- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-01
- Bylos Nr.
- AS-438-1075-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03854-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Audito
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovams Audito ir apskaitos tarnybai ir Lietuvos auditorių rūmams dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1–14), prašydamas panaikinti atsakovo Audito ir apskaitos tarnybos (toliau – ir atsakovas, tarnyba) direktoriaus 2014 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. VAA-18 „Dėl drausminių nuobaudų skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. VAA-18 „Dėl drausminių nuobaudų skyrimo“ 1 punkto galiojimą ir uždrausti Lietuvos auditorių rūmams spręsti dėl S. B. auditoriaus vardo panaikinimo ir išbraukimo iš auditorių sąrašo.
Pareiškėjas paaiškino, kad skundas dėl Įsakymo dalies panaikinimo yra prima facie pagrįstas. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas, skundo tenkinimo atveju, patirs reikšmingų finansinių nuostolių, įskaitant realią grėsmę galimybėms toliau veiksmingai vykdyti ekonominę veiklą. Pareiškėjas teikia audito bei kitas konsultacines paslaugas pagal didelį skaičių sutarčių, sudarytų tiek su privačiame, tiek su valstybės sektoriuje veikiančiais subjektais. Įsigaliojus Įsakymui dėl drausminės nuobaudos ir Lietuvos auditorių rūmams pagal Lietuvos Respublikos audito įstatymo 14 straipsnį panaikinus pareiškėjui auditoriaus vardą ir išbraukus jį iš auditorių sąrašų, kyla pagrįsta rizika, jog pareiškėjo klientai nutrauks galiojančias audito ar kitų paslaugų teikimo sutartis, be to, bus nepagrįstai apribotos jo galimybės teikti paslaugas naujiems klientams. Atsižvelgiant į audito paslaugų teikimo specifiką, padarytą žalą gali būti neįmanoma atlyginti ir vėliau šioje byloje priėmus pareiškėjui palankų sprendimą bei panaikinus Įsakymą. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, kyla grėsmė pareiškėjo sudarytų sutarčių su viešo sektoriaus subjektais, t. y. viešojo pirkimo sutarčių, vykdymui bei tolesniam tokių sutarčių sudarymui. Įsigaliojus Įsakymui, kyla didelė grėsmė, kad perkančiosios organizacijos gali nutraukti viešojo pirkimo sutartis, kadangi pareiškėjas nebeatitinka kvalifikacinių reikalavimų. Taip pat galiojant drausminei nuobaudai, pareiškėjas negalės sudaryti naujų sutarčių su klientais. Pareiškėjas yra vienintelis UAB Jungtinė auditorių kontora akcininkas. Pagal Audito įstatymo 18 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad ne mažiau kaip 3/4 audito įmonės dalyvių (akcininkų) būtų licencijuoti auditoriai. Taigi pareiškėjui nepagrįstai praradus licenciją, UAB Jungtinė auditorių kontora negalėtų vykdyti audito veiklos ir būtų išbraukta iš audito įmonių sąrašų. Bendrovėje su audito paslaugomis dirba 18 darbuotojų, 41,58 proc. įmonės veiklos sudaro audito paslaugos. Taigi nutraukus audito veiklą jau vien pagal šiandien sudarytas audito sutartis bendrovė patirtų apie 800 000 Lt nuostolių, o bendrovės darbuotojai netektų darbo. Šios aplinkybės pagrindžia, kad teismui nutarus, jog Įsakymas yra neteisėtas, realus status quo atstatymas būtų neįmanomas. Pareiškėjo, kaip auditoriaus, veikla yra grindžiama patikimumu, o atliekamo audito kokybė sąžiningai veiklą vykdančiam pareiškėjui yra svarbiausias prioritetas. Be to, pareiškėjas patirs itin didelės žalos dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo. Vien pažeidimo konstatavimo faktas galimai sukels neigiamus padarinius ir didelius finansinius praradimus. Įsigaliojus Įsakymui, kuriuo pareiškėjui taikomos drausminės nuobaudos, gali kilti pagrįstas klientų siekis nedelsiant nutraukti sudarytas paslaugų sutartis. Pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, patirtų finansinių praradimų, susijusių su dalykinės reputacijos pablogėjimu, kompensavimas būtų apsunkintas, kadangi įvertinti tokius praradimus pinigine išraiška yra pakankamai sudėtinga. Tikėtina, jog pareiškėjas būtų priverstas inicijuoti papildomus, ilgai trunkančius teisinius ginčus su atsakovu. Taigi pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, sunku prognozuoti, kada jis galėtų būti grąžintas į prieš Įsakymo priėmimą buvusią padėtį. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, iki jo priėmimo buvusios pareiškėjo finansinės būklės bei reputacijos atkūrimas pasunkėtų arba taptų iš viso neįmanomas. Atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjui sukeltų reikšmingas neigiamas pasekmes, susijusias su nepagrįstais jo vykdomos veiklos suvaržymais bei reputacijos pablogėjimu. Tokie neigiami padariniai pareiškėjo vykdomai ekonominei veiklai sukeltų žymiai sunkesnes pasekmes, lyginant su pasekmėmis, kurios kiltų, jei Įsakymo l punkto galiojimas nebūtų sustabdytas. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, keliamas ginčas nebetektų prasmės, kadangi Įsakymas neišvengiamai lemia tolesnių administracinių aktų priėmimą, įskaitant Lietuvos auditorių rūmų sprendimą dėl pareiškėjo auditoriaus vardo panaikinimo. Jei Įsakymo galiojimas nebūtų stabdomas ir Lietuvos auditorių rūmams nebūtų uždrausta spręsti dėl pareiškėjo auditoriaus vardo panaikinimo, net ir teismui tenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjui palankus sprendimas nesukeltų realių teisinių padarinių, nes pareiškėjas būtų priverstas inicijuoti papildomus procesus dėl jau priimto Lietuvos auditorių rūmų sprendimo panaikinimo. Pareiškėją išbraukus iš auditorių sąrašų, padėties, buvusios iki ginčijamo akto priėmimo, atkūrimas taptų labai sudėtingas arba iš viso neįmanomas. Uždraudimas priimti tolesnius Įsakymu pagrįstus sprendimus būtų proporcingas ir užkirstų kelią nurodytiems neigiamiems padariniams atsirasti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (V t., b. l. 23–25), be kita ko, pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-623/2012 pateiktu išaiškinimu apie tai, kad analogiškoje padėtyje, kai panaikinamas auditoriaus vardas, netikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones; nei reputacijos praradimas, nei negalėjimas vykdyti darbo funkcijų, nei pragyvenimo šaltinio praradimas nėra aplinkybės, kurios leistų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones; materialinius praradimus asmuo galės prisiteisti teisme, jei bus nuspręsta, kad auditoriaus vardas jam buvo panaikintas nepagrįstai; dėl audito veiklai taikomų aukštesnių kriterijų (Audito įstatymo 3, 4 ir 5 straipsniai) reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau nei jų taikymas užtikrina viešąjį interesą. Teismas nenustatė reikalingumo nukrypti nuo teisminės praktikos, vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi. Taip pat pažymėjo, kad Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog informacija apie paskirtas drausmines nuobaudas paskelbiama auditorių ir audito įmonių sąrašuose pasibaigus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytam terminui, o Audito įstatymo 40 straipsnyje įtvirtinta, kad Auditorių rūmų priimti sprendimai ir Įstaigos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie atitinkamo sprendimo priėmimą įteikimo dienos. Tai reiškia, kad įstatymu numatyta, jog apie nuobaudų paskyrimą pranešama tik pasibaigus apskundimo terminui.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (V t., b. l. 42–49), kuriuo prašo minėtos nutarties dalį, kuria buvo atmestas jo prašymas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. VAA-18 „Dėl drausminių nuobaudų skyrimo“ 1 punkto galiojimą ir uždrausti Lietuvos auditorių rūmams spręsti dėl S. B. auditoriaus vardo panaikinimo ir išbraukimo iš auditorių sąrašo. Taip pat pareiškėjas prašo išnagrinėti jo atskirąjį skundą skubos tvarka.
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo prašyme nurodytų faktinių aplinkybių, įrodančių pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones; išimtinai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-623/2012, kurioje nagrinėtos aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms; tinkamai nepasisakė dėl ginčijamo Įsakymo įsigaliojimo.
Pareiškėjas pažymi, kad nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje teisėjų kolegija pripažino, jog reputacija auditoriui, kuris ūkine veikla gali verstis tiek dirbdamas audito įmonėje, tiek savarankiškai, yra esminė aplinkybė, tiesiogiai besisiejanti su nepriklausomumo ir objektyvumo principų, kuriais jis turi vadovautis savo darbe, užtikrinimu, bei betarpiškai daro įtaką potencialių audito užsakovų nuomonei, renkantis konkretų auditorių aukštos kvalifikacijos reikalaujančioms užduotims atlikti. Pareiškėjo nuomone, šis išaiškinimas patvirtina ir jo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodytą aukštos reputacijos, kuri būtų pažeista galiojant Įsakymui, įtaką pareiškėjo veiklai bei būsimų nuostolių atsiradimui. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas į šį išaiškinimą neatsižvelgė ir pasirėmė vien tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, jog neigiama įtaka pareiškėjo reputacijai nebuvo pakankama priežastimi taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones būtent konkrečioje byloje.
Vertindamas konkrečias ankstesnės bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepakankamu argumentu pripažino ir teiginius dėl negalėjimo užsiimti atestuoto auditoriaus veikla, pažymėjęs, jog, nors pareiškėjas ir praras galimybę užsiimti konkrečia veikla, tačiau tai savaime nekliudys jam susirasti kitą, jo kvalifikaciją atitinkantį darbą, juo labiau, jog iš bylos duomenų matyti, kad jis turi ilgametę finansininko patirtį ir tai, teismo vertinimu, nepažeis bendrųjų teisingumo ar protingumo principų. Taigi akivaizdu, jog ir šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas nėra absoliutus ir buvo paremtas specifinėmis nagrinėtos bylos metu nustatytomis aplinkybėmis, todėl negali būti perkeliamas sprendžiant reikalavimo priemonių taikymo klausimą šioje administracinėje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ankstesnėje byloje taip pat pažymėjo, jog nagrinėtoje byloje pareiškėjo išbraukimas iš auditorių sąrašo jau buvo fait accompli (įvykęs faktas; tai, kas jau padaryta), kas, pareiškėjo nuomone, galėjo būti viena iš aplinkybių, dėl kurių teismas vertino esant netikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei sprendė dėl galimybės kilusius nuostolius prisiteisti. Tuo tarpu šioje byloje pareiškėjas prašo iš anksto apsaugoti jo interesus ir būsimo teismo sprendimo vykdymą, kas ir turėtų būti laikoma reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslu. Reikalavimo užtikrinimo priemonės būtent ir yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad vien įsigaliojusiu Įsakymu konstatuotas pažeidimo faktas ir tolimesnis nepagrįstas auditoriaus licencijos panaikinimas pareiškėjui sukels itin didelę žalą dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo ir didelių finansinių praradimų. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai nevertino aplinkybės, ar būsimais teismo procesais iš viso bus įmanoma grąžinti pareiškėją į status quo ante (ankstesnę padėtį), nors ši aplinkybė turėtų būti laikoma esmine, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Grėsmė dėl būsimų teismo procesų, siekiant prisiteisti patirtus nuostolius, per se nebūtų pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jei vėliau tokiais procesais būtų galima šalį grąžinti į ankstesnę padėtį, t. y. įvykdyti priimtą palankų teismo sprendimą. Tačiau, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į audito paslaugų ir būsimų nuostolių specifiką, tokie procesai būtų itin sudėtingi arba praktiškai neįmanomi. Būtent ši aplinkybė, kuri nebuvo vertinta pirmosios instancijos teismo, ir sudaro pagrindą būtinybei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Ginčijamo Įsakymo galiojimo laikinas sustabdymas padėtų išvengti perteklinio bylinėjimosi, kuris galėtų sukelti neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių pašalinimas, teismui patenkinus pareiškėjo skundą, būtų iš esmės neįmanomas. Taigi priešingas pirmosios instancijos teismo vertinimas turi būti laikomas prieštaraujančiu proporcingumo, protingumo ir teisingumo principams bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ir todėl naikintinas.
Pareiškėjo nuomone, pagal skundžiamoje teismo nutartyje pateiktą Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalies ir 40 straipsnio nuostatų vertinimą, pareiškėjui per įstatymo nustatytą terminą pasinaudojus teise apskųsti priimtą Įsakymą, apie šio administracinio akto pagrindu paskirtą nuobaudą negali būti skelbiama tol, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas byloje dėl skundžiamo Įsakymo teisėtumo. Taigi teismui skundžiama nutartimi priėmus pareiškėjo skundą, Lietuvos auditorių rūmai (paskirtas nuobaudas skelbiantis subjektas), negali imtis tolimesnių veiksmų ir auditorių sąrašuose paskelbti informacijos apie pareiškėjui paskirtą nuobaudą tol, kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje. Atsakovo Lietuvos auditorių rūmų veiksmai, įgyvendinant Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 39 straipsnio 3 dalį, sukelia reikšmingas pasekmes pareiškėjui – nuo Lietuvos auditorių rūmų sprendimo panaikinti pareiškėjui auditoriaus vardą ir šio sprendimo paskelbimo dienos, pareiškėjas neteks teisės vykdyti auditoriaus veiklą. Kitaip tariant, Įsakymas sukels teisines pasekmes pareiškėjui tik nuo Lietuvos auditorių rūmų sprendimo panaikinti auditoriaus vardą viešo paskelbimo. Maža to, nuo pat to momento UAB Jungtinė auditorių kontora, kurios akcininkas yra pareiškėjas, netenkins Audito įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje jos dalyviams keliamo kvalifikacinio reikalavimo, kas bus pagrindas išbraukti bendrovę iš audito įmonių sąrašų. Tuo atveju, jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtintų pareiškėjo pateiktą vertinimą, jog Įsakymo įgyvendinimas nepradedamas, kol nebus teisme išnagrinėtas skundas dėl jo teisėtumo, pareiškėjas sutiks, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje yra netikslingas. Priešingu atveju pareiškėjas daro išvadą, jog prašyme pateikta pakankamai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą pagrindžiančių aplinkybių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog, nesant teisinio apibrėžtumo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bei ginčijamo Įsakymo įsigaliojimo momento, Lietuvos auditorių rūmai žodžiu informavo pareiškėją, kad neišbrauks jo iš auditorių sąrašo iki 2014 m. spalio 1 d. Dėl šios priežasties pareiškėjas prašo atskirąjį skundą išnagrinėti skubos tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Audito ir apskaitos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundas nėra prima facie pagrįstas, be to, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, skundo pagrįstumas nėra nagrinėjamas.
Atsakovo nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų neadekvati priemonė siekiamam tikslui, nes pareiškėjas siekia ginti tik savo asmeninius interesus, kurie, jei teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, tik laikinai būtų apriboti. Be to, informacija apie pareiškėjui paskirtą nuobaudą jau yra paviešinta, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pareiškėjo reputacijai įtakos jau nebeturės, o pareiškėjo patirti finansiniai nuostoliai galės būti atlyginti teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-623/2012, nes abiejų bylų aplinkybės yra labai panašios.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo atskirajame skunde pateiktu Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalies ir 40 straipsnio nuostatų vertinimu. Mano, kad Audito įstatymas paskelbimo apie drausmines nuobaudas momentą sieja su apskundimo termino pasibaigimu, o pats apskundimo faktas neeliminuoja Auditorių rūmų pareigos paskelbti apie paskirtą nuobaudą. Be to, paskelbimu apie paskirtą nuobaudą nėra įgyvendinamas ginčijamas Įsakymas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Deloitte Lietuva“ atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį panaikinti ir pritaikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, taip pat pasisakyti dėl šių priemonių reikalingumo, t. y., ar ginčijamo Įsakymo apskundimas teismui sustabdo jo vykdymą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo savo atsiliepime palaiko pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atskirajame skunde išdėstytą poziciją ir iš esmės naujų argumentų nepateikia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo ginčo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones – iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. VAA-18 „Dėl drausminių nuobaudų skyrimo“ 1 punkto galiojimą ir uždrausti Lietuvos auditorių rūmams spręsti dėl S. B. auditoriaus vardo panaikinimo ir išbraukimo iš auditorių sąrašo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi svarbu nustatyti, ar neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009). Pažymėtina, jog, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, suformulavo reikalavimą panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. VAA-18 „Dėl drausminių nuobaudų skyrimo“ (V t., b. l. 20–21) 1 punktą, kuriuo Audito ir apskaitos tarnyba, atsižvelgdama, be kita ko, į tai, jog atlikto audito tyrimo metu buvo nustatyti reikšmingi auditoriaus S. B. audito atlikimo trūkumai, taip pat į tai, kad AB Ūkio bankas buvo viešojo intereso įmonė, svarbi visuomenei dėl savo veiklos masto, pobūdžio ir klientų skaičiaus, todėl tyrimo metu nustatyti audito atlikimo trūkumai turėjo reikšmingą įtaką audituotos įmonės finansinių ataskaitų vartotojams, nurodė Lietuvos auditorių rūmams panaikinti auditoriui S. B. auditoriaus vardą.
Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę grindžia tuo, kad: 1) jo skundas dėl Įsakymo dalies panaikinimo yra prima facie pagrįstas; 2) nepritaikius šių priemonių, pareiškėjas patirs finansinių nuostolių, nes audito paslaugas teikia daugeliui asmenų, veikiančių tiek privačiame, tiek ir valstybės sektoriuje, kurie turės pagrindą šias sutartis nutraukti; be to, pareiškėjas yra vienintelis UAB Jungtinė auditorių kontora akcininkas, tuo tarpu pagal Audito įstatymo 18 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad ne mažiau kaip 3/4 audito įmonės dalyvių (akcininkų) būtų licencijuoti auditoriai, taigi bendrovė negalėtų vykdyti audito veiklos ir būtų išbraukta iš audito įmonių sąrašų; bendrovėje su audito paslaugomis dirba 18 darbuotojų, 41,58 proc. bendrovės veiklos sudaro audito paslaugos; 3) bus padaryta neigiama įtaka pareiškėjo, kaip auditoriaus, reputacijai.
Dėl pareiškėjo argumento, kad jo skundas dėl Įsakymo 1 dalies panaikinimo yra prima facie pagrįstas, pasisakytina, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Taigi minėtas pareiškėjo teiginys nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės.
Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su būsimais finansiniais nuostoliais, pažymėtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Taigi galimi finansiniai nuostoliai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šios aplinkybės analizuojamos ir vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju atskirai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų finansinių nuostolių susidarymu, yra nekonkrečios, nedetalizuotos (abstrakčiai nurodyta, kad yra sudaryta daug sutarčių; nekonkretizuota, kas yra šios sutarties šalys, t. y. ar viena sutarties šalis yra pareiškėjas, ar jo nurodoma bendrovė, ir pan.), pagrįstos prielaidomis (t. y., kad klientai sutartis nutrauks). Be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais įrodymais (nei dėl galimų nuostolių masto, nei dėl bendrovės akcininkų ir jos veiklos sričių, nei dėl darbuotojų skaičiaus ir kt.), nors pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Taigi pareiškėjo nurodyti argumentai dėl didelių finansinių nuostolių (kurie, kaip jau buvo minėta prieš tai, yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais) nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Dėl žalos pareiškėjo reputacijai pasisakytina, kad apie pareiškėjui paskirtą drausminę nuobaudą jau yra paskelbta tiek atsakovo Audito ir apskaitos tarnybos internetiniame puslapyje www.aat.lt, tiek ir atsakovo Lietuvos auditorių rūmų internetiniame puslapyje www.lar.lt. Taigi atitinkama įtaka pareiškėjo reputacijai jau yra daroma. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009). Taigi šiuo pagrindu taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones taip pat nėra pagrindo. Esant nustatytai aplinkybei, kad apie pareiškėjui pritaikytą drausminę nuobaudą jau yra paskelbta viešai, Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalies ir 40 straipsnio nuostatų taikymo aiškinimas tapo nebeaktualus, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prieš tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepritaikė pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl ši skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.
Pažymėtina ir tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą nagrinėti jo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalies skubos tvarka. Teisėjų kolegija, išanalizavusi šio prašymo motyvus, nustatė, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą šį prašymą tenkinti ir atskirąjį skundą nagrinėti nesilaikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų skirstymo taisyklėse nustatytos tvarkos, apeinant pareiškėjų kitose bylose interesus. Dėl šios priežasties analizuojamas pareiškėjo prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.