Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ramūno Šileikos ir nuteistojo A. N. gynėjos advokatės Virginijos Balčiūnienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 3 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl veikos L. N. atžvilgiu) laisvės apribojimu 4 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl veikos A. N. atžvilgiu) laisvės apribojimu 4 mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir A. N. paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme paskirta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir A. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. N. nukentėjusiosios L. N. naudai priteista 904,46 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. N. nukentėjusiajai L. N. priteista 376,51 Eur proceso išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. birželio 27 d., apie 21.20 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo sutuoktinės L. N. akivaizdoje rankoje laikomu peiliu monotoniškai daužydamas į stalą, grasindamas tuoj pulti peiliu bei sakydamas, kad ši šiame pasaulyje nebegyvens, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, grasino ją nužudyti.

Be to, A. N. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. liepos 6 d., laikotarpyje nuo 7.00 val. iki 13.00 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), rankomis, kojomis ir ramentu sudavė gulinčiai sutuoktinės motinai G. K. 43 smūgius į dubenį, kojas, petį, tuo padarydamas plačias kraujosruvas dubens projekcijoje, juosmens - sėdmenų, sėdmenų - šlaunų srityse, dubens lūžius, suardžiusiais dubens žiedo vientisumą, abiejų gaktikaulio visų šakų ir dešiniojo klubikaulio - kryžkaulio sąnario lūžius, poodines kraujosruvas kojose, poodines kraujosruvas dešiniame petyje ir kojose, po ko nuo dubens sumušimo, kuris komplikavosi kraujavimu į aplinkinius minkštuosius audinius, riebaline didžiojo ir mažojo kraujotakos ratų embolija, demencija, šlapimo takų infekcija, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, G. K. 2014 m. liepos 16 d. (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė.

A. N. nuteistas ir už tai, kad jis 2014 m. liepos 6 d., apie 15.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su savo sutuoktine L. N., kumščiu sudavė ne mažiau kaip po du kartus jai į veidą, į krūtinės kairiąją pusę bei į dešinės rankos riešą, po ko, A. N., prispaudęs pastarąją prie sienos bei įremdamas rankos dilbį į nukentėjusiosios kaklą, ją dusino, tuo padarydamas L. N. poodines kraujosruvas dešiniame žaste, dešinio riešo sąnario srityje, krūtinės ląstos kairėje pusėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

A. N. nuteistas ir už tai, kad jis 2014 rugpjūčio 6 d., apie 23.10 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ramentu stumdė savo artimą giminaitį - dukrą A. N. bei sudavė jai per ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajai smulkius odos nubrozdinimus dešinės rankos 3-4-tame pirštuose, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi ekspertų pateiktas išvadas, jų teismuose duotus paaiškinimus, kitų įrodymų pagrindu nustatytas įvykio aplinkybes, neturi pagrindo tikėti vyresniojo teismo medicinos eksperto J. P. pateiktomis išvados ir jo duotais paaiškinimais. Ekspertas P. P. pateikė tik tikėtinas išvadas, jog G. K. galėjo iškristi iš lovos, nukristi nuo laiptų, be to, ekspertas pateikdamas išvadas dėl sužalojimų atsiradimo mechanizmo, neatsižvelgė į atskirų sužalojimų atsiradimo laiką, kas leidžia abejoti jo pateiktomis išvadomis. Priešingai, ekspertas J. P. pateikė kategoriškas išvadas, jog dalis G. K. mirtį lėmusių sužalojimų buvo padaryti tik suduodant smūgius kietais, bukais daiktais, šie sužalojimai, atsižvelgus į nustatytų sužalojimų visumą, negalėjo būti padaryti nukentėjusiajai iškrentant iš lovos ar nukrentant nuo laiptų. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, jog sprendžiant iš A. N. parodymų, įvykio dieną kaltinime nurodytu laiku jis buvo namuose, tačiau teigia negirdėjęs ir nematęs, kad G. K. būtų nukritusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, neįtikinama ir nelogiška nuteistojo A. N. pateikta versija, kad G. K. įvykio dieną iškrito iš lovos arba nukrito nuo laiptų ir taip pati pasidarė mirtį lėmusius sužalojimus, kai jis pats tuo metu būdamas namuose, negirdėjo nukentėjusiosios kritimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog mirusioji nebuvo smulkaus kūno sudėjimo. Neabejotina, kad šiai iškritus iš lovos, juolab nukritus nuo laiptų, A. N. būtų tai girdėjęs.

Apeliantė skunde nurodo, jog atliekant byloje tyrimą, nebuvo paimti A. N. ramentai, nebuvo atliktas tyrimas ir nustatyta, jog ant jų yra G. K. DNR. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-248/2014, 2K-452-788/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje surinktų ir teismuose ištirtų įrodymų, kitų duomenų visumos pakanka konstatuoti, jog įvykio dieną, būtent A. N., nukentėjusiajai G. K. padarė sužalojimus, kuriems komplikavusis, ji praėjus neilgam laiko tarpui mirė. A. N. priklausančių ramentų ištyrimas, sprendžiant jo kaltės dėl G. K. nužudymo klausimą, šiuo atveju negalėtų pakeisti padarytos išvados (net ir nenustačius ant kaltininko ramentų nužudytosios DNR).

Apeliantės teigimu, byloje nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp jos ginamojo veiksmų ir kilusių padarinių, t.y. G. K. mirties. Sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu taip pat nėra pagrindo. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Pirmiau išdėstytų byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų, kitų duomenų visuma, neabejotinai patvirtina, kad būtent nuteistasis savo veiksmais sukėlė nukentėjusiosios mirtį, t.y. jo veiksmai buvo pagrindinė ir vienintelė priežastis nustatytoms pasekmėms atsirasti. A. N. teiginius, kad nukentėjusiosios mirtį lėmė ne jo suduoti smūgiai, o jos nukritimas nuo laiptų ar iškritimas iš lovos, paneigia specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, eksperto J. P. paaiškinimai apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, nuo kurių ji mirė, pobūdį, jų atsiradimo mechanizmą, taip pat pirmiau išdėstyti nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai. Minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusioji G. K. mirė nuo dubens srities sumušimų, ką rodo plačios kraujosruvos juosmens - sėdmenų, sėdmenų - šlaunų srityse, dubens lūžis suardęs dubens žiedo vientisumą: abiejų gaktikaulio visų šakų ir dešiniojo klubakaulio - kryžkaulio sąnario lūžiai. Tai komplikavosi kraujavimu į aplinkinius minkštuosius audinius, riebaline didžiojo ir mažojo kraujotakos ratų embolija, demencija (kliniškai), šlapimo takų infekcija (kliniškai), ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu. Mirusiajai nustatyti tik mechaniniais poveikiais padaryti sužalojimai, tarp jų dubens srities sumušimai, pasireiškę: plačiomis kraujosruvomis dubens projekcijoje, juosmens - sėdmenų, sėdmenų - šlaunų srityse, dubens lūžiais, suardžiusiais dubens žiedo vientisumą: abiejų gaktikaulio visų šakų ir dešiniojo klubikaulio - kryžkaulio sąnario lūžiais. Šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, nemažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais. Dalis jų - į kairiojo klubikaulio, priekinio viršutinio dyglio projekciją, į gaktikaulio sritį, būdingi tik smūgių sudavimui, tuo tarpu kiti galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius, tiek nugriuvus ar nukritus nukentėjusiajai. Taigi, būtent smurtiniais A. N. veiksmais G. K. buvo padaryti kūno sužalojimai – dubens srities sumušimai, kurie buvo veiksniu, dėsningai nulėmusiu nukentėjusiosios mirtį. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Taigi aplinkybės, kad G. K. ne iš karto buvo nustatyti patirti sužalojimai, pirmą kartą iš ligoninės ji buvo išleista į namus, galimai ne laiku ir netinkamas jai buvo paskirtas gydymas, neturi reikšmės tiesioginio priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių nustatymui.

Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. N. nužudė G. K..

Kita vertus, prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutuoktinės L. N. motina G. K., kurią nužudė A. N., neatitinka šeimos nario statuso. Teigia, jog tokia išvada prieštarauja paties teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytiems argumentams, bei mano, kad A. N. veika turi būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su paminėtais apelianto skundo argumentais.

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008-06-27).

Pažymėtina, kad šeimos nario sąvoka pateikta BK XXXIV skyriaus, reglamentuojančio nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus teisingumui, 248 straipsnyje. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad aiškinat ir taikant BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą kvalifikuojančią nusikalstamos veikos sudėtį – artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą, remiamasi BK 248 straipsnyje pateiktu nurodytų sąvokų išaiškinimu (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327/2013, 2K-381/2013, 2K-487/2013 ir kt.).

Teismų praktikoje (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012) sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis laikytinas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens šeimos nariu, vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą nei nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 135 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, o nurodytomis nusikalstamomis veikomis tokiais atvejais kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę ar sveikatą, bet ir į kitas konstitucines vertybes. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t.y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t.y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2013).

Bylos duomenys patvirtina, jog A. N. su L. N. susituokę daugiau kaip 35 metus. A. N. kartu su savo sutuoktine ir jos motina G. K. ne vienerius metus gyveno tame pačiame name, adresu (duomenys neskelbtini). Iš paties A. N. parodymų matyti, jog jis taip pat rūpinosi kartu gyvenančia L. N. senyvo amžiaus motina, pašildydavo jai maistą, paduodavo vaistus, prižiūrėdavo ją, kai žmona išvykdavo į (duomenys neskelbtini) pas sūnų. Tai, kad A. N. prižiūrėdavo sutuoktinės motiną, apklausiama teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja J. K.. Paminėtos aplinkybės patvirtina, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, A. N. savo žmonos motiną G. K. neabejotinai laikė šeimos nariu, juos siejo bendra buitis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai skundžiamame nuosprendyje aiškino šeimos nario sąvoką, atsižvelgė į teismų praktiką dėl BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą klausimą, tačiau padarė nemotyvuotą bei neteisingą išvadą, jog A. N. nužudyta sutuoktinės motina G. K. neatitinka šeimos nario statuso. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustato, jog:

A. N. nužudė kartu gyvenantį savo šeimos narį, o būtent, jis 2014 m. liepos 6 d., laikotarpyje nuo 7.00 val. iki 13.00 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), rankomis, kojomis ir ramentu sudavė gulinčiai sutuoktinės motinai G. K. 43 smūgius į dubenį, kojas, petį, tuo padarydamas plačias kraujosruvas dubens projekcijoje, juosmens - sėdmenų, sėdmenų - šlaunų srityse, dubens lūžius, suardžiusiais dubens žiedo vientisumą, abiejų gaktikaulio visų šakų ir dešiniojo klubikaulio - kryžkaulio sąnario lūžius, poodines kraujosruvas kojose, poodines kraujosruvas dešiniame petyje ir kojose, po ko nuo dubens sumušimo, kuris komplikavosi kraujavimu į aplinkinius minkštuosius audinius, riebaline didžiojo ir mažojo kraujotakos ratų embolija, demencija, šlapimo takų infekcija, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, G. K. 2014 m. liepos 16 d. (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė.

Perkvalifikavus A. N. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pastarajam naujai skiriama ir bausmė. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad kaltininko padaryta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Vertinant veikos pavojingumą, pažymėtina, kad A. N. mirtinai sumušė kartu gyvenusią žmonos motiną. Senyvo amžiaus, turinčiai sveikatos problemų moteriai buvo suduota keliasdešimt smūgių, dėl kurių pastarajai buvo padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai, įtakoję jos mirtį. Baigtas nusikaltimas žmogaus gyvybei buvo padarytas veikiant netiesiogine tyčia. Padarant šią veiką, nenustatyta A. N. nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Vertinant A. N. asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad jis praeityje neteistas, baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus. A. N. niekur nedirba, neregistruotas Darbo biržoje. Bylos duomenys patvirtina, jog jis turi sveikatos problemų (2016, 2017 metais, be kita ko, buvo atliktos dvi kojos operacijos), yra iš dalies darbingas, jam nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. Kita vertus, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis dėl turimų sveikatos problemų negalėtų atlikti su laisvės atėmimu susijusios bausmės. A. N. psichiatrijos ligoninėje nesigydė, į narkologinę ar psichiatro įskaitą neįrašytas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad A. N. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, skiriant jam BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo.

Gynėjos apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su A. N. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) už savo žmonos L. N. ir dukters A. N. nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliantės teigimu, dėl šių veikų byloje esantys kaltinantys įrodymai yra prieštaringi, todėl nepašalinus abejonių nebuvo pagrindo jos ginamąjį pripažinti kaltu dėl šių veikų padarymo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, skundžiamame nuosprendyje dėl šių nusikalstamų veikų pateiktus įrodymų vertinimo motyvus, išvadas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties A. N. veiksmuose buvimo, atmeta šiuos apeliantės skundo argumentus, kaip nepagrįstus. Pažymėtina tai, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas dėl šių nusikalstamų veikų byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, taip pat tinamai taikė ir baudžiamąjį įstatymą, todėl naikinti šioje dalyje skundžiamą nuosprendį ir A. N. dėl šių veikų priimti išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo.

Tiek nukentėjusioji L. N., tiek nukentėjusioji A. N. apklausų metu nuosekliai patvirtino, jog A. N. kaltinimuose nurodytomis dienomis naudojo prieš jas fizinį smurtą.

Nors L. N. apklausiama teisiamojo posėdžio metu nenurodė detaliai įvykio aplinkybių, kas natūralu, nes teisme ji buvo apklausta praėjus daugiau nei metams laiko po įvykio, kita vertus, pastaroji patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. N. parodė, jog 2014-07-06 po R. N. skambučio, kad jos vyras kaimynės neįsileidžia pas G. K., apie 15-16 val. sugrįžo į namus. Vyras buvo savo kambaryje, neblaivus. Tarp jų prasidėjo konfliktas dėl to, kad šis neįleido kaimynės paduoti jos motinai vaistų. A. N. pradėjo ant jos šaukti, vartoti necenzūrinius žodžius, sakė, kad „aš tave papjausiu, užkasiu“, po to pašoko nuo lovos ir prišoko prie jos, į kairę ranką sugriebė abu savo ramentus, o dešine ranka trenkė kelis kartus kumščiu jai į veidą, po to keletą kartų trenkė kumščiu jai į krūtinės kairiąją pusę. Ji gynėsi užsidengdama rankomis, todėl vyras jai kelis kartus sudavė kumščiu į dešinės rankos riešą. Ji pradėjo muistytis, norėjo pabėgti, todėl vyras ją prirėmė prie sienos, vienoje rankoje laikydamas ramentus, kita ranka, įrėmęs dilbį jai į kaklą, pradėjo ją dusinti. Nuo suduotų smūgių jai ant krūtinės, rankos atsirado paraudimai ir kraujosruvos. Kai jai pavyko išsisukti nuo vyro, ji iš karto išbėgo į lauką ir nubėgo pas kaimynę R. N., iškvietė policiją.

Tiek liudytoja R. N., tiek į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas A. Š. apklausų metu patvirtino, jog netrukus po įvykio matė ant L. N. kūno sužalojimus. Liudytoja R. N. patvirtino, jog netrukus po L. N. grįžimo namo apie 15 val., pastaroji atbėgo pas ją į namus. Pasakojo, kad tarp jos ir vyro įvyko konfliktas dėl to, jog R. N. neįleidžia G. K. paduoti vaistų. Taip pat L. N. jai pasakė, jog vyras puolė ją, prirėmė prie sienos ramentu, ranka smaugė, pagriebė ją už rankos. Liudytoja matė, kad nukentėjusiosios rankos riešas apdraskytas, yra nedidelė mėlynė, kuri vėliau dar labiau išryškėjo. Liudytoju apklaustas pareigūnas A. Š. parodė, jog nuvykus pagal iškvietimą adresu (duomenys neskelbtini), jį su kolega pasitiko L. N.. Ji verkė, buvo susijaudinusi, paaiškino, kad be jokios priežasties ją sumušė vyras A. N.. L. N. aiškino, kad vyras ją pradėjo smaugti prirėmęs prie sienos, keletą kartų ranka trenkė į krūtinę bei per dešinės rankos riešą. Ant L. N. kūno matėsi sužalojimų žymės, t.y. paraudimai krūtinės srityje bei kraujosruvos ant riešo. Liudytojas patvirtino, jog A. N. tuo metu buvo namuose, jis buvo neblaivus (2014-07-06 16.19 val. nustatytas 1.77 promilės girtumas), agresyviai nusiteikęs, todėl pristatant į policijos komisariatą buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai. Analogiškos aplinkybės yra užfiksuotos ir į įvykio vietą vykusio policijos pareigūno R. A. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto.

Nukentėjusioji A. N. apklausų metu taip pat patvirtino, jog 2014-07-06 kalbėjo su motina L. N. telefonu, kuri jai pasakė, kad tėvas vėl prieš ją kėlė ranką, norėjo ją prismaugti, ji pabėgo pas kaimynę ir iškvietė policiją.

Netikėti šiais nukentėjusiųjų, liudytojų tarpusavyje sutampančiais parodymais nėra pagrindo, juos patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti duomenys. Atlikus nukentėjusiosios L. N. kūno apžiūrą, nustatyta, jog L. N. padaryta poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, dešinio riešo sąnario srityje, krūtinės ląstos kairėje pusėje, dešinėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje, nuo trauminių poveikių kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2014-07-06). Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Apeliantė pagrįstai pastebi, jog specialisto išvadoje nurodyta, jog nustatytų sužalojimų lokalizacija yra pasiekiama nukentėjusiajai, juos pasidarant pačiai. Kita vertus, įvertinus paminėtų įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes visumoje, nekyla abejonių, jog nukentėjusiajai L. N. nežymiai sveikatą sutrikdė būtent jos vyras A. N..

Nukentėjusioji A. N. apklausiama parodė, jog 2014-08-06 apie 21 val. kartu su savo draugu I. M. nuvyko pas tėvus į namus, adresu (duomenys neskelbtini), nakvoti, nes motina bijojo būti su tėvu viena, jis agresyvus, grasina jai. Jai atvykus tėvas A. N. buvo namuose, jis buvo neblaivus, varė ją iš namų, keikėsi įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasino susidorojimu. Tuomet iškvietė policiją. Atvykus policijos pareigūnams, tėvas pažadėjo elgtis normaliai, nesibarti. Tą patį vakarą apie 23.10 val., tėvas vėl prie jos pradėjo kabinėtis virtuvėje, šaukti ant jos, vadinti necenzūriniais žodžiais, varyti iš namų. Po to pradėjo stumdyti ją su ramentais, sudavė per rankas. Jai ginantis nuo ramentų, buvo apdraskyti pirštai, be to, stumdydamas ją su ramentais, tėvas išpylė jai ant rankų rankoje laikytą pašildytą pieną. Jos draugas I. M. vėl iškvietė policijos pareigūnus. Paminėtus parodymus nukentėjusioji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

Priešingai nei nurodoma gynėjos skunde, dėl esminių įvykio aplinkybių nuoseklių nukentėjusiosios A. N. parodymų, faktą, jog prieš nukentėjusiąją A. N. naudojo fizinį smurtą, patvirtino ir liudytojas I. M., nukentėjusioji L. N.. I. M. parodė, jog kaltinime nurodytą dieną buvo atvykę į A. N. tėvų namus. Jiems atvykus, A. N. pradėjo kabinėtis, kodėl jie atvyko. Vėliau jiems būnant namuose - jis buvo antrame namo aukšte, o A. N. nuėjo į virtuvę pasišildyti pieno, prasidėjo muštynės. A. N. pradėjo rėkti, kad visus užmuš, susidoros, keikėsi ir grasino. Nulipęs į pirmą aukštą, pamatė, kaip A. N. sudavė A. N. su ramentais per rankas, ji išpylė ant rankų turėtą pieną. Jis iškvietė policiją. Policijos pareigūnai tą vakarą buvo kviesti du kartus. A. N. buvo sumušti, nubrozdinti, kraujuoti pirštai. Beje, ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas taip pat patvirtino, jog jam nusileidus į pirmą aukštą, jis matė kaip A. N. mosikavo ramentu prieš A. N., tuo tarpu pastaroji bandė rankomis atstumti ramentą. L. N. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, jog virtuvėje A. N. dukrai ramentu sudavė per rankas, jis keikėsi necenzūriniais žodžiais, varė dukrą iš namų. L. N. parodė ir tai, kad vyras, suduodamas dukrai ramentu per rankas, išmušė jos rankose laikytą puodelį su karštu pienu, kuriuo būtent dukra apsipylė rankas.

Byloje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas N. A. patvirtino, jog 2014-08-06 apie 23 val. buvo gautas pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), neblaivus A. N. smurtauja prieš savo dukrą A. N.. Atvykus į įvykio vietą, A. N. paaiškino, kad tėvas, neleisdamas jai praeiti, namuose sudavė ramentais, taip jai sužalojo pirštus. Ji tuo metu rankose nešėsi karštą gėrimą. Tėvui jai sudavus ramentais, ji apsiplikė ranką. Liudytojas patvirtino, kad ant A. N. pirštų matėsi aiškūs sužalojimo pėdsakai, ranka buvo raudona ir, atrodo, buvo prakirstas pirštas. Tuo metu A. N., stovėdamas tarpduryje, šaukė ant A. N., vadino ją necenzūriniais žodžiais, nurodė, kad nei ji, nei jos sugyventiniai šiuose namuose nesirodytų. Bylos duomenys patvirtina, jog 2014-08-06 23.43 val. A. N. buvo nustatytas 2 promilių girtumas.

Be pirmiau išdėstytų nukentėjusiųjų, liudytojų tarpusavyje sutampančių parodymų, A. N. kaltę, padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina ir nukentėjusiosios A. N. kūno tyrimo metu užfiksuoti duomenys. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog A. S. (N.) padaryti smulkūs odos nubrozdinimai dešinės rankos 3-4 pirštuose, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2014-08-06), paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, kurio individualių požymių nenustatyta. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatyti sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui. Sužalojimai galėjo atsirasti ir ginantis. Sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio metu, taip pat galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytomis aplinkybėmis.

Beje, apie tai, kad tarp A. N. ir jo dukros A. N. įvykio vakarą buvo konfliktai, vėlesnio metu buvo naudojamas fizinis smurtas, galima spręsti ir iš paties nuteistojo parodymų. Kita vertus, įvertinus byloje surinktų ir pirmiau išdėstytų įrodymų visumą, nėra pagrindo tikėti pastarojo parodymais, kad ne jis, o jo dukra prieš jį naudojo fizinį smurtą. Šio fakto nepatvirtino nei nukentėjusiosios, nei liudytojai. Taip pat byloje nėra ir kitų objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Priešingai, A. N. parodymus neva jo dukra apipylė jį kava (nukentėjusiosios teigimu ji buvo pasišildžiusi ir nešėsi pieną), paneigė ne tik nukentėjusiosios, bet ir į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas N. A., kuris patvirtino, jog nuteistojo rūbai, plaukai nuvykus buvo sausi.

Taigi, byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, priešingai nei teigiama gynėjos apeliaciniame skunde, neabejotinai patvirtina, jog skundžiamu nuosprendžiu A. N. pagrįstai buvo pripažintas kaltu 2014-07-06 nežymiai sutrikdęs savo sutuoktinės L. N. sveikatą, o 2014-08-06 nežymiai sutrikdęs savo dukros A. N. sveikatą. Šioje dalyje naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas jos ginamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo grindė tik prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios L. N. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusiajai ir jos ginamajam skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes dėl grasinimo nužudyti, esant konfliktinei situacijai, ir nesant įrodymų, patvirtinančių A. N. kaltę, apeliantės įsitikinimu, negalima daryti neginčijamos išvados, kad A. N. 2014 m. birželio 27 d. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Sutikti su šiais gynėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas. Priešingai nei nurodo gynėja, A. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįsta byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, o ne tik nukentėjusiosios L. N. parodymais. Skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus dėl šios veikos byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. N. kaltę dėl jo grasinimo nužudyti savo sutuoktinę L. N..

Pažymėtina tai, kad pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).

Iš nukentėjusiosios L. N. parodymų matyti, jog jiedu su vyru jau seniai nesutarė, po avarijos (2011 metais) vyras pradėjo nuolat vartoti alkoholį, išgėręs kabinėdavosi, grasindavo, būdavo agresyvus, išjunginėdavo namuose elektrą. Nukentėjusioji parodė, jog įvykio dieną su vyru konfliktas įvyko dar ryte, jis ant jos be jokios priežasties ėmė šaukti necenzūriniais žodžiais. Kadangi jis buvo labai agresyvus, ji iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai jam liepė nusiraminti. Po to vyras iš namų išėjo ir grįžo tik apie 20 val. Jis buvo girtas ir agresyvus, pradėjo vėl ją užgaulioti, pasakė, kad „mes dabar visi pašoksime“. Ji buvo virtuvėje, ruošė arbatą, tuo tarpu vyras ją įžeidinėdamas paėmė virtuvinį peilį į rankas ir juo monotoniškai daužydamas į stalą grasino, kad ji šiame pasaulyje nebegyvens. L. N. teigimu, ji tai suprato kaip realius grasinimus, kadangi vyras nuolat smurtaudavo, grasindavo. Ji dėl tokio vyro elgesio buvo labai išsigandusi, todėl, priešingai nei teigiama apeliantės skunde, pabėgo iš virtuvės ir paskambino policijai. Jai išėjus į lauką, A. N. užrakino namų duris ir jos nebeįsileido, todėl ji pareigūnų laukė lauke.

Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Priešingai nei teigia apeliantė, dėl esminių įvykio aplinkybių L. N. davė nuoseklius parodymus, apklausų metu pastaroji nuosekliai parodė tiek įvykio vietą, tiek paties įvykio aplinkybes. Vien tai, kad nukentėjusioji, atvykus įvykio vakarą policijos pareigūnams, neišsamiai išdėstė įvykio aplinkybes, tam tikrų detalių nepaminėjo, nesuteikia pagrindo abejoti pirmiau išdėstytais jos parodymais, duotais apklausų metu. Natūralu, kad po įvykio nukentėjusioji buvo išsigandusi bei susijaudinusi, kas neabejotinai turėjo įtakos jai nurodant įvykio aplinkybes. Tai, kad nukentėjusioji atvykus policijos pareigūnams buvo susijaudinusi, patvirtino įvykio vakarą pagal iškvietimą į N. namus atvykęs policijos pareigūnas N. A.. Policijos pareigūnas apklausiamas teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur pastarasis parodė, jog nuvykus su kolega pagal iškvietimą adresu (duomenys neskelbtini), L. N. juos pasitiko lauke, ji verkė, buvo labai susijaudinusi, paaiškino, kad jos vyras nuolat jai grasina, jog ją nužudys. Paaiškino, kad A. N. metė į ją atsuktuvus, nuolat išjunginėja šviesą. L. N. negalėjo įeiti į namus, nes vyras iš jos buvo paėmęs raktus ir užrakinęs duris. Jiems paprašius A. N. atrakinti duris, šis tai padarė ir nuėjęs į savo kambarį užsirakino. Vėliau liepus atrakinti kambario duris ir išeiti, A. N. išėjo. Pastarasis buvo neblaivus. Jo kambarys buvo netvarkingas, mėtėsi tušti alaus buteliai. Bylos duomenys patvirtina, jog įvykio vakarą A. N. buvo nustatytas 1.92 promilės girtumas. Nors policijos pareigūnas parodė, jog įvykio vakarą nukentėjusiosios namuose nepastebėjo grumtynių pėdsakų, nematė besimėtančių atsuktuvų, peilių, tačiau iš nukentėjusiosios L. N. parodymų matyti, jog būtent aptariamą vakarą tarp jos ir jos vyro grumtynių ir nebuvo. Be to, šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į tai, jog 2014-06-27 N. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), buvo atlikta įvykio vietos apžiūra. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog virtuvėje, būtent kur nukentėjusiosios L. N. teigimu, jos vyras, laikydamas rankoje peilį ir juo monotoniškai daužydamas į stalą, grasino ją nužudyti, šalia praustuvės ant lentynėlės tarp kitų virtuvės įrankių ant viršaus gulėjo peilis juoda rankena.

Nukentėjusioji A. N. nors tiesiogiai paties įvykio ir nematė, tačiau nuosekliai patvirtino, jog jai iš motinos L. N. pasakojimų žinoma, jog 2014-06-27 tėvas grasino motinai peiliu. Motina paskambinusi telefonu skundėsi, kad tėvas nuolat išjunginėja šviesą namuose, ji negali pagaminti valgio ar išsivirti arbatos, jis jai grasino peiliu, kad neduos gyventi. Be kita ko, A. N. parodė, jog išgėręs tėvas smurtaudavo prieš motiną, motina dažnai skambindavo jai ir skųsdavosi, kad ją skriaudžia, muša. Visus konfliktus pradėdavo tėvas, išgėręs jis tapdavo agresyvus ir nevaldomas. Dažnai ji nuvykdavo pas motiną, tačiau ne visada galėdavo nuvykti ir padėti, todėl motinai pasakė, kad ji kviestų policijos pareigūnus. Liudytojomis apklaustos R. N., S. V. taip pat patvirtino, jog tarp N. vykdavo konfliktai. Liudytoja R. N. parodė, jog iš L. N. pasakojimų jai žinoma, jog ji su A. N. dažnai konfliktuoja, jis jai grasina. A. N. normaliai elgiasi tik būdamas blaivus. Liudytoja S. V. taip pat patvirtino, jog jai žinoma, kad L. ir A. N. bardavosi, matė pas juos atvykusią policiją.

Beje, tai, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios L. N. parodymais apie savo vyro grasinimus nužudyti, leidžia spręsti ir jau po šio įvykio nustatytas A. N. elgesys (fizinio smurto naudojimas ne tik prieš savo žmoną, bet ir uošvienę G. K. bei dukrą A. N.). Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad tiek nukentėjusioji L. N., tiek nuteistojo dukra A. N., paminėtos liudytojos turėtų pagrindą A. N. apkalbėti.

Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės vertino A. N. parodymus, jog jis žmonai negrasino. Neįtikinami nuteistojo parodymai, jog jam neatliekant jokių veiksmų, tiesiog gulint užsirakinus savo kambaryje, nukentėjusioji L. N. jam iškvietė policijos pareigūnus. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta, jog įvykio vakarą A. N., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo neteisėtų veiksmų atlikimui, būdamas virtuvėje, rankoje laikydamas virtuvinį peilį ir juo monotoniškai daužydamas į stalą, grasindamas L. N. tuoj pulti ir sakydamas, kad ji šiame pasaulyje nebegyvens, grasino savo žmonai ją nužudyti. Natūralu, kad nuteistojo grasinimas, pasinaudojant žalojančiu ir gyvybę galinčiu atimti įrankiu, nukentėjusiajai sukėlė bauginančią situaciją, ji išsigando, pabėgo iš virtuvės ir iškvietė policijos pareigūnus. Neabejotina ir tai, kad A. N. suvokė, jog grasinimą išsakė bei išreiškė taip, kad nukentėjusioji patikėjo, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats norėjo tokios nukentėjusiosios būsenos, t.y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, A. N. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Šiame kontekste pažymėtina taip pat tai, jog nuosprendis gali būti grindžiamas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina nuteistojo kaltę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendį pakeisti.

A. N. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria „Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir A. N. paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme paskirta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir A. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 metams.“

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 2 dienos nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 2 dalį, subendrinti apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais ir paskirti A. N. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, atliekant ją pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. N. gynėjos advokatės Virginijos Balčiūnienės apeliacinį skundą atmesti.