- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-20
- Bylos Nr.
- e2A-1490-431/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37161-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- G. V.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui G. V. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 1 265,99 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta E. J. priklausanti transporto priemonė FORD FOCUS, UAB „Respublikos reklama“ priklausanti transporto priemonė DODGE, G. A. priklausantis automobilis MERCEDES BENZ bei I. B. priklausantis automobilis VW JETTA. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas, vairavęs automobilį H. Š. transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybės draudiku buvo ieškovė, kuri pagal draudimo sutartį sumokėjo 2 697,74 Eur dydžio draudimo išmoką: 1 456,48 Eur už FORD FOCUS remontą, 615,06 Eur už DODGE remontą, 394,86 Eur už MERCEDES BENZ remontą, 1 265,99 Eur už VW JETTA remontą.
2. Eismo įvykio kaltininkas, atsakovas, vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, todėl ieškovė įgijo regreso teisę į apdraustąjį atsakovą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnį. Atsakovui buvo teikta pretenzija dėl žalos atlyginimo, tačiau jis atlygino tik jos dalį – 1 431,74 Eur žalos. Likusi neatlyginta suma – 1265,99 Eur. Swedbank P&C Insurance AS pretenzijoje nurodyta 2014 metų data. Tačiau ieškovė ją gavo tik 2016 metais, kuomet iš Swedbank buvo gauta pakartotinė pretenzija dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Kaip atsitiko, kad pirminė pretenzija nebuvo užregistruota ieškovės sistemoje, paaiškinti negali. Tačiau gavus pakartotinę pretenziją, iš karto buvo priimtas sprendimas dėl jos patenkinimo.
Šalies argumentai
3. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovė savo reikalavimus grindžia deliktinės atsakomybės pagrindu. Tačiau ieškinyje ieškovė vadovaujasi ir TPVCAPDĮ 22 straipsniu, tai yra reikalavimą atlyginti žalą sieja su draudimo teisiniais santykiais ir iš jų atsirandančiais reikalavimais. Ieškovė atsakovui pateikė 2013 m. rugsėjo 23 d. pretenziją dėl UAB „Respublikos reklama“ ir G. A. turtui padarytos 1 989,82 Lt (576,29 Eur) žalos atlyginimo bei 2013 m. lapkričio 13 d. pretenziją dėl E. J. ir UAB „Respublikos reklama“ turtui padarytos 2 953,72 Lt (855,46 Eur) žalos atlyginimo. Nurodyti būtent keturi asmenys, kuriems ieškovė atlygino padarytą 1 431,75 Eur turtinę žalą. Atsakovas atlygino nurodytą žalą dalimis iki 2014 m. kovo 18 d. Atsakovas turėjo teisėtus lūkesčius ir buvo įsitikinęs, kad visiškai atlygino būtent keturiems asmenims padarytą turtinę žalą.
4. Nors Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas 2014 m. kovo 12 d. pateikė pretenziją, tačiau apie savo teisės pažeidimą ieškovė sužinojo dar 2013 m. spalio 3 d., gavusi Vilniaus policijos komisariato pranešimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o to paties straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Šis terminas yra pasibaigęs vėliausiai 2015 m. balandžio 2 d., tai yra vieneri metai nuo tos dienos, kuri pretenzijoje buvo nustatyta ieškovei atlyginti žalą atgręžtinio reikalavimo (regreso) pagrindu. Nesiimdami priemonių ir laukdami iki 2016 m. lapkričio 14 d., Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo darbuotojai praleido ir CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovė, 2017 m. spalio 6 d. pateikdama ieškinį, praleido visus įmanomus ir galimus ieškinio senaties terminus, taip pat ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą maksimalų 4 metų terminą pretenzijoms pareikšti, draudimo išmokoms išmokėti ir sumokėtoms draudimo išmokoms išsireikalauti. Sumokėdama draudimo išmoką ieškovė nesilaikė ieškinio senaties terminų ir tuo pačiu pažeidė atsakovo teisę į bet kokį stabilumą ir pastovumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo G. V. 1 265,99 Eur nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 265,99 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. spalio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 28 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, jog ginčijamą draudimo išmokos dalį ieškovė sumokėjo 2016 m. lapkričio 14 d. Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialui, kuris buvo apdraudęs VOLKSWAGEN JETTA savanorišku Kasko draudimo ir atlygino nukentėjusiajai I. B. eismo įvykio metu padarytą žalą. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu kitaip nenustatyta draudimo sutartyje. Teismas pažymėjo, jog ieškovės reikalavimai atsakovui yra regresinio pobūdžio, tuo tarpu Swedbank P&C Insurance AS reikalavimo teisė ieškovei dėl automobilio VOLKSWAGEN JETTA žalos atlyginimo buvo subrogacinio pobūdžio.
7. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad regresą ir subrogaciją visų pirma reikšminga atskirti dėl tinkamo ieškinio senaties taikymo, nes įstatymas įtvirtina skirtingas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles regresinėms prievolėms ir prievolėms, kuriose subrogacijos būdu nukentėjusį asmenį pakeičia jam žalą atlyginęs trečiasis asmuo, pvz., transporto priemonės draudimu (Kasko) automobilį apdraudęs draudikas. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Kai kreditoriui prievolę įvykdo trečiasis asmuo subrogacijos būdu įstodamas į pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) vietą, ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti taikoma CK 1.128 straipsnio taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Skirtingas ieškinio senaties terminų pradžios nustatymo taisykles lemia regreso ir subrogacijos skirtumai. Regreso ir subrogacijos atskyrimas reikšmingas ne tik ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, bet ir ieškinio senaties terminų taikymui. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, o to paties straipsnio 8 dalyje – sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Siekiant nustatyti, koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas atitinkamam ginčui, pirmiausia būtina teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir nustatyti ieškinio dalyką.
8. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Jei draudiko išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 1 dalis) pagrindu atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, vairavęs techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Toks draudiko regresinis reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui – kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).
9. Nagrinėjamu atveju ieškovė pagrindinę prievolę – išmoką VOLKSWAGEN JETTA Kasko draudikui išmokėjo 2016 m. lapkričio 14 d. ir su regresiniu reikalavimu atsakovui į teismą kreipėsi 2017 m. spalio 9 d., t. y. nepraleidusi įstatymo nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino. Tačiau VOLKSWAGEN JETTA draudiko reikalavimas dėl automobiliui padarytos žalos atlyginimo buvo subrogacinio pobūdžio, kuriam taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuomet reikalavimas reiškiamas pačiam žalą padariusiam asmeniui, o kai nukentėjusiajam žalą atlyginęs draudikas tokį reikalavimą pareiškia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp šalių susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013). Tai reiškia, kad, VOLKSWAGEN JETTA draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ieškovei, turėtų būti taikomas iš draudiminių santykių kilusiems reikalavimams taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 aiškindamas senaties termino skaičiavimo pradžios momentą TPVCAPDĮ kontekste, nurodė, jog TPVCAPDĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nukentėjusiojo (trečiojo asmens pagal draudimo sutartį) teisė gauti draudimo išmoką iš draudiko reiškia, jog jis TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka turi pateikti pretenziją atsakingam draudikui ar jo atstovui dėl padarytos žalos tam, kad gautų informaciją iš atsakingo draudiko (jo atstovo), ar šis sutinka ar atsisako vykdyti sutartinę prievolę – išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui), ir atitinkamai galėtų spręsti, ar jo materialioji subjektinė teisė į draudimo išmoką ir jo TPVCAPDĮ saugomas interesas yra pažeisti (nutarties 35 punktas). Kai atsakingas draudikas pažeidžia TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – 3 mėnesių terminą išmokėti draudimo išmoką, t. y. nepriima jokio sprendimo ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo negauna atsakingo draudiko atsakymo į pretenziją, praėjus nustatytam terminui pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas nukentėjusiam asmeniui kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gauti draudimo išmoką (jos dalį). Šis terminas skaičiuojamas ta pačia tvarka, jeigu gaunamas atsakymas iš draudiko, bet netenkinama pretenzija ar ji tenkinama iš dalies, tačiau nukentėjęs asmuo su tokiu atsakymu nesutinka (nutarties 48 punktas).
11. Nagrinėjamoje byloje subrogacinis reikalavimas ieškovei buvo reiškiamas 2014 metais ir pakartotinai 2016 metais. Dėl kokių priežasčių šis reikalavimas nebuvo įvykdytas 2014 metais įstatymo nustatytu terminu byloje duomenų nėra, tačiau ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad tai galimai atsitiko dėl technikos ar žmogiškosios klaidos. Swedbank P&C Insurance AS į teismą dėl pretenzijos patenkinimo nesikreipė, tačiau pateikė pakartotinę pretenziją. Ieškovė sumokėjo draudimo išmoką gavusi pakartotinę pretenziją, kurios maksimalus 4 metų nuo eismo įvykio dienos pateikimo terminas nebuvo suėjęs (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalis), todėl draudiminė apsauga tebegaliojo. Teismas pripažino, jog draudimo išmoką dėl VOLKSWAGEN JETTA automobiliui padarytos žalos atlyginimo ieškovė sumokėjo pagrįstai. Kadangi ieškovė regresinį reikalavimą atsakovui teisme pareiškė nepraleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino, ieškinys tenkintinas visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovas G. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovė, 2017 m. spalio 6 d. pateikdama ieškinį, praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, taikytiną iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškovė taip pat praleido TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje numatytą maksimalų 4 metų terminą pretenzijoms pareikšti, draudimo išmokoms išmokėti ir sumokėtoms draudimo išmokoms išsireikalauti. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, padarė neteisingas išvadas, jog būtent Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo pretenzijos patenkinimas 2016 m. lapkričio 14 d. buvo pagrindas regresiniam reikalavimui atsirasti ir ieškiniui patenkinti. Nurodyti vienerių bei ketverių metų terminai yra naikinamieji, jiems pasibaigus, išnyksta pareiga regreso ir (arba) subrogacijos pagrindais tenkinti pretenziją.
12.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo pretenzijos tenkinimas 2016 m. lapkričio mėnesį nebuvo galimas, nes praleidus TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, pasibaigė atsakingų už padarytą žalą asmenų įsipareigojimai. Teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus). Praleidusi iš draudimo teisinių santykių kildinamus terminus ir 2016 m. lapkričio 14 d. patenkinusi 2014 m. kovo 12 d. pretenziją, ieškovė prisiėmė visą šios pretenzijos tenkinimo riziką. Ieškovei yra žinomos ir ieškinio senaties, ir iš draudimo santykių kildinamų terminų praleidimo teisinės pasekmės. Apie atsakovo padarytą žalą Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo atsakingi už žalų išieškojimą darbuotojai vėliausiai sužinojo 2013 m. rugsėjo 13 d., gavę draudėjos prašymą atlyginti žalą. Nepraleisdamas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino, taip pat vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 6.125 straipsnio 7 dalis), Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas 2014 m. kovo 12 d. pateikė ieškovei pretenziją, kurios ieškovė iki 2016 m. lapkričio mėnesio (dvejus metus ir aštuonis mėnesius) netenkino.
12.3. Teismas neįvertino ieškovės pateiktų elektroninių laiškų turinio. Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo 2016 m. lapkričio 11 d. el. laiške yra nurodyta, kad pakartotinai siunčiama būtent 2014 m. kovo 14 d. pretenzija, o ne naujai suformuluota pakartotinė pretenzija. Ieškovė patenkino ne pakartotinę 2016 m. pretenziją, o, praėjus dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams patenkino 2014 m. kovo 14 d. pretenziją. Teismas, siekdamas tinkamai įvertinti ieškinio senaties termino eigos pradžią, turėjo nustatyti ieškovės teisių pažeidimo ir atsakovo pareigos atlyginti ieškovei žalą objektyviuosius momentus. Teismas apsiribojo ieškovės pateiktu paaiškinimu, kad 2014 m. kovo mėnesį įvyko „technikos ar žmogiškoji klaida“. Ieškovė turi struktūrinius padalinius: Žalų išieškojimo ir Transporto žalų skyrius. Vien tik tokių padalinių pavadinimai leidžia teigti, kad juose turi dirbti darbuotojai, kurie žino apie sutrumpintus ieškinio senaties terminus bei šių terminų praleidimo teisines pasekmes. Žalas administruojantiems darbuotojams turi būti taikomi padidinto rūpestingumo ir atidumo išieškant žalą elgsenos standartai, todėl ieškovės paaiškinimai apie žmogiškąsias ir technikos klaidas negali būti laikomi tinkamais bei priimtinais.
12.4. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nesugebėjo tiksliai nurodyti jos darbuotojų padarytos žmogiškosios“ ar „technikos“ klaidos pobūdžio. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginius dėl įvykusios klaidos ir paaiškintų, kodėl ta klaida tęsėsi nuo 2014 m. kovo iki 2016 m. lapkričio mėnesio. Teismas neįvertino objektyvaus kriterijaus (kada už žalos išieškojimą atsakingi ieškovės darbuotojai turėjo sužinoti apie pateiktą pretenziją) ir suabsoliutino subjektyvųjį kriterijų. Teismas, nurodydamas, kad ieškinio senaties ir iš draudimo teisinių santykių kildinamų terminų pradžia yra 2016 m. lapkričio mėnuo, nesivadovavo turėjimo sužinoti kriterijumi, nes nevertino, ar ieškovės darbuotojai, vykdydami žalos išieškojimą, tinkamai vykdė savo pareigas.
12.5. Nagrinėjamoje byloje yra reikšmingas ir Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo darbuotojų nerūpestingumas bei neatidumas. Pakartotinai kartu su 2016 m. lapkričio 11 d. el.laišku pateikdami 2014 m. kovo 14 d. pretenziją, šio filialo darbuotojai pripažino, kad pretenzija ieškovei 2014 m. buvo pateikta. Todėl pripažintina, jog jų elgesys buvo nerūpestingas ir neatidus, kadangi dvejus metus ir aštuonis mėnesius jie nesiėmė jokių veiksmų (tarp jų ir ieškinio pateikimo teismui), kad tinkamai, nepažeidžiant ieškinio senaties ir kitų terminų, būtų patenkinta jų 2014 m. kovo 12 d. pretenzija. Tiek ieškovės, tiek Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo darbuotojai, praleidę ir ieškinio senaties, ir kitus šiame skunde nurodytus terminus, savo nerūpestingo ir neatidaus elgesio naštą bando perkelti žalą padariusiam asmeniui. Teismas pradeda formuoti ydingą praktiką, pažeisdamas apsauginę ieškinio senaties ir kitų teisės aktuose nustatytų naikinamųjų terminų funkciją.
12.6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė, 2016 m. lapkričio mėnesį pakartotinai gavusi 2014 m. kovo 12 d. pretenziją, toliau elgėsi nerūpestingai bei neatidžiai ir nesugebėjo organizuoti tinkamo savo pretenzijos įteikimo atsakovui. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė sumokėjo draudimo išmoką gavusi pakartotinę pretenziją, kurios maksimalus 4 metų nuo eismo įvykio dienos pateikimo terminas nebuvo suėjęs. Ieškovė praleido maksimalų 4 metų terminą pretenzijoms pareikšti, draudimo išmokoms išmokėti ir sumokėtoms draudimo išmokoms išsireikalauti, nes eismo įvykio diena yra 2013 m. rugpjūčio 26 d., o ieškinys pirmosios instancijos teismui buvo pareikštas 2017 m. spalio 6 d., tai yra praėjus 4 metams 1 mėnesiui ir 11 dienų.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į atsakovo G. V. apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovė pareiškė regresinį, o ne subrogacinį reikalavimą, nes atsakovo prievolė draudikei yra nauja prievolė, kuri atsirado tik tada, kai ieškovė išmokėjo draudimo išmoką. Tiesiogiai iš atsakovo žalos atlyginimo negalėjo reikalauti nei eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo, nei nukentėjusio asmens draudikas Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas. Tai reiškia, kad reikalavimą atsakovui galėjo pareikšti tik ieškovė, ir reikalavimas galėjo būti pateiktas tik po išmokos išmokėjimo. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Todėl ieškovė pateikė ieškinį nepraleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino. Draudiko regresiniam reikalavimui į draudėją ar apdraustą asmenį pareikšti nėra nustatyti pretenzijos pateikimo terminai. Subrogacijos atveju senaties ir pretenzijos pateikimo terminai skaičiuojami ne nuo išmokos mokėjimo datos, o nuo žalos padarymo datos.
13.2. Atsakovas apeliaciniame skunde pateikė naują argumentą, nurodydamas, kad ieškovė nepagrįstai tenkino Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo pretenziją. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kodėl tenkino Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo pretenziją. Ieškovė 2014 m. kovo 12 d. pretenzijos ir bylos dokumentų neturėjo, todėl paprašė, kad Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas juos pateiktų. Gavusi dokumentus, ieškovė nedelsdama sumokėjo draudimo išmoką. Draudikas turi teisę, bet ne pareigą atsisakyti mokėti išmoką, jei yra pavėluotai pateikiama pretenzija. Ar Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas pavėluotai teikė pretenziją, ar ji pasimetė ne dėl filialo kaltės (pvz. pasimetė pašte), nustatyti nepavyko. Ieškovė gavo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo reikalavimą nepasibaigus naikinamajam 4 metų terminui pretenzijai pateikti. Vėlesnis išmokos mokėjimas neįtakojo išmokos dydžio, nes remonto kaina ir išmokos suma skaičiuota 2014 m. kainomis. Nukentėjusiojo ir draudiko draudimo teisiniai santykiai neturi įtakos kaltininko atsakomybei.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
14. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuria buvo patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo draudimo išmokos dalį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
15. Byloje yra kilęs ginčas dėl ieškinio senaties taikymo pagrindų. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).
16. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog eismo įvykis, kurio metu atsakovas padarė žalą, įvyko 2013 m. rugpjūčio 26 d. Vienas iš apgadintų automobilių, VOLKSWAGEN JETTA, buvo apdraustas savanorišku transporto priemonės draudimu (Kasko). Draudikas Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas, atlyginęs žalą draudėjai, 2014 m. kovo 12 d. pateikė ieškovei pretenziją dėl draudimo išmokos atlyginimo. Kadangi draudimo išmoka nebuvo atlyginta, filialas pakartotinai, 2016 m. lapkričio 2 d., pateikė ieškovei pakartotinę pretenziją dėl draudimo išmokos atlyginimo. Ieškovė ginčijamą 1 265,99 Eur draudimo išmokos dalį sumokėjo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialui 2016 m. lapkričio 14 d. Ieškovė ieškinį atsakovui pareiškė 2017 m. spalio 9 d.
17. Nagrinėjamoje byloje yra reikšmingas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, taip pat TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Pirmos instancijos teismas, remdamasis detalia nagrinėjamos bylos analize bei kasacinio teismo išaiškinimais, nustatė, jog ieškovės reikalavimai atsakovui yra regresinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis), tai yra nuo 2016 m. lapkričio 14 d., kada ieškovė sumokėjo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialui reikalaujamą sumą. Taigi, 2017 m. spalio 9 d. pareikšdama ieškinį atsakovui, ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino.
18. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
19. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008 buvo nagrinėjamas terminas, per kurį draudikas, atlyginęs žalą pagal transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį (Kasko) dėl eismo įvykio patyrusiam asmeniui, gali reikšti reikalavimą draudikui, su kuriuo žalą padaręs asmuo yra sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, tai yra buvo vertinamas subrogacinis reikalavimas pagal CK 6.1015 straipsnį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė atsakovui reiškia regresinį reikalavimą pagal su juo sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir TPVCAPDĮ nuostatas. Taigi vienerių metų ieškinio senaties terminas yra skaičiuojamas nuo draudimo išmokos atlyginimo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialui dienos, tai yra nuo 2016 m. lapkričio 14 d.
20. Byloje nustatyta, jog Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas reikalavimą dėl draudimo išmokos atlyginimo ieškovei pareiškė 2014 m. kovo 12 d., tai yra nepraleidęs ieškinio senaties termino, tačiau ieškovė šio reikalavimo nevykdė dėl to, jog nebuvo jo gavusi. Tuo tarpu ieškovė, pakartotinai gavusi 2016 m. lapkričio 2 d. pretenziją, savanoriškai atlygino žalą. Pripažintina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo pretenzijos pateikimui dar nebuvo suėjęs TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas maksimalus 4 metų nuo eismo įvykio dienos pateikimo terminas. Todėl ieškovė teisėtai atlygino draudimo išmoką dėl VOLKSWAGEN JETTA automobiliui padarytos žalos ir nepraleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino nuo šios draudimo išmokos atlyginimo pareiškė atsakovui reikalavimą teisme.
21. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.