę prašyti darbuotojų teikti paaiškinimus dėl savo darbo. Prašydamas G. teikti duomenis apie pinigų likučius, tai patvirtinančių buhalterinių dokumentų pateikti neprašydavo. Pats iš įmonės kasos imdavo asmeniams poreikiams pinigus, bet viskas buvo įforminama buhalteriškai. Nežinojo, kad G. turėjo mobilųjį parašą, nes galvojo, kad buvo tik generatorius. Tyrimas dėl turto prievartavimo iš G. S. ir dėl įmonės veiklos buvo nutraukti.

Liudytoja R. U. paaiškino, jog ji „(duomenys neskelbtini)“ dirbo sutarties su įmonės vadovu pagrindu, koordinavo apskaitos veiksmus, konsultavo. Dirbo po pusdienį kartą arba du savaitėje. Ji yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė – auditorė, juridinis asmuo, kuris tuo pagrindu su „(duomenys neskelbtini)“ turėjo partnerystės ryšius. Šioje byloje atliko tyrimus vadovo prašymu. (duomenys neskelbtini) kada G. buvo atostogose, jai atėjus į įmonę, išėjo kalba apie G. skubotą išėjimą, nutrenkimą dokumentų, pinigų, kasos raktų ant stalo ir išėjimą atostogų nieko neinformavus. Pakalbėjo apie tai su vadovu, kad taip elgtis negalima, juo labiau, kad buvo ant stalo palikti visi parduotuvių pinigai. Pirmadienį gavo skambutį iš vadovo, kad G. į savo sąskaitą persivedė 25 000 Eur, tada sužinojo, kad ji pasidariusi mobilųjį prisijungimą prie banko, nes iki to laiko niekas apie tai nežinojo, ji turėjo generatorių. Taigi, per savo atostogas, savaitgalį ji pasidarė pavedimus, pervesdama penkis ir dvidešimt tūkstančių eurų į savo sąskaitą. (duomenys neskelbtini) užblokavo su A. Č., kuris yra informacinių technologijų administratorius, jos prisijungimus prie Luminor banko, o vadovas tai atliko SEB banke. Taip pat užblokavo nuotolinį prisijungimą prie jos kompiuterio, pakeitė slaptažodį. (duomenys neskelbtini) vadovo kabinete kalbėjosi su G. apie 25 000 eurų. Vadovas jai pasakė, kad ji turi perduoti savo darbus, kad atliekamas tyrimas, G. jau buvo parašiusi paaiškinimą dėl 25 000 Eur. Kadangi ataskaitos buvo G. kompiuteryje, nuėjo kartu su A. Č. prie jos kompiuterio, kad išimtų ataskaitas. Po priežiūra A. pajungė ją nauju slaptažodžiu, ji ištraukė ataskaitą, atspausdino ją. Tuomet atliko visko patikrinimą. G. kažkaip sunerimo, nuėjo pas vadovą ir tuomet vadovas pasakė pažiūrėti inkasaciją dėl 110 000 eurų. R. R. paprašė, kad atverstų ,,inkasaciją kelyje“ ir pamatė, kad ,,kelyje“ yra 120 000 eurų likutis, kas reiškia perdavimą inkasacijai, t. y. programa rodė, kad G. S. (duomenys neskelbtini) užregistravo 120 000 avansą inkasacijai. Vadinasi nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) pinigai turėjo patekti į banką. Peržiūrėjusi visus banko išrašus pamatė, kad jokių inkasacijų nėra atlikta. Paklausus G. apie tai, kokiam inkasatoriui buvo perduoti pinigai, ji pasakė, jog neprisimena. Vadovui pasakius, kad peržiūrės kameras, G. pasakė, jog jie nieko nematys. Vadovui paprašius pasakyti, ką dar G. pridirbo, ji pasakė, jog nieko, o dėl 120 000 – nurodė, jog ją apgavo, kad ji buvo naivuolė. Palikusi G. toliau kalbėti su vadovu, nuėjo į buhalteriją, kur rado gegužės mėnesio dokumentus, jų buvo ir pasirašytų, ir nepasirašytų. Tarp dokumentų buvo 120 000 eurų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) su kableliu, po paskutiniojo skaičiaus. Parodė jį G. ir pasakė, kad ji turi paaiškinime įrašyti apie tą dokumentą, kaip jį surašė, o ne tik tai, jog perdavė pinigus K. Dėl 25 000 eurų kalbėta su vadovu buvo (duomenys neskelbtini), o dėl 120 000 eurų – (duomenys neskelbtini). Dėl 25 000 eurų, kad turėjo juos perduoti savo antrai pusei, širdies draugui A., gelbėti jį Belgijoje, kuri, kaip ji sakė, buvo pagautas už narkotikus. Dėl 120 000 eurų ji paaiškino, kad perdavė juos I. K., kuriam reikėjo padėti gelbėtis iš bėdų. Ji aiškino, kad kažkas turėjo grąžinti tuos pinigus, kažkas turėjo atgal juos sumokėti, nes ji dabar buvo apskaitoje pasikabinusi ant savęs kaip gavusi avansą inkasacijai, nes inkasatoriaus lydraščio nėra. Pokalbyje dalyvavo vadovas, įeidavo ir administratorė. Ji (R. U.) su vadovu priėmė sprendimą, kad tegu G. būna atostogose, kol bus atliktas tyrimas. S. V. klausinėjo, kaip anksčiau to niekas nepastebėjo, tačiau to pastebėti nebuvo įmanoma. Nors kas ketvirtį tikrindavo, tačiau niekada nebuvo palikta jokio pinigų likučio kelyje. Ji darydavo būtent „pinigai kelyje“, „avansas inkasacijai“. Visus dokumentus, kuriuos ji padirbinėjo, t. y. apie trylika tų dokumentų, ji visuose juose rašė „avansas inkasacijai“. Pasibaigus ketvirčiui – (duomenys neskelbtini) ir perėjus į (duomenys neskelbtini) – ji (duomenys neskelbtini) dokumentą panaikina arba pakeičia kitu numeriu ir jau jo nesimato. Tada kasoje būna labai didelis likutis ir „pinigų kelyje“ nėra. (duomenys neskelbtini), pasibaigus ketvirčiui, ji vėl suformuoja fiktyvų su tašku dokumentą ir vėl atsiranda pinigai kelyje. Sakydama, kad fiktyvų su tašku dokumentą, turi omenyje, kad su tašku, su kableliu. Nustatė tų dokumentų su tašku ar kableliu atsiradimą – nuo (duomenys neskelbtini). Iki to laiko tokios numeracijos nebuvo. Prasidėjus tokiai numeracijai, pradėjo nenormaliai augti kasos likutis, ko niekada nebūdavo. Taigi išlaidų orderiai vieni buvo su taškais, o būtent, išmoka įmonės savininkui kažkodėl, o su kableliu buvo visi inkasacijai. Sumos visą laiką skyrėsi, todėl ji pati (R. U.) padarė išvadą, jog galimai pinigus G. ėmė dalimis, ne viską iš karto. Tokią išvadą padarė, nes tuos dokumentus (su kableliais ir taškais) sudėjus per tą mėnesį, gaudavosi panaši suma, kokia ir sekantį mėnesį. Nuo (duomenys neskelbtini) ta suma pradėjo ryškiai augti. Reiškia, pavyzdžiui, S. suformuotas dokumentas su tašku dvidešimt keli tūkstančiai, o ten inkasacijoje 80 000 Eur ir tos inkasacijos su kableliu dokumentas praktiškai niekada neatitiko tai sumai, kurią iš tikrųjų inkasuodavo, prie kurios buvo prisegtas lydraštis. Taigi lapkričio mėnesį jau galimai buvo tas trūkumas 120 000 eurų, nes kasoje yra 180 000, o ji inkasuoja tik 59 000. Kam tada juos laikyti kasoje, kai tuo tarpu savininkas visada reikalavo nelaikyt pinigų. Ji kiekvieną dieną rašydavo laišką vadovui koks pinigų likutis banke, koks kasoje. Taigi tos inkasacijos sumos visada buvo mažesnės nei suma kasoje. Taško ar kablelio mėnesiui pasibaigus G. nepalikdavo, tą numerį atšaukdavo. Kada formuojamas dokumentas, programoje išmetamas numeris koks tą dieną turi būti. Tokiu būdu sukurdavo tai dienai aktualų numerį, pagal kurį pvz. išmokamas darbo užmokestis. Tas laikas matosi sekundėmis, kai registruoja. Tada prie to paties numerio tik pridedamas taškas ar kablelis. Taigi pakeičiamas numeris, bet programa nepripažįsta taškų ar kablelių gale. Fiziškai inventorizacijos niekas neatliko. G. įsivedė savo tvarką. Ji (R. U.) pasidarydavo balansą pagal esamus apskaitos dokumentus ir ten pamatė didelį likutį, todėl buvo labai keista, kad metų pabaigai yra toks likutis. Taigi, nustatė, kad buvo padirbinėjami dokumentai likučiui slėpti. Elektroniniuose laiškuose, kuriuos G. S. siuntė S. V., žiūrint pagal datas, pradžioje buvo skirtumas tūkstantis, o paskui jau, gruodžio mėnesį, – virš 100 000 eurų. Taigi labai akivaizdžiai matosi kaip pradeda likučiai skirtis reikšmingai, ką ji pranešdavo vadovui, ir kas matėsi programoje. Nuo (duomenys neskelbtini) inventorizacijų praktiškai nebuvo. G. surašydavo inventorizacijos aktą ir liepdavo pasirašyti R. (R.) ir R. (M.). Kai G. išeidavo atostogų, kitos darbuotojos surinkdavo pinigus iš kasų, surašydavo kasos apskaitos dokumentus. G. neperduodavo kasos likučio, jai atostogaujant įmonės reikmėms buvo verčiamasis iš kasų surinktais pinigais. Kai G. grįždavo iš atostogų, jos atiduodavo dokumentus ir pinigų likutį. Individualiai įmonei nėra privalomos inventorizacijos. R. U. teigė, jog turėjo prieigą prie buhalterinės programos, bet negalėjo tikrinti darbuotojų paskyrų, tai gali daryti tik administratorius – negalėdavo įeiti į programą su kito asmens prisijungimo kodu. Tų su kableliais orderių nematė, kol neįėjo į registracijos žurnalą, nes registracijos žurnalas yra prieinamas tik programos administratoriui. Priėjimus prie programos „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ji (R. U.), A. Č. ir G. Pasibaigus laikotarpiui niekas negalėjo įeiti į uždarytą laikotarpį. Programa fiksuoja bet kokį veiksmą, bet kurio asmens vardu. Jei trūksta pinigų, G. turėjo apie tai sakyti, kaip anksčiau sakydavo dėl kiekvieno euro ar dviejų. Ji (R. U.) skaičius tikrindavo, bet tikrų, grynų pinigų kasoje niekada netikrindavo, nes buvo pasitikėjimas G., kuri įmonėje pradirbo 10 metų ir nei karto nieko nebuvo įvykę. Jeigu ji nebūtų paėmus tų 25 000 į savo sąskaitą, galbūt ji viską būtų užglaisčiusi.

Inventorizacijos aprašo ir grynųjų pinigų paskaičiavimo (6 t., b. l. 63–64) vadovas neturi tvirtinti, vadovui teikiama jei būtų nustatyti trūkumai ar pertekliai. Dėl rašytinių paaiškinimų (7 t., b. l. 87) nurodė, jog (duomenys neskelbtini) kasoje rinkosi tik dokumentinis pinigų likutis, nes tikri jau būdavo atiduoti inkasatoriui. Niekada neliepė nei G., nei kitiems darbuotojams žymėti kasos orderius su tašku. Tokie orderiai atsirado tik nuo 2020 m. spalio mėnesio. Dėl apskaitoje rasto orderio (6 t., b. l. 96), paaiškino, jog atspausdinti dokumentą galima bet kokį, o iš apskaitos programos galima atspausdinti tik tokį koks buvo suformuotas. G. rašant paaiškinimą vadovui, balso nekėlė, nerėkė, turi garsų ir skardų balsą, todėl toks įspūdis yra. Nediktavo ką jai rašyti, tik vienintelį kartą pasakė, įrašyti dokumentą, pagal kurį paimta 120 000 eurų, kad būtų aišku apie ką rašoma. Tuo metu sėdėjo trikampiu ir vadovas iš savo vietos buvo įjungęs filmavimą. Jis pasakė, kad filmuoja, bet viskas vyko natūraliai ir niekas nepasakė, kad prieštarauja ar kad sutinka – jokių frazių niekas nesakė. G. pati pasiūlė skambinti jos mamai, nes vadovas jos klausė, kas jai padės. Ji pati nurodė, kad jai tėvai padės. G. mama atėjo visa tai žinodama, nes ji buvo pakankamai rami ir suprato kame reikalas. Pirmą dieną sakė, kad padės dukrai, U. atnešė tekstą laidavimui pasirašyti.

Dėl R. U. raštiškų paaiškinimų (7 t., b. l. 76–87), ji nurodė, jog R. R. ir R. M. pagal viską negalėjo tiesiog pasirašyti ant inventorizacijos akto. Kita vertus, ji nebuvo atlikta, ji buvo tik surašyta kovo mėnesį, kai G. atnešė joms dokumentą ir liepė pasirašyti. Nuo to niekas nenukentėjo, todėl buvo toleruojama. (duomenys neskelbtini) įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ 3 d. 4 p. (7 t., b. l. 115–116) patvirtino pateikdama tyrimui. Nežino, ar šis aprašas buvo pateiktas vadovui tvirtinti. Paprastai vadovui yra nešama tada, jei yra trūkumas arba perteklius, arba yra nustatyti kažkokie neatitikimai. (duomenys neskelbtini) atliekant inventorizaciją dalyvavo U. ir R. R.. Tiksliau jos stebėjo, o G. skaičiavo pinigus. (duomenys neskelbtini) atlikta inkasacija iš ryto 11.52 val. – 65 000 Eur. Dienos pradžioje kasos likutis buvo 192 000 Eur, vadinasi lėšų pakako. Inkasacija atlikta po 10 dienų. Papildomos išlaidos tą dieną 59 000, likutis dienos pabaigoje 134 000. Taigi iš 192 773 minusavus 65 200, gaunasi 127 000, kas rodo, kad lėšų pakako. Trūkumų aktą surašo bankas perskaičiavęs pinigus – iš įmonės išduodama septyniasdešimt keli tūkstančiai, o inkasacija perskaičiuoja ir randa keturiasdešimt devynis tūkstančius. Inkasatorius atspausdina kvitą, jame užrašo 79 000. G. pasirašo, kad 79 000 išdavė inkasatoriui, vadinasi jie nusirašo nuo kasos, o po dienos ar po dviejų ateina aktas, kad perskaičiuota 49 000. G. paima 79 000 ir panaikina tą dokumentą, nors turėjo užpajamuoti skirtumą, nes ji tiek jų neišdavė. Ji tą turėjo atitaisyti kažkaip, taigi naikina tuos 79 000 ir išrašo naują dokumentą 49 000. Nors S. V. pasirašė ant orderio su tašku, patvirtinančiu 14 000 eurų paėmimą, jis neginčija, jog tie pinigai jam buvo perduoti. (duomenys neskelbtini) padalinio pinigai buvo pajamuojami (duomenys neskelbtini) kasoje ir iš karto išlaiduojami, likdavo tik 3 000 eurų. Pinigai iš to padalinio galėjo būti surenkami bent kada – kas važiuodavo, tas atveždavo, galėdavo ir G., važiuodama į darbą, ryte juos paimti. Jie buvo užpajamuojami ne į pagrindinę, o (duomenys neskelbtini) kasos knygą, tada iš (duomenys neskelbtini) kasos knygos G. S. inkasuodavo į pagrindinę kasą. Galėjo būti taip, kad G. į pagrindinę kasą jų nepajamavo, o iš ten nenurašė. Patikslino, jog G. S. nelįsdavo į praeito mėnesio laikotarpį, o dokumentą pakeisdavo kitą mėnesį. (duomenys neskelbtini) laikotarpį uždarė su 189 000 Eurų ir viskas. Dokumentą padirbdavo naujo mėnesio. Dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini) yra dėl 14 000 Eurų S. V. pasirašytas. Kiti dokumentai buvo nustatyti apskaitos programoje. Jie buvo sunaikinti, pakeičiant kitu numeriu, visi jie apskaitos įrašuose matosi. Kiekvieną dieną įmonėje daromos kopijos dėl informacijos išsaugojimo, tuo atveju, jeigu nepasileidžia programa, galima paleisti paskutinės dienos kopiją. Kopijos yra saugojamos tam tikrą laikotarpį, jų yra labai didelės apimtys. Jei paskutinė kopija yra praeito mėnesio tai nuo praeito mėnesio paskutinio dokumento iki kitos kopijos, yra visi dokumentai, sudaryti per kopijos galiojimo laikotarpį. Taigi jei G. per (duomenys neskelbtini) panaikino du kasos išlaidų orderius programoje, jau (duomenys neskelbtini) pradžioje tų orderių nebebus, o (duomenys neskelbtini) pabaigos jie bus. Taigi tokiu būdu ir nustatė, kad jie buvo padirbinėjami. Pvz. yra avansas inkasacijai, išduoti pinigai G. S.. Po to tas dokumentas dingsta ir sekantis dokumentas – vėl avansas inkasacijai G. S.. Kartais ta pati suma, kartais kitais suma. Jei nebūtų kopijų, visų dokumentų padirbinėjimo, išskyrus to paskutinio 120 000 eurų nebūtų radę. Įsakymas dėl kasos išlaidų orderių numerių buvo – numeracija auganti vienetu ir jokie papildomi ženklai neformuojami, nepridedami. Kadangi tai yra individuali įmonė, jos pinigai yra ir savininko pinigai. (duomenys neskelbtini) pabaigoje, (duomenys neskelbtini) viduryje, G. neneigė, kad pasisavino 120 000 Eurų, ji su viskuo sutiko, rengė planą kaip atiduoti tuos pinigus, nes tam ir mamą kvietėsi, sakė, kad namus parduosi ir panašiai. Ji niekada nešnekėjo, kad 120 000 eurų pasiėmė savininkas, kad neteisingai vedama kasa, kad yra trūkumas. G. jai (R U.) skambino, atsiprašinėjo, kad taip padarė, nes būtent ji (R. U.) ją buvo rekomendavusi vadovui, kaip galinčią būti skyriaus vadovu.

Liudytoja R. R. nurodė, jog (duomenys neskelbtini) apie pietus, G. pasakė, kad išeis atostogų (duomenys neskelbtini). Kadangi visada ją pavaduodavo, todėl būtent jai (R. R.) pasakė, kur yra raktas nuo kasos ir kad ant stalo palikti (duomenys neskelbtini) dokumentai, t. y. vokai su pinigais. Ji liepė suvesti tuos pinigus ir išvyko pinigų nesuskaičiavusi ir niekaip neperdavusi. Taip pat ji neperdavė pagrindinės kasos. G. paliktus pinigus supajamavo. (duomenys neskelbtini) G. turėjo grįžti po atostogų. Kadangi 8 val. dar jos nebuvo, R. M. keldama duomenis iš banko, išraše pastebėjo, kad yra G. S. vardu į asmeninę sąskaitą iš įmonės pervesta 25 000 Eur. R. nuėjo apie tai pasakyti vadovui. Vadovui per vadybininkę U. susisiekus su G., pastaroji pasakė, kad jau važiuoja į darbą. Atvykusi ji atsisėdo į savo darbo vietą, R. M. sakė, kad kvietė vadovas, bet ji nėjo, klausė, ko jis nori. Vėliau pats vadovas atėjo ir pasikvietė. Po kiek laiko, G. grįžo į kabinetą kartu su vadovu ganėtinai susijaudinusi, vadovas jai liepė padėti visus banko prisijungimus ir raktus. Vadovas neleido jai toliau dirbti, neprileido daugiau nei prie kompiuterio, nei prie dokumentų ir liepė grąžinti pinigus į banką, kuriuos persivedė į savo sąskaitą. Po to G. gal po pietų grįžo ir atnešė 19 000 eurų, o 6 000 grąžino į sąskaitą. Viskas įvyko tą pačią dieną. Dar prieš išvažiuojant atvežti pinigų, buvo perskaičiuota kasa. Skaičiavo ir ji (R. R.), ir U. A., ir G. Likutis atitiko. Tas pavedimas buvo padarytas ar (duomenys neskelbtini), jos atostogų metu. G. atostogų metu nebuvo daromi perdavimo aktai. Tie 25 000 Eur buvo grąžinti – juos G. atnešė savininkui, o jis jai (R. R.) kad įdėtų į kasą. Jie buvo užpajamuoti ir inkasuoti kartu su visais pinigais. Po to, gal birželio 2 d., G. atvyko pokalbiui pas vadovą. Tame pokalbyje dalyvavo auditorė R. U.. Po kažkiek laiko atėjo auditorė R. ir pasakė, kad G. klausė ar praėjusi 120 000 inkasacija į banką, paprašė pažiūrėti ataskaitą, kur yra nurodyta pinigai kelyje – išimti iš kasos, bet dar nėra pervesti į banką – ir ten buvo 120 000 Eur, bet išlaidų orderio, kad pinigai buvo atiduoti į banką – nebuvo. Po to auditorė liepė peržiūrėti visus G. dokumentus. Šito dokumento (perdavimo inkasacijai) nebuvo įsegta, jis buvo surastas tarp krūvos dokumentų ant stalo, ar jis buvo su parašais – nepamena. Kalba apie avansą inkasacijai, t. y. kasos išlaidų orderį. Pagal šį dokumentą pinigai turėjo būti perduoti inkasacijai. Kai paimamas avansas, buhalteriškai laikoma ,,pinigai kelyje“. Žino tik tiek, kad buvo išėmimas iš kasos, o inkasacijos dokumento nebuvo. Nežino, kaip dokumentas buvo su kableliu, nes programa suteikia skaičius, kai pildai, nepripažįsta kablelių ir taškų. Paaiškino, jog jeigu nori pasižiūrėti ankstesnį dokumentą, atsidarai pažiūrėti, kitą atsidarai ir ieškai, kol randi. Redaguoti dokumento negalima, nes uždėta draudimai. Negali pasakyti, ar programa leistų taip padaryti, nes neteko bandyti redaguoti. Kol G. atostogaudavo, laikė pinigus ant stalo seifo patalpoje, nuo paties seifo raktų neturėjo, nes juos turėjo tik G.. G. buvo atsakinga už grynuosius pinigus, jų apskaitą, už kuro apskaitą. Kai išėjo buhalterė, kuri buvo atsakinga už banką, banką perėmė G. Pagal grynųjų tvarkymą, galima sakyti, kad ji buvo kasininkė. Inventorizacijos buvo atliekamos. Paskutiniu metu G. padavė pasirašyti jai (R. R.) ir (duomenys neskelbtini) R. M. aprašą ir ten dar vieną patvirtinantį lapą inventorizacijai (duomenys neskelbtini). Realiai nedalyvavo surašant inventorizaciją. Nežino, ar atitiko nurodyti duomenys tikrovę. Pagal įsakymą (su kuriuo tikriausiai susipažino, nes yra jos parašas), turėjo dalyvauti inventorizacijoje, bet nedalyvavo, nes G. tiesiog atnešdavo pasirašyti ir viskas. Dirbo pasitikėjimo principu, negalvojo, jog daro pažeidimą. Prieš išvykstant G. atostogauti, reikėtų rašyti perdavimo aktą, bet tokios praktikos nebuvo. G. atostogų metu už grynuosius pinigus būdavo atsakingas ją pavaduojantis asmuo, bet perdavimo akto nebūdavo surašoma. Buvo įėjusi į kasos patalpą, nes nešė ten pinigus. Raktus paliko G. Kasos signalizaciją įjungdavo/išjungdavo savininkas, ji pati neturėjo asmeninių prisijungimų. Ar juos turėjo G. – tiksliai nežino. Prieš išvažiuodama G. paliko dokumentus jai suvesti, buvo nurodžiusi tvarką suvesti atbuline data pagal kvituko datas. Dabar suveda tą dieną, kai gauna. Nežino, kad pavadavimo metu būtų dingusi kažkokia pinigų suma. Į seifą G. teisėto nebuvimo darbe metu niekas negalėjo įeiti ir jeigu ji atostogaudavo dvi savaites, pinigų niekas nejudindavo, nes ji prieš atostogas padarydavo inkasaciją. Kur G. laikydavo seifo raktą – nežino. Negalėjo dalyvauti inventorizacijoje pagal vadovo įsakyme nurodytą datą be komisijos pirmininkės šaukimo. Nariai negali organizuoti inventorizacijos.

Liudytoja R. M. nurodė, jog dirbo (duomenys neskelbtini) kartu su R. R. ir G. S., sėdėjo viename kabinete. Viskas prasidėjo gegužės 24 d., kai G. atsistojusi pasakė, kad išvažiuoja atostogų. Jai išvažiavus, dirbo kaip visada. Kai G. išeidavo atostogų, ją pavaduodavo ji (R. M.), o būtent, tvarkydavo banką. Ji išėjo atostogų dviem dienoms, bet U., personalo vadybininkei, pasakė, kad dar pora dienų pratęstų, todėl suformino jai atostogas ir G. pasižadėjo (duomenys neskelbtini) grįžti. Kai ji (duomenys neskelbtini) iš ryto nepasirodė, patikrino banką, sutikrino išeinančius ir įeinančius pavedimus ir pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini) G. S. į savo asmeninę sąskaitą pasidariusi du pavedimus: 5 000 ir 20 000 eurų. Nuėjo vadovo paklausti, ar jis ką nors žino, bet jis nieko nežinojo. Grįžusi į kabinetą, surašė tarnybinį pranešimą. Vadovas iš karto susiskambino su „SEB“ ir „Luminor“ bankais, kad neįvyktų daugiau jokių pavedimų. (duomenys neskelbtini), gal apie 12 val. grįžo G., bet prieš tai dar U. jai skambinėjo, klausė kur ji yra, tai atsakė, kad jau kelyje, važiuoja į darbą. Taigi, atvykusi ji nuėjo į savo darbo vietą, pasidarė kavos, nors U. jai buvo sakiusi, kad vadovas jos laukia. Dar klausė jos kaip kelionė, bet minėjo, kad kelionė nenusisekė. Pasakius, kad jos ieškojo vadovas, G. nepasitenkinusi paklausė, ko jis nori ir nėjo. Po kelių minučių pats vadovas ją pasikvietė. Kai G. grįžo, pradėjo ją (R. M.) kaltinti, kodėl ją įskundė. G. lygtai kalbėjo, kad persivedė pinigų, nes mašiną pirkti reikėjo, nes ją stabdė policija. Ji apskritai tik epizodais kalbėjo, konkrečiai nieko nepasakė. G. atostogų metu tvarkė išeinančius įeinančius banko pavedimus, naudojo generatorių. „Luminor“ banko kodų generatorių turėjo savo, o SEB banko paliko G. Iki pervedimo atlikimo, nežinojo, kad G. turi ir mobilųjį parašą. G. nušalino nuo darbo, liepė atiduoti raktus, viską ką turi. Skaičiuojant kasą dalyvavo R. R., U. ir revizorė E. bei ji (R. M.). Suskaičiavus, viskas atitiko su programoje rodoma informacija. G. į įmonės sąskaitą tą pačią dieną padarė 6 000 pavedimą, o kada įnešė 19 000 eurų – neprisimena. Pokalbyje tarp G., auditorės ir vadovo nedalyvavo. Prisimena, kad vadovas šūktelėjo, jog pasižiūrėtų, kur yra 110 000 eurų, o auditorė pasakė pažiūrėti inkasacijų įvykius. Rado, kad yra 120 000 inkasacija, nurodant ,,pinigai kelyje“. Ta suma buvo kaip ir inkasacijai padaryti, bet banke tokia suma nebuvo gauta. Jei programoje suvedi ir inkasatoriui neatiduodi tai taip ir atsitinka, kad tie pinigai nepatenka į įmonės banko sąskaitą. Pagal idėją, pinigai iš ,,kelyje“ grįžta į įmonės sąskaitą. Dėl to matosi, kad jų netrūksta. Bet jie išsiminuosja iš kasos. Jei buhalterijoje būtų atidžiai tikrinama kiekviena operacija, tai būtų pasimatę, kad trūksta 120 000 eurų. Tikrinant matėsi, kad datos buvo keičiamos. Apskaitos programa dokumentui suteikia numerį pagal eiliškumą. Jei nori įterpti tarp dokumentų atbuline data, tai turi dėti ženklą – tą patį numerį ir kažkokį papildomą simbolį. Šiuo atveju buvo kablelis ar taškas įterptas atbuline data. Nežino, ką tai reiškia ir kodėl taip darė. Nenagrinėjo ir nesigilino į tai. G. sakė, kad tą pinigų sumą pati išsinešė per du kartus ir atidavė kažkokiam vaikinui. Šias aplinkybes žino tik iš vadovo, G. pati to nesakė. Vadovas nėra linkęs apkalbėti, jis yra sąžiningas, per 13 darbo metų negirdėjo kad kas skųstųsi, kad būtų nepagrįstai vadovo kaltinti. Buvo atvejis, kad vadovas apšaukė, bet kad apkalbėtų – nežino tokio atvejo. G. buvo vadovo pristatyta kaip neoficiali (duomenys neskelbtini). Bendraudavo su ja draugiškai, ji padėdavo darbiniais klausimais, nors jos nuotaikos keisdavosi, bet iki įvykio viskas buvo gerai. G. buvo atsakinga už įmonės kasas, grynųjų pinigų operacijas, bankines įeinančias ir išeinančias operacijas. Ji praktiškai visur ranką pridėdavo, nes yra smalsi ir imli. Įmonės kasininko funkcijas atliko G. Jai atostogaujant, pagrindinę kasą tvarkė R. R., o ji (R. M.) – (duomenys neskelbtini) kasą. Dokumentas, kad pinigai išėjo iš kasos, rastas ant G. darbinio stalo, tarp kitų dokumentų. Jis buvo pasirašytas, bet vadovo parašo nebuvo. Jos parašas patvirtina, kad pinigai buvo atiduoti tam asmeniui ar inkasatoriams. (duomenys neskelbtini) G. ją apkaltino, sakė, kad su ja pirmiausiai turėjo susisiekti, o ne vadovui sakyti. Po to pradėjo verkti, sakė, kad nori čia dirbti ir kad dabar dėl tokio menkniekio turbūt bus atleista. Pinigus iš (duomenys neskelbtini) kasos atveždavo padalinio vadovė, o jei ji atostogaudavo ar nebūdavo jos – pati paimdavo ir atveždavo į centrinį padalinį, suskaičiuodavo ir perduodavo R. R. ir iš (duomenys neskelbtini) kasos programos pinigus išimdavo ir įdėdavo į centrinę kasą. R. pertikrindavo. Tie 120 000 buvo išimti iš centrinės, o ne iš (duomenys neskelbtini) kasos.

Elektroninių kasų pildymas padaliniuose įeidavo į pavadavimą, kai atostogaudavo G., bet kasdien nepasirašydavo ir netikrindavo. Jei vedi dokumentus iš eilės, neįvesi tuo pačiu numeriu dokumento, sistema tiesiog duos kitą numerį. Nebent sąmoningai taisysi. Nesusidūrė su situacija, kad įvedant susikuria toks pats skaičius. Niekada nedarė, todėl nežino. Šiaip, programa tiesiog duoda numerį. (duomenys neskelbtini) pajamų orderius, tie, kurie buvo palikti neskaičiuoti, vedė savo vardu. Parašai ant pajamų orderių iš (duomenys neskelbtini) padalinio buvo įdėti su visa dokumentacija. G. atostogų metu, buvo dokumentų, kurie nebuvo pasirašyti, kada ji juos pasirašė – nežino, atrodo, kad (duomenys neskelbtini) gal ir pasirašinėjo kažką, bet į buhalteriją nebuvo įleidžiama. (duomenys neskelbtini) kasos knygą, atrodo, spausdindavo G., o paskui duodavo pasirašyti už tas dienas, kurias ji buvo pavaduojama. (duomenys neskelbtini) kasoje buvo pastovus likutis, jo netikrindavo, tikrindavo tik atvežtus pinigus. Nežino, kaip buvo atliekamos pinigų inventorizacijos, tik pasirašydavo G. duotus aktus. Pagal įsakymą už grynųjų pinigų ir banko inventorizaciją buvo atsakinga G., ji (R. M.) ir R. R. – revizorės. Inventorizacijos organizavimą fiziškai turėjo vykdyti G. S.. Pasirašė ant inventorizacijos akto, nors realiai nedalyvavo, nes draugiškai ir sąžiningai iki to atvejo gyveno. Tiesiog visada 100 proc. viena kita pasitikėjo, nekilo klausimas dėl inventorizacijos, nes G. dėl kiekvieno cento su tiekėjais kovojo ir tiesiog atrodė labai sąžininga. Prie programos kiekvienas prisijungia su savo slaptažodžiu, savo paskyra. Jei orderį pildo viena buhalterė ir tą orderį norėtų pataisyti kita, tai sistemoje matosi – kas padarė dokumentą, kas ir kada dokumentą. Vieni kitų slaptažodžių nežinojo. Buvo situacija, kad reikėjo pasižiūrėti G. atostogų metu paštą, tai net iš viso prie serverio nebuvo galima prisijungti – nei prie pašto, nei prie nieko. Kitų kasų pinigų fiziškai tą pačią dieną negalima užpajamuoti, kadangi tie pinigai atvažiuoja tik kitą rytą. Ūkinė operacija įraukiama tą pačią dieną arba kiek įmanoma anksčiau. Atbuline data galima užpajamuoti, bet teisingiausiais variantas yra tos pačios dienos. Programoje dokumentus tenka taisyti, bet taiso tik nesenus, dar į apskaitą neįtrauktus, dokumentus. Jei dokumentas senas – daro priešingą dokumentą. Toks taisymas matosi. Aiškinamieji raštai tokiais atvejais nėra rašomi, kadangi tai yra atskaitingas laikotarpis. Kai laikotarpis pasibaigęs ir yra reikalingas taisymas, tada rašomas priešingas dokumentas, pastabose visada įrašo, kodėl taiso. Tiksliai nežino ar galima tikslinti kasos išlaidų operaciją, kai yra pinigai kelyje. Apie kasą nieko nežino, nes jos nevedė.

Liudytoja U. A., ,, (duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), nurodė, jog su G. S. buvo draugės, šiuo metu nebendrauja. Apie spalio mėnesį G. pasigyrė, kad turi kažkokį draugą. Girdėjo apie jį minimaliai, nes G. labai uždara. Taigi, jis periodiškai atsirasdavo, periodiškai dingdavo ir ji vėliau jo labai intensyviai ieškojo. Ieškojo per socialinius tinklus, per gimines, draugus ir kartas nuo karto vis kažką pasipasakodavo. Suprato, kad tas vaikinas dingo. Nežinojo, kad ji jam būtų davusi pinigų. Kažkuriuo metu pavasarį, bevaikštant kartu, ji buvo nenurimusi jo surasti, todėl paklausė, kodėl taip į jį įsikibusi, į ką G. atsakė, kad turi nebaigtų reikalų, bet sakė, kad pinigų neskolino, tačiau suvedė su žmogumi, kuris paskolino. Taigi tiek buvo pasakyta apie pinigus. Klausė, kokia suma, atsakė, kad didelė, bet buvo neįvardinta. Sakė, kad kas padaryta tai padaryta, o dabar jai reikia spręsti. Toks pokalbis galimai buvo (duomenys neskelbtini). Paskui (duomenys neskelbtini) G. pasipasakojo, kad ji tą dieną nuo pietų išvyks į Belgiją. Prieš tai buvo minėjusi, kad pasireiškė kažkas nuo to jos draugo ir, kad jis sulaikytas Belgijoje, kad yra nekaltas ir bus paleistas. Ketino važiuoti į Belgiją pas tą draugą, įsitikinti kaip ir kas ten vyksta. Taigi ji nuo pietų išvažiavo ir (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) rytą, paskambino, pasakė, kad vėluos, vairuoja, nes visą naktį nemiegojo ir sustos numigti, bet tikrai bus ir tegu R. sukelia banką. Dar kažkaip pasakė, kad tegu nežiūri mokėjimų ar panašiai, nelabai suprato, nes nedirba su buhalterija. Perdavė buhalterijai, ką jai sakė G. Kuomet R. atliko operacijas, pastebėjo, kad kažkas negerai, kad lyg G. padarė pavedimą 25 000 eurų pavedimą sau. Kilo chaosas, buvo pranešta vadovui, jis skambino bankams sąskaitų blokavimui. Atvykusi G. kaip niekur nieko nuėjo į buhalteriją. Vėliau vadovas paprašė G. palikti visus raktus ant stalo – nuo įmonės, nuo kasos, paprašė (duomenys neskelbtini) R., kad perskaičiuotų kasą, ir kad ji (U. A.) dalyvautų perskaičiavime. Paskui G. išvyko, nes vadovas liepė jai iki vakaro grąžinti tuos 25 000 eurų. Kitą rytą sužinojo, kad pinigus ji grąžino – dalį grynais, dalį pavedimu. Kitą dieną ji skambinėjo visoms, sakydama kaip čia pasitikėjimą savimi sugriovė, kaip ji atsiprašo, kaip ji nori dirbti įmonėje. Tuo metu apie didelę sumą nieko nežinojo. Jai buvo pasakyta, kad kitą dieną atvyks auditorė ir pradės jos darbų auditą, o ji turės išeiti atostogų, kol visa tai vyks. (duomenys neskelbtini) ji dar kartą atvyko į įmonę, atvyko R. ir jie su vadovu kabinete kalbėjosi. R. išbėgo iš vadovo kabineto, pasakė, kad reikia pakelti inkasacijos segtuvą ir nubėgo prie (duomenys neskelbtini) R., pradėjo žiūrėti į programą ir pasakė ,,šimtas dvidešimt“. Tuo metu atbėgo S., pasakė, kad šimtas dešimt, bet R. paprieštaravo, pasakė, kad 120 000. Ten vyko toks chaosas, visiems šokas ir vėl jie užsidarė į kabinetą, kalbėjosi, o tada atvyko G. mama. Suprato, kad iš įmonės paimta 120 000 eurų. Kadangi R. garsiakalbė tai girdėjo, kaip ji G. klausė, kur padėjo, kam atidavė, o G. ten kažką šnirpščiojo, kažką kalbėjo, S. kažką klausinėjo G. Negirdėjo, kad jie būtų kalbėję apie kažkokią skolą. Paskui palydėjo G. mamą į kabinetą ir dar įnešė laidavimo sutarties pavyzdį į vidų. Paruošti laidavimo sutarties pavydį jai liepė įmonės teisininkė, kuri padiktavo, koks tekstas turi būti. G. mama nedavė G. raktų, neleido vairuoti mašinos ir pasakė, kad svarbiausia, jog S. jos neatleistų, kad ji pasiimtų paskolą ir galėtų įkeisti namą, kad galėtų grąžinti skolą. G. turėjo du telefonus – vieną savo, o kitą bendrauti su tuo vaikinu. G. paprašė, kad ji (U. A.) nufotografuotų to vaikino žinutes (jos telefonai nefotografavo), nes jos po valandos dings ir paprašė atsiųsti jai į paštą. Tai padariusi – nufotografavusi ir išsiuntusi G., jas ištrynė. Paskui jas ištraukė iš e. pašto šiukšliadėžės ir pateikė. Žinutėse buvo parašyta, kad ji turi didelę skolą apie kurią stebuklingai niekas nežino, kad yra įklimpusi, dar kažkokių meilės prisipažinimų. Vėliau ji ėmė siuntinėti garso įrašus, kaip ji prisidirbo ir kad viską ištaisys, kaip S. grąžins. Mano, kad visoje toje situacijoje ji pergyveno daugiau nei G., kad G. tik vaidino. Kadangi kai lydėjo ją į tualetą, tualete ji elgėsi visiškai skirtingai, negu parėjusi atgal į patalpą. Pasitikėjimas ja nutrūko, nors jos tikrai draugavo, keliavo šeimomis, šventė šventes. Šimtą kartų sakė jai, kad neskolintų tam savo draugui pinigų, matėsi, kad jis ją apgaudinėja, bet ji tuo nenorėjo tikėti.

Liudytojas A. Č. nurodė, jog dirba „(duomenys neskelbtini)“ administratoriumi. Jam būnant vadovo S. V. kabinete, įėjo (duomenys neskelbtini) R. M. ir pasakė, kad G. persivedė į savo sąskaitą dideles sumas pinigų, lygtai 20 000 ir 5 000 eurų. S. susijaudino, susinervavo ir sakė, kad reikia užblokuoti prisijungimus G. prie programos. Jis (A. Č.) tą ir padarė, t. y. panaikino slaptažodžius ir padarė naujus, kadangi jo darbo funkcijos buvo prižiūrėti programinę įrangą. Apie tai buvo pranešta R. U., kuri buvo įmonės auditorė. Buvo pakeistas G. S. kompiuterio slaptažodis ir tuo metu niekas nesijungė, kol nepasirodė S. Po tam tikro laiko paaiškėjo, kad tikrinant dokumentus auditorė atrado, kad kasoje yra dar 120 000 Eur trūkumas. Paskui kelių dienų bėgyje tikrino dokumentus kas ir ką suvedė, kada įvesti dokumentai. Tikrinimai užtruko ilgai, kol suruošė visų operacijų sąrašą. Prisijungimai matosi registracijos žurnale, kuris visiškai nuo nieko nepriklauso, atskirai saugomas programoje tam tikrą laiko tarpą. Programoje galima matyti vartotoją, kuris tik su savo slaptažodžiu gali prisijungti ir atsijungti. Jei yra dokumentas koreguojama, tai yra užfiksuojama, jei tik pasižiūrimas dokumentas, toks veiksmas nefiksuojamas. Tiriant tų pinigų dingimą, atliko veiksmus, o būtent, tas registracijos žurnalas ypatingai didelis ir ypatingai komplikuotas priėjimas prie jo. Taigi R. U. betikrinant dokumentus, kurie visi yra suvesti, žiūrėjo, kada ir koks dokumentas buvo redaguotas. Ten buvo dokumentai su kableliais ir taškais, ko, kiek supranta, apskaitoje neturėtų būti. Rado, kad visi veiksmai atlikti su tam tikrais dokumentais, kuriuose figūravo kableliai ir taškai, t. y. prie numerio padėtas taškas arba kablelis. Fiksavo viską, kas buvo su tais dokumentais atlikta. Sumos buvo įvairios, bet bendra suma buvo 120 000 eurų. Toliau viską žino tik iš kalbų. Vykdant tyrimą, jo pareiga buvo padėti R. U. peržiūrėti tą registracijos žurnalą pačioje programoje ir atrasti kada ir kokie veiksmai buvo atlikti su tam tikrais dokumentais programoje. Ji pati to negalėjo atlikti, nes yra labai komplikuotas priėjimas ir niekas negali prieiti be IT specialisto, kuris prižiūri programą. Neprisimena, ar R. U. jungėsi su savo slaptažodžiu, ar jis su savo. Programoje matosi visų dokumentų keitimai, datos ir kas keitė. Tas datas keitė ir redagavo G. S.. Nebuvo kitų vartotojų, kurie būtų redagavę tuos dokumentus. Tik žinant jos slaptažodį kitas darbuotojas galėjo redaguoti. Nebuvo pastebėta, jog kiti asmenys bando jungtis prie jos paskyros. Kai G. grįžo iš atostogų, norėjo eiti prie savo kompiuterio dirbti, bet jos niekas neprileido. G. S. kompiuteris buvo perduotas ikiteisminiam tyrimui. Jis šiuo metu yra padėtas archyve ir saugomas, su juo niekas šiuo metu nedirba. R. U. yra sudariusi sąrašus su visa dokumentų chronologija. Nesimato, kas buvo pakeista, bet matosi, kad kažkas buvo keista. Didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į dokumentus, kurie buvo su kableliais. Duomenų bazėje yra vienas registracijos žurnalas, o per kur į jį pateksi – ar per kopiją, ar ne kopiją – nesvarbu. Programos registrų žurnale lieka informacija nepriklausomai nuo to ar yra dokumentas programoje, ar nėra, nes kas įvyko – numeris ir veiksmas, t. y. atšaukimas, trynimas, pravedimas – tokie veiksmai lieka. Išlaidų orderiai, jei jie buvo atspausdinti, tai tada ir buvo atspausdinti. Galima iš programos atspausdinti dokumentą, bet jis bus be parašo. Pats dokumentų asmeniškai nespausdino. Dokumentas galėjo būti atspausdintas tuo metu, kai jis dar buvo, bet jei jis nebuvo spausdintas, programoje jo jau gali nebebūti. Programos kopijos yra daromos kiekvieną dieną ir tai yra toks archyvinis dalykas, kuris kažkur kaupiasi. Tą kopiją gali išsiskleisti ir pasidaryti kaip duomenų bazę, gali atstatyti duomenis, jei kažkas ,,nusprogtų“ ir panašiai. Dėl šių aplinkybių kopijos daromos kiekvieną dieną. Iš kopijos galima atsispausdinti dokumentus. Techniškai galima atsispausdinti galutinį dokumentą, tą, kuris buvo toje kopijoje. Jeigu R. pamatydavo, kad pvz., dokumentas keistas kokią (duomenys neskelbtini), tai tuomet peržiūrima gruodžio 31 d. kopija užsikeliama ir tada ji sulyginama, kokie dokumentai buvo. Kopijoje padaryti pakeitimų neįmanoma. Nėra jokių realių galimybių, kad kopijos duomenys nebūtų teisingi pagal tos dienos esančią realią programą, nes kopijos daromos 19 val. tai pagal tą akimirką ir fiksuojasi duomenys. Toje vietoje, kur kopiją išsiskleidi, teoriškai galima keisti, bet jeigu ją redaguoji, sistema prašo naujai išsaugoti tos akimirkos metu ir tai matytųsi. Buvo kalba apie tai, kad vadovui buvo pateikiama klaidinga informacija apie pinigų likučius kasoje, bet dabar nepamena, kaip ta informacija buvo teikiama. Tikrino G. elektroninį paštą.

Liudytoja A. S. (kaltinamosios mama), sutikusi duoti parodymus, teisme paaiškino, jog paskambino G. telefonas, juo kalbėjo „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir pareikalavo atvažiuoti. Dėl ko atvažiuoti – nesakė, todėl pagalvojo, kad G. atsitiko kokia nors nelaimė. Važiavo pas G. į darbą, o kai atvažiavo, administratorė liepė užeiti į S. V. kabinetą. Jis, „(duomenys neskelbtini)“ savininkas iš karto pasakė, kad G. pasisavino pinigus, tikslios sumos nepamena – nuo kortelės sau persivedė. Tuomet iš S. V. pusės prasidėjo grasinimai, sakė, kad G. gresia 10 metų, kalbėjo gąsdinančiai. Vėliau jis pasakė, kad G. skolinga ,, (duomenys neskelbtini)“ 120 000 eurų. Ją (A. S.) ištiko šokas, sakė S. V., kad pas G. tokių pinigų gyvenime nebuvo. Kalbant, kas antras S. V. sakinys buvo, kad 10 metų ją pasodins ir panašiai. Buvo tiesiog mobingas, didelis spaudimas. Tuomet prieš ją (A. S.) padėjo popieriaus lapą ir pasakė rašyti, kad garantuos už G., kad ji tuos pinigus grąžins. Po poros minučių administratorė atnešė tekstą. Pradėjus rašyti, niekas nesakė, kad pergalvotų situaciją, ar su kuo nors pasitartų, tiesiog toks raštas buvo išreikalautas gudrumu. Kai tik pasirašė, pasakė, kad gali eiti. Ten būdama, suprato, kad iš kabineto lengvai neišeis – nedavė net žodžio pasakyti, neleido į tualetą išeiti ir vaistų pasiimti. Kiek laiko prabuvo pas S. V. – nežino: atvažiavo apie pietus, o su G. išvažiavo po kokio pusvalandžio. Prieš eidama į S. V. kabinetą su G. nekalbėjo, ji buvo kabinete. Matyt, jai niekas nedavė jos telefono, todėl telefonu su ja irgi nekalbėjo. Kai atėjo į kabinetą, matė, jog ten būdama G. verkė, net pagalvojo, kad ją ten sumušė. Nebuvo net kada su ja pasikalbėti, be to su ja buvo sunku susikalbėti, nes ji buvo neadekvatus žmogus. Kažkiek S. V. paaiškino situaciją – pasakė, kad dingę pinigai. Neklausė jo, prie ko čia ji, t. y. A. S.. Nežino, kodėl to neklausė ir kodėl neskambino policijai. Pasimetė pamačiusi, kad ten sėdi dukra, vos ,,ne galai atiduodami“. Nežino, ją galvojo rašydama raštelį dėl 120 000 Eur grąžinimo. Iš S. V. kabineto išėjo kartu su G., bandė su ja aiškintis, kas įvyko ir ji pasakė, kad 28 000 Eur atidavė, o tų kitų pinigų neėmė. Jau tada buvo galima su ja susišnekėti. Nepamena, kokį tekstą parašė laidavimo rašte. Kai rašė, pavyzdyje nebuvo tokių dalykų kaip asmens kodas, pavardės ir vardai – juos įrašė ji pati. Kaip suprato, dukra jiems prisipažino, kad paėmė tuos pinigus. Tik po visko suvokė, kad blogai padarė pasirašydama laidavimą. Viskas vyko birželio 2 dieną. Po to, atrodo, jog savaitės eigoje, kreipėsi į policiją, kad neteisėtai buvo išgautas tas raštelis. Nepamena, ką atsakė policija. Teismas priteisė tuos pinigus grąžinti. Ką kalbėjo dukra pokalbio metu S. V. kabinete – nepamena, pamena, kad tik verkė. Kai atvyko į ,, (duomenys neskelbtini)“, kabinete buvo S. V., G. ir pastoviai vaikščiodavo moteris – vis ateidavo pas V., kažką pasakydavo, paduodavo. Nežino, kodėl kabinete nepaklausė, kaip viskas įvyko, pagalvojo, kad galbūt kažkokiose dokumentuose klaidos. S. V. grasino, kad dukrą pasodins 10 metų, kad negalvotų, jog paprastai išsisuks. Daugiau niekuo negąsdino. Dėl 25 000 Eur, tai kai G. buvo užsienyje, galbūt kažkas atsitiko, kad reikėjo pinigų. Apie jos darbą su dukra nešnekėdavo, žino vieną kitą jos gyvenimo draugą, bet ne visus. Apie A. dabar žino, bet tuo metu nieko nežinojo. Nežino, ar jam kokius nors pinigus G. perdavinėjo. Prieš išvažiuodama pasakė, kad išvyksta į užsienį. Apie 25 000 Eur sužinojo, kuomet paprašė paskolinti 10 000 Eur, kai grįžo iš užsienio. Sakė reikia grąžinti pinigus. Žadėjo už tuos 25 000 Eur mašiną nusipirkti, bet grįžo su sava. Nepamena, ar jos klausė, kur panaudojo tuos pinigus. Apie 10 000 Eur paskolinimą kalba buvo dar iki iškvietimo į ,, (duomenys neskelbtini)“. Prieš važiuojant į įmonę, žinojo, kad G. iš įmonės buvo paėmusi pinigus, tačiau žinojo ir tai, jog jie jau buvo grąžinti. Bendravo su G. „(duomenys neskelbtini)“ kieme, bandė ją nuraminti, klausė, kas čia per situacija, kas per pinigai, o ji sakė, kad jokių pinigų neėmė, daugiau nieko neaiškino. Nežino, ar G. kreipėsi jos (A. S.) turto įvertinimo paskolai gauti. Po šio susitikimo, dar buvo atvykusi į „(duomenys neskelbtini)“ pas V., galvojo, kad tikrai su dokumentais kažkas buvo, gal pasikeitė kas nors, bet jis iš karto paklausė, ar atvežė pinigus, todėl po šio pokalbio suprato, kad yra prigauta. Išeinant (duomenys neskelbtini) iš kabineto, S. V. pasakė, kad lauks po savaitės, todėl ji ir atvažiavo po savaitės pasižiūrėti gal pinigai jau atsirado. Antrą kartą S. V. pasakė, kad reikia grąžinti jau 130 000 Eur. G ji pasakė, kad čia reketas, pagalvojo, kad nubaudė už anksčiau persivestus pinigus. A. P. A. ir G. santykius nieko nežino, ji nieko nepasakojo. Nežino, jog A. P. yra iškelta baudžiamoji byla dėl 29 000 eurų pasisavinimo iš G. Mano, kad ji galėjo turėti tokią pinigų sumą, nes 10 metų dirbo, o išlaikymas jai nekainuoja. Policijai pareiškimą dėl pinigų reikalavimo pateikė elektroniniu būdu, bylos eigos neprisimena.