Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016-02-25 nutarimo, kuriuo A. R. B. buvo pripažintas kaltu padaręs du administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas galutine administracine nuobauda – įspėjimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. B. nubaustas už tai, kad jis 2015 m. spalio 16 d., 20:00 val., (duomenys neskelbtini), panaudojo tėvo valdžią priešingai savo sūnaus M. B., gim. (duomenys neskelbtini), interesams, nes nesudarė sąlygų savo sūnui patekti į gyvenamąjį namą, pakeisdamas namo durų spynas, neužtikrino, kad sūnui būtų suteikti būtini daiktai ir rūbai, nepasirūpino sūnaus gerove iš anksto, nors turėjo tokią galimybę, tokiais veiksmais pažeidė 1996-03-14 Nr. I-1234 Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnį; 21 straipsnio 2 dalį, A. R. B. panaudojo tėvo valdžią priešingai vaiko interesams.

Be to, A. R. B. nubaustas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 7 d., 18:10 – 20:00 val., namuose (duomenys neskelbtini), panaudojo tėvo valdžią priešingai savo sūnaus M. B., gim. (duomenys neskelbtini), interesams, nes vaiko akivaizdoje konfliktavo su buvusia žmona L. B., pastarąją ir jos motiną stūmė, ko pasėkoje vaikas išsigando, iš išgąsčio pradėjo verkti.

Apelianto nuomone, buvusi sutuoktinė kartu su savo mama bandė, bendrai veikdamos, jį apiplėšti, tačiau jis, laikydamasis jam suteikta teise pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnį, užkardė šį nusikaltimą, neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Teigia, kad moterys padarė BK 165 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje padarytus nusikaltimus ir ATPK 181 straipsnyje numatytą pažeidimą.

A. R. B. nuomone, Vilniaus rajono apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad L. B. ir O. L. J. parodymai prieštarauja vieni kitiems, yra skirtingi, jos tiesiogiai suinteresuotos Apelianto kaltumu, priimant nutarimą buvo ignoruojami jo paaiškinimai, parodymai ir pateikti įrodymai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. R. B. veiksmuose yra nustatyti administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 181 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Skundu Apeliantas prašo panaikinti teismo nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme, tačiau jokių argumentų, kodėl byla turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo teisme, koks padarytas esminis procesinis pažeidimas, nenurodo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jo veiksmuose yra administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 181 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, nesutinka su byloje esančių įrodymų vertinimu, tačiau tai nėra pagrindas skundžiamą nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti teisme. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, jog nubaustajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad jis nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teismas, nagrinėdamas sujungtas administracinio teisės pažeidimo bylas, išklausė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus, apklausė liudytojas L. B., J. K. O., D. K., O. L. J.; jų duotus parodymus, kurie, priešingai nei teigia Apeliantas, buvo iš esmės nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštaravo, vertino juos visų byloje surinktų duomenų kontekste, padarydamas motyvuotą ir pagrįstą išvadą dėl Apelianto kaltės padarius minėtus pažeidimus. Su tokiu apylinkės teismo nutarimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 18 straipsnio 1 dalyje, CK 3.155 straipsnyje, Vaiko teisių pagrindų įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 7 punkte bei to paties įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos principinės vaiko teisių apsaugos nuostatos dėl prioritetinės tėvų pareigos užtikrinti vaikų teises ir interesus. Tėvų valdžia įgyvendinama nuo vaiko gimimo. Ji apima ne tik su savo vaikais susijusias tėvų teises, bet ir pareigas, todėl yra privaloma ir nė vienas iš tėvų neturi teisės atsisakyti pareigos įgyvendinti tėvų valdžią (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015).

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnis).

Dėl 2015-11-07 padaryto pažeidimo pažymėtina, kad nustatant ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo požymius nėra svarbu identifikuoti asmenį, pradėjusį konfliktą, o būtina nustatyti, ar asmuo, patrauktas administracinėn atsakomybėn, reikiamu metu nepanaudojo tėvų valdžios arba ją panaudojo priešingai vaiko interesams. Iš pirmosios instancijos teismui duotų Apelianto parodymų matyti, kad savo kaltę dėl ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo neigia motyvuodamas tuo, kad ne jis sukėlė konfliktą mažamečio akivaizdoje, o buvusi sutuoktinė su savo motina. Paaiškino, kad moterų sukeltas konfliktas pasireiškė tuo, jog buvusi žmona sulaužė susitarimą paimti tik sutartus daiktus, kėsinosi į Apelianto turtą, o vaikas išsigando todėl, kad stumiamos moterys priešinosi. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju, kaip paminėta, pažeidėjo veiksmų kvalifikavimui visiškai neturi įtakos nei konflikto priežastis, nei tai, koks asmuo jį sukėlė. Iš bylos medžiagos matyti, kad Apeliantas, pamatęs savo buvusią sutuoktinę, kaip teigia, imant daiktus iš komodos, kurių neturėjo imti, o sutuoktinės mama bando paimti televizorių, stumtelėjo jas link išėjimo. Pats Apeliantas nurodo, jog būtent tuo metu mažametis sūnus pradėjo verkti, išsigando šio veiksmo, t.y. stumdymo, taigi akivaizdu, jog vaiko išgąstį sukėlė būtent administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti A. R. B. veiksmai. O jo teiginiai, kad buvusi sutuoktinė pati išprovokavo konfliktą, be to, priešinosi stumiama link durų, kas ir išgąsdino vaiką, yra visiškai nepagrįsti. Apelianto ir jo buvusios sutuoktinės akivaizdžiai įtempti tarpusavio santykiai, sutuoktinės motinos veiksmai, ar apskritai susidariusi situacija neatleidžia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nuo pareigos tinkamai naudoti tėvo valdžią savo mažamečio sūnaus atžvilgiu, imtis visų įmanomų priemonių užtikrinti vaiko teisę į saugią aplinką ir normalias gyvenimo sąlygas, kurios būtinos vaiko protiniam, dvasiniam bei doroviniam vystymuisi, aukščiau už viską iškeliant būtent vaiko interesus, nesikoncentruojant vien tik į tarpusavio santykių aiškinimąsi su buvusia sutuoktine.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, Apeliantas, pateisindamas savo veiksmus, visiškai nepagrįstai vadovaujasi BK 28 straipsnyje įtvirtintomis būtinosios ginties nuostatomis. Visų pirma, iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, kad nei L. B., nei jos motinos veiksmuose nėra Apelianto minimų nusikalstamų veikų, numatytų BK 165 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, požymių. Tiek iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimų, tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad L. B., kaip buvo tartasi su Apeliantu, atvyko į pastarojo namus paimti jai priklausančių daiktų, tarp kurių, galimai buvo ir televizorius (L. B. ir A. R. B. patvirtino, kad jis buvo pirktas už L. B. pinigus), Apeliantas pats minėtas moteris bei savo mažametį sūnų įsileido į namus. Taigi konstatuoti, kad L. B. ir jos mama O. L. J., bendrai veikdamos, bandė jį apiplėšti, o taip pat padarė BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nebuvo jokio pagrindo. Be to, Apelianto minimos būtinosios ginties nuostatos taikomos tik sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Apeliantas skundžiamu nutarimu taip pat pripažintas kaltu dėl to, kad 2015-10-16 nesudarė sąlygų savo sūnui patekti į gyvenamąjį namą, pakeisdamas namo durų spynas, neužtikrino, kad sūnui būtų suteikti būtini daiktai ir rūbai, nepasirūpino sūnaus gerove iš anksto, nors turėjo tokią galimybę. Neigdamas savo kaltę, Apeliantas nurodo, kad buvo tikras, jog L. B. į jo namus nebegrįš, todėl pakeitė namo įėjimo spynas. Taip pat nurodo, kad L. B. yra nakvojusi pas savo draugę, pusseserę ir kitose vietose, todėl galvojo, kad sūnumi bus pasirūpinta. Tokie Apelianto argumentai, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Pagal aukščiau paminėtą teisinį reglamentavimą, tiek tėvas, tiek motina, turi ne tik teisę, bet ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, juos išlaikyti. Nepaisant vaiko tėvų gyvenimo skyrium fakto, abu tėvai teises ir pareigas savo vaikui turi vienodas. Iš bylos duomenų matyti, kad L. B. iki pat 2015-10-16 kartu su mažamečiu sūnumi gyveno kartu su A. R. B. jam priklausančiame name. L. B. teisme paaiškino, kad 2015-10-16 grįžusi po darbo namo kartu su vaiku, negalėjo įeiti į namus, taip pat negalėjo pasiimti namuose likusių jos bei mažamečio daiktų, buvo priversta važiuoti pas savo tėvus į Uteną. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, toks A. R. B. elgesys pagristai pripažintas kaip tėvo valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams ir kvalifikuotas pagal ATPK 181 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, jog Apeliantas, neišsiaiškinęs, ar jo sutuoktinė su sūnumi tikrai išsikraustė iš gyvenamojo namo ir ar išsivežė visus savo daiktus, tik darydamas tokią prielaidą (nurodė galvojęs, kad L. B. išsikėlė ir negrįš, tačiau jokiais veiksmais neįsitikino, kad taip yra iš tikrųjų), atimdamas galimybę buvusiai sutuoktinei kartu su vaiku patekti į tuometines jų gyvenamąsias patalpas bei pasiimti jiems priklausančius būtinus daiktus, pažeidė savo, kaip tėvo, pareigą rūpintis vaiku, užtikrinant jam saugias ir normalias gyvenimo sąlygas. Apelianto skunde išdėstyti argumentai, kad minimas namas priklauso jam, vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, o ji ir prieš tai yra nakvojusi kitose vietose, kas leido daryti prielaidą, jog vaiku bus pasirūpinta, nepašalina jo atsakomybės.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, grąžinti jį pirmosios instancijos teismui ar nutarimą naikinti A. R. B. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

2016-02-25 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir A. R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.