Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2013 m. birželio 19 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nutartį (b. l. 28–29), kuria nutarė: 1) atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir 2) pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundą, be kito, prašant priteisti iš Lietuvos valstybės valstybinės pensijos nepriemoką, kurios dydis atitiktų Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. sausio 7 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-141 nurodytas sumas, arba paaiškinti, iš ko susideda pareiškėjo pirminiame skunde teismui nurodyta 5046,08 Lt suma.

II.

Pareiškėjas J. P. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (b. l. 31–33), kuriame prašė: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-446 (11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 6510,50 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą 488,14 Lt valstybinę pensiją.

III.

Ištyręs rašytinius bylos įrodymus, teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2004 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 2/17-196 pareiškėjui nuo 2004 m. sausio 23 d. neterminuotai buvo paskirta 488,14 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 15). Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 7 d. pažyma Nr. 11PP(P)-141 „Apie 2010–2012 m. pensijos dydį“ teismas nustatė, kad perskaičiavus pareiškėjui paskirtą 488,14 Lt dydžio valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, už 2010 m. sausio, vasario mėn. jam buvo išmokėta po 317,29 Lt, už 2010 m. kovo–rugpjūčio mėn. – 335,06 Lt, už 2010 m. rugsėjo mėn. – 339,35 Lt, už 2010 m. spalio mėn. – 335,06 Lt, už 2010 m. lapkričio mėn. – 329,06 Lt, už 2010 m. gruodžio mėn. – 293,18 Lt, už 2011 m. sausio mėn. – 267,31 Lt, už 2011 m. vasario–liepos mėn. – 331,94 Lt, už 2011 m. rugpjūčio mėn. – 335,69 Lt, už 2011 m. rugsėjo, spalio mėn. – 331,94 Lt, už 2011 m. lapkričio mėn. – 306,06 Lt, už 2011 m. gruodžio mėn. – 267,31 Lt, 2012 m. sausio mėn. – 331,94 Lt, už 2012 m. vasario mėn. – 322,42 Lt, už 2013 m. kovo–rugpjūčio mėn. – 357,76 Lt valstybinės pensijos. Nuo 2012 m. rugsėjo mėn. apribojimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nebuvo taikomas (b. l. 19). Vidaus reikalų ministerijoje 2012 m. gruodžio 17 d. buvo gautas pareiškėjo 2012 m. gruodžio 13 d. prašymas sumokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi nuo 2010 m. sausio 1 d. jam yra mokama du kartus sumažinta valstybinė pensija (b. l. 18). Į šį prašymą Vidaus reikalų ministerija atsakė pareiškėjui 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. 1D-446 (11), kad išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo (b. l. 16–17).

Nagrinėdamas administracinę bylą teismas atsižvelgė į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies (2010 m. vasario 11 d. įstatymo Nr. XI-680, 2010 m. spalio 26 d. įstatymo Nr. XI-1072 redakcijos) nuostatas, į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., bei tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo inter alia pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas, gi valstybinės pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį suvaržė pareiškėjo konstitucinę teisę gauti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą valstybinę pensiją nepaisant to, kad jis dirbo tam tikrą darbą, ir ši teisė turi būti ginama. Iš atsakovo pateiktos pažymos (b. l. 19) teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio mėn. buvo priskaičiuota iš viso 17084,90 Lt pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuotos valstybinės pensijos, o nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 10574,40 Lt pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį perskaičiuotos valstybinės pensijos. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad valstybinės pensijos nepriemoka sudaro 6510,50 Lt, kurie priteistini pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės.

IV.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija 2013 m. spalio 29 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą: 1) atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu; 2) pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013, sumažinant pareiškėjui priteistą sumą iki 5046,08 Lt; 3) sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 vykdymą.

Prašymas grindžiamas tuo, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime buvo padaryta skaičiavimo klaida, priteisiant pareiškėjui 6510,50 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, nors priklausė 5046,08 Lt. Anot atsakovo, teismas, priteisdamas pareiškėjui jam paskirtos valstybinės pensijos, kuri teisėtai buvo sumažinta pagal Konstitucijai neprieštaraujantį Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, ir realiai išmokėtos (papildomai pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, sumažintos) valstybinės pensijos sumų skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio mėn., padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Teismui pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 7 d. pažymos Nr. 11PP(P)-141 apie pensijos dydį 3 stulpelyje (perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį) dvejomis žvaigždutėmis pažymėtos sumos (už 2012 m. rugsėjo–lapkričio mėnesius) buvo realiai išmokėtos, nes valstybinė pensija už tuos mėnesius pareiškėjui nebeperskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Dėl nurodytų aplinkybių žvaigždutėmis pažymėtas sumas teismas turėjo atimti iš pareiškėjui priteistinos valstybės pensijos nepriemokos. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas, aptartu būdu priteisdamas sumas, pažeidė Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalis ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Pirmosios instancijos teismo procesinis dokumentas įsiteisėja pasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui, jei jis nebuvo apskųstas (ABTĮ 96 str. 1 d.), apeliacinės instancijos teismo – nuo priėmimo dienos (ABTĮ 96 str. 3 d., 152 str.). Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 51–58).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 6510,50 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2013 m. spalio 1 d., t. y. pasibaigus ABTĮ 127 straipsnio 14 dalyje nustatytam 14 dienų apeliacinio apskundimo terminui (ABTĮ 96 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 buvo paskelbtas 2013 m. rugsėjo 16 d. (b. l. 47–53). Iš bylos dokumentų (b. l. 55) ir LITEKO duomenų matyti, kad sprendimo nuorašas tą pačią dieną, t. y. 2013 m. rugsėjo 16 d., buvo išsiųstas atsakovui Vidaus reikalų ministerijai per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (toliau – ir EPP) sistemą. Remiantis ABTĮ 75 straipsnio 8 dalimi (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-73 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 1 d.), šiame įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka įteikiant dalyvaujančiam byloje asmeniui procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo dalyvaujančiam byloje asmeniui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena. Vadovaujantis paminėta įstatymo norma laikytina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas buvo įteiktas atsakovui 2013 m. rugsėjo 17 d. Taigi, nors atsakovas prašyme atnaujinti bylos procesą teigia, kad jis apie teismo neva padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą sužinojo tik 2013 m. spalio 24 d. per EPP gavęs įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 nuorašą, tačiau anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas galėjo ir turėjo susipažinti su skundžiamu teismo sprendimu anksčiau, tai yra jau 2013 m. rugsėjo 17 d. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu buvo pateiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. spalio 29 d. (b. l. 62–63), todėl pagrįstai konstatuotina, kad atsakovas nepraleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino tokiam prašymui paduoti.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija prašo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, teigdamas, jog teismas, skundžiamame sprendime priteisdamas pareiškėjui 6510,50 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį vietoj priklausančios 5046,08 Lt, padarė esminį materialinės teisės normų (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalių, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies) pažeidimą.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Kaip matyti iš šios normos formuluotės, administracinės bylos procesas nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik nustačius materialinės teisės normos (-ų) pažeidimą ją (jas) taikant.

Dėl atsakovo nurodytų materialinės teisės normų, kurias neva pažeidė pirmosios instancijos teismas pažymėtina, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio nuostatos ginčo atveju nebuvo ir neturėjo būti taikytos. Taigi šios įstatymo normos pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, kuris numato paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas šią įstatymo normą, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, faktiškai nurodo galimą skaičiavimo klaidą, kuri galėjo būti padaryta nustatant (apskaičiuojant) pareiškėjui priteistiną valstybinės pensijos nepriemoką. Iš prašyme atnaujinti procesą išdėstytų argumentų matyti, kad Vidaus reikalų ministerija nesutinka su tuo, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino į bylą pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 7 d. pažymos Nr. 11PP(P)-141 duomenis, kuriais remdamasis teismas nustatė konkrečią pareiškėjui priteistina valstybinės pensijos nepriemokos sumą. Taigi pensijos nepriemokos skaičiavimo klaida galėjo būti padaryta vertinant pateiktus į bylą įrodymus, t. y. taikant procesinės teisės normas. Procesinės teisės normų netinkamas taikymas nėra pagrindas atnaujinti procesą taikant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Jokių kitų materialinės teisės normų, kurias neva pažeidė pirmosios instancijos teismas, atsakovas savo prašyme nenurodė.

Atsakovo prašyme atnaujinti procesą iškelti klausimai dėl pensijos nepriemokos apskaičiavimo galimos klaidos galėjo būti peržiūrėti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovas nesinaudojo teise paduoti apeliacinį skundą ir, esant pagrindui, teise paduoti prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą. Proceso atnaujinimas, kaip minėta pirmiau, yra ypatinga administracinės bylos proceso stadija, kuri yra galima tik įstatyme numatytais pagrindais ir iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo apeliacine tvarka pagrindų ir tikslų. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų aukščiau įvardytiems proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei leistų nepagrįstai sumenkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo galią. Be to, kaip minėta, administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas tik griežtai laikantis įstatymo nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos. Tačiau pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04).

Remiantis nurodytais motyvais, atsakovo Vidaus reikalų ministerijos prašymas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 laikytinas nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl to atmestinas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Atsisakius atnaujinti procesą, kartu netenkintinas ir atsakovo prašymas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 vykdymo sustabdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Nutartis neskundžiama.