Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. K. ieškinį atsakovei valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Turto bankas“ dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Šalių reikalavimai ir atsikirtimai

5. Ieškovo B. K. atstovas advokatas Gintaras Gricius teismo posėdžio metu ieškinį palaikė visa apimtimi, prašė jį tenkinti paaiškindamas, jog A. P. įvykdė visas esmines pirkimo pardavimo sąlygas: sumokėjo bendrovei visą turto kainą, pirkėjai turtas buvo perduotas. Nurodė, kad šiuo metu kultūros namus prižiūri ieškovas, kad nuo pat kultūros namų įsigijimo, niekas nėra reiškęs pretenzijų, nors Registrų centre kultūros namai ir liko įregistruoti P. žemės ūkio bendrovės vardu.

6. Liudytojas A. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo P. žemės ūkio bendrovės pirmininkas ir gerai prisimena, kad kultūros namus pardavė A. P. už 10 000 litų, kad kultūros namai buvo perduoti pirkėjai. Kiek prisimena, lyg buvo pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau negali nurodyti kokios formos, kokiomis aplinkybėmis, ir kodėl nėra išsaugota archyvuose pirkimo – pardavimo sutartis.

7. Suinteresuoto asmens valstybės įmonės Turto banko atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą suinteresuotam asmeniui pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškinys tenkintinas visiškai.

8. Ieškovas B. K. byloje prašo pripažinti sudaryta 1996 m. birželio 10 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu A. P. iš P. žemės ūkio įmonės (bendrovės) įsigijo pastatą – kultūros namus, esančius (duomenys neskelbtini), pirkėjai įvykdžius esmines sąlygas (apmokėjus už turtą) ir iš sutarties kilusias pareigas.

9. Byloje reiškiamas reikalavimas ­– sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimo galiojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 straipsnio 4 dalis.). Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010).

10. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo 1994 - 1996 metais, todėl sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, aktualios ir taikytinos jo sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964 metų Civilinis kodeksas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Tiek 1964 metų Civilinio kodekso, tiek 2000 metų Civilinio kodekso normos numato, kad teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Tiek dėl 1964 metų Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalies, tiek dėl 2000 metų Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia, be pirmiau nurodytų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje, bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007, 2001 m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2001).

11. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas B. K. yra A. P. sūnus, iš mirties liudijimo nustatyta, kad A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini). 2023 m. kovo 6 d. M. rajono 1 – ojo notarų biuro notarės R. L. P. teisės pagal įstatymą liudijimu nustatyta, kad įpėdinis B. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiosios sūnus, paveldi palikėjos A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turtą.

12. Ieškovas B. K. prašydamas pripažinti sudaryta pastato – kultūros namų pirkimo – pardavimo sutartį nurodė, kad jam nėra žinomos pirkimo - pardavimo aplinkybės, kad tik iš savo mamos A. P. žinojo, kad ji nupirko iš P. žemės ūkio bendrovės kultūros namus už 10 000 litų, jog ten nuo 1999 metų gyveno brolis A. K., kuris bylos duomenimis mirė (duomenys neskelbtini). Liudytojas A. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo P. žemės ūkio bendrovės pirmininkas ir gerai prisimena, kad kultūros namus pardavė A. P. už 10 000 litų, nes jų išlaikymas bendrovei brangiai kainavo, taip pat nurodė, kad kultūros namai A. P. buvo perduoti. Nors liudytojas A. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad kiek prisimena, buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau negali paaiškinti pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių, kodėl dokumentų nėra išlikusių archyve, taip pat negali nurodyti, kodėl iki šiol kontora - kultūros namai nuosavybės teise priklauso P. žemės ūkio bendrovei. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad užsiklausė archyvus, tačiau nepavyko rasti liudytojo teigimu galimai sudarytos kontoros - kultūros namų pirkimo – pardavimo sutarties. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo informacijoje nurodyta, kad M. rajono notarų biuro archyvinio fondo dokumentuose, pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu A. P. iš P. žemės ūkio įmonės įsigijo nekilnojamuosius daiktus, esančiu (duomenys neskelbtini), nerasta.

13. Ieškovas byloje yra pateikęs M. rajono savivaldybės administracijos bendrojo skyriaus išduotą P. žemės ūkio bendrovės narių visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 1994 m. lapkričio 3 d. protokolo Nr. 2 dėl bendrovei priklausančio kontoros – kultūros namų pastato pardavimo A. P. kopiją, kuri patvirtina, kad buvo svarstytas A. P. pareiškimas dėl pardavimo bendrovei priklausančio kontoros – kultūros namų pastato ir nutarta A. P. parduoti bendrovės kultūros namus – kontorą už 10 000 litų, nes bendrovės pajininkai pirkti atsisakė. Byloje esantis M. P. žemės ūkio įmonės 1996 m. birželio 10 d. Perdavimo – priėmimo aktas Nr. 1 patvirtina, kad A. P., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), buvo perduotas kontoros – kultūros namų pastatas, vertė, už kurią turtas parduotas, - 10 000 litų, įsigijimo metai – 1994 m. Pinigų priėmimo kvito kopija 1996 m. birželio 10 d. patvirtina, kad A. P. už kontorą - kultūros namus P. žemės ūkio bendrovei sumokėjo 10 000 litų. Su minėtais dokumentais ieškovas kreipėsi VĮ „Registrų centrą“, kuris prašymo dėl A. P. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą – kultūros namus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimą, netenkino, nurodydamas, kad pateikti dokumentai nepatvirtino A. P. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą.

14. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, pastatas – kultūros namai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), registruoti M. rajono P. žemės ūkio bendrovės vardu, pagal 1996 m. vasario 13 d. Apskrities valdytojo įsakymu Nr. 141, įrašas galioja nuo 1996 m. kovo 5 d. Byloje esantis 1996 m. kovo 5 d. Registracijos pažymėjimas, patvirtina P. žemės ūkio bendrovės nuosavybės teisių įregistravimą 1996 m. kovo 5 d.

15. 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Iš esmės tos pačios nuostatos yra įtvirtintos ir galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalyje.

16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

18. Teismas aukščiau aptartų duomenų pagrindu konstatuoja, kad šalys išreiškė savo valią dėl turto pirkimo - pardavimo sandorio ir ši sutartis buvo faktiškai sudaryta, t. y. P. žemės ūkio bendrovės narių visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 1994 m. lapkričio 3 d., metu buvo nutarta A. P. parduoti bendrovės kultūros namus – kontorą už 10 000 litų, kultūros namai – kontora, M. P. žemės ūkio įmonės 1996 m. birželio 10 d. Perdavimo – priėmimo aktu Nr. 1, buvo perduoti A. P. nuosavybėn, o A. P. atliko faktinius nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties vykdymo veiksmus, 1996 m. birželio 10 d. sumokėdama nustatytą 10 000 litų kainą ir priimdama perkamą nekilnojamąjį turtą, kurį jos turto paveldėtojai valdo iki šiol.

19. A. P. faktiškai įvykdžius pastato - kultūros namų pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis), o P. žemės ūkio bendrovei (dėl neveikimo) neįforminus sandorio notarine tvarka, akivaizdu, kad sandoris nebuvo įregistruotas pagal tuo metu galiojusias įstatymines normas - 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio reikalavimus.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad A. P. įvykdė pastato - kultūros namų pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, todėl pripažintina sudaryta 1996 m. birželio 10 d. pirkimo pardavimo sutartis, kurios pagrindu A. P. iš P. žemės ūkio bendrovės įsigijo pastatą – kultūros namus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pirkėjai įvykdžius esmines sąlygas (apmokėjus už turtą) ir iš sutarties kilusias pareigas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neprašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

22. Teismas šioje byloje nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti sudaryta 1996 m. birželio 10 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš M. r. P. žemės ūkio įmonės (bendrovės), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo pastatą – kultūros namus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pirkėjai įvykdžius esmines sąlygas (apmokėjus už turtą) ir iš sutarties kilusias pareigas.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.