Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos įstaiga), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. birželio 4 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio ir kamerų tipo patalpose, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2 punktas nustato, jog kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Į bylą pateikti duomenys (b. l. 15-20, 23, 30, 33, 36) patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. buvo paskirtas į 8 būrį. Atsakovė nurodė, jog 8 būryje nėra išlikusių duomenų, kurioje tiksliai gyvenamojoje patalpoje buvo pareiškėjas. Bendras 8 būrio gyvenamųjų patalpų plotas yra 259,42 kv. m, ginčo laikotarpiu jame buvo iki 62 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo užtikrintas ir vienam nuteistajam teko 4,18 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. buvo paskirtas į 16 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas yra 39,46 kv. m, joje buvo iki 12 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. kovo 19 d. buvo paskirtas į 22 būrio 2 gyvenamąją patalpą, jos plotas yra 144,92 kv. m, joje viso buvo iki 46 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2018 m. kovo 20 d. bausmę pareiškėjas atlieka 2 būryje, tačiau pareiškėjas jokių pažeidimų dėl minėto būrio nei skunde, nei atsikirtime, nei teismo posėdžio metu nenurodė, todėl teismas dėl šio būrio nepasisakys.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. buvo baustas ir perkeltas į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjui buvo paskirta 16 kamera, jos plotas 20,20 kv. m, joje įrengtos 5 miegamos vietos ir joje buvo iki 5 nuteistųjų. Kiekvienam nuteistajam teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde teigia, jog 8 būryje gyveno 90 nuteistųjų. Atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas nurodė, jog jis gyveno 8 būrio 5 sekcijoje. Teismas išsiuntė atsakovei pareiškėjo atsikirtimą į atsiliepimą ir paprašė pateikti atsiliepimą į pareiškėjo atsikirtimą (b. l. 91). Atsakovė nepateikė jokių argumentų ir nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, jog ginčo laikotarpiu 8 būryje jis gyveno 5 sekcijoje bei būryje buvo iki 90 nuteistųjų. Atsakovė teismui nenurodė kurioje tiksliai 8 būrio gyvenamojoje patalpoje buvo pareiškėjas bei nepateikė paaiškinimo kodėl 2017 m. duomenys nėra išsaugoti, nors duomenis apie būryje esančių asmenų skaičių teismui pateikė. Taigi, atsakovė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kurioje gyvenamojoje patalpoje buvo pareiškėjas ir kiek ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpose buvo miegamųjų vietų (nuteistųjų) nepateikė. Atsakovei nepaneigus pareiškėjo tvirtinimo, jog 8 būryje buvo 90 nuteistųjų, teismas sprendžia, jog 8 būryje ginčo laikotarpiu buvo 90 nuteistųjų, todėl atlikus aritmetinius apskaičiavimus (259,42/90) konstatuotina, jog vienam asmeniui teko 2,88 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde teigė, jog 16-17 būryje gyveno apie 100 nuteistųjų bei nurodė, jog su juo patalpoje gyveno 29 asmenys. Tačiau atsikirtime į atsiliepimą bei teismo posėdžio metu pareiškėjas neginčija atsakovės pateiktų duomenų, jog jam teko tuo metu 3,2 kv. m gyvenamojo ploto ir tik nurodo, jog atsakovė apskaičiuodama gyvenamojo ploto normą neišskaičiavo joje esančių baldų ploto. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas teismui nurodė prieštaringus duomenis (skunde teigė, jog su juo gyveno 29 nuteistieji, o atsikirtime į atsiliepimą sutiko su atsakovės nurodytais duomenimis, jog patalpoje gyveno 12 asmenų) ir nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, jog 16 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje gyveno 29 asmenys (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose gyvenamosiose patalpose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan.), todėl abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi atsakovės pateiktais duomenimis ir konstatuoja, jog pareiškėjui gyvenant 16 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (LVAT 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog 22 būrio gyvenamojoje patalpoje gyveno 47 asmenys. Atsakovė nurodė, jog minėtoje patalpoje buvo įrengtos 46 miegamosios vietos. Gavus atsakovės atsiliepimą bei teismo posėdžio metu pareiškėjas atsakovės nurodytų aplinkybių, jog 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 46 miegamosios vietos neginčijo tik nurodė, jog atsakovė apskaičiuodama gyvenamojo ploto normą neišskaičiavo joje esančių baldų ploto. Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis ir sprendžia, jog 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo 46 nuteistieji.

Pareiškėjas teigia, jog kamerų tipo patalpose buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, nors pagal teisės aktus turėtų būti laikomi po vieną arba dviese.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 145 straipsnio 1 dalimi nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų. Pagal atsakovės pateiktus duomenis pareiškėjas buvo keturis kartus baustas ir jam buvo skirtos nuobaudos nuo 10 iki 15 parų (b. l. 19). Nuobaudas atliko 16 kameroje, kurioje įrengta 5 miegamosios vietos ir minėtu laikotarpiu buvo iki 5 nuteistųjų. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei į pateiktus duomenis, spręstina, jog atsakovė pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. (24 paras) nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą nurodytu laikotarpiu ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Todėl spręstina, jog pareiškėjui gyvenant 8 būryje trūko sanitarinių įrenginių.

Pareiškėjas teigia, jog 8 būrio gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, o kamerų tipo patalpoje natūralus apšvietimas, kadangi netoli kameros lango buvo siena. Nurodė, jog 16 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje trūko oro.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015), 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovė dėl patalpų vėdinimo ir oro trūkumo teisės aktų normų nėra pažeidusi.

Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo verčių nenustato, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos 16 kameros natūralios apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovė nurodė, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patalpų patikrinimą dėl ventiliacijos bei apšvietimo. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkamas apšvietimas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl apšvietimo, ventiliacijos ir kitų veiksnių pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.

Atsakovės pateikti patikrinimo aktai nevertintini, kadangi patikrinimai buvo atlikti 2016 m., 2017 m. sausio 20 d., o šioje byloje ginčo laikotarpis yra 2017 m. rugsėjo mėnesio.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 22 būryje buvo sunku pasinaudoti tualetais dėl didelio kiekio nuteistųjų, tekdavo laukti eilėse bei nebuvo tinkamai atitverti ir nebuvo užtikrintas privatumas. Taip pat nurodė, jog atsakovės pateiktos nuotraukos ne 22 būrio sanitarinio mazgo.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo norma), numatyta 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų. Numatyta, jog klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

Atsakovės atstovas nurodė, jog 22 būryje 2017 m. IV ketvirtyje buvo iki 63 nuteistųjų, o 2018 m. I ketvirtyje iki 64 nuteistųjų (b. l. 20). Nurodė, jog 22 būryje yra 3 tualetai ir 2 pisuarai. Pareiškėjas skunde nurodė, jog 22 būryje yra trys tualetai, tačiau teismui nenurodė kiek buvo pisuarų. Pareiškėjas teigia, jog pateiktos nuotraukos ne 22 būrio sanitarinio mazgo, tačiau ir pareiškėjas ir pateiktos nuotraukos patvirtina, jog sanitariniame mazge yra trys tualetai, todėl pareiškėjo argumentai atmestini. Iš pateiktų teismui nuotraukų (b. l. 37-39) matyti, jog klozetai yra atskirti pertvaromis, tačiau neįrengtos durys, nors teisės akte aiškiai numatyta, jog klozetai įrengiami kabinose. Pripažintina, jog sanitarinis mazgas neatitinka Aprūpinimo normoje numatytų reikalavimų. Pagal pateiktus duomenis ir atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą spręstina, jog ginčo laikotarpiu 22 būryje sanitariniuose mazguose įrenginių kiekis atitiko teisės aktuose numatytą kiekį, todėl šioje dalyje neteisėtų veiksmų atsakovės atžvilgiu negali būti pripažinta, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas teigia, jog sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrintas privatumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Iš atsakovės nurodyto paaiškinimo matyti, jog 22 būryje sanitariniai įrenginiai vienas nuo kito buvo atskirti pertvaromis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Teismas, įvertinęs į byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 24 paras (bendrabučio tipo patalpose trūko 0,21 kv. m ploto) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Todėl konstatuotina, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Taip pat buvo nustatyti ir kiti pažeidimai (sanitarinių įrenginių trūkumas, jų netinkamas įrengimas ir t.t.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei kitus pažeidimus ir jų trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 250 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. A. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.