- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-03
- Bylos Nr.
- I-3762-484/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Skunde nurodo, kad nuo 2019 m. vasario 11 d. būnant Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Paaiškina, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas tik iš dalies, dėl ko buvo nuolat matomas prižiūrėtojų pro kameros duryse esantį langelį. Jam nepakako vieną kartą per savaitę nueiti į dušą, kadangi jis dažnai sportavo ir buvo būtina palaikyti asmens higieną. Taip pat nurodo, kad dušo patalpose nebuvo atskiros patalpos persirengti.
Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija nepagrįstai dienos metu paimdavo minkštąjį inventorių (čiužinį), todėl jis negalėjo gulėti, tinkamai pailsėti dienos metu. Nurodo, kad turi problemų su stuburu. Atkreipia dėmesį, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas numato tik patalynės paėmimą dienos metu.
Anot pareiškėjo, pažeidžiant Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.8 papunktį Lukiškių TI-K II-ojo korpuso kamerose nebuvo įrengti dieninės ir naktinės šviesos jungikliai. Naktiniam apšvietimui naudojamos lemputės nebuvo tinkamos naudoti buityje.
Taip pat nurodo, kad kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per atidaromus langus. Langų atidaryti negalėjo, nes nepasiekė jų rankenų, be to, iš kameros vidaus ant langų buvo uždėtos grotos. Pabrėžia, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato vidinių grotų įrengimo ant langų.
Dėl aukščiau nurodytų laikymo sąlygų teigia patyręs dvasines ir fizines kančias, emocinę depresiją ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 9-17) atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. Atsiliepime pateikia duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir asmenų, buvusių šiose kamerose skaičių. Paaiškina, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731; toliai – Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tvirtina, kad visais ginčui aktualiais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad skirstydama atvykusius asmenis į kameras Lukiškių TI-K administracija laikėsi Suėmimo vykdymo įstatymo ir Bausmių vykdymo kodekso reikalavimų.
Nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką buvo išduodami į kameras. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija taip pat buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis, kurių vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentavusiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Gyvenamųjų kamerų langų angose buvo įrengtos grotos. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turėjo būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidaus. Tokiu būdu jos apsaugojo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Grotų įrengimas neprieštaravo galiojantiems teisės aktams bei nepažeidė kamerose laikomų asmenų teisių.
Nurodo, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose buvo įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PĮVTT), 16.7 papunkčiu. Minėtos taisyklės nenumatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai buvo įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai nebūtų galėję stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Teigia, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimus. Pažymi, kad HN 134:2015 nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Tvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui naudojamos lemputės perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, jos atitinka Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus ir yra nekenksmingos sveikatai.
Teigia, kad visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo. Vadovaujantis PĮVTT 220 punktu, patalynė (t. y. čiužiniai, pagalvės ir antklodės) į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems buvo išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Tai reiškia, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę galėjo turėti tik miegui skirtu laiku. Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6) pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui paimdami iš nuteistųjų patalynę nuo 6 val., vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nuteistųjų teisės nebuvo pažeidžiamos.
Nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. pagrįstumo.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina, be kita ko, iš to, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teigia, kad sanitarinis mazgas tik iš dalies buvo atitvertas nuo likusio kameros gyvenamojo ploto, todėl naudojantis tualetu jis buvo matomas pareigūnų pro kameros duryse esantį langelį.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) bei LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Vilniaus pataisos namų (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyrius pranešime (b. l. 34-36) nurodoma, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426 2012-2016 m. sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 kovo mėn. buvo įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas iš viso Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN, Lukiškių skg. 6, Vilnius) ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. praleido 100 parų. Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kamerose Nr. 105 ir 320, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui reikiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo užtikrintas kameroje Nr. 320, kurioje buvo įrengtos užuolaidos ir joje jis buvo laikomas vienas laikotarpiais nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2019 m. kovo 22 d., 2019 m. kovo 26 d. ir nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 9 d., t. y. iš viso 47 paras (b. l. 10). Visą kitą laiką (iš viso 53 paras) Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN, Lukiškių skg. 6, Vilnius) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrinta ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui. Lukiškių TI-K administracija, neužtikrindama pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus.
Dėl langų ir grotų ant jų įrengimo
Pareiškėjas teigia neturtinę žalą patyręs ir dėl to, kad negalėjo atidaryti kamerose esančių langų, nes tai padaryti trukdė iš vidaus ant langų įrengtos grotos.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.
Vilniaus pataisos namų (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyrius pranešime (b. l. 34-36) nurodyta, kad Vilniaus PN nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros buvo vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai buvo lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Pranešime taip pat nurodyta, kad visų gyvenamųjų kamerų lango angose buvo įrengtos grotos.
Teismas minėtais atsakovės atstovo paaiškinimais dėl kamerų vėdinimo ir grotų ant langų įrengimo, neturi pagrindo abejoti. Be to, teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nesukonkretino, kurios kameros lango jis negalėjo atidaryti ir kaip ši aplinkybė įtakojo jo laikymo sąlygas, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu pataisos įstaigos administracijai būtų reiškęs pretenzijas dėl netinkamo vėdinimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu vykdė visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu kameroje Nr. 105 pažeidimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų vėdinimu, nenustatė (b. l. 25-27). Duomenų, kad visuomenės sveikatos saugos kontrolė buvo vykdoma kameroje Nr. 320, nėra. Atsakovo atstovo nurodytas grotų ant langų įrengimas Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN, Lukiškių skg. 6, Vilnius) atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, taip pat nustatęs jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skundo teiginius dėl vėdinimo ir neteisėto grotų ant langų įrengimo, daro išvadą, jog pareiškėjo teisių pažeidimo aptartu aspektu nėra pagrindo konstatuoti.
Dėl elektros jungiklių ir nesaugių sveikatai elektros lempučių
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad kamerose nebuvo įrengti dieninės ir naktinės šviesos jungikliai.
PĮVTT 35.3 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Eksploatavimo taisyklių 16.7 papunktyje numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tų pačių taisyklių 16.8 papunktyje nurodyta, kad elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose. Koridoriuje prie kameros sumontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais būtų galima valdyti naktinį apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose buvo įrengtas vadovaujantis teisės aktais. Pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Nurodė, kad šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus.
Atsakovės atstovo paaiškinimai dėl elektros jungiklių įrengimo koridoriuje prie kameros patvirtina, kad Lukiškių TI-K buvo laikomasi Eksploatavimo taisyklių 16.8 papunkčio reikalavimų, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde teigia, kad naktiniam apšvietimui buvo naudojamos lemputės netinkamos naudoti buityje.
HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Pažymėtina, kad šioje higienos normoje
nėra nustatytų reikalavimų, kokios rūšies elektros lemputės gali būti naudojamos kamerose.
Ant pareiškėjo pateiktos kaitrinės lemputės pakuotės „Iskra“ nurodytas galingumas 25 W, pažymėta „CE“ ženklu (b. l. 2). Pareiškėjas nenurodė jokio teisės akto, nustatančio, kad tokios lemputės buvo draudžiamos naudoti naktiniam apšvietimui. Kad pareiškėjo nurodytos elektros lemputės yra sertifikuotos pagal Europos Sąjungos standartus, patvirtina „CE“ ženklas.
Dėl dušo
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nepakako vieną kartą per savaitę nusprausti po šiltu dušu, kadangi jis sportavo.
Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)).
Pareiškėjo skunde nurodytas naudojimosi dušu dažnumas atitinka paminėtus teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose gyveno vienas arba dar su vienu asmeniu, šiurkščių higienos normų pažeidimų nenustatyta, kamerose buvo tiekiamas šaltas vanduo. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl naudojimosi dušu po sporto ribojimo, nėra. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl naudojimosi duše dažnumo nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dušo patalpose nebuvo įrengtos persirengimo kabinos.
Pažymėtina, kad HN 134:2015 nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Vilniaus pataisos namų (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyriaus pranešime dėl J. V. skundo nurodyta, kad Vilniaus PN yra trylika dušinių, kurių įrengimas esamu laiku atitinka Higienos normos 134:2015 reikalavimus. Į dušines suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros. Dušinės patalpose sudarytos sąlygos nusirengti ir apsirengti (yra grindų kilimėlis, kabyklos drabužiams, suoliukas, lentynėlė). Atkreipia dėmesį, kad atstumas tarp persirengimo vietos ir dušo yra pakankamas tam, kad drabužiai nesudrėktų.
Taigi, nors teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše ar atskirų kabinų įrengimu, nenustato, kaip matyti, Lukiškių TI-K savo iniciatyva stengėsi sudaryti sąlygas suimtųjų ir nuteistųjų privatumui užtikrinti. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) neteisėtus veiksmus, o pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo ir orumo pažeidimo laiko subjektyviu aplinkybių vertinimu (b. l. 34-36).
Dėl minkštojo inventoriaus paėmimo dienos metu
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas ir dėl to, kad dienos metu Lukiškių TI-K iš jo buvo paimama patalynė, įskaitant ir čiužinį, dėl ko jis buvo priverstas sėdėti ir gulėti ant metalinio gulto. Pasak pareiškėjo, tuo buvo pažeistos PĮVTT 220 punkto nuostatos.
Ginčui aktualios redakcijos PĮVTT 220 punktas teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nustato: Nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.
Įstatymo nuostata, kad „patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui“, atsirado pakeitus PĮVTT 220 punktą teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. spalio 20 d.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Iš šios nuostatos matyti, kad patalynei priskiriama antklodė, čiužinys ir pagalvė. Be to, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (nuo 2017 m. sausio 1 d. išdėstyto nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132) patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“ patalynei yra priskiriami šie daiktai: antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) ir rankšluostis.
Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad pagal PĮVTT 220 punkto nuostatą iš perkeltų į kamerų tipo patalpas nuteistųjų rytais buvo paimama ne tik patalynė, bet ir čiužinys, antklodė ir pagalvė. Bylos duomenys rodo, kad dėl to su skundu jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kuri jo skundą atmetė (b. l. 22, 24).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN, Lukiškių skg. 6, Vilnius) buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Pažymėtina, kad PĮVTT 220 punkto nuostata, kad „patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui“ yra taikoma visiems į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems, nepriklausomai nuo to, kokio BVK straipsnio, dalies, punkto pagrindu jie buvo perkelti į kamerų tipo patalpas. Tiek BVK 173 straipsnio 2 dalyje, tiek minėtose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose patalynei yra priskiriama ir antklodė, čiužinys, pagalvė. Taigi, pareiškėjas skunde neteisingai teigia, kad pagal PĮVTT 220 punktą iš nuteistųjų dienos metu gali būti paimama tik patalynė, bet ne čiužinys, antklodė ir pagalvė. Byloje esantys asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas neserga jokiais susirgimais, dėl kurių būtų galimybė gydytojui išduoti jam leidimą naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu (b. l. 49-85). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN, Lukiškių skg. 6, Vilnius) pareigūnai, rytais paimdami iš pareiškėjo antklodę, čiužinį ir pagalvę, ir juos sugrąžindami tik miego laikui, neteisėtų veiksmų neatliko, nes vadovavosi teisės normų reikalavimais. Todėl šiuo aspektu (t. y. dėl antklodės, čiužinio ir pagalvės paėmimo) nėra vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis).
Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui 53 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau šis pažeidimas nebuvo nepertraukiamo pobūdžio. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 7 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 150 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. V. skundą tenkinti iš dalies.
J. V. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.