Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-190/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-18
Bylos Nr.: 2A-190/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Dalia Vasarienė, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas: Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, valstybinei įmonei „Valstybės turto fondas“, individualiai J
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Jaugvila“, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai

Kategorijos

21.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-190/2013Procesinio sprendimo kategorija 21.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Vasarienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1117-661/2011 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, valstybinei įmonei „Valstybės turto fondas“, individualiai J. M. buitinių paslaugų įmonei, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Jaugvila“, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai dėl Vilniaus miesto valdybos potvarkio ir sprendimo panaikinimo, nuomos sutarčių ir priėmimo–perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė teismui ieškinį, kurį patikslinęs, prašė teismo:

1) pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo momento 1994-02-03 Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 195V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini)išnuomojimo“, kuriuo J. M. (J. J.) buitinių paslaugų įmonei ne konkurso tvarka buvo išnuomotos papildomos negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), esančios pirmajame aukšte (plane pažymėtos 11-1, 11-2, 11-3), viso 76,64 m2 ir rūsyje (plane pažymėta R-l 1), kurių plotas 39.98 m2(viso 116,62 m2), neimant nuomos mokesčio kapitalinio remonto metu;

2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1994-06-15 patalpų nuomos sutartį Nr. 917. bendram 116,62 m2 patalpų plotui, mokant kas mėnesį po 47.81 Lt per mėnesį (tarifas 0,41 Lt už 1 m2 per mėnesį), neimant nuomos mokesčio kapitalinio remonto metu;

3) pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 1995-04-25 nuomos sutartį Nr. 784, pagal kurią J. M. buitinių paslaugų įmonei buvo išnuomota 202.95 m2 korpuse 3A/2p esančių patalpų ir 1995-04-25 nuomojamų negyvenamųjų pastatų, statinių ir 1995-04-25 patalpų priėmimo-perdavimo aktą;

4) pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo momento 1996-06-13 Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 946V „Dėl pagalbinės patalpos išnuomojimo J. M. buitinių paslaugų įmonei“ išnuomotam korpusui, (duomenys neskelbtini) buvo priskirta 14,38 m2 kiemo tualeto patalpa;

5) pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 1996-06-27 Negyvenamųjų patalpų, statinių nuomos sutartį Nr. 1001, pagal kurią buvo išnuomotos 202,95 m2 patalpos korpuse 3A/2P ir 14,38 m2 patalpos korpuse 2A/2p ir 1996-06-27 nuomojamų negyvenamųjų pastatų statinių ir patalpų perdavimo-priėmimo aktą;

6) pripažinti negaliojančiu VĮ „Valstybės turto fondas“ 2002-07-18 sprendimą Nr. 11- 2747 „Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“ (steigėjas J. M. buitinių paslaugų įmonė)“.

Nurodė, kad atlikus tyrimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo buvo nustatyta, jog: 1994-02-03 Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 195V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) išnuomojimo“, kuriuo J. M. (J. J.) buitinių paslaugų įmonei ne konkurso tvarka buvo išnuomotos papildomos negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), esančios pirmajame aukšte (plane pažymėtos 11-1, 11-2, 11-3), viso 76,64 m2 ir rūsyje (plane pažymėta R-l 1), kurių plotas 39,98 m2 (viso 116,62 m2), neimant nuomos mokesčio kapitalinio remonto metu bei 1996-06-13 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 946V „Dėl pagalbinės patalpos išnuomojimo J. M. buitinių paslaugų įmonei“, kuriuo išnuomotam korpusui 3A/2p, (duomenys neskelbtini) buvo priskirta 14,38 m2 kiemo tualeto patalpa ir šių potvarkių bei sprendimo pagrindu sudarytos patalpų nuomos sutartys: 1) 1994-06-15 patalpų nuomos sutartis Nr. 917, kuria buvo išnuomotas 116,62 m2 plotas; 2) 1995-04-25 nuomos sutartis Nr. 784, pagal kurią J. M. buitinių paslaugų įmonei buvo išnuomota 202,95 m2 korpuse 3A/2p esančių patalpų ir 1995-04-25 nuomojamų negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų priėmimo-perdavimo aktas; 3) 1996-06-27 Negyvenamųjų patalpų, statinių nuomos sutartis Nr. 1001, pagal kurią buvo išnuomotos 202.95 m2 patalpos korpuse 3A/2P ir 14,38 m2 patalpos korpuse 2A/2p ir 1996-06-27 nuomojamų negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų perdavimo-priėmimo aktas yra niekiniai ir negaliojantys, nes priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo klausimus su privačiais ūkio subjektais. Pažymėjo, jog rengiant šiuos Vilniaus miesto valdybos aktus bei pasirašant patalpų nuomos sutartis ir priėmimo-perdavimo aktą, buvo pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, nustatantys atitinkamą valstybei priklausančių patalpų nuomos sąlygas ir tvarką.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė: 1) bylą nutraukti kaip nepriskirtiną bendrosios kompetencijos teismams; 2) netenkinus pirmojo reikalavimo, konstatuoti ieškinio senaties terminą ir ieškovo patikslintą ieškinį atmesti; 3) teismui nusprendus nagrinėti bylą iš esmės, ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinio reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstus; 4) dėl kitų ieškinio reikalavimų spręsti atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

Nurodė, jog tiek 1994 m. birželio 15 d. Negyvenamos patalpos nuomos sutartis Nr. 917, tiek ir 1995 m. balandžio 25 d. nuomos sutartis Nr. 784, kurias ginčija ieškovas, yra pasibaigusios, nebegaliojančios, jas pakeitė 1996 m. birželio 27 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartis Nr. 1001. Kadangi teismo sprendimas negali būti vien formalus teisingumo vykdymo aktas, jis turi būti vykdytinas, todėl ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinio reikalavimas pripažinti pasibaigusias sutartis negaliojančiomis yra nepagrįstas, nes tokio ieškovo reikalavimo patenkinimo atveju teismo sprendimas nesukels jokių teisinių pasekmių. Remiantis į bylą pateiktu 1999 m. liepos 23 d. pasitarimo pas Vyriausybės sekretorių protokolu, numatančiu, jog „Valstybės turto fondas įstatymo nustatyta tvarka turi tęsti nuomos sutartis su negyvenamųjų patalpų nuomininkais, kuriems vykdomos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 120 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ procedūros“, darytina išvada, jog šiuo metu galioja 1996 m. birželio 27 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartis Nr. 1001, kuri buvo sudaryta galiojant 1995 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimui Nr. 243 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“. Šio nutarimo 1.2.9 p. leido išnuomoti negyvenamas patalpas ne konkurso tvarka, jeigu jie yra nuomojami įmonėms, kuriose dirba ne mažiau kaip pusė invalidų (esant miesto, rajono invalidų draugijos tarpininkavimui). J. M. buitinių paslaugų įmonė tenkino nurodytas sąlygas, kuomet negyvenamos patalpos galėjo būti išnuomotos ne konkurso tvarka, taigi ši sutartis atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pripažinti ją negaliojančia nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat nurodė, kad ieškovas reikšdamas ieškinį praleido vieno mėnesio terminą minėtiems Vilniaus valdybos potvarkiui ir sprendimui pripažinti negaliojančiais.

Atsakovas individuali J. M. buitinių paslaugų įmonė bei trečiasis asmuo UAB „Jaugvila“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė bylą nutraukti arba ieškovo ieškinį atmesti. Laikėsi analogiškos pozicijos kaip ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Atsakovas VĮ „Valstybės turto fondas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog atsakovas VĮ Valstybės turto fondas (toliau - Turto fondas) patikėjimo teise valdo valstybei nuosavybės teise priklausančias 14,38 kv. m negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Šias patalpas 1999 m. balandžio 1 d. perdavimo - priėmimo aktu Turto fondas perėmė iš Vilniaus m. savivaldybės. Taigi, Turto fondas nėra priėmęs sprendimų ir sudaręs sandorių, kuriuos prašo panaikinti ir pripažinti negaliojančiais ieškovas patikslinto ieškinio 1-5 punktuose nurodytuose reikalavimuose, todėl dėl jų nepasisako. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovas taip pat prašo pripažinti negaliojančiu Turto fondo 2002 m. liepos 18 d. sprendimą 11 -2747 „Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“.

Šalies argumentai

Turto fondas nurodė, jog J. M. buitinių paslaugų įmonė 2000 m. gruodžio 19 d. pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (VAGK), prašydama įpareigoti Turto fondą įnešti valstybei priklausantį pastatą (duomenys neskelbtini), korpusas 3A/2p ir 2A/2p, Vilniuje, kaip turtinį įnašą už UAB „Jaugvila“ akcijas pasirašant akcijų pasirašymo sutartį ir patalpų priėmimo aktą. VAGK 2001 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2001-04-2 įpareigojo Turto fondo generalinį direktorių iki 2001 m. vasario 18 d. priimti sprendimą dėl ginčo patalpų perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 spalio 12 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gruodžio 6 d. nutartimi VAGK sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Vykdydamas aukščiau nurodytus teisės aktus ir teismų priimtus sprendimus, 2002 m. liepos 18 d. Turto fondas priėmė sprendimą Nr. 11-2747 dėl patalpų esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“. Taigi Turto fondas pilnai įvykdė Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2001 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2001/04-2 nurodymus t.y. 2002 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“, taip pat apie priimtą sprendimą informavo J. M. BPĮ, UAB „Jaugvila“ VAGK bei Teismo antstolių kontorą prie Vilniaus m. 3 apylinkės teismo. Tačiau aukščiau nurodytas Turto fondo 2002 m. liepos 18 d. sprendimas iki šiol nėra įvykdytas, nes Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2002 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje pagal tame pačiame pastate gyvenančios R. K. ieškinį nutarė uždėti areštą Turto fondo patikėjimo teise valdomoms 14,38 kv. m patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį, kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. VIII-1456 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų ar patalpų, perduodamų už akcijas naujai steigiamoms arba veikiančioms akcinėms bendrovėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų ar perduodamų už akcijas naujai steigiamoms arba veikiančioms akcinėms bendrovėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms sąrašo 2 punkte nurodytų patalpų perdavimo pagrįstumas ir teisėtumas patvirtintas Teismų sprendimais: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001-10-12 sprendimu ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2001-12-06 nutartimi. Esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, civilinė byla turėtų būti nutraukta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimu ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepagrindė, kuo ginčijamos nuomos sutartys pažeidė viešąjį interesą. Byloje esantys duomenys bei kompetentingų institucijų sprendimai patvirtina, kad ginčijamos nuomos sutartys buvo sudarytos laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų, gavus visus reikiamus leidimus. Teismas pasisakydamas dėl ginčijamų nuomos sutarčių nurodė, kad 1994 m. birželio 15 d. Negyvenamos patalpos nuomos sutartis Nr. 917 ir 1995 m. balandžio 25 d. nuomos sutartis Nr. 784, kurias ginčija ieškovas, yra pasibaigusios, nebegaliojančios, jas pakeitė 1996 m. birželio 27 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartis Nr. 1001. Tokiu atveju, pareiškėjo reikalavimo patenkinimo atveju teismo sprendimas nesukels jokių teisinių pasekmių. Remiantis į bylą pateiktu 1999 m. liepos 23 d. pasitarimo pas Vyriausybės sekretorių protokolu, numatančiu, jog „Valstybės turto fondas įstatymo nustatyta tvarka turi tęsti nuomos sutartis su negyvenamųjų patalpų nuomininkais, kuriems vykdomos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 120 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ procedūros“, teismas padarė išvadą, jog šiuo metu galioja 1996 m. birželio 27 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartis Nr. 1001, kuri buvo sudaryta galiojant 1995 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimui Nr. 243 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“. Šio nutarimo 1.2.9 p. leido išnuomoti negyvenamas patalpas ne konkurso tvarka, jeigu jie yra nuomojami įmonėms, kuriose dirba ne mažiau kaip pusė invalidų (esant miesto, rajono invalidų draugijos tarpininkavimui). Kaip jau buvo minėta, J. M. buitinių paslaugų įmonė tenkino nurodytas sąlygas, kuomet negyvenamos patalpos galėjo būti išnuomotos ne konkurso tvarka, taigi ši sutartis atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pripažinti ją negaliojančia nėra jokio teisimo pagrindo.

Taip pat teismas netenkino ir kito reikalavimo pripažinti negaliojančiu VĮ „Valstybės turto fondas“ 2002-07-18 sprendimą Nr. 11- 2747 „Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“ (steigėjas J. M. buitinių paslaugų įmonė)“. Teismas nurodė, kad iš byloje esamų duomenų matyti, jog J. M. buitinių paslaugų įmonė 2000 m. gruodžio 19 d. pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (VAGK), prašydama įpareigoti Turto fondą įnešti valstybei priklausantį pastatą (duomenys neskelbtini), korpusas 3A/2p ir 2A/2p, Vilniuje, kaip turtinį įnašą už UAB „Jaugvila“ akcijas, pasirašant akcijų pasirašymo sutartį ir patalpų priėmimo aktą. VAGK 2001 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2001-04-2 įpareigojo Turto fondo generalinį direktorių iki 2001 m. vasario 18 d. priimti sprendimą dėl ginčo patalpų perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. spalio 12 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gruodžio 6 d. nutartimi VAGK sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Vykdydamas aukščiau nurodytus teisės aktus ir teismų priimtus sprendimus, 2002 m. liepos 18 d. Turto fondas priėmė sprendimą Nr. 11-2747 dėl patalpų esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar 1999-12-02 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. VIII-1456 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų ar patalpų, perduodamų už akcijas naujai steigiamoms arba veikiančioms akcinėms bendrovėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms, sąrašo patvirtinimo“ dalis, kuria buvo patvirtintas „Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų ar patalpų, perduodamų už akcijas naujai steigiamoms arba veikiančioms akcinėms bendrovėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms sąrašo“ 2 punktas, toje apimtyje, kuria buvo leista už naujai steigiamos bendrovės akcijas, valstybei priklausančias 131,35 m2 ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), išnuomotas be konkurso, perduoti šiai naujai steigiamai bendrovei, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 str. 2 d., 1998-05-12 LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 7 str. 1 d. 1 p., 14 str. 2 d. ir 20 str. 5 d. Ieškovas prašo panaikinti 2011-07-08 Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiuo atveju prokuroras, nustatęs visuomenės ir valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimą, t.y. nustatęs galimą teisės aktų reikalavimų pažeidimą, priimant administracinius sprendimus bei sudarant nuomos sandorius, turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Ginčijamas materialinis teisinis santykis yra susijęs su valstybei priklausančio turto neteisėtu valdymu ir disponavimu, be to nustatytas imperatyvių teisės normų pažeidimas sudarant sandorius, todėl toks teisinis santykis akivaizdžiai yra susijęs su valstybės turtinių interesų gynimu, todėl laikytinas viešuoju interesu.

2. Tirdamas ieškovo pateiktus įrodymus teismas pažeidė LR CPK 185 str. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nesirėmė nuostata, kad teismas privalo vertinti visus byloje esančius įrodymus dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismo nebuvo vertinami tie ieškovo pateikti įrodymai, kurie pagrindė, jog Individuali J. M. buitinių paslaugų įmonė neatitiko teisės aktuose nustatytų sąlygų, leidžiančių be konkurso ar uždaro konkurso būdu nuomotis negyvenamąsias patalpas. Iš teismo sprendimo seka, jog buvo vertinami tik J. M. prašymuose, adresuotuose Vilniaus miesto savivaldybei, nurodyti teiginiai, apie neva šioje įmonėje dirbančius neįgalius asmenis ir vykdomus kapitalinio remonto darbus, tačiau ieškovo byloje pateikti įrodymai šiuos teiginius paneigė. Todėl darytina išvada, jog teismas, nepasisakydamas dėl ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, jų tinkamai nevertino visų bylos aplinkybių kontekste, dėl ko ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

3. Ieškinio teisinis pagrindas ginčyti visas sudarytas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis rėmėsi niekinio sandorio negaliojimo teisiniais pagrindais, t.y. kad niekinis sandoris yra neegzistuojantis sandoris ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.78 str. bei 1.80 str.), todėl visos nuomos sutartys bei administraciniai aktai teismo turėjo būti vertinami jų teisėtumo požiūriu administracinių sprendimų ir sandorių priėmimo metu.

4. Vertinant 1999-12-02 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. VIII-1456 dalies atitikimą Konstitucijos 28 straipsnio 2 daliai bei jo prieštaravimą 1998-05-12 Lietuvos Respublikos Seimo priimto „Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo“ 7 str. 1 d. 1 punktui ir 20 str. 5 daliai, Seimo nutarimo projektas ir sprendimas perduoti patalpas už naujai steigiamos bendrovės akcijas neatitiko ir 1995-04-28 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 607 „Dėl išnuomotų negyvenamųjų pastatų ir patalpų, į kuriuos investuota privataus kapitalo, parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“ 1 punkto reikalavimų, kuriame numatyta, kad patalpos privačioms bendrovėms, už gaunamas naujai steigiamos (įsteigtos) bendrovės akcijas gali būti perduodamos tik tuo atveju, jeigu tenkinamos konkrečios sąlygos, t.y. viena jų, jeigu negyvenamųjų pastatų, statinių ar patalpų nuomos sutartys buvo sudarytos pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus bei kitus jiems neprieštaraujančius normatyvinius aktus (Nutarimo 1.1 punktas), taip pat jeigu įmonė nustatytąja tvarka gavo leidimą daryti išnuomotų patalpų kapitalinį remontą ir investavo į jas tam tikros vertės privatų kapitalą ir gavo per pastaruosius komercinius ūkinius metus iš gamybinės veiklos ne mažiau kaip 2/3 piniginių pajamų (Nutarimo 1.2 punktas). Be to, toks sprendimas neatitiko ir 1999-02-04 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 120 „Dėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos" (galiojo nuo 1999-02-11 iki 2002-08-28) 2 punkto reikalavimų, kur taip pat buvo numatyta, kad leidimą kapitaliai remontuoti patalpas gavusioji įmonė, įstatymų nustatyta tvarka iki 1996-07-26 turėjo investuoti į patalpas privataus kapitalo, kurio vertė didesnė nei 1/2 patalpų vertės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmens UAB „Jaugvila“ ir atsakovas individuali J. M. buitinių paslaugų įmonė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl viešojo intereso, analizavo tiek nacionalinės teisės aktų, poįstatyminių teisės aktų, tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatų, susijusių su viešojo intereso nebuvimu ar nereikšmingumu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Valstybės turto fondas nurodo, kad administracinėje byloje nebuvo tiriami šioje byloje ginčijami Vilniaus m. valdybos priimti sprendimai ir sudaryti sandoriai, todėl teismui pripažinus juos negaliojančiais nuo sudarymo momento, pripažintinas negaliojančiu ir Turto fondo 2002 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 11-2747 „Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“, nes iš neteisėtų veiksmų (sandorių) negali atsirasti jokios teisėtos pasekmės. Atsakovas prašo teismo dėl apelianto skundo spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2011 m. liepos 8 d. sprendimą nepažeidė teisės normų, tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, todėl prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą, palikti nepakeistą, o apelianto Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas ar rengiant ir pasirašant Vilniaus miesto valdybos aktus bei pasirašant patalpų nuomos sutartis ir priėmimo-perdavimo aktą, nebuvo pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, nustatantys atitinkamą valstybei priklausančių patalpų nuomos sąlygas ir tvarką.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Bylos duomenimis ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras 2010 m. spalio 5 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar 1999-12-02 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. VIII-1456 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų ar patalpų, perduodamų už akcijas naujai steigiamoms arba veikiančioms akcinėms bendrovėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms, sąrašo patvirtinimo“ dalis, kuria buvo patvirtintas „Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų ar patalpų, perduodamų už akcijas naujai steigiamoms arba veikiančioms akcinėms bendrovėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms sąrašo“ 2 punktas, toje apimtyje, kuria buvo leista už naujai steigiamos bendrovės akcijas, valstybei priklausančias 131,35 m2 ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), išnuomotas be konkurso, perduoti šiai naujai steigiamai bendrovei, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 str. 2 d., 1998-05-12 LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 7 str. 1 d. 1 p., 14 str. 2 d. ir 20 str. 5 d. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas šį ieškovo prašymą 2011 m. vasario 28 d. nutartimi nutarė kreiptis į Konstitucinį teismą ir sustabdė bylos nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. kovo 16 d. priėmė potvarkį, kuriuo grąžino pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą, nes teismas neišdėstė nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinių argumentų. Pirmosios instancijos teismas pakartotinai į Konstitucinį teismą nesikreipė. Ieškovas pateiktame apeliaciniame skunde pakartotinai prašo Lietuvos apeliacinio teismo kreiptis į Konstitucinį teismą. Šis prašymas netenkintinas, nes teisėjų kolegija neturi pagrindo prielaidai, kad apelianto nurodyta Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo nuostata prieštarautų nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. Apelianto skunde neišdėstyti aiškūs ir įtikinantys ginčijamų nuostatų neatitikties Konstitucijai ir įstatymui teisiniai argumentai. Apeliaciniame skunde dėstomos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti dėl Seimo nutarimu patvirtinto Sąrašo 2 punkto atitikties ieškovo nurodyta apimtimi Konstitucijai ir nepateikti tai patvirtinantys teisiniai argumentai.

Dėl viešojo intereso ginčo teisiniuose santykiuose

Teisės aktai nepateikia universalios ir aiškios viešojo intereso apibrėžties. Paprastai viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Viešasis interesas gali egzistuoti įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, be to, yra dinamiškas, kintantis, todėl neįmanoma iš anksto numatyti ir apibrėžti visų viešojo intereso atvejų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service” v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-501/2012).Taigi teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatyti viešojo intereso buvimo faktą.

Įstatymų leidėjas (Prokuratūros įstatymo 19 str. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str.) suteikia teisę prokurorui kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir šio intereso gynimo, pareiškiant ieškinį teisme. Ginti viešąjį interesą prokuroras gali visais atvejais kai nustato teisės aktų pažeidimą, kuris esmingai pažeidžia asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2009 ).

Nagrinėjamoje byloje prokuroras nurodė, kad ginčijamas materialinis teisinis santykis yra susijęs su valstybei priklausančio turto neteisėtu valdymu ir disponavimu, be to nustatytas imperatyvių teisės normų pažeidimas sudarant sandorius, todėl toks teisinis santykis akivaizdžiai yra susijęs su valstybės turtinių interesų gynimu, todėl laikytinas viešuoju interesu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kuo ginčijamos nuomos sutartys pažeidė viešąjį interesą, nes byloje esantys duomenys bei kompetentingų institucijų sprendimai patvirtina, kad ginčijamos nuomos sutartys buvo sudarytos laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų, gavus visus reikiamus leidimus. Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada neturi pagrindo sutikti su apelianto skunde nurodomais argumentais. Teismas skundžiamame sprendime tinkamai atsižvelgė į nustatytas faktines bylos aplinkybes, į teisinį kilusio ginčo santykiams aktualų reglamentavimą bei į teismų praktiką, todėl pagrįstai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti, kad prokurorui buvo pagrindas ginti viešąjį interesą.

Dėl ginčo esmės

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo momento 1994-02-03 Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 195V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini)išnuomojimo“, 1996-06-13 Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 946V „Dėl pagalbinės patalpos išnuomojimo J. M. buitinių paslaugų įmonei“ bei tris patalpų nuomos sutartis (1994-06-15 Nr. 917, 1995-04-25 nuomos sutartį Nr. 784 ir 1996-06-27 Nr. 1001), 1996-06-27 nuomojamų negyvenamųjų pastatų statinių ir patalpų perdavimo-priėmimo aktą, o taip pat prašė pripažinti negaliojančiu VĮ „Valstybės turto fondas“ 2002-07-18 sprendimą Nr. 11- 2747 „Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismo nebuvo vertinami tie ieškovo pateikti įrodymai, kurie pagrindė, jog Individuali J. M. buitinių paslaugų įmonė neatitiko teisės aktuose nustatytų sąlygų, leidžiančių be konkurso ar uždaro konkurso būdu nuomotis negyvenamąsias patalpas. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali, nes laiko, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netenkinti ieškinio, įvertino byloje nustatytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų visumą ir todėl priėmė pagrįstą sprendimą.

Byloje nustatyta, kad J. J. buitinių paslaugų įmonei įsirenginėjant po 1993 m. kovo 15 d. konkurso dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos, laimėjimo išsinuomotas negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), korpusas 3A/2p, plotas 86,33 kv. m, kurios „yra po gaisro, vykusio 1992 metais, išdegusios, sudegusios, lubos įgriuvusios, grindys įlūžusios. Patalpai reikalingas kapitalinis remontas, kurį savo lėšomis vykdys J. J. buitinių paslaugų įmonė.“ Šią aplinkybę patvirtina ir 1993 m. balandžio 26 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 125, sudaryta tarp Senamiesčio seniūnijos valstybinės įmonės ir J. J. buitinių paslaugų įmonės. Paaiškėjo, kad tolimesnis darbo organizavimas nėra galimas, nes išsinuomotų patalpų „grindys yra įlaužtos, įgriūnant (1992 metais įvykusio gaisro metu) stogui bei luboms į patalpos vidų“ ir „I-ojo aukšto patalpos yra neatskiriama pastato dalis vykdant II-ojo aukšto kapitalinį remontą bei jas eksploatuojant, nes yra bendros inžinerinės komunikacijos“. Atsižvelgiant į tai, J. J. butinių paslaugų įmonė 1993 m. spalio 22 d. pareiškimu prašė Vilniaus miesto valdybos tarpininkauti ir siūlyti Vyriausybei, kad I-ojo aukšto negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (korpusas 3A/2p) 60,65 kv. metrų ploto buvusio sandėlio patalpos ir rūsio po juo 39,98 kv. metrų ploto bei 15,99 kv. metrų ploto pagalbinės patalpos (viso 116,62 kv. metrų) būtų išnuomotos ne konkurso tvarka individualiai J. J. buitinių paslaugų įmonei, kurioje ne mažiau kaip pusė darbuotojų yra I-os ir II-os grupės invalidai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus miesto valdyba 1994 m. vasario 3 d. priėmė Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 195V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) išnuomojimo“, kurio pagrindu buvo sudaryta 1994 m. birželio 15 d. Negyvenamos patalpos nuomos sutartis Nr. 917 tik turėdama 1993 m. gruodžio 16 d. išreikštą Vyriausybės pritarimą dėl minėtą patalpą išnuomojimo ne viešo konkurso tvarka, kuris yra nenuginčytas ir galiojantis.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, galima spręsti, kad Vyriausybei buvo žinomos aplinkybės, kad įmonė dar nėra pradėjusi vykdyti veiklos ir tik jai pradėjus funkcionuoti, bus įdarbinti neįgalūs asmenys. Šią aplinkybę patvirtina ieškovo į bylą pateiktas Lietuvos invalidų draugijos Centro tarybos 1993 m. gruodžio 7 d. raštas, adresuotas Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ministerijai, kuriame nurodoma: „J. J. buitinių paslaugų įmonė sudarė bendradarbiavimo sutartį su LID Vilniaus taryba. Sutartis numato, kad minėtai įmonei pradėjus funkcionuoti, į darbą bus priimta 50 % invalidų.“ Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju padaryta išlyga gali būti prilyginama nutarimo Nr. 689 1.2 punkte nustatytiems atvejams, todėl darytina išvada, kad Vilniaus miesto valdyba jokių neteisėtų veiksmų priimdama 1994 m. vasario 3d. Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 195V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) išnuomojimo“ ir jo pagrindu sudarydama 1994 m. birželio 15 d. Negyvenamos patalpos nuomos sutartį Nr. 917 neatliko.

Kaip jau buvo minėta 1994 m. birželio 15 d. Negyvenamos patalpos nuomos sutartis Nr. 917 buvo sudaryta gavus Vyriausybės leidimą Vilniaus miesto valdybai išnuomoti negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), ne konkurso tvarka, t. y. Vyriausybei nustačius išimtį iš Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ 1.2 p. nustatytos bendrosios taisyklės dėl Lietuvos Respublikai priklausančių negyvenamųjų patalpų išnuomojimo tik konkurso tvarka, todėl laikytina, kad abi nuomos sutartys buvo sudarytos teisėtai.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas 1994 m. birželio 15 d. Negyvenamos patalpos nuomos sutartis Nr. 917 ir 1995 m. balandžio 25 d. nuomos sutartis Nr. 784 yra pasibaigusios ir nebegaliojančios. Minėtas sutartis pakeitė 1996 m. birželio 27 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartis Nr. 1001, todėl laikytina, kad ieškovo reikalavimo patenkinimo atveju teismo sprendimas nesukels jokių teisinių pasekmių.

Kaip matyti iš byloje pateikto 1999 m. liepos 23 d. pasitarimo pas Vyriausybės sekretorių protokolo (40 b.l., t. 2), kurio 2 punktu buvo nutarta, kad Valstybės turto fondas įstatymo nustatyta tvarka turi tęsti nuomos sutartis su negyvenamųjų patalpų nuomininkais, kuriems vykdomos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 120 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ procedūros“. Šiuo metu galiojanti 1996 m. birželio 27 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartis Nr. 1001, buvo sudaryta galiojant 1995 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimui Nr. 243 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“. Minėto nutarimo 1.2.9 p. leido išnuomoti negyvenamas patalpas ne konkurso tvarka, jeigu jie yra nuomojami įmonėms, kuriose dirba ne mažiau kaip pusė invalidų (esant miesto, rajono invalidų draugijos tarpininkavimui).

Atsižvelgiant į tai, kad J. M. buitinių paslaugų įmonė tenkino aukščiau nurodytas sąlygas, kuomet negyvenamos patalpos galėjo būti išnuomotos ne konkurso tvarka, todėl laikytina, kad ši sutartis atitiko teisės aktų reikalavimus.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino reikalavimo pripažinti negaliojančiu VĮ „Valstybės turto fondas“ 2002-07-18 sprendimą Nr. 11- 2747 „Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“ (steigėjas J. M. buitinių paslaugų įmonė)“.

Bylos duomenimis, J. M. buitinių paslaugų įmonė 2000 m. gruodžio 19 d. pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ir prašė įpareigoti Turto fondą įnešti valstybei priklausantį pastatą (duomenys neskelbtini), korpusas 3A/2p ir 2A/2p, Vilniuje, kaip turtinį įnašą už UAB „Jaugvila“ akcijas, pasirašant akcijų pasirašymo sutartį ir patalpų priėmimo aktą. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2001 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą ir įpareigojo Turto fondo generalinį direktorių iki 2001 m. vasario 18 d. priimti sprendimą dėl ginčo patalpų perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“. Šis sprendimas VĮ „Valstybės turto fondas“ buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2001 m. spalio 12 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. gruodžio 6 d. nutartimi apelianto skundą atmetė. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad VĮ „Valstybės turto fondas“ tinkamai įvykdė Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2001 m. sausio 18 d. priimtą sprendimą ir pagrįstai 2002 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą Nr. 11- 2747 „Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo už akcijas UAB „Jaugvila“ (steigėjas J. M. buitinių paslaugų įmonė)“.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marytė MitkuvienėDalia VasarienėVigintas Višinskis