Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr.1A-277-290/2012

2. 4. 7.

2012 m. birželio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Kristinai Nekrošienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam V. P., advokatei L. G., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjos advokatės L. G. bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių A. M. P. ir R.. M. J. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo

V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į bausmę įskaitytas V. P. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009-11-12 iki 2009-12-13. Nukentėjusiosios A. P. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai mirus, paliktas nenagrinėtas. A. M. P. ir R. M. J. civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti atmesti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 12 d., apie 23.00 val., Alytuje, (duomenys neskelbtini), A. P. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, pasinaudodamas nukentėjusiosios A. P., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl jos senyvo amžiaus, ant lovos užguldamas savo kūnu nukentėjusiąją ir taip atimdamas galimybę priešintis, prieš tai pats nusimaudamas kelnes, apatines kelnes ir vyriškas trumpikes, įvedė savo lytinį organą į A. P. lytinius organus ir, atlikdamas frikcinius judesius, lytiškai santykiavo su nukentėjusiaja prieš šios valią, tokiu būdu ją išžagino.

Skunde teigiama, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, įrodymai buvo vertinami pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas. Teismas nepagrįstai netikėjo kaltinamojo parodymais, nes jo parodymai nepaneigti jokiais kitais įrodymais. Specialisto išvada, specialisto L.J. R. parodymai nepaneigė kaltinamojo teiginio, kad jis negali atlikti lytinio akto. Teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais. Neatsižvelgta į tai, kad nukentėjusioji dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės įvykio aplinkybes aiškino skirtingai, jos parodymai prieštarauja nustatytiems faktams. Civilinės ieškovės A.M. P. ir R.M. J. parodė, kad motina prieš keletą metų buvo patyrusi insultą, ją prižiūrėjo ateinanti moteris, padėdavo išgerti vaistus, nes mama pamiršdavusi. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusioji skirtingai aiškino to vakaro aplinkybes dėl kaltinamojo patekimo į butą, todėl logiška manyti, kad ji klydo ir dėl to, ar kaltinamasis jai į lytinius organus kišo savo lytinį organą ar tik pirštus. Vien tas faktas, kad ji apie 23 val. vakare atidarė duris nepažįstamam asmeniui, manydama, kad jai atnešė pensiją, rodo, kad jos orientacija buvo apsunkinta, nes paprastai tokiu laiku pensijų nieks nenešioja.

Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad 2010-01-04 valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. S 450-09 (01) užfiksuota , kad V. P. rankų nagų nuokarpose su panagių turiniu gautas DNR profilis, kuris priklauso A. P. su 99,99999999 procentų tikimybe, o nuoplovose nuo V. P. varpos moters DNR profilio negauta. Apeliantės teigimu, būtent ši specialisto išvada patvirtina faktą, kad V. P. rankomis lietė nukentėjusios lytinius organus, nes nuoplovose nuo V. P. varpos moters DNR profilio negauta. 2009-11-13 specialisto išvadoje Nr. G 921/09 (06) tik patvirtinta, kad sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje. Apeliantė teigia, kad abejotina, jog kraujosruvos ir paviršiniai nubrozdinimai galėjo atsirasti nuo kaltinamojo lytinio organo.

Skunde teigiama, kad teismas padarė nepagrįstą ir jokiais objektyviais įrodymais neįrodytą išvadą, kad kaltinamasis ant lovos užgulė nukentėjusiąją savo kūnu ir taip atėmė galimybę jai priešintis, nes nukentėjusioji pagal savo kūno sudėjimą, amžių ir sveikatos būklę nebūtų pajėgusi nustumti nuo savęs nuo alkoholio apsvaigusio, stambaus kūno sudėjimo kaltinamojo, ką ji tvirtino savo parodymuose.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismas tinkamai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai aplinkybių bei netinkamai įvertino surinktus įrodymus, ko pasekoje neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą , t.y. nepagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį, todėl nuosprendis nepagrįstas ir turi būti pakeistas. Objektyviai vertinant visus byloje esančius įrodymus, galima daryti išvadą, kad nuteistojo veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

Iš nuoseklių nuteistojo parodymų bei faktinių, objektyviai nustatytų bylos aplinkybių, galima daryti išvadą, kad kaltinamasis nesuvokė savo veiksmų. Logiška manyti, kad jei kaltinamasis būtų sąmoningai atlikęs nusikalstamus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, po jų būtų stengęsis pasislėpti, išvengti sulaikymo ir panašiai. Tačiau jis neskubėjo išeiti iš nukentėjusiosios buto, nors tam turėjo visas realias galimybes dar iki policijos atvykimo. Apeliantės nuomone, teismas nuteistojo gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu netyrė ir nieko apie tai nepasisakė. Pagal baudžiamosios teisės teoriją tiek išžaginimas, tiek seksualinis prievartavimas padaromi tiesiogine tyčia. Jeigu asmuo nesuvokė bent vieno išžaginimo ar seksualinio prievartavimo pagrindinės sudėties požymių , veika negali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 149 arba 150 straipsnį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, V. P. išteisintinas.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos prašymus jos apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų - atmesti, prokuroro prašymą nuteistojo gynėjos ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p., 3 p.).

Dėl nuteistojo gynėjos skundo.

Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad 2009 m. lapkričio 12 d., A. P. buvo užpulta jai priklausančiame bute apsvaigusio nuo alkoholio V. P.. Nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai lytinių organų srityje patvirtina, kad jos atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, susijusi su jos seksualinio apsisprendimo laisve ir neliečiamumu ir, kad šiuos veiksmus jos atžvilgiu atliko ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis V. P., kuris policijos pareigūnų ir buvo rastas nukentėjusiosios bute, lovoje. Tačiau išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, kolegija konstatuoja, kad kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., t.y., kad jis išžagino nukentėjusiąją, V. P. nepasitvirtino.

Pirmosios instancijos teismas V. P. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo grindė nukentėjusiosios parodymais, kuriuos laikė nuosekliais ir patikimais. Su tokia nuosprendyje išdėstyta pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Išanalizavus nukentėjusiosios parodymus akivaizdžiai matyti, kad jie tikrai nebuvo nuoseklūs, ji savo parodymuose nurodo tokias aplinkybes, kurios buvo paneigtos faktiniais duomenimis: ji nurodė, kad,, tą dieną laukė ateinant draugų, todėl atidarė duris, naktį paguldė anūkus ir nuėjo miegoti“, tačiau byloje nustatyta, kad įvykio vakarą nukentėjusioji bute buvo viena. Nukentėjusioji negalėjo tiksliai nurodyti ir kai kurių duomenų apie save : tikslios gimimo datos, kiek turi anūkų. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A.M. P. ir R.M. J. patvirtino, kad mamai dėl senatvės ir ligos buvo reikalinga priežiūra, todėl jai padėdavo ateinanti moteris. Taigi, atsižvelgiant į A. P. parodymų prieštaringumą bei paminėtas aplinkybes dėl jos amžiaus bei sveikatos būklės, ir nesant byloje jos parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų, jos parodymus, kad V. P. ją išžagino, laikyti teisingais ir remtis jais kaip patvirtinančiais nuteistojo kaltę, teismas neturėjo teisinio pagrindo.

Kitų duomenų, neginčijamai atvirtinančių, kad V. P. atliko lytinį aktą su nukentėjusiąja, t.y. išžagino A. P., apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.

Kaltinamasis V. P. nuo pat bylos tyrimo pradžios savo kaltę dėl išžaginimo neigė. Jis nurodė, kad apie įvykį nieko neprisimena, kaip pateko į nukentėjusiosios namus ir kas atsitiko, negali paaiškinti, tačiau sužinojęs, kad yra kaltinamas išžaginęs A. P., tvirtino, kad to padaryti negalėjo dėl potencijos sutrikimų. Jo nuomone, jeigu jis ir padarė nukentėjusiajai sužalojimus, tai tik ranka, o ne lytiniu organu. Tokių jo parodymų nepaneigė nei vienas byloje esantis įrodymas.

Specialisto išvados duomenys, kuriais teismas grindžia V. P. kaltę dėl išžaginimo, taip pat kategoriškai nepatvirtina, kad V. P. su nukentėjusiąja atliko lytinį aktą. Specialisto išvadoje tik nurodyta, kad nukentėjusiosios makšties prieangio srityje bei abiejų makšties skliautų srityse nustatytos kraujosruvos ir paviršiniai nubrozdinimai, kurie galėjo būti padaryti kieto buko daikto poveikyje byloje nurodytu laiku ir esant nurodytoms aplinkybėms. Ši išvada visiškai nepatvirtina, kad kraujosruvos bei nubrozdijimai buvo padaryti būtent lytiniu organu, atvirkščiai, pagal sužalojimų pobūdį labiau tikėtina, kad nubrozdijimai galėtų būti padaryti nuteistojo pirštais.

Liudytojos J. K. parodymai, kad ji išgirdusi nukentėjusiosios pagalbos šauksmą, įėjo į jos butą ir ten matė iki pusės nuogą, gulintį nukentėjusiosios lovoje kaltinamąjį, taip pat nepatvirtina fakto, kad kaltinamasis išžagino nukentėjusiąją.

Specialisto išvadose Nr. G 922/09 (06) ir Nr. G 71-922/0911 0 (06) tik konstatuota, kad V. P. lytinių organų srityje kokių nors sužalojimų ar anatominių defektų, kokių nors sklaidos pakitimų, trukdančių atlikti lytinį aktą, nėra, todėl galima teigti, kad V. P. turėtų būti pajėgus atlikti lytinį aktą. Teisme apklausti L. U. ir Leonardas J. R. negalėjo kategoriškai patvirtinti, ar kaltinamasis pajėgus atlikti lytinį aktą. O iš specialisto išvados Nr. S 450/09 (01) duomenų matyti, kad V. P. rankų nagų nuokarpose su panagių turiniu gautas DNR profilis kuris priklauso A. P. su 99,999999999% tikimybe, o nuoplovose nuo V. P. varpos moters DNR profilio nerasta. Taigi, ši išvada pavirtina kaltinamojo parodymus, kad jis nukentėjusiosios nežagino, o liesti jos lytinius organus galėjo tik su rankomis. Iš aptartų įrodymų visumos negalima kategoriškai tvirtinti, kad V. P. iš tiesų santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią.

Tačiau bylos medžiaga patvirtinta, kad V. P., pasinaudodamas nukentėjusiosios A. P., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl jos senyvo amžiaus, ant lovos užguldamas savo kūnu nukentėjusiąją ir taip atimdamas galimybę priešintis, prieš tai pats nusimaudamas kelnes, apatines kelnes ir vyriškas trumpikes, pirštais lietė A. P. lytinius organus ir tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą. Duomenų, kad kaltinamasis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti byloje nenustatyta. Iš paties V. P. parodymų matyti, kad jis įvykio aplinkybių neatsimena dėl didelio girtumo, kas buvo įvertinta kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Skundo argumentas, kad kaltinamojo veiksmai - jog jis po padaryto nusikaltimo nesistengė pasislėpti, išvengti nors tam turėjo visas galimybes. Rodo, jog kaltinamasis nesuvokė savo veiksmų, yra visiškai nepagrįstas, nes, kaip minėta, tokius kaltinamojo veiksmus lėmė jo girtumas, o ne savo veiksmų nesuvokimas. V. P. kaltė pilnai pasitvirtino, todėl išteisinti jį, kaip nepadariusį jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, nėra pagrindo.

Taigi, nepasitvirtinus tik tai aplinkybei, kad V. P. atliko su nukentėjusiąja lytinį aktą, nuteistojo veika perkvalifikuotina iš Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. į to paties kodekso 150 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. priskiriami prie sunkių nusikaltimų, įstatyme už juos numatyta vienodo griežtumo bausmė – laisvės atėmimas iki 7 metų, todėl kolegija laiko, kad teismas V. P. bausmės skyrimo klausimą išsprendė tinkamai, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str. ) Bausmė paskirta tinkamai, sankcijos ribose ir papildomai šio klausimo analizuoti nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiųjų skundo. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinių ieškinių klausimą išsprendė tinkamai, vadovaudamasis įstatymais, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje pagrindo nėra. Apeliantės skundą grindžia tuo, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta nukentėjusiąją ir civiline ieškove, kuri mirė, baudžiamojoje byloje pateikti procesinių teisių perėmimą patvirtinantys rašytiniai įrodymai - paveldėjimo teisės liudijimai, todėl jų civiliniai ieškiniai turėjo būti patenkinti. Kaltinamojo V. P. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti prieš mūsų apeliantėms artimiausią žmogų, todėl motinos kančia ir pergyvenimai, sveikatos blogėjimas, turėjo didelę įtaką ir jų psichinei sveikatai, todėl pripažintina jų teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodyta argumentas, kad nukentėjusiajai mirus, apeliantės, kaip teisėtos paveldėtojos, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimo paveldėjimą, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino teisės normas ir pagrįstai nukentėjusiosios dukterų civilinius ieškinius šiuo pagrindu atmetė. Nuosprendyje teisingai išaiškinta, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo. CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Šioje byloje dėl neteisėtų V. P. veiksmų fizinė ir dvasinė žala tiesiogiai buvo padaryta nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. P., jos pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos tiesiogiai susijęs su jos asmeniu, nes žalos prašoma priteisti būtent dėl neatskiriamai nuo jo asmenybės patirtų išgyvenimų. Taigi, nukentėjusiajai A. P. padaryta žala nėra tiesiogiai susijusi su nukentėjusiosios dukromis A.M. P. ir R.M. J., todėl jos negali būti procesinių teisių perėmėjos nagrinėjamoje byloje.

Skunde neturtinės žalos padarymo apeliantėms faktas grindžiamas su jų pačių išgyvenimais, susijusiais su motinos patirta trauma. Šiuo pagrindu jų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat tenkinti nėra pagrindo. Teismų praktikoje, kalbant apie neturtinės žalos atlyginimą, jo funkcija siejama su asmens patirtų fizinių ir dvasinių išgyvenimų kompensacija, susijusia su artimo žmogaus mirtimi. Neturtinės žalos atlyginimas mirusiojo artimiesiems priteisiamas konstatavus stiprų emocinį sukrėtimą, darantį neigiamą įtaką žmogaus dvasinei būsenai ir atitinkamai psichinei sveikatai. Šiuo nagrinėjamu atveju, neteisėtais kaltinamojo veiksmais buvo sužalota nukentėjusiosios A. P. sveikata, tačiau nusikalstami veiksmai tiesioginio ryšio su nukentėjusiosios mirtimi neturėjo, tą patvirtina ir bylos rašytiniai duomenys, todėl tenkinti apeliančių ieškinį dėl jų patirtų išgyvenimų, susijusių su motinos sveikata ir jos tiesioginiais pergyvenimais, nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl V. P. paskirtos bausmės kolegija papildomai pasisako, kad bausmę kaltinamajam teismas skiria atsižvelgdamas ne tik į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, bet ir į Lietuvos BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių visumą, kurios taip pat turi įtaką bausmės rūšies bei jos dydžio parinkimui. Šiuo atveju, teismui aptarus visas nurodytas aplinkybes, bausmė buvo paskirta nepažeidžiant įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p. kolegija

nusprendė:

nuteistojo V. P. gynėjos advokatės L. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistojo V. P. nusikalstamą veiką, iš Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d., paskiriant tokią pačią - 2 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiųjų A. M. P. ir R. M. J. apeliacinius skundus atmesti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.