Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje apeliacine viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-11391-294/2014 pagal ieškovo UAB „Jurisdictus“ (buv. pav. UAB „Trade grupp“) ieškinį atsakovams I. A. ir V. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Jurisdictus“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų I. A. ir V. P. 4 914 Lt transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 23 d. buvo surašytas atsakovui I. A. priklausančio automobilio Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo aktas, automobilis nuvežtas į saugojimo aikštelę, kur yra saugomas iki šiol. Ieškovas informavo atsakovą apie savo reikalavimo teisę, tačiau pastarasis jos neįvykdė.

Atsakovas I. A. su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio mėn. jam priklausantį automobilį Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) norėjo įsigyti pažįstamas asmuo, kuris pasiūlė nevažiuojantį automobilį suremontuoti. Atsakovas perdavė automobilio raktelius bei techninį pasą V. P.. Grįžęs iš atostogų sužinojo, kad V. P. jo automobiliu padarė eismo įvykį. Atsakovas negalėjo atsiimti į saugojimo aikštelę nuvežto automobilio, kadangi jam buvo liepta sumokėti 210 Lt už automobilio nuvežimą ir atitinkamą sumą už saugojimą. Nurodė nesutinkantis su prašoma priteisti suma, kadangi šios išlaidos atsirado ne dėl jo kaltės, be to, yra aiškiai per didelės. Pažymėjo, kad nuvežant transporto priemonę buvo pažeistas LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1426 (2001 m. lapkričio 27 d.) 8 punktas. Anot atsakovo, ieškovo elgesys yra neteisėtas, kadangi tik praėjus 1,5 metų buvo išsiųstas pranešimas apie skolos susidarymą.

Atsakovas V. P. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų I. A. ir V. P. 4 914 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 4 914 Lt sumos už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 116,10 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad automobilio savininkas priverstinio automobilio nuvežimo dieną buvo I. A. (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 68 d. – Transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise), o jo valdytojas buvo (vairavo) V. P. (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 74 d. – Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę). Teismas sprendė, kad sudarymas galimybės vairuoti atsakovo I. A. automobilį asmeniui, kuris vėliau pasišalino iš eismo įvykio vietos, ir dėl šio pažeidimo atsiradusi teisinė pasekmė - priverstinis automobilio nugabenimas ir perdavimas saugoti UAB „Sauda“, turi žalos, padarytos didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, požymių. Todėl ieškovo reikalaujamas priteisti užmokestis už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą vienu metu turi mišrią prigimtį: iš vienos pusės tai yra atlygis už ieškovo paslaugą, reglamentuojamas CK 6.191 straipsniu, 6.840 straipsniu, iš kitos pusės – ir žalos atlyginimas, įtvirtintas CK 6.245 straipsnio 4 dalyje, 6.263, 6.270 straipsniuose. Teismas pažymėjo, kad automobilio – didesnio pavojaus šaltinio – savininkas privalo užtikrinti, kad jo turtu naudotųsi tik tokią teisę turintys asmenys, nepažeisdami įstatymų nuostatų ir nekeldami pavojaus sau bei aplinkiniams (CK 6.263, 6.270 str.). Šių pareigų neįvykdęs atsakovas I. A. kartu su administracinį teisės pažeidimą atlikusiu asmeniu V. P. privalo atsakyti solidariai (CK 6.6 str. 3 d.) ir prisiimti prievoles, susijusias su netinkamu turto (kuris yra ir didesnio pavojaus šaltinis) naudojimu. Anot teismo, yra visos atsakovų I. A. ir V. P. solidariosios civilinės atsakomybės sąlygos: abu šie asmenys atliko neteisėtus veiksmus: I. A. neužtikrino, kad jam nuosavybės teise priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu naudotųsi tik tokią teisę turintys asmenys, nepažeisdami įstatymų nuostatų ir nekeldami pavojaus sau bei aplinkiniams; V. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, padarydamas eismo įvykį ir pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, šie atsakovo V. P. veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su atsakovo I. A. automobilio priverstiniu nuvežimu ir saugojimu. Nei vienas iš atsakovų nenuginčijo CK 6.270 str. 1 d. įtvirtintos kaltės prezumpcijos. UAB „Sauda“, saugodama atsakovo I. A. automobilį, patyrė nuostolių ir negavo atlyginimo, kurį pagal juridinio asmens (UAB „Sauda“) veiklos pobūdį ji turėjo gauti (CK 6.191, 6.840, 6.246, 6.247, 6.248 ir 6.249 str.). Esant šioms aplinkybėms, asmenys, dėl kurių bendrų veiksmų (neveikimo) UAB „Sauda“ saugojo automobilį, privalo solidariai sumokėti ieškovui (perėmusiam saugotojo reikalavimo teises) šio automobilio saugojimo kainą. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

Teismas nurodė, kad nors atsakovas I. A. ginčijo UAB „Sauda“ įkainių ir užmokesčio už automobilio atgabenimą bei saugojimą apskaičiavimo pagrįstumą, tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovas savo valia sumažino iš atsakovų reikalaujamo priteisti užmokesčio dydį. Šis užmokestis pagrįstas skaičiavimais ir nustatytais įkainiais, UAB „Sauda“ saugojo (ir tebesaugo) ginčo automobilį. Teismas pažymėjo, kad jau eismo įvykio dieną atsakovas (automobilio savininkas) žinojo apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir tam neprieštaravo (aplinkybės, dėl kurių sutiko dėl automobilio nugabenimui, šiuo atveju teisinės reikšmės bylai neturi). Taip pat atsakovas žinojo apie tai, kad transporto priemonė bus saugoma mokamoje aikštelėje. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti iš atsakovų priteistino atlyginimo, kadangi teismų praktikoje (kuria prašo vadovautis atsakovas, prašydamas atmesti reikalaujamą priteisti sumą ar ją sumažinti) pagrindinis motyvas išlaidų sumažinimui yra ilgas laikotarpis, kai saugotojas neinformuoja automobilio savininko apie mokamą transporto priemonės saugojimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovas (automobilio savininkas) žinojo apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei jos saugojimą nuo pirmos dienos ir žinodamas apie besikaupiančią skolą už transporto priemonės saugojimą, saugojimo tarifus, turėjo aktyviau rūpintis jam priklausančios transporto priemonės grąžinimu. Jokio įrodymo, kad į saugotoją kreipėsi dėl transporto priemonės grąžinimo, atsakovas nepateikė. Todėl tik jo rašytiniai paaiškinimai atsiliepime, anot teismo, nelaikytini pakankamu įrodymu, jog saugotojas automobilį atsisakė grąžinti atsakovo reikalavimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas I. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas tik paviršutiniškai peržiūrėjus byloje esančius įrodymus, ką patvirtina sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytos aplinkybės, kad atsakovas V. P. nepateikė atsiliepimo į ieškinį (nors iš tikrųjų pateikė), o ieškovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti (joks priešieškinis pareikštas nebuvo). Be to, priešingai nei sprendė teismas, apeliantas neketino įrodinėti, kad automobilį priverstinio jo nuvežimo dieną buvo pardavęs V. P.. Iš esmės visos faktinės aplinkybės, kurios buvo nurodytos apelianto atsiliepime į ieškinį, pasitvirtino iš Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos išreikalavus administracinio teisės pažeidimo teisenos medžiagą, tačiau teismas visų šių įrodymų nevertino atskirai, nelygino su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl nematė, kad apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės ir duoti paaiškinimai atitinka tikrovę ir nėra pagrindo jais nesivadovauti. Šios civilinės bylos dalykas yra automobilio saugojimo išlaidų priteisimas, kuris turi būti grindžiamas pasaugos teisiniais santykiais, todėl teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepagrįstai vadovavosi deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, taip pat nepagrįstai iš šių teisės normų kildino apelianto pareigą solidariai su administracinį teisės pažeidimą padariusiu V. P. atlyginti automobilio saugojimo išlaidas. Kita vertus, teismas dar ir visiškai be jokio pagrindo konstatavo apelianto, kaip automobilio savininko, pareigų nevykdymą. Byloje nėra įrodymų, kad automobilio perdavimo metu V. P. buvo asmuo, kuriam teisės aktai draudžia naudotis automobiliais, taigi vien dėl to negalima teigti, kad apeliantas neįvykdė savo, kaip automobilio savininko, pareigos užtikrinti, kad jo turtu naudotųsi tik tokią teisę turintys asmenys. Apeliantui negali kilti nei civilinė, nei administracinė atsakomybė už tai, kad kitas asmuo – V. P. – padarė eismo įvykį, po kurio pasišalino iš įvykio vietos. Teismas nepagrįstai atsakovų žodinį susitarimą dėl automobilio remonto ir pirkimo-pardavimo ateityje vertino kaip galimybės naudotis turtu, pažeidžiant teisės aktus ir keliant pavojų sau bei aplinkiniams, sudarymą. Be to, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nurodžius, kad automobilio priverstiniam nuvežimui ir saugojimui taikytinos pasaugą reglamentuojančios teisės normos, visi pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais, grindžiant sprendimą, yra vadovaujamasi deliktinės civilinės atsakomybės normomis, laikytini nepagrįstais. Vadovaujantis teismų praktika, teismas turėjo pagrindą prašomą priteisti sumą sumažinti dar labiau, nes mokestis už pirmą saugojimo mėnesį nepagrįstai buvo skaičiuojamas taikant 15 Lt už vieną dieną tarifą, o mokestis už paskesnius mėnesius – 240 Lt/mėn. – žymiai viršija mokamų automobilių stovėjimo aikštelių ne Vilniaus miesto centre mėnesinio mokesčio dydį, kuris atsakovo žiniomis siekia 100-120 Lt/mėn. Be to, ieškovas nesugebėjo pagrįsti visų išlaidų, susijusių su automobilio priverstiniu nuvežimu, skaičiavimų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovo atstovui buvo užduotas klausimas, kodėl paskaičiavime nurodytas automobilio nuvežimo atstumas daugiau kaip 6 kartus viršija faktinį atstumą nuo įvykio vietos iki saugojimo aikštelės, ir dėl kieno kaltės susidarė 1 valandos prastova, už kurią dabar iš apelianto reikalaujama sumokėti. Ieškovo atstovas nei į vieną šių klausimų nesugebėjo atsakyti, o teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir laikė, kad visos prašomos priteisti išlaidos pagrįstos skaičiavimais. Viena iš priežasčių, dėl kurios automobilis buvo išgabentas į saugojimo aikštelę, buvo ta, kad policijos pareigūnas atsakė apeliantui, jog išgabenus automobilį pas apeliantą, „įvykis bus pakabintas ant jo“. Be to, apeliantas neturėjo automobilio techninio paso. Tačiau apeliantas su savimi turėjo kitus jo tapatybę patvirtinančius dokumentus, todėl nustatyti, kas yra tikrasis automobilio savininkas, policijos pareigūnui nebūtų jokia problema, tuomet nebūtų ir kliūties automobilį iš karto perduoti apeliantui. Tačiau policijos pareigūnai dėl nesuprantamos priežasties nenorėjo to daryti ir paprasčiausiai nusprendė automobilį perduoti į saugojimo aikštelę. Taigi, anot apelianto, policijos pareigūnai akivaizdžiai aplaidžiai vykdydami savo pareigas iš pradžių neleido apeliantui dar iš eismo įvykio vietos atsiimti jam priklausančio automobilio, o po to tinkamai jo neinformavo apie automobilio atsiėmimo tvarką. Tuo tarpu automobilį saugojusi UAB „Sauda“ taip pat nesiėmė priemonių informuoti apelianto apie galimybę atsiimti automobilį, o vėliau jo negrąžino net apeliantui pristačius leidimą iš policijos. Be to, UAB „Sauda“ kaip automobilio saugotoja net nesiteikia priimti ir atsakyti į jai apelianto siunčiamus oficialius raštus dėl automobilio atsiėmimo. Visos šios aplinkybės, anot apelianto, parodo, kad jam, kaip paprastam piliečiui, nebuvo ir nėra įmanoma atsiimti automobilio kuo trumpesniais terminais, kad ir kokie aktyvūs jo veiksmai bebūtų. Atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo tinkamai informuotas apie jam priklausančio automobilio atsiėmimą, apeliantas pagrįstai sprendė, kad jei teismas nuspręstų ieškinį tenkinti, iš apelianto prašoma priteisti suma turėtų būti sumažinta. Be to, teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad viena iš transporto priemonės negrąžinimo apeliantui priežasčių buvo tuo metu galiojusi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostata, vėliau LR Konstitucinio Teismo pripažinta antikonstitucine.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Jurisdictus“ prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad apelianto prievolė atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą imperatyviai įtvirtinta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje. Apelianto raštu išdėstyti paaiškinimai dėl transporto priemonės nuvežimo aplinkybių yra prieštaraujantys vieni kitiems. Iš paties apelianto rašytinių paaiškinimų matyti, kad pareigūnai leido apeliantui pašalinti transporto priemonę iš įvykio vietos savo jėgomis, tačiau jis atsisakė tai padaryti. Jeigu apeliantas nevairavo automobilio ir nepadarė pažeidimo, jis galėjo automobilį atsiimti ir teisėtomis priemonėmis įrodyti, kad automobilį vairavo V. P., kas vėliau ir buvo nustatyta nagrinėjant bylą. Transporto priemonės nuvežimo teisėtumas niekada nebuvo ginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, o apeliaciniame skunde išdėstytos abejonės dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo yra visiškai nepagrįstos, kadangi apdaužyta transporto priemonė, kuri buvo atsitrenkusi į tvorą, negalėjo būti tiesiog palikta stovėti gatvėje. Sprendimas nuvežti transporto priemonę yra administracinės bylos dalis, o pareiga apmokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą atsiranda civilinės teisės pagrindu, taigi šiems dviem skirtingiems procesams yra taikomos dvi skirtingos teisenos. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės skirtumų nėra pagrindas keisti priimtą teismo sprendimą, kadangi neabejotinai egzistuoja apelianto, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybė, įtvirtinta imperatyvioje SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies normoje. Apelianto teiginiai, kad jis rūpinosi jam priklausančia transporto priemone, neatitinka byloje esančių įrodymų ir jo paaiškinimų. Nors jau pažeidimo padarymo dieną apeliantas žinojo apie tai, kad transporto priemonė nuvežta saugoti į mokamą transporto priemonių saugojimo aikštelę, leidimą dėl jos atsiėmimo gavo tik 2014 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus beveik 3 metams nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo (2011 m. rugpjūčio 29 d.), ir tik tuomet, kai ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu. Apelianto veiksmai administracinėje byloje buvo nukreipti į tai, kad jam pavyktų išvengi atsakomybės dėl eismo įvykio, o tol, kol ieškovas nebuvo kreipęsis į teismą su ieškiniu, apeliantas neatliko jokių veiksmų dėl transporto priemonės atsiėmimo, nereagavo į jam siunčiamus registruotus laiškus deklaruotu gyvenamosios vietos adresu. Taigi apeliacinio skundo argumentai, susiję su tariamai neteisėtais kitų asmenų veiksmais, yra bandymas išvengti prievolės vykdymo ir būdas pateisinti savo, kaip transporto priemonės savininko, netinkamus, neatsakingus ir nerūpestingus veiksmus, disponuojant ir valdant didesnio pavojaus šaltinį. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo mažinti automobilio saugojimo įkainių, kadangi visą saugojimo laikotarpį būtent apeliantas sudarė tokią painią situaciją, dėl kurios transporto priemonė buvo saugoma ilgą laiką. Apeliacinio skundo argumentai, kad įkainiai yra nepagrįstai dideli ir neatitinkantys rinkos kriterijaus, neatitinka tikrovės. Analogiškų paslaugų rinkoje kainos yra vienodos arba dar didesnės, be to, UAB „Sauda“ įkainiai yra patvirtinti remiantis Vilniaus miesto savivaldybės nustatytomis kainomis. Apeliantas netinkamai paskaičiavo atstumą, pagal kurį skaičiuota transporto priemonės nuvežimo kaina. Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarime yra pasisakęs, kad transporto priemonę jos savininkas turi teisę atsiimti tik adekvačiai užtikrinęs prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą. Tuo tarpu apeliantas jokio prievolės įvykdymo užtikrinimo nėra pateikęs ir neketina pateikti, kadangi apskritai nepripažįsta prievolės egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime akcentavo, kad apeliantas, žinodamas, kad jo automobilis yra saugomas mokamoje aikštelėje, nesiėmė priemonių jo atsiimti, todėl nėra pagrindo mažinti sumą už jo saugojimą. Toks sprendimas yra teisėtas bei teisingas, atspindi tikrąją byloje susiklosčiusią faktinę situaciją.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 21 d.‘]

[ nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl transporto priemonės savininko pareigos atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi, kaip teisingai nurodo apeliantas, spręsdamas dėl apelianto pareigos atlyginti ginčo išlaidas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas bei atitinkamai nepagrįstai aiškinosi apelianto civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Tai konstatavęs apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo motyvų bei apelianto argumentų, kuriais jis iš esmės ginčija šių motyvų pagrįstumą.

LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi transporto priemonės savininko pareiga atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo stovėjimo aikštelėje išlaidas yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas – teisės aktuose yra nustatyta speciali nurodytos priemonės teisėtumo patikrinimo tvarka (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 271 straipsnis) – todėl apelianto argumentų, kuriais jis įrodinėja aplaidžius policijos pareigūnų veiksmus taikant priverstinį apelianto transporto priemonės nuvežimą, teismas nevertina.

Apeliantas tvirtina, kad teismas turėjo pagrindą dar labiau (nei tą padarė pats ieškovas) sumažinti prašomą priteisti sumą, nes mokestis už pirmą automobilio saugojimo mėnesį nepagrįstai, anot apelianto, buvo skaičiuojamas taikant 15 Lt už vieną dieną tarifą, o mokestis už paskesnius mėnesius – 240 Lt/mėn. – žymiai viršija mokamų automobilių stovėjimo aikštelių ne Vilniaus miesto centre mėnesinio mokesčio dydį. Be to, ieškovas nesugebėjo pagrįsti visų išlaidų, susijusių su automobilio priverstiniu nuvežimu, skaičiavimų.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nurodyti priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo įkainiai yra patvirtinti UAB „Sauda“ direktoriaus: 15 Lt už parą pirmąjį saugojimo mėnesį ir 240 Lt už kiekvieną paskesnį saugojimo mėnesį. Nurodyti dydžiai neviršija Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 621V (kuriuo UAB „Sauda“ patvirtinta priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtoja) nustatytų dydžių (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3041-275/2013), todėl pripažintini pagrįsti.

Dėl transportavimo išlaidų paskaičiavimo ieškovas paaiškino, kad atstumas iki eismo įvykio vietos buvo skaičiuojamas ne nuo Minsko pl. 21, Vilnius (kaip skaičiuoja apeliantas), bet nuo Giraitės g. 3A, Vilnius, į abi puses. Esant šioms aplinkybėms, transporto kalkuliacijoje nurodytas nuvažiuotas kilometrų skaičius (20 km) yra realus. Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad paskaičiavime nurodyta prastova ne dėl vairuotojo kaltės yra nepagrįsta. Šiame kontekste teismas pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią teismų praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių.

Prašydamas sumažinti iš jo prašomą priteisti automobilio saugojimo išlaidų sumą, apeliantas remiasi teismų praktika bylose, kuriose buvo konstatuotas paties ieškovo netinkamas elgesys, t. y. automobilio savininko neinformavimas apie mokamą transporto priemonės saugojimą ilgą laiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju nurodyta teismų praktika yra neaktuali, kadangi apie tai, jog automobilis buvo priverstinai nuvežtas į mokamą saugojimo aikštelę, apeliantas sužinojo jau tą pačią, automobilio priverstinio nuvežimo dieną, t. y. 2011 m. rugpjūčio 23 d. Tuo tarpu dėl leidimo atsiimti automobilį, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas į policiją kreipėsi tik 2014 m. balandžio 29 d., t. y. nuo eismo įvykio ir priverstinio automobilio nuvežimo dienos praėjus daugiau kaip dviem su puse metų ir jau po to, kai į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi ieškovas. Taigi teismas sprendžia, kad saugojimo išlaidų padidėjimą šiuo atveju lėmė ne ieškovo netinkami veiksmai, bet paties apelianto atsainus požiūris į savo turtą. Apelianto argumentai, kad jam nebuvo tinkamai pranešta apie transporto priemonės atsiėmimo tvarką, ir tai, anot jo, lėmė ginčo išlaidų padidėjimą, yra nepagrįsti, nes, viena vertus, byloje nėra duomenų, kad iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos apeliantas būtų ja domėjęsis (t. y. būtų rūpinęsis automobilio susigrąžinimu), antra vertus, po ieškovo kreipimosi į teismą apeliantas, kaip minėta, vis tik kreipėsi į policiją dėl automobilio atsiėmimo, taigi minėtą tvarką žinojo (neturėjo kliūčių sužinoti). Iš apelianto nurodytų argumentų teismas taip pat neturi pagrindo daryti išvadą, kad apelianto automobilį saugojusi įmonė būtų dariusi apeliantui realias kliūtis automobilį atsiimti. Viena vertus, apeliantas į ją kreipėsi jau po to, kai jam buvo priskaičiuota šioje byloje prašoma priteisti saugojimo išlaidų suma, taigi vėlesnis apelianto susirašinėjimas su nurodyta įmone teisinės reikšmės šiai bylai neturi. Kita vertus, vieną kartą įmonės buveinės adresu išsiųstas apelianto laiškas (kuris buvo grąžintas kaip neatsiimtas) dar neįrodo apelianto rimtų ketinimų atsiimti, o automobilio saugotojo – negrąžinti automobilio.

Apeliantas taip pat tvirtina, kad viena iš transporto priemonės negrąžinimo apeliantui priežasčių buvo tuo metu galiojusi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostata „išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“, kuri LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimu (bylos Nr. 30/2011) pripažinta antikonstitucine. Šio argumento kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nurodyta nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik tiek, kiek ja nebuvo sudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą. Kad būtų galėjęs pateikti tokį užtikrinimą, taip pat, kad apskritai neturėjo finansinių galimybių sumokėti už kelias dienas paskaičiuotų išlaidų (apeliantas nurodo, kad dėl automobilio atsiėmimo jis teiravosi telefonu netrukus po automobilio priverstinio išvežimo), apeliantas įrodymų nepateikė. Be to, kaip jau minėta, apeliantas dėl automobilio atsiėmimo į policiją kreipėsi (oficialiai išreiškė valią atsiimti automobilį) tik 2014 m. balandžio 29 d.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai vadovavosi (ir) civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, atsakovo apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.