- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-14
- Bylos Nr.
- e2A-1229-614/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10721-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Eglė Surgailienė, Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybei ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“
- Ieškovas
- A. N.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. patikslintą ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl pažeistų teisių – teisės privatizuoti patalpą lengvatinėmis sąlygomis gynimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje – A. N..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. N. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovus Vilniaus miesto savivaldybę, atstovaujamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir savivaldybės įmonę (toliau – SĮ) Vilniaus miesto būstas, parduoti ieškovo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-21334-934/2018 (paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1005-866/2019) pagrindu privatizuojamą butą, su rūsiu, plane pažymėtu indeksu R-14, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami); adresu (duomenys neskelbiami), laikantis nuostatos, kad jo pardavimo ieškovui kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, ir kuri yra apskaičiuota šioje civilinėje byloje atliktu ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. IK-9/2021, t. y. už 936 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad SĮ Vilniaus miesto būstas ir ieškovas 2017 m. birželio 28 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbiami), nuomos sutartį. Nuomos sutartis ilgą laiką nebuvo sudaryta dėl Vilniaus miesto savivaldybės ir SĮ Vilniaus miesto būstas veiksmų. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-723-577/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-62/2014 buvo pripažinta ieškovo šeimos teisė į ginčo buto nuomą. Pagal ginčo santykiams taikytiną galiojusį Butų privatizavimo įstatymą tik įteisinus nuomos santykius ieškovas kaip nuomininkas įgijo teisę privatizuoti butą. Nurodo, kad Savivaldybei priėmus 1995 m. kovo 23 d. potvarkį Nr. 762V, kuriuo buvo nuspręsta išnuomoti ieškovui ginčo butą, prasidėjo ginčai dėl šio potvarkio teisėtumo. Ginčai buvo baigti tik 2001 m. birželio 20 d. Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria aukščiau minėtas potvarkis buvo pripažintas galiojančiu. Nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-21334-934/2018 (paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1005-866/2019) ieškovui pripažinta teisė privatizuoti butą (duomenys neskelbiami), Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Ieškovas kreipėsi į atsakovus, prašydamas leisti privatizuoti ginčo butą paminėto teismo sprendimo pagrindu. Buvo atliktas buto vertinimas ir pagal turto vertinimo ataskaitą buto su rūsiu kaina vertinimo dienai yra 182 000 (rinkos kaina): 1,885 (kainų pokyčių koeficientas)= 96 551,72 Eur + 146,39 Eur (vertinimo išlaidos) = 96 698,11 Eur. Ieškovas, nesutikdamas su tokiu buto įkainavimu, pakartotinai kreipėsi į atsakovus, prašydamas perkainoti butą, įvertinant, kad mažiausiai 30 % namo vertės sukurta gyventojų lėšomis, be to, namo (duomenys neskelbiami), gyventojai, prieš ieškovą gavę teisę privatizuoti butus lengvatinėmis sąlygomis, už butus, po oficialaus jų įkainavimo (kurio butų pirkėjai neginčijo), sumokėjo daugiau nei 10 kartų žemesnę kainą. SĮ Vilniaus miesto būstas 2020 m. kovo 26 d. raštu nurodė, kad perkainoti buto teisinio pagrindo nėra, nes tokia įkainavimo tvarka yra patvirtinta įstatymu. Galutiniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinus ieškovui ir jo šeimai teisę privatizuoti ginčo butą Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, buvo apskaičiuota galutinė buto privatizavimo kaina - 96 698,11 Eur. Visi (duomenys neskelbiami) butai buvo privatizuojami tik po to, kai teismai pripažino jų nuomininkams teisę privatizuoti butus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teismų sprendimais visiems butus privatizuojantiems asmenims buvo suteikta vienoda daiktinė teisė privatizuoti butus lengvatinėmis sąlygomis. Palyginus tame pačiame (duomenys neskelbiami) name Vilniaus savivaldybės parduotų 2015-2016 m. butų Nr.4, Nr. 5 kainas ir 2020 m. įkainoto buto pardavimo kainą, nors visi butai parduodami teismų sprendimų pagrindu, pripažinus nuomininkams teisę butus privatizuoti lengvatinėmis kainomis Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir tvarka, įkainavimo skirtumas išaugo daugiau nei dešimteriopai. Toks tuo pačiu pagrindu privatizuojamų butų kainos skirtumas atsirado dėl Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo pakeitimo. Lietuvos Respublikos Seimas, nustatęs šį neatitikimą, įstatymu Nr. XIII-3147 (įsigaliojo 2020 m. liepos 2 d., t. y. jau po ieškinio pateikimo) įtvirtino nuostatą, kad esant teismo sprendimui Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, t. y. iš esmės gražino iki pakeitimo buvusią įstatymo redakciją. Įstatymo pakeitimas, lėmęs, kad buto, privatizuojamo Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, kaina išaugo daugiau nei 10 kartų, buvo vėl pakeistas, tuo įtvirtinant Konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pažymėtina, kad asmenims ir šeimoms, dėl kurių savivaldybės taryba iki įstatymo Nr. XIII-3147 įsigaliojimo (2020 m. liepos 2 d.) priėmė sprendimą parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, taikomos įstatymo Nr. XIII-3147 1 straipsnyje išdėstytos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatos. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir teismui įpareigojus, SĮ Vilniaus miesto būstas, Vilniaus miesto savivaldybės įgaliota valdyti ir tvarkyti visą savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą, atliko viešą pirkimą ginčo buto vertei nustatyti, suformuluodama užduotį - nustatyti retrospektyvią ginčo buto rinkos vertę 1998 m. liepos m. 1 d. Pagal SĮ Vilniaus miesto būstas suformuluotą užduotį turto vertintoja I. Z. atliko ginčo buto vertinimą ir parengė ginčo buto vertinimo ataskaitą Nr. 20-N11-18, kurioje nustatė, kad buto rinkos vertė 1998 m. liepos m. 1 d. yra 29 000 Eur. Apklausta posėdyje, turto vertintoja I. Z. patvirtino, kad nustatinėjo ginčo buto rinkos vertę aktualiai datai, bet ne privatizavimo kainą, kaip reikalauja aktuali Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies redakcija. Ieškovo prašymu teismas 2021 m. birželio 9 d. nutartimi paskyrė ekspertizę. Ekspertė I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės akte Nr. IK-9/2021 nurodė, kad ginčo buto vertė pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą 1998 m. liepos 1 d., nuosavybės teisės perleidimui už kainą, kuri galėjo būti apskaičiuota Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (Nr. I-1374, 1991-05-28) nustatyta tvarka ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, yra 936 Eur. Butų privatizavimo taisyklių 7 punkte buvo nurodyta privatizuojamų objektų (tarp jų – gyvenamojo namo, butų, jų priklausinių) įkainojimo tvarka, nesiejant butų pardavimo kainų su rinkos kainomis. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, atsižvelgiant į privatizavimo proceso pobūdį, paskirtį ir specifiką, teismams suteikta teisė pripažinti asmeniui teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, jei privatizavimo procedūros buvo pradėtos laiku ir nebuvo užbaigtos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo asmens valios (kas atsitiko ir ieškovo atveju). T.y., suteikta teisė teismine tvarka apginti Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-394/2002; Nr. 3K-3-1407/2002; Nr. 3K-3-426/2007; kt.). Ieškovas nurodė, kad teisminė praktika buvo suformuota atsižvelgiant į tai, kad nemaža dalis Lietuvos gyventojų dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių, išreiškę norą privatizuoti butus, procedūros užbaigti nesuspėjo. Nežiūrint to, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas aiškiai suformulavo reikalavimą apskaičiuoti parduodamo būsto kainą taip, kad ji neviršytų tos, kuri galėjo būti nustatyta, galiojant Butų privatizacijos įstatymui, t. y. nesiejant privatizuojamo buto kainos su buvusia ar esama rinkos kaina, atsakovai ir toliau laikosi nuostatos, kad, nustatant ginčo buto kainą, privalu vadovautis buvusiomis rinkos, bet ne privatizavimo kainomis. Atsakovai įpareigotini vykdyti įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-21334-934/2018, privatizuojamo buto pardavimo kainą vadovautųsi nustatant buto privatizavimo, bet ne laisvos rinkos kaina. Ieškovas 2022 m. sausio 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ginčo išsprendimui taikytina Įstatymo 25 str. redakcija, patvirtinta 2020 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIII-3147.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. pasikeitė Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalis, tad ieškovas neturi teisės reikalauti, kad atsakovas parduotų (leistų privatizuoti) ginčo butą pagal negaliojančią įstatymo nuostatą. Nurodė, kad ginčo buto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. „Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas kaina, kuri nustatoma pagal rinkos vertę, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir kuri mažinama remiantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, palyginti su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis. Šioje dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota kaina papildomai mažinama 50 procentų“. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 26 straipsnis imperatyviai numato, kas ir kaip nustato pagal šio įstatymo 25 straipsnį parduodamo turto vertę (Turto ir verslo vertinimo metodika, turto vertinimo įmonės (turto vertintojai). Nurodė, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad ginčo buto privatizavimo kaina būtų skaičiuojama remiantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu, Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. I-1394 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ (abu neteko galios 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033 LR Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo papildymo 13 str., 14 ir 18 str. pakeitimo ir Butų privatizavimo įstatymo bei LR Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimo „Dėl LR Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo pripažinimo netekusiais galios) ir Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 “Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos” (neteko galios LR Vyriausybės 2001-08-06 nutarimu Nr. 967), nors, kaip ieškinyje teigia ieškovas, būtent šiais dokumentais remiantis buvo apskaičiuojama privatizuojamų butų kaina iki 1998 m. liepos 1 d.. Taip pat pažymėtina, kad LR Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. 1013 „Dėl savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažintas netekusiu galios su visais pakeitimais ir papildymais LR Vyriausybės 2015 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 318. Vadovautis jais atsakovės neturi pagrindo, kadangi minėti teisės aktai yra netekę galios, o parduodamo savivaldybės būsto vertė nustatoma remiantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu. Nurodė, kad atsakovė SĮ „Vilnius miesto būstas“ organizavo ginčo buto kainos nustatymą pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, kad jos užsakymu UAB „Apus turtas“ atliko ginčo buto vertinimą ir pateikė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 22/075 NT, pagal kurią ginčo buto su rūsiu rinkos vertė nustatyta lyginamuoju metodu turto vertinimo dieną (2022 m. sausio 6 d.) yra 215 000 Eur. Atsakovė, atsižvelgdama į Lietuvos statistikos departamento pateiktus duomenis (gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokytis 2021 m. lapkričio mėn, palyginti su 1998 m. birželio mėn. padidėjo 111,1 proc., taigi kainų indeksas 100+111,1=211,1, koeficientas – 211,1:100=2,111, buto pardavimo kaina, pritaikius koeficientą yra: 215 000:2,111=101 847,47, buto pardavimo kaina, papildomai mažinant 50 proc. yra 50 923,74) apskaičiavo buto pardavimo kainą, kuri pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą yra 50 923,74 Eur be vertinimo išlaidų. Atsakovė pažymėjo, kad būtina atsižvelgti į LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio įtvirtintus principus.
3. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ji nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių subjektas ir neturi nei teisių, nei pareigų atsakyti pagal minėtą ieškinio reikalavimą, dėl ko yra netinkamas atsakovas dalyje dėl reikalavimo dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų pardavimo (CPK 45 str.). Pagal SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-130, 8.4 ir 9.14 punktus SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsakinga už turto pirkimų–pardavimo sutarčių organizavimo procesą, išskyrus šio turto perleidimą. Šios funkcijos Vilniaus miesto savivaldybė nėra perleidusi turto patikėtiniui. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos buvo perduotos patikėjimo teise valdyti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (CK 4.106 straipsnio 1 dalis, 4.107 straipsnio 1 dalis, 4.109 straipsnis). Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos. Nurodė, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. pasikeitė Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalis. Parduodant savivaldybei nuosavybės teise priklausančius butus, privaloma vadovautis galiojančiais teisės aktais ir jų reikalavimais. Tenkinus ieškovo reikalavimą, buto vertė būtų nustatyta remiantis nebegaliojančia Įstatymo nuostata. Teigia, kad ji užsakė buto vertinimą, kad UAB ,,Apus turtas“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 22/075 NT patvirtina, kad ginčo buto rinkos vertė vertinimo dieną (2022 m. sausio 6 d.) yra 215 000 Eur, kad, pritaikius Gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų indeksą, ir papildomai mažinant 50 procentų, buto pardavimo kaina, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, yra 50 923,74 Eur (be buto vertinimo išlaidų). Nurodė, kad jokie teisės aktai neįpareigoja Vilniaus miesto savivaldybės patalpų parduoti. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnyje numatyta Vilniaus miesto savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti gyvenamąsias patalpas. Vilniaus miesto savivaldybė, kaip tam tikro turto savininkė, vadovaudamasi CK 4.37 straipsniu bei CK 6.156 straipsniu, turi teisę savo nuožiūra nuspręsti, ar leisti asmeniui privatizuoti jai nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Be to, būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintus principus. Pagal Įstatymo 29 straipsnį, lėšos, gautos pardavus savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus pagal šiame įstatyme nurodytas sąlygas, pervedamos į savivaldybės biudžetą ir naudojamos socialinio būsto fondo plėtrai, atskaičius su savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų vertės nustatymu susijusias išlaidas. Pardavus Butą už ieškovo reikalaujamą kainą, paskaičiuotą pagal jau nebegaliojantį teisinį reglamentavimą, ir kuri nuo kainos, už kurią butas galėtų būti parduotas pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, skiriasi keliasdešimt kartų, būtų pažeisti savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo principai bei viešasis interesas. Savivaldybė gautų ženkliai mažesnę sumą pinigų, naudotinų socialinių būstų plėtrai (Vilniaus mieste šių būstų paklausa gerokai viršija paklausą), nei turėtų gauti pagal šiuo metu galiojančią Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatą. Nurodė, kad bus atliekami namo (duomenys neskelbiami), stogo ir kritulių nuvedimo sistemos remonto / atstatymo darbai. Darbų kaina sudaro 78 593,14 Eur. Vilniaus miesto savivaldybė, kaip gyvenamųjų patalpų minėtame name savininkė, turės investuoti dideles lėšas šiems darbams apmokėti. Įpareigojimas parduoti šiame name esantį butą už ženkliai žemesnę, nei šiuo metu numato galimybę Įstatymas kainą, pažeistų Vilniaus miesto savivaldybės kaip turto savininkės teises, savivaldybė būtų priversta neracionaliai naudoti finansines lėšas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 11 d. sprendimu nusprendė ieškovo ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei tenkinti ir įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę, atstovaujamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, parduoti ieškovo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-21334-934/2018 (paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1005-866/2019) pagrindu privatizuojamą butą, su rūsiu, plane pažymėtu indeksu R-14, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami); adresu (duomenys neskelbiami), laikantis nuostatos, kad jo pardavimo ieškovui kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, ir kuri yra apskaičiuota šioje civilinėje byloje atliktu ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. IK-9/2021, t.y. už 936 Eur (devynis šimtus trisdešimt šešis eurus); ieškinį atsakovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ atžvilgiu atmesti; priteisti ieškovui A. N. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 5 925 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad byloje kilo klausimas dėl buto pardavimo kainos, kai ieškovui teismo sprendimu buvo pripažinta teisė jį privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-21334-934/2018 nusprendė pripažinti ieškovui A. N. teisę privatizuoti butą, adresu (duomenys neskelbiami), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą – lengvatinėmis sąlygomis. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1005-866/2019 nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
6. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo 30 punkte padarė išvadą, kad „ieškovas pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo įgijęs ir pradėjęs įgyvendinti pagal šį įstatymą teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbiami), ir ši jo teisė nebuvo realizuota ne dėl jo kaltės, todėl yra pagrindas pripažinti ieškovui teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbiami), laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas)“.
7. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimo yra nustatyta ieškovo teisės privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, o sprendimo motyvuose nurodyta, kaip ta kaina turi būti apskaičiuota. Dėl nurodytos priežasties teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovių argumentais, kad byloje taikytina pati naujausia įstatymo redakcija, numatanti kitokį buto kainos apskaičiavimą (t.y. pagal rinkos vertę, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir kuri mažinama remiantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, palyginti su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis; ši kaina dar papildomai mažinama 50 procentų).
8. Įvertinęs, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažinta ieškovo teisė ginčo butą privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, o sprendimo motyvuose nukreipiama į sąlygą, kaip ta lengvatinė tvarka realizuotina, t. y. kaip apskaičiuotina ta kaina, o apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, taip pat nepasisakė dėl sprendimo 30 punkte padarytos išvados, teismas nurodė, kad neturi pagrindo spręsti, kad, apskaičiuojant ginčo buto kainą, turi būti remiamasi šio teismo sprendimo priėmimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Pažymėjo, kad byloje buvo skirta ekspertizė. Iš ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės akto Nr. IK-9/2021 išvados matyti, kad ginčo buto vertė pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą 1998 m. liepos 1 d., nuosavybės teisės perleidimui už kainą, kuri galėjo būti apskaičiuota Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (Nr. I-1374, 1991 m. gegužės 28 d.) nustatyta tvarka ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, yra 936 Eur.
9. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktoje turto vertintojos I. Z. ginčo buto vertinimo ataskaitoje Nr. 20-N11-18 nurodyta, kad buto rinkos vertė 1998 m. liepos m. 1 d. yra 29 000 Eur, tačiau teismo posėdžio metu I. Z. patvirtino, kad nustatė rinkos ginčo buto rinkos vertę, kad iš esmės buto vertė nebuvo nustatyta pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Dėl nurodytos priežasties teismas sprendė, kad neturi pagrindo šia ataskaita ir joje nurodyta buto kaina remtis byloje, o taip pat neturi pagrindo remtis UAB „Apus turtas“ buto vertinimu, kadangi jis atliktas 2022 m. sausio 6 d. ir neatitinka įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos lengvatinės buto kainos nustatymo tvarkos.
10. Atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad buto pardavimo kaina neturi būti didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad į bylą pateiktas ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktas Nr. IK-9/2021 dėl ginčo buto kainos paskaičiavimo būtent tokiomis sąlygomis, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys iki ieškinio pareiškimo ir bylos nagrinėjimo metu nesusitarė dėl ginčo buto kainos ir jos apskaičiavimo, teismas sprendė, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, įpareigotina parduoti ieškovo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-21334-934/2018 (paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1005-866/2019) pagrindu privatizuojamą butą, su rūsiu, plane pažymėtu indeksu R-14, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami); adresu (duomenys neskelbiami), laikantis nuostatos, kad jo pardavimo ieškovui kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, ir kuri yra apskaičiuota šioje civilinėje byloje atliktu ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. IK-9/2021, t.y. už 936 Eur.
11. Įvertinęs ieškinio reikalavimą, teismas sprendė, kad ieškovas ieškinį atsakovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuri yra tik jai patikėjimo teise perduoto turto patikėtinė (SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-130 15 p., Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto), pareiškė kaip netinkamai atsakovei, todėl vien šiuo pagrindu ieškinys atsakovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atmestinas kaip nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 11 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo tenkintas Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. N. ieškinį atmesti. Nurodė, kad:
12.1. pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo 30 punktu, kuriame teismas padarė išvadą, “kad ieškovas pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo įgijęs ir pradėjęs įgyvendinti pagal šį įstatymą teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbiami), ir ši jo teisė nebuvo realizuota ne dėl jo kaltės, todėl yra pagrindas pripažinti ieškovui teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbiami), laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas)”, nepagrįstai sprendė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad buto pardavimo kaina neturi būti didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas tokias neteisingas ir nepagrįstas išvadas padarė ir priėmė neteisėtą sprendimą, kadangi netinkamai, neišsamiai, nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė CPK 176, 177 ir 185 straipsniuose įtvitrintas nuostatas. Taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatas;
12.2. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomas tuo metu galiojęs įstatymas, kuriuo teismas ir privalėjo vadovavautis. Todėl darytina išvada, jog tai nėra pagrindu skundžiamame 2022 m. vasario 11 d. sprendime pirmosios instancijos teismui teigti, kad įsiteisėjusio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo motyvuose nurodyta, kaip turi būti apskaičiuota privatizuojamo buto kaina ir, kad netgi pasikeitus tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatai, šioje byloje, kurioje ginčas kilęs dėl ginčo buto kainos, negali būti taikoma pati naujausia įstatymo redakcija, numatanti kitokį buto kainos apskaičiavimą;
12.3. pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia, kad civiliniai įstatymai negalioja atgal, taip pat tai, kad netekę galios įstatymai ir kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Vadinasi, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti tame įstatyme nurodytas teises tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis;
12.4. įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimui (2019 m. liepos 11 d.) ir ieškovui pateikus prašymą (2019 m. rugpjūčio 5 d.) privatizuoti ginčo butą pagal teismo sprendimą, jo kaina buvo paskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.) 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame buvo nustatyta, kad Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ją mažinant vadovaujantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, lyginant su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą;
12.5. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad parduodamo savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų vertę, vadovaudamosi (vadovaudamiesi) Turto ir verslo vertinimo metodika, patvirtinta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, nustato viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodyta tvarka parinktos turto vertinimo įmonės (turto vertintojai). Taigi, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 26 straipsnis imperatyviai numato kas ir kaip nustato pagal šio įstatymo 25 straipsnį parduodamo turto vertę;
12.6. ginčo buto kaina buvo paskaičiuota pagal galiojusią Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakciją ir remiantis šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, ginčo buto vertę nustatė UAB „Apus turtas“ turto vertintojas. Todėl laikytina, kad nustatyta buto (duomenys neskelbiami), kaina buvo pagrįsta, kadangi paskaičiuota pagal galiojantį teisinį reglamentavimą;
12.7. jau vykstant procesui šioje civilinėje byloje, buvo priimtas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 25 straipsnio pakeitimo įstatymas (2020 m. birželio 25 d Nr. XIII-3147, įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 2 d.), kuriuo nuspręsta 25 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją ”;
12.8. teismui 2020 m. rugpjūčio 24 d. protokoline nutartimi įpareigojus atsakovę SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikti duomenis apie ginčo buto (duomenys neskelbiami), privatizavimo kainą pagal pakeistą teisinį reglamentavimą, atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2020 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 1.355-20/4838 teismui pateikė UAB ,,Giantus vertinimas“ ginčo buto vertinimo ataskaitą Nr. 20-N11-18, kuria nustatyta, kad buto (duomenys neskelbiami), rinkos vertė 1998 m. birželio 30 d. yra 29 000 Eur;
Atsiliepimas
12.9. teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartimi šioje civilinėje byloje buvo paskirta ekspertizė, kurią pavesta atlikti ekspertei I. K.. Vykdydama minėtą teismo nutartį, teismo ekspertė I.K. parengė Nekilnojamojo turto ekspertizės aktą Nr. IK-9/2021. Ekspertė nustatė, kad “66,11 kv. m bendro ploto su rūsiu 4,27 kv. m, plane pažymėtu R-14, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami), nustatyta vertė pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą 1998 m. liepos 1 d., nuosavybės teisės perleidimui už kainą, kuri galėjo būti apskaičiuota Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (Nr. I-1374, 1991-05-28) nustatyta tvarka ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją yra 936 (devyni šimtai trisdešimt šeši) eurai.”;
12.10. 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią „Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas kaina, kuri nustatoma pagal rinkos vertę, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir kuri mažinama remiantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, palyginti su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis. Šioje dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota kaina papildomai mažinama 50 procentų.“;
12.11. buto (duomenys neskelbiami), pardavimo kaina turėtų būti nustatoma pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą (ginčo butui nustatyta kaina pagal galiojantį teisinį reglamentavimą yra 50 923,74 Eur). Ieškovui su nustatyta kaina pagal šiuo metu galiojančią Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalį nesutinkant, teismas skundžiamu sprendimu jo ieškinį turėjo atmesti;
12.12. visos ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nepagrįstai buvo priteistos iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės. Ieškovo nurodytos 5 925 Eur bylinėjimosi išlaidos laikytinos nepagrįstomis, tokio dydžio, kaip nurodyta, jos negalėjo būti priteisiamos. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nesumažino priteistinos bylinėjimosi išlaidų iš Vilniaus miesto savivaldybės sumos, kadangi sprendžiamas ginčas nebuvo toks sudėtingas, kad ieškovui būtų atlyginamos tokios didelės bylinėjimosi išlaidos, 400 Eur išlaidos už konsultacijas, skundo Seimo kontrolieriui parengimą nelaikytinos susijusiomis su bylos nagrinėjimu, todėl iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priteistos nepagrįstai.
13. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą kuriuo prašė skundą tenkinti. Nurodė, kad:
13.1. ginčijamo sprendimo 30 punkte padaryta išvada, kad yra pagrindas pripažinti ieškovui teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbiami), laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kuri, kaip nurodo teismas, padaryta remiantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Taigi sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomas tuo metu galiojęs įstatymas, kuriuo teismas ir privalėjo vadovautis. Sutinka su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išvada, jog tai nėra pagrindas skundžiamame 2022 m. vasario 11 d. sprendime pirmosios instancijos teismui teigti, kad įsiteisėjusio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo motyvuose nurodyta, kaip turi būti apskaičiuota privatizuojamo buto kaina ir, kad netgi pasikeitus tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatai, šioje byloje, kurioje ginčas kilęs dėl ginčo buto kainos, negali būti taikoma pati naujausia įstatymo redakcija, numatanti kitokį buto kainos apskaičiavimą;
13.2. pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia, kad civiliniai įstatymai negalioja atgal, taip pat tai, kad netekę galios įstatymai ir kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Vadinasi, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti tame įstatyme nurodytas teises tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis;
13.3. įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimui (2019 m. liepos 11 d.) ir ieškovui pateikus prašymą (2019 m. rugpjūčio 5 d.) privatizuoti ginčo butą pagal teismo sprendimą, jo kaina buvo paskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.) 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame buvo nustatyta, kad Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ją mažinant vadovaujantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, lyginant su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad parduodamo savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų vertę, vadovaudamosi (vadovaudamiesi) Turto ir verslo vertinimo metodika, patvirtinta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, nustato viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodyta tvarka parinktos turto vertinimo įmonės (turto vertintojai). Taigi, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 26 straipsnis imperatyviai numato kas ir kaip nustato pagal šio įstatymo 25 straipsnį parduodamo turto vertę. Taigi ginčo buto kaina buvo paskaičiuota pagal galiojusią Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakciją ir remiantis šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, ginčo buto vertę nustatė UAB „Apus turtas“ turto vertintojas. Todėl laikytina, kad nustatyta buto (duomenys neskelbiami), kaina buvo pagrįsta, kadangi paskaičiuota pagal galiojantį teisinį reglamentavimą;
13.4. teisminio proceso šioje civilinėje byloje metu buvo priimtas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 25 straipsnio pakeitimo įstatymas (2020 m. birželio 25 d Nr. XIII-3147, įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 2 d.). Teismui įpareigojus SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikti duomenis apie ginčo buto privatizavimo kainą pagal pakeistą teisinį reglamentavimą, atsakovė SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ teismui pateikė UAB ,,Giantus vertinimas“ ginčo buto vertinimo ataskaitą Nr. 20-N11-18, kuria nustatyta, kad vertinamo turto - buto (duomenys neskelbiami), rinkos vertė 1998 m. birželio 30 d. yra 29 000 Eur. Ieškovas su nustatyta kaina nesutinkant buvo paskirta ekspertizė, kurią pavesta atlikti ekspertei I. K.. Vykdydama minėtą teismo nutartį, teismo ekspertė I. K. nustatė, kad ginčo buto nustatyta vertė pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą 1998 m. liepos 1 d., nuosavybės teisės perleidimui už kainą, kuri galėjo būti apskaičiuota Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (Nr. I-1374, 1991-05-28) nustatyta tvarka ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją yra 936 Eur. Nurodė, kjads sutinka su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kad teismas nepagrįstai vadovavosi šia ekspertize;
13.5. pažymėtina, kad 2022 d. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas kaina, kuri nustatoma pagal rinkos vertę, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir kuri mažinama remiantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, palyginti su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis. Šioje dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota kaina papildomai mažinama 50 procentų. Galimybę įsigyti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą esant teismo pripažintai teisei jį privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą numato Įstatymo 25 str. 1 d. 2 p. šiomis sąlygomis: 1) Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas savivaldybės tarybos sprendimu; 2) Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas kaina, kuri nustatoma pagal rinkos vertę, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir kuri mažinama remiantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, palyginti su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis. Šioje dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota kaina papildomai mažinama 50 procentų. Įstatymo 26 straipsnis imperatyviai numato, kas (viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka parinktos turto vertinimo įmonės) ir kaip (vadovaudamiesi Turto ir verslo vertinimo metodika, patvirtinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu) nustato pagal Įstatymo 25 str. parduodamo turto vertę.
13.6. atsižvelgdama į tai, kad pasikeitė teisinis reglamentavimas, SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ užsakė ginčo buto vertinimą. UAB ,,Apus turtas“ atliko Buto vertinimą ir pateikė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 22/075 NT, pagal kurią vertinamo nekilnojamojo turto (buto (duomenys neskelbiami)su rūsiu 4,27 kv. m, plane pažymėtu R-14) rinkos vertė nustatyta lyginamuoju metodu turto vertinimo dieną (2022-01-06) yra 215 000 Eur. Pritaikius Gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų indeksą (gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokytis 2021 m. lapkričio mėn., palyginti su 1998 m. birželio mėn. padidėjo 111,1 proc., taigi kainų indeksas 100+111,1=211,1, koeficientas – 211,1:100=2,111, buto pardavimo kaina, pritaikius koeficientą yra: 215 000:2,111=101 847,47 Eur) ir papildomai mažinant 50 procentų, Buto pardavimo kaina, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, yra 50 923,74 Eur (be ginčo buto vertinimo išlaidų);
13.7. pažymėjo, kad ginčo buto pardavimo kaina turėtų būti nustatoma pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Priešingu atveju būtų suformuota praktika, kada teismas galėtų taikyti tą įstatymo redakciją, kuri yra parankesnė ieškovui;
13.8. pagal Įstatymo 29 straipsnį, lėšos, gautos pardavus savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus pagal šiame įstatyme nurodytas sąlygas, pervedamos į savivaldybės biudžetą ir naudojamos socialinio būsto fondo plėtrai, atskaičius su savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų vertės nustatymu susijusias išlaidas. Todėl pardavus ginčo butą už ieškovo reikalaujamą kainą, paskaičiuotą pagal jau nebegaliojantį teisinį reglamentavimą, ir kuri nuo kainos, už kurią butas galėtų būti parduotas pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, skiriasi keliasdešimt kartų, būtų pažeisti savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo principai bei viešasis interesas. Savivaldybė gautų ženkliai mažesnę sumą pinigų, naudotinų socialinių būstų plėtrai (Vilniaus mieste šių būstų paklausa gerokai viršija paklausą), nei turėtų gauti pagal šiuo metu galiojančią Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatą.
Šalies argumentai
14. Ieškovas pateikė atsilepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apeliantės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
14.1. apeliantė netinkamai aiškina, kad buto (duomenys neskelbiami), pirkimo santykiai atsirado tiktai po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo įsiteisėjimo ieškovui 2019 m. rugpjūčio 5 d. pateikus atitinkamą prašymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendime (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo 10, 18, 19 punktas) nustatyta, kad ginčo buto privatizavimo santykiai atsirado 1991 m. gruodžio 12 d. galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Šiame sprendime nustatyta, kad pirminį prašymą dėl buto, esančio (duomenys neskelbiami), privatizavimo, kartu su šeimos narių susitarimu pirkti privatizuojamą butą, ieškovas pateikė dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui 1991 m. rugsėjo 12 d., tačiau procedūra buvo tęsiama, ir ilgą laiką ieškovo teisė privatizuoti butą buvo suvaržyta atsakovės, ir tik dabar, tęsiant 1991 m. pradėtas procedūras, realizuojama;
14.2. įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimui ieškovas A. N. 2019 m. rugpjūčio 5 d. pateikė prašymą parduoti butą teismo sprendimo pagrindu, t. y. valia pirkti butą buvo išreikšta galiojant 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo priėmimo metu aktualiai Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakcijai;
14.3. 2019 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo tokia Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies redakcija: „Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ją mažinant vadovaujantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, lyginant su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis (2019-02-12, Nr. XIII-1959)“. Taigi, administracinė procedūra buvo pradėta galiojant prejudicinio teismo sprendimo priėmimo metu aktualiai Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakcijai, ir taip turėjo būti tęsiama toliau;
14.4. Jau vykstant šios civilinės bylos nagrinėjimui Lietuvos Respublikos Seimas 2020 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIII-3147 pakeitė PBĮIĮ 25 straupsnio 1 dalies redakciją: „Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją“. Iš esmės, buvo grąžinta iki 2019 m. vasario 12 d. įstatymo Nr. XIII-1959 įsigaliojimo buvusi redakcija, t. y. būtent tokia, kaip nurodyta ieškinio reikalavime. Šio įstatymo 2 straipsnyje (įstatymo taikymas) nustatyta: „Asmenims ir šeimoms, dėl kurių savivaldybės taryba iki šio įstatymo įsigaliojimo priėmė sprendimą parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, taikomos šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatos“. Nagrinėjamu atveju sprendimą parduoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą priėmė teismas, o ieškovo prašymas nebuvo išnagrinėtas, Tarybos sprendimas nebuvo priimtas;
14.5. 2021 m. gruodžio 21 d. įstatymu XIV-809 PBĮIĮ 25 straipsnio 1 dalies redakcija buvo pakeista taip: Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas kaina, kuri nustatoma pagal rinkos vertę, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir kuri mažinama remiantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, palyginti su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis. Šioje dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota kaina papildomai mažinama 50 procentų“. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Savivaldybės būsto pardavimo procedūros, pradėtos iki 2021 m. gruodžio 31 d., baigiamos vykdyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusių nuostatų nustatyta tvarka. Kadangi procedūra buvo pradėta galiojant 2018 m. rugsėjo 1 d. sprendimo priėmimo galiojusiai PBĮIĮ redakcijai (kuri vėliau buvo grąžinta), pagal šią redakciją ji turi būti ir užbaigta, t. y. 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo 30 punkte numatyta tvarka;
14.6. apeliaciniame skunde minimi ir cituojami Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti principai, tačiau nėra motyvų, kaip sprendimas minėtus principus pažiedžia;
14.7. apeliacinio skundo motyvai dėl bylinėjimosi išlaidų mažinimo yra abstraktūs ir nesudaro pagrindo apeliacinį skundą šioje dalyje tenkinti. Civilinė byla užtruko, vien per bylos nagrinėjimą 3 kartus kito PBĮIĮ 25 straipsnio redakcija, kas lėmė būtinumą tikslinti procesinius dokumentus, be to, byloje buvo paskirta ekspertizė, kas lėmė papildomas bylinėjimosi išlaidas. Byla ne tik užtruko, bet ir pareikalavo teisės aktų vertinimo per jų galiojimo laike prizmę, tikslus, aktualią teismų praktiką. Taipogi per 31 metus susikaupė daug faktinių duomenų, teisminių bylų medžiagos, kurios analizė būtina visapusiškam bylos išnagrinėjimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Žemesnės instancijos teismas
17. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 11 d. sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovo A. N. patikslintą ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl pažeistų teisių – teisės privatizuoti patalpą lengvatinėmis sąlygomis gynimo, įpareigodamas atsakovę įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-21334-934/2018 pagrindu privatizuojamą ginčo butą parduoti ieškovui laikantis nuostatos, kad jo pardavimo ieškovui kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, ir kuri yra apskaičiuota šioje civilinėje byloje atliktu ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. IK-9/2021, tai yra už 936 Eur.
18. Taigi, byloje kilo ginčas dėl buto pardavimo kainos, kai ieškovui teismo sprendimu buvo pripažinta teisė jį privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis.
19. Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-21334-934/2018 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl pažeistų teisių gynimo, o būtent – dėl teisės privatizuoti patalpą lengvatinėmis sąlygomis, gynimo, trečiaisiais asmenimis byloje dalyvaujant savivaldybės įmonei Vilniaus miesto būstas ir A. N., D. N., L. N., ir ieškovo A. N. ieškinį tenkino - pripažino ieškovo teisę privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbiami), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2019 m. liepos 11 d.
20. Minimoje civilinėje byloje buvo kilęs ginčas dėl ieškovo teisės privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbiami), lengvatinėmis sąlygomis. Teismas nustatė, jog Vilniaus savivaldybės (tuometinė LDT Vilniaus miesto valdyba), pradėjus namo, esančio (duomenys neskelbiami), kapitalinį remontą, ieškovui A. N. 1989 m. rugsėjo 7 d. garantinio rašto Nr. 28/253 pagrindu laikinai suteikė manevrinio fondo butas adresu (duomenys neskelbiami), bei garantavo, jog pasibaigus kapitaliniam remontui, ieškovui A. N. su šeima, susidedančia iš 3 asmenų, bus suteiktas 3 kambarių butas Nr. 1 suremontuotame name, esančiame (duomenys neskelbiami), į kurį jis su šeima persikeldamas, privalės patuštinti manevrinio fondo butą. Vilniaus miesto valdybos butų ir patalpų skyriaus 1992 m. birželio 25 d. raštu Nr. 220 buvo nurodyta, jog namą, esantį (duomenys neskelbiami), planuojama priduoti 1993 metais. 1991 m. gruodžio 12 d. ieškovas kreipėsi į savivaldybę su prašymu dėl buto, esančio (duomenys neskelbiami), privatizavimo, kartu pateikdamas šeimos narių susitarimą pirkti privatizuojamą butą. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V įsipareigojo išnuomoti butus šeimoms kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbiami), bei įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valstybinę įmonę sudaryti nuomos sutartis su priedėlyje išvardintais asmenimis, tik pateikus dokumentus apie manevrinio fondo butų palaisvinimą; potvarkio priedėlio 1 p. įrašytas A. N., iškeldintas iš patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), išnuomojamo buto adresas – (duomenys neskelbiami), pagrindas – 1989 m. rugsėjo 7 d. garantinis raštas Nr. 28/253. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškovui adresuotame 1998 m. gegužės 14 d. rašte Nr. K-336 nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė pastato (duomenys neskelbiami) restauravimo darbams lėšų neskirs, šiuo metu nėra galimybės baigti namo (duomenys neskelbiami)remonto, ieškovui pasiūlyti du sprendimo būdai - išnuomoti nuolatiniam gyvenimui tuo metu ieškovo nuomotą manevrinio fondo butą arba apsigyventi trijų kambarių bute savivaldybės nuomojamose gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbiami). Rašte taip pat buvo nurodyta, kad pagal galiojančius įstatymus savivaldybių gyvenamosios patalpos neprivatizuojamos, todėl (duomenys neskelbiami) patalpų ieškovas pirkti negalėtų. 1996 m. kovo 20 d. protokolas, Vilniaus miesto valdybos 1997 m. kovo 3 d. pasitarimo protokolas patvirtina, jog po minimo 1995 m. kovo 23 d. potvarkio priėmimo asmenys, kuriems nutarta išnuomoti patalpas kapitališkai suremontuotame name, įgijo teisę dalyvauti atliekant kapitalinį remontą, t. y. nutarta pritarti pasiūlymui leisti remontuoti pastatą, esantį (duomenys neskelbiami), už gyventojų lėšas. Namas (duomenys neskelbiami)buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007 m. sausio 8 d. ir ieškovas 2017 m. rugsėjo 20 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbiami), lengvatinėmis sąlygomis, iki 1998 m. liepos 1 d. kainomis. Savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) Vilniaus miesto būstas 2017 m. spalio 17 d. raštu ieškovui atsakyta, kad minėtas butas neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl nėra teisinio pagrindo parduoti butą ieškovui už kainą, kuri pagal Butų privatizavimo įstatymą galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d.. Ieškovas ir SĮ Vilniaus miesto būstas 2017 m. birželio 28 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbiami), nuomos sutartį. Teismas nustatė, jog buto (duomenys neskelbiami), nuomos sutartis su ieškovu ilgą laiką nebuvo sudaryta dėl atsakovės ir SĮ Vilniaus miesto būstas veiksmų, vyko teisminiai ginčai ir tik vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-723-577/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-62/2014, kuriais buvo pripažinta ieškovo šeimos teisė į buto, esančio (duomenys neskelbiami), nuomą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. A30-1667 buvo nuspręsta išnuomoti ginčo butą ieškovo šeimai, o nuomos sutartis sudaryta 2017 m. birželio 28 d. Įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-723-577/2012, kuris turi prejudicinę reikšmę, pagrindu teismas konstatavo, jog ilgą laiką ieškovo teisė privatizuoti butą buvo suvaržyta atsakovės - per laikotarpį nuo garantinio rašto išdavimo kardinaliai pasikeitė buto teisinių santykių įstatyminis reguliavimas, dėl savalaikiai neatlikto namo (duomenys neskelbiami)remonto namas buvo pripažintas tinkamu naudotis tik 2007 m., vyko teisminiai ginčai dėl 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 762V teisėtumo bei dėl ieškovo teisės išsinuomoti butą ir ieškovo šeima dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės realizuoti įstatymo suteiktos teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą. Teismo sprendime pažymėta ir tai, jog per laikotarpį nuo garantinio rašto išdavimo kardinaliai pasikeitė buto teisinių santykių įstatyminis reguliavimas, dėl savalaikiai neatlikto namo (duomenys neskelbiami) remonto namas buvo pripažintas tinkamu naudotis tik 2007 m., ieškovo šeima iki šiol neturėjo galimybės realizuoti kitų per tą laikotarpį galiojusių įstatymų suteiktų teisių, pvz. – privatizuoti gyvenamąją patalpą ir t.t.; įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1889-565/2014 konstatuota, jog kai atsakovė priėmė potvarkį Nr. 762V, kuriuo buvo nuspręsta išnuomoti ieškovui butą, esantį (duomenys neskelbiami), prasidėjo ginčai dėl šio potvarkio teisėtumo, ginčai buvo baigti tik 2001 m. birželio 20 d. Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria buvo aukščiau minėtas potvarkis pripažintas galiojančiu. Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiame 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendime (civilinė byla Nr. e2-21334-934/2018) konstatavo, kad atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, elgėsi nerūpestingai ir pasyviai – 1991 m. gruodžio 12 d. ieškovui kreipusis į savivaldybę su prašymu dėl buto, esančio (duomenys neskelbiami), privatizavimo, ilgą laiką nepateikė atsakymo, nenurodė prašymo trūkumų, leido remontuoti pastatą, esantį (duomenys neskelbiami), už gyventojų lėšas, ilgą laiką varžė ieškovo teisę privatizuoti butą. 1991-05-21 priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti asmenine nuosavybės teise jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).
21. Teismas konstatavo, jog butas, esantis (duomenys neskelbiami), Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pirkimo-pardavimo objektas, egzistavo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, buvo priskirtas butų fondui, nebuvo priskirtas Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio išvardintoms neprivatizuojamų objektų kategorijoms, butas turėjo būti suteiktas ieškovo šeimai, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu tarp ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės egzistavo nuomos teisiniai santykiai (Vilniaus miesto savivaldybė buvo įsipareigojusi suteikti ieškovui butą, esantį (duomenys neskelbiami), ir sudaryti šio buto nuomos sutartį), buto nuomos sutartis Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo sudaryta ne dėl ieškovo kaltės, todėl ieškovas buvo tinkamas pirkimo-pardavimo subjektas pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Ieškovas kreipėsi į savivaldybę su prašymu dėl buto, esančio (duomenys neskelbiami), privatizavimo 1991 m. gruodžio 12 d., Vilniaus miesto savivaldybės leidimu ir esant atsakovės sutikimui ieškovas yra prisidėję prie ginčo buto remonto savo lėšomis ir darbu, pasinaudojo teise privatizuoti ginčo butą ir atliko veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Byloje nėra nustatytos jokios aplinkybės, kurios leistų spręsti, kad dėl susiklosčiusios situacijos, susijusios su ieškovo apgyvendinimu ginčo bute bei privatizavimo procedūrų formaliųjų reikalavimų neužbaigimu, būtų kaltas ieškovas, o šeimos nariai neginčija ieškovo reikalavimo dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą. Savivaldybės institucija vien formaliu atsisakymu sudaryti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutartį neturi paneigti asmens (nuomininko) teisės įsigyti nuosavybėn nuomojamą būstą. Teismas vertino, jog atsakovės atsisakymas privatizuoti ieškovo nuomojamas gyvenamąsias patalpas buvo formalus ir nepagrįstas.
22. Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-62/2014, kurioje buvo pripažinta ieškovo šeimos teisė į buto, esančio (duomenys neskelbiami), nuomą, nustatyta prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė, jog ieškovas ir tretieji asmenys A. N., D. N. bei L. N. teisę į ginčo butą įgijo dar 1989 m. garantinio rašto pagrindu, todėl vėlesnis pasikeitęs teisinis reglamentavimas, kuomet ieškovo šeima savo nuomos teisės negalėjo įgyvendinti dėl pačios Vilniaus miesto savivaldybės kaltės, negali paneigti jų teisėtų interesų. Teismas pasisakė, kad dėl tokių veiksmų ieškovo šeima prarado teisę privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą, kuri tuo metu buvo laiduojama absoliučiai daugumai gyventojų. Taigi ieškovas ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, kurių teisė į ginčo gyvenamąją patalpą buvo garantuota kompetentingų institucijų sprendimais, turėjo teisėtus lūkesčius pasinaudoti specialaus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavusio Butų privatizavimo įstatymo suteikta teise Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, todėl ieškovui, kreipusis į atsakovę, neturėjo atitekti rizika dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo įgijęs ir pradėjęs įgyvendinti pagal šį įstatymą teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbiami), ir ši jo teisė nebuvo realizuota ne dėl jo kaltės, todėl pripažino ieškovui teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbiami), laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
23. Kaip jau buvo minėta, šis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimas įsiteisėjo 2019 m. liepos 11 d., Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai išnagrinėjus civilinė bylą Nr. e2A-1005-866/2019 apeliacine tvarka, teisėjų kolegija atmetė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams ir sprendimą paliko nepakeistą.
24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2019 m. liepos 11 d. įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimui, ieškovas 2019 m. rugpjūčio 5 d. dar kartą pateikė atsakovei prašymą, prašydamas privatizuoti ginčo butą pagal minimą teismo sprendimą. Atsakovė atliko ginčo buto vertinimą ir nustatė ginčo buto privatizavimo kainą – 96 698,11 Eur. Su kainos paskaičiavimu ieškovas nesutiko ir dėl to 2020 m. balandžio 14 d. pareiškė ieškinį teismui nagrinėjamoje byloje. Patikslinęs reikalavimą, ieškovas nurodė, jog įstatymų leidėjas, įvertinęs dėl teisės aktų kaitos skirtingas butų privatizavimo kainas, priėmė naują teisės normos redakciją, kuri įsigaliojo 2020 m. liepos 2 d., kuri nustatė, jog esant teismo sprendimui Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją.
25. Atsakovė nurodė, kad ieškovas neturi teisės reikalauti, kad ginčo butas būtų parduotas pagal negaliojantį įstatymą, kaina turi būti nustatoma pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą – pagal nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojusią (pasikeitusią) Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, atsakovė kainą nustatė pagal UAB „Apus turtas“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą lyginamuoju metodu turto vertinimo dieną – 2022 m. sausio 6 d., kuri sudarė 215 000 Eur, pagal Lietuvos statistikos departamento pateiktus duomenis – gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiui 2021 m. lapkričio mėnesiui palyginti su 1998 m. birželio mėnesiu, pritaikiusi kainų pokyčio koeficientą gavo sumą 101 847,47 Eur, kurią pagal galiojusį reglamentavimą papildomai mažino 50 procentų bei nustatė 50 923,74 Eur dydžio ginčo būti privatizavimo kainą.
26. Spręsdamas šalių ginčą pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo 30 punkte padarė išvadą, kad ieškovas pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo įgijęs ir pradėjęs įgyvendinti pagal šį įstatymą teisę privatizuoti butą, todėl yra pagrindas pripažinti ieškovui teisę privatizuoti ginčo butą laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas sprendė, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimo yra nustatyta ieškovo teisės privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, o sprendimo motyvuose nurodyta, kaip ta kaina turi būti apskaičiuota. Dėl nurodytos priežasties atmetė atsakovių argumentus, kad byloje taikytina pati naujausia įstatymo redakcija, numatanti kitokį buto kainos apskaičiavimą (t.y. pagal rinkos vertę, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir kuri mažinama remiantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, palyginti su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis; ši kaina dar papildomai mažinama 50 procentų). Teismas vadovavosi byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvada – I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės akto Nr. IK-9/2021 išvadoje nurodyta, kad ginčo buto vertė pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą 1998 m. liepos 1 d., nuosavybės teisės perleidimui už kainą, kuri galėjo būti apskaičiuota Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (Nr. I-1374, 1991-05-28) nustatyta tvarka ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, yra 936 Eur. Nurodė, jog į bylą pateiktos turto vertintojos I. Z. ginčo buto vertinimo ataskaitos Nr. 20-N11-18 išvada, kurioje nurodyta, kad buto rinkos vertė 1998 m. liepos m. 1 d. yra 29 000 Eur, teismas nesivadovauja, kadangi teismo posėdžio metu vertintoja patvirtino, jog nustatė ginčo buto rinkos vertę, ji nebuvo nustatyta pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 str. 1 d. reikalavimus. Teismas taip pat nurodė, jog neturi pagrindo remtis atsakovės pateiktu UAB „Apus turtas“ buto vertinimu, kadangi jis atliktas ir vertė nustatyta 2022 m. sausio 6 dienai, todėl neatitinka įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos lengvatinės buto kainos nustatymo tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog buto pardavimo kaina neturi būti didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teismas vadovavosi ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu dėl ginčo buto kainos paskaičiavimo būtent tokiomis sąlygomis ir sprendė, kad atsakovė įpareigotina parduoti ieškovo teismo sprendimo pagrindu privatizuojamą ginčo butą kaina, apskaičiuota šioje civilinėje byloje atliktu ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. IK-9/2021, tai yra už 936 Eur.
27. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nurodo, jog teismas padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą, netinkamai, vertino byloje esančius įrodymus, bei Lietuvos Respublikos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatas.
28. Apeliantė skunde nurodo, jog vien tai, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 30 punkte buvo nurodomas tuo metu galiojęs įstatymas (juo teismas ir privalėjo vadovautis), nėra pagrindu teigti, kad įsiteisėjusio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo motyvuose nurodyta kaip turi būti apskaičiuota privatizuojamo buto kaina ir, kad net pasikeitus tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatai negali būti taikoma pati naujausia įstatymo redakcija, numatanti kitokį buto kainos apskaičiavimą.
29. Apeliantė nurodo, jog teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu, tai reiškia, kad civiliniai įstatymai negalioja atgal, o taip pat tai, kad netekę galios įstatymai ir kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Vadinasi, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti tame įstatyme nurodytas teises tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis.
30. Apeliantė akcentuoja, jog 2019 m. liepos 11 d. įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimui ir ieškovui 2019 m. rugpjūčio 5 d. pateikus prašymą privatizuoti ginčo butą pagal teismo sprendimą, jo kaina pagrįstai buvo paskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2019 m. rugsėjo 1 d., 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą (Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ją mažinant vadovaujantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, lyginant su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą). Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta kas ir kaip nustato pagal šio įstatymo 25 straipsnį parduodamo turto vertę.
31. Kadangi vykstant teismo procesui nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo priimtas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 25 straipsnio pakeitimo įstatymas (2020 m. birželio 25 d Nr. XIII-3147 (įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 2 d.), kuriame Įstatymo 25 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip: Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, teismas 2020 m. rugpjūčio 24 d. žodine nutartimi įpareigojo SĮ Vilniaus miesto būstas pateikti duomenis apie ginčo buto privatizavimo kainą pagal pakeistą teisinį reglamentavimą. Atsakovė SĮ Vilniaus miesto būstas 2020 m. lapkričio 13 d. teismui pateikė UAB ,,Giantus vertinimas“ ginčo buto vertinimo ataskaitą Nr. 20-N11-18, kuria nustatyta, jog buto (duomenys neskelbiami), rinkos vertė 1998 m. birželio 30 d. yra 29 000 Eur. Be to teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartimi šioje civilinėje byloje buvo paskirta ekspertizė, kurią pavesta atlikti ekspertei I. K., teismo ekspertė I. K. ekspertizės akte nustatė, kad ginčo buto su rūsiu nustatyta vertė pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą 1998 m. liepos 1 d., nuosavybės teisės perleidimui už kainą, kuri galėjo būti apskaičiuota Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (Nr. I-1374, 1991-05-28) nustatyta tvarka ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją yra 936 Eur. 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas kaina, kuri nustatoma pagal rinkos vertę, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir kuri mažinama remiantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, palyginti su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis. Šioje dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota kaina papildomai mažinama 50 procentų, todėl ginčo buto pardavimo kaina turėtų būti nustatoma pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, kuri yra 50 923,74 Eur, o su tokia kaina ieškovui nesutinkant, teismas ieškinį turėjo atmesti.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės skundo argumentais nesutinka.
33. Tarp šalių nėra ginčo, jog pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybę įsigyti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą nustato Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas.
34. Spręsdama šalių ginčą ir vertindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą skundo pagrindu, teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai, nei teigia apeliantas, ieškovo teisių privatizuoti ginčo butą atsiradimas nėra prejucinę reikšmę šiai bylai turinčio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo ar jo įsiteisėjimo momentas, šiuo sprendimu pripažinta pažeista ieškovo teisė, kuri turi būti ginama, o įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti vykdomas, taip pat todėl. teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė taip pat nepagrįstai taikytiną teisės normos redakciją sieja su ieškovo (2019 m. rugpjūčio 5 d.) prašymo vykdyti teismo sprendimą (parduoti butą pagal sprendimą) pateikimo apeliantei momentu. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės ir savivaldybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).
35. Iš ties, kaip ir nurodo apeliantė, pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. įstatymas negalioja atgal (lex retro non agit), bet ir tai, kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių galiojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000, kt.). Taigi, ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008).
36. Taigi, ieškovo teisė kilo iš įstatymo ir ieškovo bei jo šeimos narių valios įstatymo jiems suteikta teise pasinaudoti - 1991 m. gruodžio 12 d. pateikus savivaldybei prašymą dėl ginčo buto privatizavimo, kuri įsiteisėjusiais teismų sprendimai pripažinta teisėta ir atsakovės pažeista. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; tai lemia teisinių santykių, susiklosčiusių dėl gyvenamųjų namų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką; teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų namų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet atsižvelgiant į butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-588/2009 ir kt.).
37. Taigi, pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises, kas šiuo atveju ir buvo padaryta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nustačius, kad jų įgytos subjektinės teisės buvo pažeistos.
38. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog per ilgą laiką užtrukusią ieškovo materialinių subjektinių teisių gynimo laiką, o taip pat ir nagrinėjant šią bylą, keitėsi Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas.
39. Šio įstatymo redakcijos, galiojusios prejudicinę reikšmę ieškinio nagrinėjamoje byloje teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo metu, pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymą, priimtą 2016 m. gruodžio 20 d. (Nr. XIII-152) 24 straipsnio 1 dalis reglamentavo, jog Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją tais atvejais <...> kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą. Šio pakeitimo Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimo 10 straipsnio 1 dalis nustatė, jog šis įstatymas (išskyrus šio straipsnio 3 dalį) įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Įsigaliojimo įstatymo 2 d. nustatyta, jog asmenims ir šeimoms, dėl kurių savivaldybės taryba iki šio įstatymo įsigaliojimo priėmė sprendimą parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą, taikomos šio įstatymo nuostatos.
40. Vėliau - 2019 m. vasario 12 d. priimta Įstatymo (Įstatymas išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojo nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.) 25 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, jog Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ją mažinant vadovaujantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, lyginant su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis tais atvejais <...> kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (2 punktas); Įsigaliojimo įstatymo 2 dalyje nustatyta, jog asmenims ir šeimoms, dėl kurių savivaldybės taryba iki šio įstatymo įsigaliojimo priėmė sprendimą parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą, taikomos šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo V skyriaus nuostatos.
41. Pažymėtina, jog šio Įstatymo redakcijos, galiojusios ieškinio šioje nagrinėjamoje byloje pateikimo metu (nuo 2019 m. gruodžio 31 d.) 25 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ją mažinant vadovaujantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, lyginant su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis <...> kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą.
42. Šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies redakcija vėl netrukus pakeista - 2020 m. birželio 5 d. įstatymu nuo 2020 m. liepos 2 d. įsigaliojusi šios normos redakcija nustatė, jog Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją - šiais atvejais <...> kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (2 punktas). 2020 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3147 2 straipsnyje nustatyta, jog asmenims ir šeimoms, dėl kurių savivaldybės taryba iki šio įstatymo įsigaliojimo priėmė sprendimą parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, taikomos šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatos.
43. 2020 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIII-3147 (TAR, 2020, Nr. 2020-14789), kurio 1 straipsnyje nustatytas Įstatymo 25 straipsnio pakeitimas taip - Pakeisti 25 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: 1. Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, šiais atvejais: asmenims ir šeimoms, dėl kurių savivaldybės taryba iki įstatymo Nr. XIII-3147 įsigaliojimo (2020 m. liepos 2 d.) priėmė sprendimą parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, taikomos įstatymu Nr. XIII-3147 išdėstyto Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 str. 1 d. nuostatos.
44. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 18, 20, 21 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2021 m. gruodžio 21 d. (Nr. XIV-809) (įsigaliojo 2022 m. sausio 1 d.), 12 straipsnis - 25 straipsnio pakeitimas - nustatė: pakeisti 25 straipsnio 1 dalies nuostatą iki dvitaškio ir ją išdėstyti taip: „1. Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas kaina, kuri nustatoma pagal rinkos vertę, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir kuri mažinama remiantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, palyginti su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis. Šioje dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota kaina papildomai mažinama 50 procentų. Tačiau 2021 m. gruodžio 21 d. įstatymu Nr. XIV-809 (TAR, 2021, Nr. 2021-27387) nustatyta, kad Savivaldybės būsto pardavimo procedūros, pradėtos iki 2021 m. gruodžio 31 d., baigiamos vykdyti iki įstatymo Nr. XIV-809 įsigaliojimo dienos (2022 m. sausio 1 d.) galiojusių nuostatų nustatyta tvarka.
45. Taigi, primosios instancijos teismas pagrįstai taikė tiek prejudicinio Vilniaus miesto apylinkės teismo priėmimo ir įsiteisėjimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakcija, ir pagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 18, 20, 21 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2021 m. gruodžio 21 d. (Nr. XIV-809) 12 straipsniu pakeistos Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies redakcijos, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, Įstatyme buvo nurodyta, jog galiojimo išimtis - savivaldybės būsto pardavimo procedūros, pradėtos iki 2021 m. gruodžio 31 d., turėjo būti baigiamos vykdyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusių nuostatų nustatyta tvarka.
46. Kadangi apeliantė skunde neginčijo teismo ekspertizės išvadų (I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktas Nr. IK-9/2021), o apeliantės argumentus dėl netinkamos Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakcijos taikymo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, tenkinti apeliantės skundo nėra pagrindo.
Dėl bylos procesinės baigties
47. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovių apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Atmetus apeliacinius skundus, apeliantėms nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
49. Ieškovas kartu su trečiuoju asmeniu ieškovo pusėje A. N. apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 590 Eur bylinėjimosi išlaidų. Išlaidų dydis už advokato paslaugas, kaip ir pirmosios instancijos patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas, ieškovui ir trečiajam asmeniui iš atsakovės lygiomis dalimis priteistinos 2 590 Eur apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybei (kodas 111109233) 2 590 Eur (du tūkstančiai penki šimtai devyniasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme lygiomis dalimis ieškovui A. N. ((duomenys neskelbiami)) ir trečiajam asmeniui ieškovo pusėje A. N. ((duomenys neskelbiami)).