Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Jūratės Varanauskaitės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. K. S., N. S. B. ir jų nepilnamečio vaiko R. S. B., atstovaujamo pagal įstatymą tėvų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. K. S., N. S. B. ir jų nepilnamečio vaiko R. S. B., atstovaujamo pagal įstatymą tėvų, skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Pareiškėjai nesutikimą su Sprendimu grindžia netinkamu situacijos, susidariusios jų kilmės šalyje, įvertinimu, esamos pareiškėjų gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematikos neištyrimu. Vertindamas apklausos metu išryškėjusių faktinių aplinkybių trūkumų visumą, atsakovas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjų individualios savybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio.

9. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyti pareigūnų. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjams (išskyrus nepilnametį pareiškėją) pagrįstai nustatyti maksimalūs 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpiai, kurie vertintini kaip proporcingi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

II.

15. Vadovaudamasis bylos duomenimis, teismas nurodė, kad smurtas prieš (duomenys neskelbtini) tęsėsi ir po S. H. režimo žlugimo iki 2014 m. (duomenys neskelbtini) pradėtų išpuolių. 2014 m. rugpjūčio mėn. (duomenys neskelbtini) guberniją užėmė (duomenys neskelbtini). Netrukus pasirodė pranešimų apie žiaurumus, įvykdytus prieš (duomenys neskelbtini). 2017 m. gruodžio mėn. buvo paskelbta apie (duomenys neskelbtini) karinį pralaimėjimą, dėl ko žymiai sumažėjo grupės operacinis pajėgumas ir ji prarado didžiąją kontroliuojamų teritorijų dalį. Tačiau (duomenys neskelbtini) ir toliau veikia kaip sukilėlių grupė, aktyviai veikianti tuose rajonuose, kur įsitvirtino(duomenys neskelbtini) grupuotės. (duomenys neskelbtini) Konstitucija suteikia religijos ir tikėjimo laisvę visiems žmonėms, įskaitant musulmonus, krikščionis, (duomenys neskelbtini) ir kt. (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir užregistruota vyriausybėje, todėl turi juridines teises. Remiantis EPPB 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, žmogžudystės, turto prievartavimas, savavališki areštai, pagrobimai). Visgi, anot EPPB, ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Teismas, įvertinęs atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, pripažino esant tikimybei, kad pareiškėjai teoriškai galėtų susidurti su Islamo valstybe, persekiojančia (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenis, tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų diskriminavimu, ar asmeniškai su pareiškėjais. Teismo vertinimu, pareiškėjų deklaruojama baimė yra neapibrėžta, o veiksmai, su kuriais jie tariamai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę, nėra individualizuoti.

19. Apskųstame teismo sprendime nurodyta, kad nei pareiškėjų pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, jog prieglobsčio prašytojams grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių. Nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjams gresia pavojus dėl beatodairiško smurto kilmės valstybėje. Pareiškėjai neįrodė, kad tarp jų nurodomos padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pareiškėjams pabėgėlių statuso.

20. Teismo vertinimu, pagal byloje surinktus duomenis, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Duomenų, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jiems gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjų skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento Sprendime padarytos išvados pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjams papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

21. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas su pareiškėja praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, kad Departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui ir pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Kadangi pirmosios instancijos teismas pakeitė ginčijamo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinęs šį terminą iki dvejų metų, teismas nustatė būtinybę pakeisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III.

25. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad smurto ir kankinimų grėsmė pareiškėjų kilmės valstybėje yra padidėjusi ir pareiškėjų teiginiai bei nuogąstavimai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu vykdomi veiksmai gali būti prilyginami kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, kas sąlygoja papildomos apsaugos suteikimo poreikį.

26. Byloje duotus pareiškėjų parodymus patvirtina ir Migracijos departamento tyrime užfiksuoti aspektai: „Pew Research Center” vykdomas pasaulinių religijų tyrimas, pagal kurį (duomenys neskelbtini) nuo 2007 m. buvo išplitęs religinis priešiškumas, įskaitant išpuolius prieš religines mažumas. Vyriausybės pajėgos po (duomenys neskelbtini) įvykdyto genocido nesugebėjo apsaugoti (duomenys neskelbtini) nuo kitų grupuočių prievartos. Pareiškėjai priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, o Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti, kad pareiškėjams dėl jų religijos gresia reali individuali grėsmė gyvybei. Kadangi pareiškėjams kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jiems turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jie atitinka minėtas įstatymo nuostatas.

29. Anot pareiškėjų, kilmės šalies informacija patvirtina, kad prieglobsčio prašytojų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija. Pareiškėjų gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė.

31. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

35. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojams tikimybės. Nenustačius pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Vertinant pareiškėjų individualias savybes ir tai, kad jų kilmės valstybėje, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

37. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

38. EPPB 2021 m. ataskaita grįsta duomenimis, surinktais iki 2020 m. spalio mėn., taigi apeliacinio skundo rengimo metu informacija yra mažiausiai 10 mėnesių senumo, tačiau pareiškėjai nepateikė byloje duomenų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, jog saugumo situacija per 10 mėnesių laikotarpį pasikeitė tiek, kad pareiškėjus grąžinus į kilmės teritoriją, egzistuotų reali grėsmė jiems patirti rimtą žalą. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad patys pareiškėjai nurodė, jog individualių grėsmių kilmės valstybėje jiems nekyla.

39. Anot atsakovo, pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl EPPB įsteigimo nuostatas vienas iš organizacijos tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Taigi, EPPB 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Migracijos departamentas, tiek teismas. Be to, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Pareiškėjai naujesnės patikimos informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas, nepateikė.

40. Migracijos departamento vertinimu, skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė.

41. Pilnamečiams pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

42. Nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės išvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo Baltarusijoje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

43. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjai nenurodo.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

45. Apeliaciniame skunde akcentuojama pareiškėjų teisė būti tiesiogiai išklausytiems. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisė pareiškėjams buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme ir sąlygoti išimties iš bendros taisyklės apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka taikymo. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

V.

46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, pripažinęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jiems pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

49. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

50. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

51. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

52. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

54. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

55. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

56. Teisėjų kolegija dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

57. Minėta, kad pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė baime būti persekiojamiems ir diskriminuojamiems kilmės valstybėje dėl jų priklausomumo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat akcentavo baimę grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl grasinimų, vykdomų pareiškėjos (žmonos) giminės.

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) Respublikoje) tyrimą, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjai priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei. Įvertinus pareiškėjų nurodytus motyvus dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo, padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojų baimę. Vertinant prieglobsčio prašytojų situaciją nustatyta, kad jie baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su kolektyvine, o ne asmenine, grėsme. Pareiškėjai teigė, kad kilmės šalį paliko dėl (duomenys neskelbtini) keliamos grėsmės (duomenys neskelbtini) bendruomenei, kuriai jie priklauso, dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jų saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą, dėl išpažįstamo tikėjimo jie negali rasti darbo, yra diskriminuojami. Migracijos departamentas vertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjai priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę ne visi asmenys susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Pareiškėjai nedetalizavo jiems individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jie tariamai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę, prašymą grindė hipotetiniais teiginiais. Pareiškėjai apklausos metu nenurodė, kad būtų tiesiogiai susidūrę su persekiojimo ar kitais neigiamais veiksmais. Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjams gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar pareiškėjų grįžimo į kilmės šalį atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jiems galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

59. Paaiškindami savo išvykimo iš kilmės valstybės motyvus, pareiškėjai nurodė ir siekį pagerinti savo gyvenimo sąlygas, pareiškėjos šeimos grasinimus pareiškėjui. Vertindama šias pareiškėjų nurodytas išvykimo priežastis, teisėjų kolegija pažymi, kad saugesnio, geresnio gyvenimo siekis yra suprantamas, tačiau tai negali nulemti tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Analogišką išvadą suponuoja ir pareiškėjo nurodyti faktai apie pareiškėjos šeimos vykdomą persekiojimą dėl santuokos sudarymo be pareiškėjos giminės pritarimo. Pareiškėjo paaiškinimai, kuriais jis grindė savo pasakojimą, nebuvo išsamūs, nepatvirtinti objektyviais duomenimis, todėl nepripažintini patikimais. Pareiškėjas nurodė, kad gyvendami antroje stovykloje, po to, kai jis perspėjo apsaugą apie gaunamus grasinimus, grasintojai į teritoriją nebuvo įleidžiami. Taigi, pareiškėjai turėjo galimybę saugiai gyventi savo kilmės šalyje. Asmenys tą įrodė ir patys, išsikėlę gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą. Nuo 2018 m., kai asmenys susituokė, tariami grasintojai turėjo pakankamai laiko įgyvendinti savo grasinimus, bet to nepadarė. Tačiau pažymėtina, kad nepaisant byloje nustatytų parodymų trūkumų, neatitikimų, pareiškėjo pasakojimas apie patiriamus grasinimus ir baimę savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso pareiškėjams suteikimo, kadangi persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Tokiu atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti asmenims apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), asmenys nepateikė.

60. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas nevertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, kadangi pareiškėjai iš esmės atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų susirėmimai), jų nesiedami su individualia situacija, nenurodydami, kada būtent pareiškėjai susidūrė su grėsme, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus. Aplinkybę, kad Islamo valstybės grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė Sprendime, įvertinęs situaciją pareiškėjų kilmės šalyje.

61. Nors (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjų kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami jų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Dėl šios priežasties atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų, o pareiškėjų nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjai teigia, kad atsakovas rėmėsi sena bei neaktualia informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino 2021 m. EPPB ataskaitą, o pareiškėjai 2021 m. išvyko iš kilmės šalies, 2021 m. liepos 16 d. buvo sulaikyti neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos sieną. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

63. Nors pareiškėja yra moteris, o jos vaikas nepilnametis, todėl jie, apeliantų teigimu, priskiriami padidintos rizikos grupei, tačiau įvertinus pareiškėjų pasakojimą bei atsakovo surinktus įrodymus apie kilmės valstybę, nėra jokio pagrindo spręsti, kad jie turi būti priskirti šiai grupei, atitinkamai vertinti, jog jie gali susidurti su persekiojimo grėsme. Pareiškėja nėra vieniša moteris, o jos vaikas nėra nelydimas nepilnametis, be to, pareiškėja nenurodė nei vieno jos atžvilgiu įvykdyto EPPB ataskaitoje nurodyto pažeidimo, dėl kurio būtų galima vertinti, kad ji gali susidurti su padidinta persekiojimo rizika.

64. Pilnamečiai pareiškėjai nei prašyme suteikti prieglobstį, nei Migracijos departamente apklausų metu, nei teismo posėdyje nenurodė jokių individualių aplinkybių, susijusių tik su jų nepilnamečiais vaikais. Todėl nepilnametis vaikas pagrįstai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos (tėvų elgesys jo išvykimui yra lemiamas).

65. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijamas Migracijos departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų E. K. S. N. S. B. ir jų nepilnamečio vaiko R. S. B., atstovaujamo pagal įstatymą tėvų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.