- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-24
- Bylos Nr.
- 1A-402-483/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-1-00856-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Elena Vainienė, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- T. T.
- Nukentėjusysis
- A. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. gynėjo advokato I. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. C. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo, padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Procesas dėl nukentėjusiojo A. B. civilinio ieškinio nutrauktas (Lietuvos Respublikos BPK 113 str. 2 d., Lietuvos Respublikos CPK 140 str. 1 d.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 12 d., apie 18.00 val. R. B. namuose, esančiuose Klaipėdos rajone, Klemiškės I kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su R. B. metu, sudavė pastarajam rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas daug smūgių, į galvą sudavė ne mažiau kaip 9 smūgius, į krūtinę – ne mažiau kaip 8 smūgius ir padarė R. B. šiuos sužalojimus: didelę kraujosruvą galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose – kairiojo smilkinio raumenyje, abiejų veido pusių poodines minkštųjų audinių kraujosruvas akiduobėse, smilkiniuose, žanduose, kramtomuosiuose raumenyse ir paausiuose, poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje, užausyje ir paausyje, kraujosruvas po akių junginėmis, kraujosruvas apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, kairiojo žando gleivinės muštinę žaizdą, kraujosruvą kaklo ir gerklių kairės pusės minkštuosiuose audiniuose – raumenyse, krūtinkaulio kūno ir kairės pusės III, IV, V, VI, VII šonkaulių lūžius, didelę kraujosruvą krūtinkaulio vidiniame paviršiuje, kraujosruvą krūtinės ląstos kairiojo šoninio paviršiaus raumenyse, smulkias kraujosruvas odoje nugaros kairės pusės mentėje ir kairiojo peties sąnario užpakaliniame paviršiuje bei poodinę kraujosruvą kairėje mentėje, kraujosruvas nugaros raumenyse – abiejose mentėse ir po kairiąja mentimi, kairiojo žasto apatinio trečdalio vidinio paviršiaus odoje. Dėl T. T. padaryto R. B. galvos sumušimo pastarajam po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame didžiajame pusrutulyje išsiliejo kraujas, kuris suspaudė smegenis, išsivystė antrinės kraujosruvos smegenų kamiene ir galvos smegenų pabrinkimas, dėl ko tą patį vakarą R. B. mirė.
Šalies argumentai
Nuteistojo T. T. gynėjas advokatas I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2014 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį ir išteisinti T. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios minėto nusikaltimo požymių.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės iškraipė arba nutylėjo nuosprendyje kai kurių liudytojų parodymus, kurie turėjo lemti iš esmės kitokias, nei teismo padarytas išvadas, dėl minėtų priežasčių teismas padarė bylos duomenų neatitinkančias išvadas dėl nuteistojo T. T. veiksmų, kas nulėmė nepagrįstą jo pripažinimą kaltu. Teismas, pasiremdamas V. C., S. M. ir G. P. parodymais nuteistojo kaltei pagrįsti, neatsižvelgė į šių asmenų parodymų prieštaravimą kitiems, objektyvią prigimtį turintiems bylos duomenims, neatsižvelgė į išteisintojo V. C. parodymų kitimą baudžiamojo proceso metu, šiuos duomenis vertindamas atsietai nuo bylos duomenų viseto.
Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje teismas išreiškė abejones dėl V. C. parodymų, tačiau, nepasydamas to, jog objektyvios kilmės duomenų, rodančių, kad, būtent V. C. galėjo nužudyti R. B., buvo netgi daugiau, nei tokio pobūdžio duomenų apie galimą T. T. dalyvavimą nužudant R. B., V. C. išteisino, o T. T. pripažino kaltu. Apelianto nuomone, teismui nuosprendžio priėmimo metu kilo nepašalintų abejonių dėl V. C. parodymų patikimumo ir galimo jo paties dalyvavimo, nužudant R. B.. Apelianto manymu, teismas, suabejojęs daugeliu išteisintojo V. C. parodymų, prieštaraujančių objektyviems duomenims, visgi jais rėmėsi, priimdamas T. T. apkaltinamąjį nuosprendį; teismas neįvertino aplinkybės, kad V. C. nuo pat baudžiamojo proceso dėl R. B. nužudymo pradžios yra asmuo, tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, nes V. C. pranešta apie jam pareikštą įtarimą dėl R. B. nužudymo 2013 m. lapkričio 14 d., jo atžvilgiu surašytas kaltinamasis aktas dėl R. B. nužudymo. Teismas neįvertino pagrįstos ir objektyviais duomenimis patvirtintos tikimybės, jog V. C., turėdamas tikslą išvengti atsakomybės dėl jo paties įvykdyto R. B. nužudymo, gali apkalbėti T. T., priskirdamas savo smurtinius veiksmus T. T.. Pasak apelianto, iš V. C. parodymų kitimo matyti, kad jis kaskart apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodydavo iš esmės skirtingas aplinkybes dėl T. T. smurtavimo prieš R. B. motyvų. Apeliantas pažymi, kad V. C. ir T. T. telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuota, jog 2013 m. lapkričio 12 d. šie asmenys telefonu su S. M. (kurio mobilaus ryšio telefono Nr. yra 37060737212) galėjo kontaktuoti tik 12.53 val. ir 16.16 val., jiems dar neatvykus pas R. B. į namus, kas įrodo, jog pokalbis tarp V. C. ir S. M. dėl R. B. nužudymo neegzistavo, o V. C. parodymų apie neegzistavusį pokalbį su S. M. atsiradimas reiškia, kad V. C. derino parodymus su liudytojo S. M. ikiteisminį tyrimą klaidinančia pozicija
Apelianto manymu, V. C. parodymai dėl jo rankos sužalojimo aplinkybių yra labai prieštaringi, V. C. tėvas liudytojui L. B., o V. C. motina T. K. – ikiteisminio tyrimo pareigūnams paneigė, kad V. C. būtų sudavęs savo tėvui, V. C. parodymai dėl jo rankos sužalojimo yra niekuo nepagrįsti. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į V. C. parodymų dėl jo rankos sužalojimo kitimą, jų paneigtumą kitais bylos duomenimis, teismas turėjo ne tik suabejoti, bet ir atmesti V. C. parodymus dėl minėtų aplinkybių; išteisintojo V. C. parodymai dėl R. B. ir T. T. konflikto priežasčių taip pat kito. Pasak apelianto, esant minėtoms aplinkybėms V. C. parodymai negali būti laikomi nuosekliais, detaliais, duotais gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl teismas neturėjo pagrindo jais remtis, priimdamas T. T. apkaltinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, iš pirmosios instancijos teismo pasisakymo apie S. M. parodymų sutapimą su kaltinamojo V. C. parodymais, galima spręsti, kad teismas S. M. parodymus priima kaip patikimus ir patvirtinančius V. C. parodymus, tačiau toks įrodymų vertinimas yra aiškiai atsietas nuo Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo įrodymus vertinti, remiantis išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; liudytojo S. M. nurodyti du pokalbiai tarp jo ir V. C., kurių metu pastarasis jam būtų galėjęs pasakyti, kad jis yra pas R. B., kad R. B. nebėra gyvo, neegzistavo. Apeliantas mano, kad liudytojo S. M. parodymų raida, kuomet praėjus pakankamai ilgam terminui po įvykių, apklausiant jį teisme, S. M. nurodo naujas neegzistavusių pokalbių aplinkybes, verčia abejoti visų jo parodymų objektyvumu ir patikimumu, todėl S. M. parodymai turėjo būti atmesti, kaip nepatikimi. Apeliantas nurodo, kad liudytojo G. P. parodymai nepatvirtina liudytojo S. M. parodymų, nes G. P. negirdėjo ir negalėjo girdėti V. C. ir S. M. pokalbių, nėra jokių duomenų, kad jam apie šių asmenų pokalbius būtų kas nors žinoma; G. P. parodymai yra išvestiniai įrodymai, V. C., būdamas įtariamas dėl R. B. nužudymo, turėjo tikslą kaip kaltininką įvardinti ne save, o T. T..
Apeliantas nurodo, kad, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. kovo 26 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog yra didesnė tikimybė (labai didelė tikimybė), kad V. C. drabužiai ir batai kontaktavo su R. B. megztiniu ir marškinėliais, negu kaltinamojo T. T. drabužių ir batų kontakto su R. B. megztiniu ir marškinėliais tikimybė (didelė tikimybė). Pasak apelianto, iš 2013 m. lapkričio 14 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad 2013 m. lapkričio 14 d. 16.00-16.10 val. tyrėjas L. B., dalyvaujant tyrėjui G. G., paėmė iš T. T. pastarajam priklausančią striukę, batus, kelnes (kurie vėliau buvo pateikti tyrimui su 2014 m. sausio 8 d. tyrėjos A. S. užduotimi); minėtame protokole nėra duomenų apie tai, ar buvo įpakuoti paimti minėti daiktai, ir jei taip – kokiu būdu. Apelianto teigimu, iš 2013 m. lapkričio 14 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad 2013 m. lapkričio 14 d. 14.15-14.45 val. KPS patrulis E. J., dalyvaujant tyrėjui L. B., iš V. C. paėmė striukę, džemperį, kelnes, batus (kurie vėliau buvo pateikti tyrimui su 2014-01-08 tyrėjos A. S. užduotimi); minėtame protokole nėra duomenų apie tai, ar buvo įpakuoti paimti minėti daiktai, jei taip – kokiu būdu. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad T. T. ir V. C. drabužiai ir avalynė būtų laikomi atskirai – V. C. pateiktų daiktų saugojimo vieta iš viso nenurodyta, o T. T. atveju nurodyta, kad daiktai saugomi prie baudžiamosios bylos Nr. 68-1-00856-13. Nužudytojo R. B. drabužiai, kaip matyti iš minėtos specialisto išvados, įpakuoti taip pat dėžutėje, ant kurios yra tyrėjos A. S. parašas, dėl to kyla abejonių, kad „užterštumas“ R. B. rūbų dalelėmis galėjo įvykti tyrėjai A. S. užsiimant visų šių trijų asmenų (T. T., V. C. ir R. B.) drabužių ir avalynės įpakavimu. Apelianto nuomone, tai, kad teismo medicinos specialisto išvada nustatyti R. B. sužalojimai iš dalies atitinka V. C. parodymus (tam tikrų, pavyzdžiui, nugaros srities, sužalojimų kilmės nepaaiškina netgi V. C. parodymai) apie tai, į kurias kūno vietas buvo mušama, paaiškinama tuo, kad V. C. turi būti žinoma jo paties nukentėjusiajam suduotų smūgių lokalizacija, jei kaltinamajame akte nurodytą smurtą R. B. atžvilgiu panaudojo pats V. C..
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi kaltinamojo T. T. duotais parodymais apie tai, kad jis smurtavo prieš R. B., neatsižvelgdamas į tai, kad T. T. nurodė atlikęs ne tam tikrą dalį smurtinių veiksmų, kuriuos T. T. priskyrė išteisintasis V. C., tačiau visiškai kitos apimties ir visai kitomis aplinkybėmis panaudotą smurtą R. B. atžvilgiu. Iš T. T. teismui duotų parodymų akivaizdu, jog jis kategoriškai neigia didesnę smurtinių veiksmų, nei pats yra nurodęs, apimtį ir visas V. C. nurodytas R. B. sužalojimo aplinkybes, o išteisintojo V. C. parodymai visiškai prieštarauja T. T. nurodytoms smurtavimo aplinkybėms, todėl teismas T. T. parodymus turėjo priimti kaip patikimus, gretindamas juos su kitais bylos duomenimis, arba atmesti ir visas V. C. nurodytas R. B. sužalojimo aplinkybes, esant minėtiems prieštaravimams tarp jo ir V. C. parodymų, jų negalėjo susieti į visumą. Teismo išvados dėl to, kad T. T. neprisimena reikšmingų R. B. sužalojimo aplinkybių (kiek žinoma T. T.), prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Liudytojos M. T. parodymai, duoti viso baudžiamojo proceso metu paneigia išteisintojo V. C. parodymus dėl to, kokiomis aplinkybėmis ir kada jis su T. T. atėjo į butą pas R. B., kiek laiko praleido tame bute, bei tuo pat metu patvirtinantys T. T. parodymus dėl minėtų aplinkybių, taigi yra labai svarbūs, vertinant tiek V. C., tiek T. T. parodymų patikimumą. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai išdėstęs liudytojos M. T. parodymus, dėl jų vertinimo padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Pasak apelianto, teismas padarė išvadą, kad iš liudytojos M. T. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad liudytoja galėjo supainioti dienas, kada kas įvyko, kad teisiamajame posėdyje M. T. parodė, jog nešė katei ėsti, pasibaigus serialui (2013-11-12, 18 val. per LNK televiziją prasidėjo TV serialo „Namai, kurs širdis“ 77 serija, kuri truko iki 18.45 val.), reklaminės pertraukos metu, o ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad katės šerti ėjo reklaminės pertraukos metu, kai serialas buvo rodomas. Apelianto manymu, ši teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių, nes akivaizdu, kad per liudytojos M. T. nurodytą laikotarpį (nuo 18 val. iki 18.20 val.) įvertinant dar ir laiką, per kurį R. B. turėjo grįžti namo iš T. K. buto, o T. T. iš R. B. namų – į savuosius, negalėjo įvykti išteisintojo V. C. nurodyti įvykiai R. B. bute. Apeliantas teigia, kad, būtent, liudytojos M. T. ir nuteistojo T. T. parodymai, vertinant juos kartu su kitais bylos duomenimis, paneigia išteisintojo V. C. parodymus; liudytojos M. T. parodymus dėl minėtų jai žinomų aplinkybių viso proceso metu nuo pat pirmos apklausos 2013 m. lapkričio 19 d., kai nebuvo apklausta ši liudytoja, visiškai patvirtino liudytoja V. T., kuri viso proceso metu nuosekliai parodė, kad M. T. pasakojo jai, jog T. T. grįžo namo 18.15-18.20 val., nusirengė ir nuėjo miegoti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog liudytojos V. T. parodymų negalima laikyti patikimu įrodymų šaltiniu. Pasak apelianto, liudytoja V. T. buvo apklausta praėjus labai trumpam laikui (2013-11-19) po R. B. nužudymo ir akivaizdu, kad keleto dienų laikotarpis po tam tikrų aplinkybių sužinojimo negalėjo būti pakankamas, kad liudytoja pamirštų tas aplinkybes.
Apeliantas nurodo, kad teismo išvada apie tai, jog R. B. nebuvo atėjęs į parduotuvę po 16.42 val., nereiškia, jog R. B. negalėjo būti sutiktas M. Ž. tarp 17.45 val. ir 18.00 val. prie parduotuvės; liudytojas M. Ž. niekada netvirtino, jog jis būtų matęs R. B. parduotuvėje. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių liudytojo M. Ž. parodymų patikimumo įvertinimui, nepatikrino, ar liudytojas M. Ž. apsipirkinėjo jo nurodytu laiku (kas leistų galutinai spręsti dėl šio liudytojo parodymų patikimumo). Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas padarė pernelyg kategorišką išvadą dėl to, kad liudytojos L. G. parodymai, AB „Citadele“ bankas duomenys apie R. B. apsipirkimą parduotuvėje paneigia liudytojo M. Ž. parodymus. Apeliantas nurodo, kad gretinant liudytojos L. G. parodymus su objektyviais bylos duomenimis, darytina išvada, jog ši liudytoja gana netiksliai atsimena R. B. apsipirkimo aplinkybes, o jos parodymai negali būti vertinami kaip teisingai atspindintys įvykius apie tai, kiek kartų ir kada R. B. 2013 m. lapkričio 12 d. lankėsi parduotuvėje, taigi negali būti laikomi ir paneigiančiais liudytojo M. Ž. parodymus.
Teismo posėdyje nuteistojo T. T. gynėjas advokatas I. M. prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, prokurorė prašė atmesti gynėjo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. T. gynėjo advokato I. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. T. nuteistas už tai, kad jis nužudė R. B., 2013 m. lapkričio 12 d. apie 18.00 val. suduodamas pastarajam į įvairias kūno vietas daug smūgių: ne mažiau kaip 9 smūgius į galvą, ne mažiau kaip 8 smūgius – į krūtinę. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija T. T. veiksmų, atliktų nukentėjusiojo atžvilgiu, ir pastarojo žūties priežastinį ryšį, teigdamas, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlę veiksmai negalėjo vykti 18.00 val., T. T. smurtas, panaudotas prieš nukentėjusįjį, nebuvo toks intensyvus, kad sukeltų R. B. mirtį, nukentėjusiojo mirtį galėjo sukelti išteisintojo V. C. veiksmai.
Bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nustato Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys. Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Nurodyto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai.
Nagrinėjamu atveju prokuroras, palaikęs valstybinį kaltinimą byloje, bei nukentėjusiuoju pripažintas R. B. tėvas A. B. neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tame tarpe – jo dalies dėl V. C. išteisinimo. Šios bylos, kurioje pateiktas tik nuteistojo T. T. gynėjo apeliacinis skundas, nagrinėjimo dalykas yra pakankamumas įrodymų, patvirtinančių nuteistojo T. T. kaltę, nužudant R. B.. Todėl šiame procese apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik dėl T. T. kaltės, jo veiksmų kvalifikavimo bei jam paskirtos bausmės teisingumo (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3, 4 d.).
Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai nustatyti visi šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir elementai. Iš objektyviosios pusės būtina nustatyti, kad kaltininkas padarė priešingą įstatymui pavojingą veiką, kilo pasekmės – nukentėjusiojo mirtis, kad tarp padarytos veikos ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Iš subjektyviosios pusės nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai rėmėsi suinteresuoto bylos baigtimi kaltinamojo V. C. bei jo draugų S. M. ir G. P. parodymais.
Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad neįrodyta, jog 2013 m. lapkričio 12 d. V. C. smurtavo prieš R. B., kad R. B. mirties priežastimi buvo, būtent, T. T. veiksmai. Kaltinamieji V. C. ir T. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. lapkričio 13 d. apie 18.00 val. jie lankėsi R. B. bute, bendravo su juo, kitų asmenų, be jų trijų (t. y. R. B., V. C. ir T. T.), nebuvo nukentėjusiojo bute. Aplinkybę, kad T. T. panaudojo smurtą prieš R. B., patvirtina išteisintojo V. C. nuoseklūs parodymai: išteisintasis pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad įvykio dieną T. T. trenkė R. B. į veidą, paskui pradėjo daužyti R. B. kojomis ir rankomis, „išjungė“ nukentėjusįjį, po ko pastarasis pradėjo knarksėti (III b. t., 151-163 l.). Šie išteisintojo parodymai atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad T. T. smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu (II b. t., 71-72, 75-76, 96-98 l.). Išteisintojo V. C. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojų S. M. bei G. P. parodymai: abu liudytojai teismo posėdžio metu teigė, jog apie tai, kad T. T. sumušė R. B., sužinojo iš V. C.. V. C. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog, būtent, T. T. sumušė nukentėjusįjį. Byloje nebuvo pagrindo abejoti V. C. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Pats T. T. ikiteisminio tyrimo metu davė skirtingus parodymus, 2013 m. lapkričio 14 d. apklausos metu parodęs, kad neprisimena įvykio aplinkybių, nes jo metu buvo labai girtas (II b. t., 164, 165 l.), 2013 m. gruodžio 23 d. apklausos metu parodė, kad paneigia jo pirmiau duotus parodymus, prisimena įvykį, tačiau duos parodymus tik teisiamojo posėdžio metu (II b. t., 173 l.), 2014 m. birželio 4 d. apklausos metu taip pat nurodė, kad duos parodymus tik teisiamojo posėdžio metu (II b. t., 176 l.). T. T. teisiamajame posėdyje teigė, jog nurodyto apsilankymo metu trenkė R. B. į krūtinę, pastūmė nukentėjusįjį, spyrė pastarajam koja į pilvą, dėl ko R. B. nukrito, po to, nuteistojo teigimu, jis (T. T.) išėjo iš R. B. buto, o V. C. pasiliko pas nukentėjusįjį. T. T. pripažino, kad naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį (III b. t., 166-174 l.). Įvertinus T. T. elgesį, susijusį su parodymų davimu ikiteisminio tyrimo metu (tame tarpe – vengimą duoti parodymus), byloje yra pagrindo tikėti išteisintojo V. C. parodymais labiau, nei nuteistojo T. T..
Apeliaciniame skunde nuteistojo T. T. gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė smurtinių veiksmų, sukėlusių R. B. mirtį, atlikimo laiką. Gynėjas savo poziciją grindžia liudytojų M. T., V. T. ir M. Ž. parodymais. Minėti asmenys pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė R. B. jo žūties dieną (2013 m. lapkričio 12 d.) 17.45-18.00 val. prie parduotuvės (M. Ž. parodymai, III b. t., 119-130 l.), 18.00-18.15 val. kaltinamųjų name, nukentėjusiajam einant į išteisintojo V. C. motinai T. K. priklausantį butą (nuteistojo močiutės M. T. parodymai, III b. t., 134-141 l.). Nuteistojo močiutės parodymus patvirtino jo motina V. T., pirmosios instancijos teisme parodžiusi, kad išteisintojo V. C. motina liudytoja T. K. papasakojo V. T., jog įvykio vakarą, 2013 m. lapkričio 12 d. R. B. buvo T. K. bute nuo 18.00 val. iki 21.00 val. (III b. t. 119-130 l.). Liudytojų M. T. ir V. T. parodymai paneigti pačių kaltinamųjų parodymais, kad 2013 m. lapkričio 12 d., 18.00 val. jie kartu su R. B. buvo pastarojo namuose, byloje esančia specialisto išvada Nr. M767/13(03) (kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam 2013 m. lapkričio 12 d. apie 18.00 val. buvo suduota daug smūgių, tarp jų – 9 smūgiai į galvą I b. t., 136-139 l.) ir išvadą surašiusio eksperto paaiškinimais, kad po nukentėjusiajam suduotų smūgių pastarasis negalėtų nueiti toli vienas (III b. t., 151-163 l.).
Bylos įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad 2013 m. lapkričio 12 d., apie 18.00 val. T. T. panaudotas prieš nukentėjusįjį smurtas buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo T. T. gynėjo apeliacinio skundo, išteisinant T. T..
Nuteistajam bausmė paskirta, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo T. T. gynėjo advokato I. M. apeliacinį skundą atmesti.