Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 9 d. veika) – laisvės apribojimu 6 mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 10 d. veika) – laisvės apribojimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir subendrinta bausmė paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas J. P. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. lapkričio 10 d., 18.03 val. iki 2015 m. lapkričio 12 d., 10.10 val. (dvi paros).

BK 42 straipsnio 6 dalies, 67 straipsnio, 72² straipsnio pagrindu, J. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurį jis privalo atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės iki nuosprendžio vykdymo pradžios J. P. nuspręsta neskirti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš J. P. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 9 d. apie 20.00 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo sutuoktine R. P. metu, tyčia, abiem rankomis sugriebė jai už kaklo, apimdamas ir žandikaulius, ir jį suspaudė, o paskui sugriebė jai už rankos, kurioje ji laikė savo mobilaus ryšio telefoną, ir ją suspaudęs tampė, taip smurtaudamas prieš R. P., padarė jai kraujosruvą dešinio dilbio nugariniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, kas sukėlė nežymų R. P. sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Be to, J. P. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 10 d. apie 17.30 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo sutuoktine R. P. metu, tyčia, abiem rankomis sugriebė jai už plaukų ir juos tampė, o paleidęs – tyčia, rankos delnu po vieną kartą smogė jai į kairį ir dešinį skruostus, taip mušdamas R. P. ir kitaip prieš ją smurtaudamas, sukėlė jai fizinį skausmą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Nuteistasis J. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas analizuodamas byloje surinktus įrodymus nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos ir padarė neteisingą išvadą dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Apelianto teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu jis nepripažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir davė parodymus, priešingus nukentėjusiosios parodymams. Paaiškino, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir sutuoktinės kilo žodiniai konfliktai, tačiau jis R. P. nesmaugė, netampė už plaukų, netrenkė per veidą. Ir nors fizinis kontaktas tarp jų buvo, tačiau 2015 m. lapkričio 9 d. jis tik norėjo, kad sutuoktinė jį išklausytų, todėl suėmęs ją rankomis pasodino, o 2015 m. lapkričio 10 d. jis sutuoktinę taip suėmė už pečių, kad ji neišeitų iš kambario ir su juo pasikalbėtų. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė jo versijos, kad R. P. parodymai dėl smurto yra neobjektyvūs, veikiami daugiausia vidinių išgyvenimų ir nuoskaudų dėl šeimoje besitęsiančių konfliktinių santykių. Juo labiau, kad pati nukentėjusioji buvo nurodžiusi, kad nori susitaikyti, išsaugoti šeimą, ji susikrimtusi dėl iškeltos bylos. Jeigu jis tikrai prieš ją būtų smurtavęs, nukentėjusiosios pozicija būtų kita. Jis pripažino, kad jo veiksmai buvo dėl kilusių emocijų, kai iš nevilties, jog sutuoktinė jo nesupranta, nenori išklausyti, pakeldavo toną, konfliktuodavo su ja, tačiau smurto prieš ją niekada nėra vartojęs. Teismas nurodo, kad neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, tačiau jis taip pat davė nuoseklius ir išsamius parodymus, jie nekito nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl jais netikėti taip pat nebuvo jokio pagrindo. Nors apylinkės teismas ir nurodo, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojų parodymai ir specialisto išvada, tačiau, nei vienas iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų įvykio tiesiogiai nematė, jų parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų. Liudytojai R. V., Ž. K., R. P., I. B. nurodė, kad nukentėjusioji jiems sakė, kad sutuoktinis prieš ją smurtavo, tačiau išorinių smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno nematė. Specialisto išvadoje dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, kuri atlikta 2015 m. lapkričio 10 d. nurodyta, kad R. P. dešinio dilbio nugariniame paviršiuje esanti kraujosruva galėjo būti padaryta galimai paros ar keleto savaičių laikotarpiu iki teismo medicinos apžiūros. Teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas Gregoire Abi Chaker, tačiau jo parodymai jokio aiškumo neįnešė, kadangi ekspertas nurodė, kad terminas „kelios savaitės“ pradedamas skaičiuoti nuo 8 paros. Vadinasi, toks sužalojimas galėjo atsirasti žymiai anksčiau (net kelios savaitės iki apžiūros) ir dėl visai kitų priežasčių (nukentėjusioji galėjo susižaloti pati), tuo remiantis ir vadovaujantis principu, jog visos abejonės ir neaiškumai traktuojami kaltinamojo naudai, laikytina, kad ši išvada niekaip neįrodo, jog jis 2015 m. lapkričio 9 d. smurtavo prieš savo sutuoktinę.Apeliantas taip pat nurodo, kad suėmimas žmogų už rankos ar jį pasodinant ant lovos negali būti laikomas kaip jo suvokimas, kad daro nusikalstamą veiką - muša ar kitaip smurtauja prieš artimą asmenį, kuriam siekia sukelti fizinį skausmą. Byloje nėra įrodyta, kad jis suvokė, jog dėl eilinio konflikto, įsiaudrinusių emocijų, pakelto tono ar sutuoktinės pasodinimo, siekiant, kad abu nurimtų ir pasikalbėtų, atsiras BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai. Viso proceso metu jis nuoširdžiai bei nuosekliai nurodė, kad nesiekė sužaloti žmonos ir neturėjo nei menkiausio supratimo, kad ją suėmus už rankos gali likti kraujosruva (nors ir nėra neginčijamų įrodymų, kad kraujosruva atsirado būtent dėl to), jog taip sukeliamas fizinis skausmas. Apelianto manymu, byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jo veiksmuose esant tyčią nežymiai sutrikdyti R. P. sveikatą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nenurodė jo kaltės formos – tyčios – ir jo kaltės klausimo atskirai neanalizavo. J. P. prašo įvertinti aplinkybes, kad tiek nukentėjusioji, tiek jis pats pripažino, kad nuo 2015 m. rudens dažnai konfliktuoja, todėl remtis išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais, juolab, kad jų nepatvirtina kita bylos medžiaga, negalima. Nepaisant to, kad specialisto išvadoje nurodyta, kad J. P. padaryta viena smulki poodinė kraujosruva dilbio nugariniame paviršiuje, tačiau negalima teigti, kad šis sužalojimas nukentėjusiajai padarytas būtent jo ar, net jei ir būtų buvęs padarytas jo, neįrodyta, kad sužalojimas padarytas tyčia. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tik esant tyčinei kaltės formai ir BK nėra straipsnių, kurie numatytų baudžiamąją atsakomybę už jo padarytus veiksmus esant kitokioms asmens psichinio santykio su veika ir padariniais, formoms. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo būdas yra taikus ir nekonfliktiškas, ką patvirtino ir pati nukentėjusioji, bei jo darbovietės charakteristika. Be to, apie savo sutuoktinę, net ir baigiant nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme jis atsiliepė tik teigiamai, atsiprašė dėl įvykusio konflikto ir kitų nesusipratimų. Mano, kad yra pagrindas jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Atsikirtimu į nuteistojo skundą nukentėjusioji R. P. prašo J. P. skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsikirtime nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais, o būtent teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų policijos pareigūnų R. V., Ž. K., R. P., I. B. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadomis, med. eksperto apklausa teisiamajame posėdyje, išklausytu Bendrojo pagalbos centro pateiktu nukentėjusiosios 2015 m. lapkričio 10 d. 18.01 val. skambučio skaitmeniniu garso įrašu. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir jų visumą, tinkamai ir teisingai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti J. P. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis J. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji R. P., jos atstovas ir prokurorė prašė J. P. skundą atmesti.Nuteistojo J. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nuosprendis dalyje dėl 2015 m. lapkričio 9 d. veikos naikinamas ir šioje dalyje priimamas išteisinamasis nuosprendis.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Nuteistasis J. P. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo ir prašo jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 9 d. veika)Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu, kas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas J. P. kaltu dėl jam inkriminuojamos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (2015 m. lapkričio 9 d. veika) nesilaikė. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl J. P. kaltės yra nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, priimtos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, J. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 9 d. veika) nuteistas nepagrįstai, todėl ši nuosprendžio dalis naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).J. P. pirmosios instancijos teismo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 9 d. apie 20.00 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo sutuoktine R. P. metu, tyčia, abiem rankomis sugriebė jai už kaklo, apimdamas ir žandikaulius, ir jį suspaudė, o paskui sugriebė jai už rankos, kurioje ji laikė savo mobilaus ryšio telefoną, ir ją suspaudęs tampė, taip smurtaudamas prieš R. P., padarė jai kraujosruvą dešinio dilbio nugariniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, kas sukėlė nežymų R. P. sveikatos sutrikdymą.Apklaustas pirmosios instancijos teisme J. P. kaltu prisipažino iš dalies ir paaiškino, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir žmonos kilo žodiniai konfliktai, tačiau jis žmonos nemušė, nesmaugė, netampė už plaukų, netrenkė. 2015 m. lapkričio 9 d. jis tik norėjo, kad žmona jį išklausytų, todėl rankomis paspaudė žmoną ir ją pasodino. Mėlynė rankoje galėjo atsirasti ankščiau, nes prieš dvi savaites jis buvo stipriai suspaudęs žmonos ranką. Kaltinime nurodytu laiku rankos jis nespaudė. Konfliktų metu jis buvo pakėlęs balsą, gal tai paveikė jo žmoną, bet rankos prieš ją niekada nebuvo pakėlęs. Jų šeimoje nuo rugsėjo mėnesio kilo problemos, abu pradėjo dažniau pyktis, konfliktuoti, tačiau bando nesutarimus išspręsti, kreipėsi pagalbos pas psichologus, abu nori išsaugoti šeimą (t. 1, b. l. 79).Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo R. P. parodė, jog kaltinime teisingai nurodyti vyro smurtiniai veiksmai jos atžvilgiu. 2015 m. lapkričio 9 d. tarp jų kilo konfliktas, kurio metu jis stipriai suėmė jai už kaklo, apimdamas ir žandikaulius, ir suspaudė, taip pat paėmė už dešinės rankos, nes norėjo atimti telefoną, patampė ją ir stipriai suspaudė, dėl ko atsirado kraujosruva. Tai sukėlė jai fizinį skausmą, kurį jaučia iki šiol. Tą vakarą policijos ji nekvietė. Kitos dienos ryte, pamačiusi kraujosruvą, nuvažiavo į policijos komisariatą, tačiau pareiškimo neparašė, kreipėsi į medikus. 2015 m. lapkričio 10 d. vyras taip pat prieš ją smurtavo, grįžo namo labai piktas, išvadino ją necenzūriniais žodžiais, iš pykčio paėmė ją už plaukų ir juos tampė, trenkė per žandus, pasakė, kad čia tai nemušimas, ji išsigando vyro ir nusprendė nedelsiant kviesti policijos pareigūnus. 2015 m. lapkričio 10 d. ji paskambino pagalbos skambučiu, atvyko trys policijos pareigūnai, kuriems ji paaiškino įvykio aplinkybes. Santykiai tarp jos ir vyro įtempti nuo rugsėjo mėn., ankščiau jie sutardavo, tačiau vyras pasidarė įtarus, priekaištaujantis, ji gyvena baimėje. Ji nori susitaikyti, išsaugoti šeimą, tačiau vyras neprisiima atsakomybės (t. 2, b. l. 80).Liudytojas (duomenys neskelbtini) mobilaus būrio patrulis R. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad patruliavo kartu su Ž. K. ir O. N., kai per radijo stotelę buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Jie iš karto sureagavo ir nuvyko budėtojo nurodytu adresu. Prie namo, lauke, juos pasitiko nukentėjusioji, kuri buvo išsigandusi, susijaudinusi, nurodė, kad prieš ją smurtauja vyras. Jie atliko pirminius veiksmus, priėmė pareiškimą, surašė tarnybinį pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje ir iškvietė operatyvinę grupę. Kadangi nukentėjusioji nurodė, kad bijo likti namuose su vyru, jie sulaikė kaltinamąjį ir jį pristatė į policijos komisariatą, detaliam aplinkybių išsiaiškinimui. Akivaizdžių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nesimatė, tačiau sprendžiant klausimą dėl asmens sulaikymo tai neturi reikšmės. Tikslias aplinkybes dėl smurto aiškinasi operatyvinė grupė, todėl jų tarnybiniame pranešime gali ir nebūti visų tikslių aplinkybių, tačiau kiek pamena, nukentėjusioji minėjo, kad jai skauda, kad prieš ją vyras smurtavo ir ankščiau (t. 1, b. l. 94-96).Liudytojas (duomenys neskelbtini) mobilaus būrio patrulis Ž. K. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad tarnybiniame pranešime nurodytu laiku vyko pagal iškvietimą pas nukentėjusiąją. Pamena, jog kalbėjosi su nukentėjusiąja, kuri paaiškino, jog vyras sudavė ranka du kartus, tampė už plaukų, minėjo, jog ir dieną prieš tai buvo įvykis, dėl kurio ji buvo nuvykusi į (duomenys neskelbtini) s policijos komisariatą. Moteris buvo labai išsigandusi, pasitiko juos lauke, išorinių žymių ant moters kūno nesimatė (t. 1, b. l. 96).Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja (duomenys neskelbtini) tyrėja R. P. parodė, kad 2015 m. lapkričio 10 d. buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje (duomenys neskelbtini) g. Ji su kolega nuvyko įvykio vietą, priėmė nukentėjusiosios pareiškimą, užpildė pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą, surašė užduotį atlikti objektų tyrimą. Pamena, jog įvykio dieną nukentėjusioji buvo labai išsigandusi, prašė pagalbos, bijojo likti namuose, pergyveno, kad vyras negrįžtų. Nukentėjusioji jai detaliai paaiškino visas įvykio aplinkybes ir ji pažodžiui viską užrašė protokole, kiek pamena, ji sakė, kad vyras ją tampė po kambarį, minėjo, kad sukėlė jai fizinį skausmą, taip pat nurodė, kad ir ankščiau vyras prieš ją smurtavo, bet pareiškimo policijos komisariate nerašė. Akivaizdžių išorinių smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno nesimatė, bet kiek pamena, jos rankos ir žandai buvo paraudę (t. 1, b. l. 96-97). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja (duomenys neskelbtini) vyresnioji tyrėja I. B. parodė, jog ji atliko šį ikiteisminį tyrimą, surašė tarnybinį pranešimą, užfiksavo įvykio aplinkybes, atliko proceso dalyvių apklausas. Pamena, jog apklausė nukentėjusiąją R. P., prieš tai jai išaiškino teises, įspėjo dėl atsakomybės. Nors apklausa buvo atliekama, siekiant išsiaiškinti aplinkybes dėl 2015 m. lapkričio 10 d. įvykio, tačiau apklausos metu paaiškėjo, kad smurtas buvo panaudotas ne tik 2015 m. lapkričio 10 d., bet ir 2015 m. lapkričio 9 d., todėl ji surašė tarnybinį pranešimą dėl 2015 m. lapkričio 9 d. įvykio, kurio tyrimą nuspręsta atlikti vienoje byloje. R. P. laisva valia nurodė, jog 2015 m. lapkričio 9 d., apie 20 val. tarp jos ir sutuoktinio kilo žodinis konfliktas, kurio metu sutuoktinis jai abiem rankomis griebė už kaklo ir jį suspaudė, vėliau paleidęs kaklą, sugriebė už dešinės rankos ir ją tampė. Nukentėjusioji nurodė, kad tokie veiksmai sukėlė jai fizinį skausmą. Nukentėjusioji viską pasakojo nuosekliai, jai nekilo abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų. Po apklausos, nukentėjusioji perskaitė apklausos protokolą, patvirtino, kad viskas užrašyta teisingai. Pasakodama visas aplinkybes, nukentėjusioji labai pergyveno dėl įvykio, ji pabrėždavo, kad jai sunku, skaudu dėl įvykio, iš jos paaiškinimų buvo matyti, kad ji siekia palaikyti teigiamus, nekonfliktiškus santykius su vyru, nepaisant buvusio smurto. Ji taip pat atliko ir įtariamojo apklausą, kiek pamena, įtariamasis neprisipažino. Apklausos metu ji taip pat užfiksavo visas aplinkybes, kurias nurodė įtariamasis (t. 1, b. l. 97-99). Pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad priimtas R. P. pareiškimas, kuriame ji parodė, kad 2015 m. lapkričio 10 d. apie 17.30 val., namie, adresu (duomenys neskelbtini), sutuoktinis J. P. rankos delnu du kartus smogė jai į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Šiame protokole nukentėjusioji R. P. parodė, kad kartu su vyru gyvena (duomenys neskelbtini), veda bendrą ūkį, nepilnamečių vaikų nėra, sūnus studijuoja užsienyje. Įvairūs konfliktai tarp jos ir sutuoktinio prasidėjo 2015 m. rugpjūčio pabaigos ir iki šiol vyras jos atžvilgiu naudoja psichologinį smurtą, nuolat įžeidinėja. 2015 m. lapkričio 10 d., vakare, namuose vyras vadino ją įžeidžiančiais žodžiais ir abiem rankomis smogė jai per abu skruostus. Smurtavo ir anksčiau, bet iki šiol pareiškimo ji nerašė, tik kreipėsi pas medikus. Tuo pačiu protokolu apžiūrėta, aprašyta ir užfiksuota įvykio vieta – namas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 3-4).Tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje fakto, nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 10 d. apie 18.03 val. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo gautas pranešimas, kad namie, adresu (duomenys neskelbtini), J. P. smurtauja prieš savo žmoną, trenkė į veidą. Atvykus į įvykio vietą, nustatyta, kad policiją kvietė R. P., kuri nurodė, kad 2015 m. lapkričio 10 d. J. P. prieš ją naudojo fizinį smurtą. Dėl šio įvykio J. P. pristatytas į policijos įstaigą (t. 1, b. l. 8-9).Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad nukentėjusioji R. P. savo iniciatyva pateikė tyrimui Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. G3095/2015(02) (t. 1, b. l. 11-14).Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G3095/2015(02) nustatyta, kad R. P. dėl traumos, kurią, tiriamosios teigimu, ji patyrė 2015 m. lapkričio 9 d. 20.00 val., jai nustatyta kraujosruva dešinio dilbio nugariniame paviršiuje viduriniame trečdalyje. Sužalojimas padarytas buku (-ais) daiktu (-ais), galimai paros ar keleto savaičių laikotarpiu iki medicinos apžiūros, kuri atlikta 2015 m. lapkričio 10 d. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu, sužalojimas laikomas nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 15). Dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G3095/2015(02) pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas Gregoire Abi Chaker paaiškino, kad 2015 m. lapkričio 10 d. į medicinos tarnybą kreipėsi R. P., 12.00 val. jis ją apžiūrėjo. Prieš apžiūrą buvo išsiaiškintos esminės aplinkybės, t. y. traumos data ir laikas. Nukentėjusioji nurodė, jog trauma įvyko 2015 m. lapkričio 9 d. apie 20.00 val. Aplinkybių, dėl kokių priežasčių ir kas sumušė, jis nesiaiškina, nes tai neturi esminės reikšmės specialisto išvadai. Nukentėjusioji parodė jam dešinę ranką ir jis matė, kad ant jos dešinio dilbio nugarinės pusės yra susidariusi 2-2,5 cm skersmens apvali kraujosruva. Kraujosruva buvo rusva žaliu atspalviu, be formos, todėl jis negalėjo nustatyti tikslaus jos atsiradimo laiko, bet ji galėjo atsirasti paros arba kelių savaičių bėgyje, o terminas „kelios savaitės“ pradedamas skaičiuoti nuo 8 paros. Toks sužalojimas laikomas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas galėjo atsirasti spaudžiant ranką ir laikant nykštį ties dilbio nugarine puse, nes kraujosruvos dydis atitinka piršto dydį, o kraujosruvos atsiranda toje vietoje, kur kaulas arčiau odos ir nėra minkštųjų audinių. Pagal sužalojimo mechanizmą, jis galėjo atsirasti ir tampant ranką, bei paėmus ją ir stipriai suspaudus. Kadangi sužalojimas neturi formos, jis galėjo atsirasti bukam daiktui judant ir kontaktuojant su kūnu, o tai gali būti ir žmogaus pirštas, arba kūnui judant ir kontaktuojant su buku daiktu, t. y. atsitrenkiant į kietą buką daiktą. Kitose vietose išoriškai sužalojimų nesimatė. Tikslus sužalojimo atsiradimo laikas negali būti nustatomas tik pagal kraujosruvos spalvą, nes pasitaiko atvejų, kad sužalojimai padaryti vienu metu, o kraujosruvos skirtingų spalvų (t. 1, b. l. 92-94). Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti visas abejones dėl J. P. kaltės padarius jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2015 m. lapkričio 9 d. veika) , buvo atliktas įrodymų tyrimas, dar kartą apklaustas nuteistasis J. P., nukentėjusioji R. P., taip pat apklaustas ekspertas P. P. bei atlikta papildoma teismo medicinos ekspertizė.Apeliacinės instancijos teisme apklaustas J. P. patvirtino pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir parodė, kad tą vakarą (2016 m. lapkričio 9 d.) žmonai už rankos tikrai neėmė. Kai įvyko tas barnis, jie sėdėjo. Jis priėjo prie žmonos, kuri sėdėjo ant sofos, atsisėdo prie stalo ir jie kalbėjosi kodėl ir toliau vyksta tas barnis. Už rankos, nei už kažkur jai nėra paėmęs. Atrodo, kad ji tada telefono neturėjo. Nežino iš kur galėjo atsirasti dilbio sužalojimas. Dilbio prieš 2 savaites iki įvykio nesužalojo. Tada jis buvo paėmęs R. P. už rankos ir paprašė, kad duotų telefoną. Gal pasakė, kad labai stipriai suspaudė, bet stipriai nebuvo, ji jam telefoną padavė. Su žmona susitaikyti nenori, nes ji kaltina jį nebūtais dalykais, tuo, ko jis nepadarė. Kuo yra kaltinamas, tų dalykų jis nėra padaręs. Smurto prieš žmoną nebuvo. Žodžiais yra pasakęs, o smurto tikrai nenaudojo. Jis paėmė už rankos ir paprašė, kad duotų telefoną. Nemano, kad tai buvo smurtas. Jam neatrodė, kad jis paėmė stipriai ir suspaudė, bet kaip moteriai gal taip atrodė. 2016 m. lapkričio 9 d. jis rankomis už kaklo nesugriebė, nespaudė ir už rankos negriebė. 2016 m. lapkričio 10 d. irgi nieko nebuvo. Mano, kad ji viską išsigalvojo. Jei būtų mušęs per veidą, tai viskas būtų užfiksuota nuotraukose. Jis atėjės prie R. P. paprašė, kad duotų telefoną, ji norėjo sukti į šoną ranką, tada jis paėmė už rankos, paprašė duoti telefoną ir ji padavė. Telefonas buvo žmonos. Jie su žmona buvo sutarė, kad jei nori kartu toliau gyventi, kai kuriuos telefonus reikia ištrinti, todėl jis norėjo pasitikslinti ar ji juos ištrynė. Paskui už savo veiksmus jis atsiprašė, pažiūrėjo telefoną ir pasakė „atsiprašau“, kad stipriai suspaudė ranką (t. 2, b. l. 11-12).Apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji R. P. parodė, kad ant dešinio dilbio kraujosruva atsirado tą dieną (2015 m. lapkričio 9 d). Viskas vyko iš vakaro. Dabar neprisimena detalių, bet ryte pamatė mėlynę, nuėjo į darbą, pasakė kokia yra situacija, ją išleido iš darbo ir ji nuvažiavo kur reikia. Mėlynę pamatė iš ryto. Apie kitą asmenį padariusį mėlynę negali būti nei kalbos. J. P. anksčiau mėlynės nepadarė. J. P. tą sužalojimą galėjo padaryti 2015 m. lapkričio 9 d., o ne kitu laiku. Tiksliai dienos nepasakys, bet tai buvo iš vakaro, nes ryte ji išsiėmė abdukciją. Iki 2015 m. lapkričio 9 d. buvo didžiulis psichologinis spaudimas iš vyro pusės. Jokio kitokio kontakto metu mėlynė negalėjo atsirasti. Ji paprieštaravo jam ir nenorėjo duoti telefono, tada jis jai pradėjo sukioti rankas. Negali atsakyti ar medikai klysta. J. P. meluoja, kad prieš 2 savaites buvo suspaudęs ranką. Anksčiau duodama parodymus teisybę sakė, neturi reikalo dėl ko meluoti. Policijai sakė, kad išsiėmė abdukciją ir jos pareiškimo nepriėmė. Prieš dvi savaites iki įvykio ji atidavė telefoną arba jis buvo ant stalo, bet šį kartą telefoną laikė prie savęs kišenėje (t. 2, b. l. 10-11).Kartu su apeliaciniu skundu teismui buvo pateikta Teismo medicinos konsultacinė išvada Nr. 0006/16, iš kurios matyti, kad R. P. poodinė kraujosruva dešinio dilbio nugariniame paviršiuje viduriniame trečdalyje padaryta prieš 3-6 paras iki jos teismo medicininės apžiūros (2015 m. lapkričio 10 d. 12.00 val.), nes kraujosruva jau turi žalsvą atspalvį, tačiau dar nėra pageltusi. (t. 1, b. l. 142-144).Apeliacinės instancijos teisme dėl Teismo medicinos konsultacinės išvados Nr. 0006/16 apklaustas ekspertas P. P. palaikė savo išvadą ir ją pagrindė, nurodydamas, kad dėl sužalojimo padarymo laiką galima patikimai spręsti pagal kraujosruvos spalvą.Apeliacinės instancijos teismui paskyrus teismo medicininę ekspertizę, ekspertizės aktu Nr. PEKG 64/2016 (01) nustatyta, kad atsižvelgiant į R. P. nustatytos dešiniojo dilbio poodinės kraujosruvos lokalizaciją, dydį, formą ir spalvą, tikėtina, kad ji buvo padaryta prieš 5-9 paras iki apžiūros. Šios kraujosruvos atsiradimo galimybė 2015 m. lapkričio 9 d. mediciniškai negali būti paaiškinama (t. 1, b. l. 186-187).Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo metu surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nepagrįstai pripažino įrodyta, kad J. P. 2015 m. lapkričio 9 d. apie 20.00 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo sutuoktine R. P. metu, tyčia, abiem rankomis sugriebė jai už kaklo, apimdamas ir žandikaulius, ir jį suspaudė, o paskui sugriebė jai už rankos, kurioje ji laikė savo mobilaus ryšio telefoną, ir ją suspaudęs tampė, taip smurtaudamas prieš R. P., padarė jai kraujosruvą dešinio dilbio nugariniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, kas sukėlė nežymų R. P. sveikatos sutrikdymą.Ekspertizės akto Nr. PEKG 64/2016 (01) išvados objektyviai patvirtina, kad kraujosruva R. P. padaryta prieš 5-9 paras iki apžiūros 2015 m. lapkričio 10 d., taigi kraujosruvos atsiradimo galimybė 2015 m. lapkričio 9 d. yra kategoriškai paneigta. Kolegijos nuomone, ekspertizės akte įvertinti visi byloje surinkti medicininiai duomenys, padarytos motyvuotos ir pagrįstos išvados, pašalinti prieštaravimai, buvę ankstesnių tyrimų išvadose, todėl teismas remiasi būtent ekspertizės akte pateiktomis išvadomis.Tai leidžia konstatuoti, kad nuteistasis J. P. 2015 m. lapkričio 9 d. nepadarė nukentėjusiajai kaltinime nurodytų sužalojimų. Nukentėjusioji R. P. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai paneigė, kad sužalojimą nuteistasis J. P. jai galėjo padaryti kitu laiku. Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad nuteistasis J. P. jam inkriminuotą veiką galėjo padarė kitu, nei kaltinime nurodytu laiku, tuo pačiu nėra pagrindo svarstyti galimybės tikslinti faktines kaltinimo aplinkybes.Iš nuteistojo J. P. pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jis viso proceso metu neigė 2015 m. lapkričio 9 d. sugriebęs R. P. už rankos, be to, nurodė, kad už dilbio galėjo sugriebti 2 savaites iki įvykio. Tokie nuteistojo J. P. parodymai, jog tarp jo ir sutuoktinės R. P. kilo žodinis konfliktas, tačiau jis smurto jos atžvilgiu nenaudojo, byloje surinktais duomenimis nepaneigti. Ištyrus visus byloje esančius įrodymus, kolegija nenustatė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog 2015 m. lapkričio 9 d. J. P. R. P. sugriebė už rankos ar kad jai buvo spaudžiamas kaklas bei žandikauliai.Kolegija sprendžia, kad liudytojais apklaustų policijos pareigūnų I. B. ir Ž. K. parodymų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Šie asmenys nurodė, kad nukentėjusioji 2015 m. lapkričio 10 d. jiems papasakojo, kad J. P. ir 2015 m. lapkričio 9 d. prieš ją naudojo smurtą. Šie parodymai yra išvestiniai, paremti tik pačios nukentėjusiosios pasakojimu. Pažymėtina ir tai, kad pati nukentėjusioji nurodo, jog kraujosruvą pastebėjo 2015 m. lapkričio 10 d. ryte, nors ta kraujosruva, kaip jau minėta aukščiau, negalėjo būti padaryta 2015 m. lapkričio 9 d. Darytina išvada, kad 2015 m. lapkričio 9 d. tarp nuteistojo J. P. ir nukentėjusiosios R. P. galėjo būti kilęs konfliktas, tačiau patikimai konstatuoti, kad jo metu nukentėjusiajai buvo sutrikdyta sveikata ar sukeltas fizinis skausmas, nepakanka duomenų.Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad tarp sutuoktinių R. P. ir R. P. yra susiklostę konfliktiški santykiai. Tai patvirtina ir byloje esantis Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendis byloje 1-1203-919/2016, kurioje R. P. buvo kaltinama tuo, jog smurtavo prieš J. P. (t. 2, b. l. 1-4). Atsižvelgiant į tai, vien remiantis nukentėjusiosios R. P. parodymais, byloje nesant jokių kitų objektyvių duomenų, negalima konstatuoti, kad J. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Akcentuotina, jog teismų praktikoje bei teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Taigi iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-221/2008).Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir nepatvirtina J. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2015 m. lapkričio 9 d. veika), todėl apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (2015 m. lapkričio 9 d. veika) turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).Nors nuosprendis naikinamas, atskirai pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinime nurodytas faktines veikos aplinkybes, apie tai nepranešdamas kaltinamajam. Teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad J. P. „<...>tarpusavio konflikto su savo sutuoktine R. P. metu, tyčia, abiem rankomis sugriebė jai už kaklo, apimdamas ir žandikaulius, ir jį suspaudė <...>“, išplėtė faktines kaltinimo aplinkybes bei klaidingai konstatavo, kad tokia kaltinimo korekcija kaltinamojo teisių nesuvaržo, kadangi nekeičia veikos juridinės kvalifikacijos ir taip pažeidė J. P. teisę į gynybą, t. y. J. P. nesudarė galimybės gintis nuo patikslinto kaltinimo.Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 10 d. veika)Skundžiamu nuosprendžiu J. P. nuteistas ir už tai, kad 2015 m. lapkričio 10 d. apie 17.30 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo sutuoktine R. P. metu, tyčia, abiem rankomis sugriebė jai už plaukų ir juos tampė, o paleidęs – tyčia, rankos delnu po vieną kartą smogė jai į kairį ir dešinį skruostus, taip mušdamas R. P. ir kitaip prieš ją smurtaudamas, sukėlė jai fizinį skausmą.Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas šioje kaltinimo dalyje išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, padarė byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas, išdėstė įrodymus, kuriais remiasi, įvertino įrodymų patikimumą, todėl teisėtai ir pagrįstai J. P. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje (2015 m. lapkričio 10 d. veika) numatytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka.Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina J. P. kaltinime pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 10 d. veika) nurodytas aplinkybes, kad J. P. tarpusavio konflikto su savo sutuoktine R. P. metu, tyčia, abiem rankomis sugriebė jai už plaukų ir juos tampė, o paleidęs – tyčia, rankos delnu po vieną kartą smogė jai į kairį ir dešinį skruostus, taip mušdamas R. P. ir kitaip prieš ją smurtaudamas, sukėlė jai fizinį skausmą.Skirtingai nei aukščiau aptartame 2015 m. lapkričio 9 d. epizode, nuteistojo J. P. kaltė įrodyta remiantis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, ne tik nukentėjusiosios R. P. duotais parodymais.Nors apeliantas kaltės dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (2015 m. lapkričio 10 d. veika) nepripažįsta, nurodo, kad smurto prieš R. P. niekada nėra vartojęs ir skunde kelia klausimą dėl nukentėjusiosios R. P. bei liudytojų parodymų patikimumo, tačiau aukštesnysis teismas su tokiais nuteistojo skundo argumentais nesutinka.Nukentėjusioji R. P. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog 2015 m. lapkričio 10 d. J. P. prieš ją smurtavo, grįžo namo labai piktas, išvadino ją necenzūriniais žodžiais, iš pykčio paėmė ją už plaukų ir juos tampė, trenkė per žandus. Išsigandusi vyro ji nusprendė nedelsiant kviesti policijos pareigūnus. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina BPC Klaipėdos skyriaus pateiktas R. P. 2015 m. lapkričio 10 d., 18.01 val. skambučio skaitmeninis garso įrašas, iš kurio matyti, jog paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, R. P. prašė atvažiuoti į (duomenys neskelbtini), kadangi vyras ją terorizuoja bei muša per veidą (t. 2, b. l.105-107). Nukentėjusios R. P. parodymus patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustų į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai. Liudytojai R. V. ir Ž. K. patvirtino nukentėjusiosios versiją ir parodė, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi, susijaudinusi, ji jiems paaiškino, kad J. P. ją tampė už plaukų, jai trenkė (t.1, b. l. 94-96). Liudytoja R. P. apklausta pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji buvo labai išsigandusi, sakė, kad ją tampė, kad jai skauda ir kad J. P. jai sukėlė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 96-97). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. B. parodė, kad apklausos metu nukentėjusioji paaiškino, jog vyras ją sugriebė už plaukų, juos tampė, delnu, tyčia smogė jai į kairį ir dešinį skruostus. Apklausos metu jai abejonių dėl nukentėjusiosios R. P. parodymų nekilo (t. 1, b. l. 97-99). Nukentėjusiosios parodymais bei minėtų liudytojų parodymais nustatytas aplinkybes dar kartą patvirtina ir byloje esanti specialisto išvadoje Nr. G3101/2015(2), iš kurios matyti, jog dėl J. P. R. P. atžvilgiu atliktų veiksmų, pastaroji buvo apžiūrėta specialisto (t. 1, b. l. 17-18). Tiek nukentėjusiosios R. P., tiek minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja. Byloje taip pat nėra jokių aplinkybių leidžiančių manyti, kad minėti liudytojai yra suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti J. P. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, todėl jais abejoti teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo.Nors apeliantas akcentuoja, jog specialisto išvadoje Nr. G3101/2015(2) R. P. sužalojimų nekonstatuota, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog tai, kad specialistas nenustatė R. P. sužalojimų, nesudaro pagrindo manyti, jog J. P. nepadarė jam inkriminuotos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kadangi šio straipsnio inkriminavimui pakanka, kad būtų sukeltas fizinis skausmas, o fizinio skausmo sukėlimui nėra privalomi nustatyti konkretūs sužalojimai.Nagrinėjamu atveju nesutiktina ir su J. P. skundo argumentais, kad jis neturėjo tyčios sukelti sutuoktinei fizinį skausmą. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad J. P. sugriebdamas R. P. už plaukų, juos tampydamas ir su suduodamas per veidą, privalėjo suprasti, kad tokie jo veiksmai sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą, todėl šiuos nuteistojo skundo argumentus, kad jis neturėjo tyčios sukelti R. P. fizinį skausmą, vertina kaip gynybinę versiją bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir juos atmeta.Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis, baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl J. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (2015 m. lapkričio 10 d. veika), todėl šioje dalyje keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo J. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 9 d. veika) panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 9 d. veika) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam J. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 9 d. veika) paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 10 d. veika).

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.