- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- 1-259-1046/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11009-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Skaistė Viburytė-Jasiukėnienė
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Kaltinamasis
- M. K.
- Advokatai
- Vaiva Savickienė
- Kategorijos
Žemesnės instancijos teismas
viešame teisiamajame posėdyje pagreitinto proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 1984-10-30, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 9 klasių išsilavinimo, vedęs, dirbantis individualiai pagal patentą, registruotas darbo biržoje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:
1) 2000-01-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 271 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 2 dalį 2 metų laisvės atėmimo bausme su 1/4 turto konfiskavimu, bausmės vykdymą atidedant 1 metams; 2000-06-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas, pasiųstas į laisvės atėmimo vietą atlikti 2 metų laisvės atėmimo bausmės;
Žemesnės instancijos teismas
2) 2001-11-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams;
3) 2002-10-30 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, subendrinus su 2001-11-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams;
4) 2004-09-03 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 178 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį 302 straipsnio 1 dalį galutine bausme – laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams;
5) 2012-03-30 Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskiriant baudžiamojo poveiki priemonę – 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant darbus atlikti per 3 mėnesius;
Žemesnės instancijos teismas
6) 2012-10-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnį galutine bausme – 40 parų arešto;
7) 2013-06-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį galutine bausme – 80 parų arešto;
8) 2016-05-26 Pasvalio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį 18 MGL (677,88 Eur) dydžio bauda, bausmės neatlikęs (baudos mokėjimas išdėstytas dalimis); turintis neišnykusį teistumą,
kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis M. K. kaltinamas tuo, kad jis 2017 m. kovo 6 d., apie 19.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), grasino sutuoktinei V. K., kad užmuš, sakydamas: „pizdink greičiau iš čia, nes nespėsi nei mentų išsikviesti, išneš tave kojomis į priekį“ bei sudarė nukentėjusiajai V. K. realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas.
Kaltinamasis M. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo paaiškino, kad kovo 6 d., apie 19 val. grįžo iš darbo namo, parsinešė alaus. Pagamino vakarienę. Žmona supyko dėl to, kad jis ruošėsi gerti alų. Žmona pradėjo sakyti, kad mažas vaikas, kad negalima prie vaiko gerti. Žmona išsigando, kad kai jis išgers, patikrins tarnybos ir gali paimti vaiką, kad bus kaip Norvegijoje. Buvo pavargęs, susierzino ir supyko ant žmonos, kad negali po darbo ramiai išgerti skardinės alaus. Su nukentėjusiąja kalbėjo piktai, keikėsi, bet kad nužudys, negalėjo sakyti. Ką tiksliai sakė, neatsimena. Žmona galėjo išsigąsti jo balso tono. Tuo metu buvo blaivus. Labai gailisi, kad iš nuovargio kažkokią nesąmonę nukentėjusiajai pasakė. Pripažįsta, kad negali gerti alkoholio, nes kai išgeria, pasidaro nervingas. Prieš tai negėrė 8 mėnesius, lankė anoniminių alkoholikų grupę. Vėl gerti pradėjo per savo vestuvės, nuo vasario mėnesio. Supranta, kad reikėtų gydytis ir, kad reikia žmonai daugiau dėmesio skirti, nes V. K. po gimdymo depresija ir ji labai nervinga. 2017-03-04 smurto prieš V. K. nenaudojo, tik abu apsistumdė. Kai įvyko pirmas konfliktas su žmona, buvo pasiėmęs sūnų iš pirmos santuokos pas save pabūti. Sūnus svečiuose nebuvo buvęs pusantro mėnesio. Tas dienas visą dėmesį skyrė jam, o mažyliui nedaug. V. K. iškėlė pavydo sceną, kad mažai dėmesio skiria mažyliui ir 11 val. vakaro norėjo išsivežti sūnų pas dėdę. Po to žmona iškvietė policiją. Prieš apsistumdymą V. K. su kaimyne buvo išgėrusi šampano. Yra ir anksčiau buvę su žmona apsistumdymų. V. K. nesakė, kad išeis, jeigu jis naudos prieš ją smurtą. Po konflikto išėjo iš namų. Žmona rašė žinutes, kad nori pagulėti ligoninėje, pailsėti nuo vaiko, jai depresija, dėl to ji nervinga. V. K. žinutes siuntė dėl to, kad jis buvo supykęs, nes ji iškvietė policiją, todėl neatsiliepė telefonu. Namo grįžo tik kovo 5 d.
Nukentėjusioji V. K. parodė, kad 2017-03-04 nuo ryto viskas buvo gerai. Buvo atėjęs M. K. sūnus J. iš pirmos santuokos. M. K. padarė pusryčius ir nunešė sūnui į lovą. Jai nepatiko, kad vyras taip lepina sūnų. Po to visą dieną M. K. visą dėmesį skyrė vyresniam sūnui – žaidė su juo kompiuteriu, kalbėjosi, o į ją ir sūnų A. nekreipė dėmesio. Supykusi išėjo su vaiku pas dėdę. Pabuvo, nusiramino. Paskui grįžo namo. Po kiek laiko atėjo kaimynė ir pasiūlė išgerti šampano. Iš pradžių atsisakė, bet M. K. pasakė, kad pabus su vaikais ir leido eiti. Alkoholį gėrė koridoriuje, kad nematytų vaikai. Grįžusi į kambarį pamatė, kad M. K. vėl žaidžia su sūnumi J., o A. miega. Iš pavydo pradėjo M. K. provokuoti, priekaištaudama dėl sūnaus J.. Kilo žodinis konfliktas, o paskui ji (nukentėjusioji) pastūmė M. K.. Vyras ją irgi pastūmė ir ji nugriuvo ant lovos ir toliau barėsi. Ji pradėjo verkti. Verkė iš pykčio, o ne dėl skausmo, nes buvo išgėrusi ir jautriau sureagavo. M. K. nuėjo miegoti pas sūnų Jordaną į kitą kambarį. Nuėjusi ten toliau provokavo vyrą, koliojosi, o M. K. tylėjo. Tada ji išėjo į koridorių parūkyti, o vyras užsirakino bute. Iš pykčio iškvietė policiją ir pasakė, kad jos neįleidžia į butą, kur yra mažametis vaikas ir, kad vyras smurtauja. Atvažiavusi policija patikrino blaivumą. Ji pripūtė 0,67 promilės, o M. K. 0,0 promilių. Policija liepė rašyti pareiškimą, bet jeigu būtų rašiusi, M. K. būtų sulaikę, o vaikus išvežę į vaikų namus, nes ji buvo išgėrusi. Jeigu būtų buvusi blaivi, to konflikto iš viso nebūtų buvę. Jokio smurto jos atžvilgiu tą dieną nebuvo ir jokių sužalojimų po susistumdymo neliko. Tą vakarą, kovo 4 dieną, pareiškimo neberašė, policija išvažiavo, o M. K. išėjo nakvoti pas kaimyną. Kitą dieną, sekmadienį, vyro namie nebuvo. Rašė jam žinutę, kad pabūtų su A.i, bet vyras nesutiko. M. K. grįžo tik sekmadienį vakare apie 23 val. ir iš karto nuėjo miegoti. Tada susitiko tik kovo 6 dieną, pirmadienį vakare, kai vyras grįžo iš darbo. M. K. parsinešė vieną skardinę alaus rankoje ir dar turėjo maišelį. Nematė, kas jame yra, bet galvojo, kad ten yra dar daugiau alaus. Labai supyko, nes vaikų teisės perspėjo, kad bute negali būti vartojamas alkoholis, kadangi yra mažas vaikas. Vėl labai susibarė. M. K. pradėjo šaukti, bet grasinimo užmušti nebuvo. Vyras tik liepė nešdintis iš namų ir stipriai keikėsi. Tonas buvo pakeltas. Išėjo kartu parūkyti. Ji pasiėmė telefoną, nes norėjo kviesti policiją, bet bijojo prie M. K., nes jis galėjo telefoną sudaužyti. Barėsi toliau, paskui M. K. išėjo į kitą kambarį. Tada atvažiavo policija. Policiją iškvietė socialinis darbuotojas, nes pati parašė jam žinutę, kad kviestų policiją. Socialinis darbuotojas, gavęs žinutę, skambino jai, paskui M. K.. Neatsiliepė, nes nenorėjo, kad išgirstų M. K., o kodėl neatsiliepė vyras, nežino. Tada socialinis darbuotojas parašė žinutę klausdamas, kas atsitiko, kodėl policijos nekviečia pati. Parašė, kad bijo M. K., nes jis grasina užmušti. Atvažiavo tie patys policijos pareigūnai, kaip ir praeitą kartą. Klausė, kas atsitiko. Pasakė, kad vyras grasina nužudyti. Duodama parodymus policijos pareigūnams pasakė daugiau negu sakė M. K.. Kad vyras grasino nužudyti pasakė iš pykčio, nes M. K. gali išeiti kur nori, o ji ne. Norėjo taip atkeršyti sutuoktiniui. Iš tikrųjų ginčo metu išsigando tik dėl to, kad vyras išvarys iš namų. Nebijojo dėl savo gyvybės ir dabar nebijo nei dėl savęs, nei dėl vaiko. Kai M. K. blaivus, būna idealus vyras – tvarko namus, gamina valgyti. Išgėręs nebūna agresyvus, bet įkyrus, tada reikalauja sau daug dėmesio, nori kalbėtis. Kai vyras girtas, gauna pats nuo jos (nukentėjusiosios). Nepyksta ant vyro. Jis yra šeimos maitintojas, be jo būtų sunku. Norėtų, kad vyras gydytųsi nuo priklausomybės alkoholiui pagal 28 dienų Minesotos programą.
Iš 2017-03-06 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra rytinėje Panevėžio miesto dalyje, esantis butas, adresu (duomenys neskelbtini). Namas penkių aukštų, dviejų laiptinių. Link buto einama į namo laiptinę, esančią iš vidinės namo kiemo pusės. Užlipus laiptais į trečią aukštą, matomas butas, pažymėtas Nr. 305. Buto durys medinės, rudos spalvos. Užėjus į vidų, patenkama į dviejų kambarių butą. Dešinėje, vakarinėje buto pusėje, pro duris patenkama į kambarį. Prie rytinės kambario sienos stovi šviesios spalvos sekcija, kurioje sudėti įvairūs namų apyvokos daiktai. Prie lango, pietinėje pusėje, stovi šviesios spalvos rašomasis stalas, prie kurio stovi tamsios spalvos kėdė. Vakarinėje kambario dalyje, prie sienos, stovi paklotas minkštas kampas, šalia kurio, prie sienos stovi akvariumas bei vaiko lovytė. Kambario centre stovi nedidelis tamsios spalvos stalas. Įvykio vietos apžiūros metu jokių pėdsakų neužfiksuota ir nieko nepaimta (b. l. 7–9).
Iš 2017-03-06 tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matyti, kad 2017-03-06, apie 19.14 val., iš budėtojo buvo gautas pranešimas apie tai, kad socialinis darbuotojas pranešė, jog jis gavo pranešimą iš V. K., gyvenančios (duomenys neskelbtini), kad neblaivus vyras grasina su ja susidoroti, namuose yra mažametis vaikas. Atvykus į įvykio vietą nustatyta, kad policiją kvietė E. G.. Apklausus V. K., ji paaiškino, kad jos vyras M. K. (0,23 promilių girtumas) grasino ją užmušti. V. K. buvo susijaudinusi. Namuose buvo vaikas. Namai tvarkingi. M. K. paaiškino, kad žmonai V. K. negrasino. M. K. buvo sulaikytas ir pristatytas į Panevėžio apskrities VPK OVS laikino sulaikymo patalpas. Sulaikomas ir pristatant į policijos įstaigą M. K. nesipriešino, elgėsi ramiai (b. l. 10–11).
Iš asmens blaivumo testo matyti, kad 2017-03-06 19.55 val. M. K. buvo nustatytas 0,23 promilių girtumas (b. l. 12).
Iš 2017-03-06 Panevėžio socialinių paslaugų centro gauto atvejo aprašymo matyti, kad V. K. informavo, jog 2017-03-04 vyras M. K. smurtavo jos atžvilgiu, suduodamas smūgius į dešinės akies sritį, į galvą, į kairės pusės šonkaulius. Buvo iškviesta policija. V. K. nustatytas 0,67 promilių girtumas, o M. K. buvo visiškai blaivus. Butas apsilankymo metu buvo tvarkingas. V. K. nurodė, kad konfliktas kilo dėl M. K. sūnaus J.. V. K. buvo pasiūlyta psichologo konsultacija (b. l. 21).
Motyvuojamoji dalis
Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat teismo posėdžio metu išklausius kaltinamojo M. K. bei nukentėjusiosios V. K. parodymus matyti, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių M. K. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. BK 2 straipsnyje nustatytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys Nr. 2K-671/2010, 2K-500/2010, 2K-202/2006 ir kt.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. K. yra kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymu. BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas sunkiai sutrikdant sveikatą ar nužudant. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ar kaltininko veiksmai apskritai galėtų įbauginti žmogų nagrinėjamu kontekstu, ar jis turėjo tyčią įbauginti konkretų nukentėjusįjį. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (LAT nutartis 2K-341/2010). Pažymėtina, kad teismų praktikoje grasinimas laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, neapsiribojant tik nukentėjusiojo suvokimu (2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 52 “Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose”, P.4 // Teismų praktika. 2005. Nr. 23), kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas atliekant ne bet kokius veiksmus, o sunkiai sutrikdant sveikatą ar nužudant.
Pats kaltinamasis M. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai tvirtino neturėjęs jokių ketinimų nužudyti nukentėjusiąją V. K. ar sutrikdyti jai sveikatą. Nurodė, kad jam grįžus iš darbo žmona V. K. pradėjo priekaištauti dėl parsinešto alaus. Supyko, kad žmona neleidžia po sunkios darbo dienos net alaus išgerti. Kilo žodinis konfliktas, kurio metu V. K. piktu tonu galėjo pasakyti kažką tokio, dėl ko žmona galbūt išsigando, bet tikrai jokių ketinimų nuskriausti žmoną neturėjo. Tuo tarpu nukentėjusioji V. K. nors ikiteisminio tyrimo metu apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną tvirtino, kad vyras jai grasino užmušti ir ji tokių vyro žodžių išsigando, teisme nurodė priešingas aplinkybes, o būtent tai, kad pati išprovokavo žodinį konfliktą su sutuoktiniu M. K., kurio metu jis jai liepė išeiti iš namų, bet ne grasino užmušti. Buvo supykusi ir policijai pasakodama apie įvykį viską gerokai perdėjo. Konflikto metu išsigando, kad vyras ją išvarys iš namų, bet ne kad ją užmuš ar sužalos. Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog M. K. žmonai šeimyninio konflikto metu išsakyti žodžiai sudarė realų pagrindą nukentėjusiajai bijoti, kad grasinimas gali būti įgyvendintas. Nėra pagrindo sutikti ir su prokurorės baigiamųjų kalbų metu išsakyta pozicija, kad nukentėjusioji tikrai bijojo kaltinamojo, nes prieš nagrinėjamą įvykį, 2017-03-04, šeštadienį, nukentėjusiosios atžvilgiu M. K. smurtavo. Nukentėjusioji V. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad sutuoktinis jos atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, tiesiog žodinio konflikto metu ji pirma M. K. pastūmė, o tada ir jis ją pastūmė, po ko ji nugriuvo ant lovos, bet neužsigavo, jokio fizinio skausmo nejautė, verkė iš pykčio. Kaltinamasis M. K. taip pat teigė smurto sutuoktinės atžvilgiu nenaudojęs. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajai būtų buvę padaryta kokių nors sužalojimų, nors tą dieną (2017-03-04) į M. ir V. K. namus buvo atvykę policijos pareigūnai. Pažymėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu tiek kaltinamasis, tiek ir nukentėjusioji apie įvykio aplinkybes davė analogiškus parodymus, kurie sutampa tarpusavyje ir neprieštarauja vieni kitiems. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis M. K. po įvykio iš karto buvo sulaikytas ir iki pat teisimojo posėdžio nebendravo su nukentėjusiąja V. K., taigi jie neturėjo galimybės tarpusavyje suderinti pozicijų dėl parodymų davimo, neturi pagrindo netikėti minėtų asmenų parodymais, duotais teisme, ir remiasi jais kaip tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais tai, kad jokio realaus grasinimo šiuo atveju nukentėjusiosios atžvilgiu išsakyta nebuvo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek M. K., tiek ir V. K. nurodė, jog jie dažnai barasi, vienas kito atžvilgiu pakeltu balso tonu išsakydami necenzūrinius žodžius, o nukentėjusioji V. K. netgi patvirtino, jog ji pati dažnai supykusi suduoda savo sutuoktiniui, bet ne atvirkščiai. Taigi akivaizdu, kad necenzūrinių bei panašių žodžių vartojimas vienas kito atžvilgiu, yra šios šeimos įprastas bendravimo būdas.
Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog M. K. atliko veiksmus, kuriais siekė, kad V. K. turėtų pakankamą pagrindą manyti, jog jis ketina ją užmušti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą ir, kad tai realiai gali įvykdyti, teismas daro išvadą, kad M. K. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Esant minėtoms aplinkybėms kaltinamasis išteisintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kaltinamajam M. K. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios V. K. – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyrius pateikė pažymą „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų“ Nr. NTP-7-2779, kuria prašo iš kaltinamojo M. K. priteisti 34,74 Eur išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu, šiuo atveju nagrinėjant baudžiamąją bylą gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nes byla nagrinėta pagreitinto proceso tvarka, ir kaltinamojo galimybės atsisakyti gynėjo buvo ribotos, be to, minėta pažyma teismui buvo pateikta jau ištyrus bylos įrodymus ir išėjus į pasitarimų kambarį priimti galutinio procesinio sprendimo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 308 straipsniu,
nusprendžia:
M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios V. K. – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus prašymo dėl teisinės pagalbos 34,74 Eur dydžio išlaidų priteisimo iš M. K..
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio miesto apylinkės teisme.