Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 2R-580 (4R-1108) bei įpareigoti Komisiją priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gruodžio 12 d. skundą Nr. SD-433 dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) 2018 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. T4-272 (toliau – ir Įsakymas) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (toliau – ir Skundas Nr. SD-433).

Paaiškina, kad Komisijai 2018 m. gruodžio 12 d. pateikė Skundą Nr. SD-433, tačiau Komisija 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 2R-563 (4R-1070) nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą neįgalioto vesti R. D. (toliau – ir pacientė) bylą asmens, nes Komisijai nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas yra pacientės sūnus. Pareiškėjas Komisijai pateikė 2018 m. gruodžio 27 d. prašymą Nr. SD-442 atnaujinti skundo padavimo terminą, kartu pateikė atstovavimą patvirtinančius dokumentus: pareiškėjo asmens tapatybės dokumento, jo gimimo liudijimo ir pacientės mirties liudijimo kopijas, bei Skundą Nr. SD-433, tačiau Komisija 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 2R-576 (4R-1092) nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą nagrinėti ir jį grąžinti pareiškėjui. Šiame sprendime Komisija nurodė, kad pareiškėjas su skundu nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis po motinos mirties palikimą priėmė, ir šią mirusios motinos neturtinę teisę paveldėjo pagal įstatymą ar pagal testamentą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnis). Pareiškėjas Komisijai pateikė 2018 m. gruodžio 20 d. prašymą Nr. SD-440 „Dėl skundo padavimo termino atnaujinimo“, kartu pateikė notarės R. Inokaitienės 2018 m. gruodžio 27 d. liudijimo kopiją bei Skundą Nr. SD-433, tačiau Komisija 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 2R-580 (4R-1108) atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti, nusprendusi, jog nei CK, nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), nei Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Įstatymas) normomis vaikams nėra suteikta teisė skųsti administracinius sprendimus dėl administracinės procedūros, kurią pradėjęs asmuo mirė, jeigu priimtas sprendimas nesusijęs su paveldimomis turtinėmis teisėmis (šiuo atveju – nesusijęs su žalos atlyginimu) ir kuris yra susijęs su neatskiriama mirusiojo asmens teise (šiuo atveju – su apsisprendimu skųsti ar neskųsti priimtą sprendimą). Pareiškėjo teigimu, Komisija iš esmės tapačiu teisiniu pagrindu visais trimis sprendimais nusprendė, kad pareiškėjas neturi teisės skųsti Akreditavimo tarnybos Įsakymo.

Mano, jog Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, nustatančios teisės gauti informaciją po paciento mirties asmenų ratą, jog tai yra įpėdiniai pagal testamentą ir pagal įstatymą, sutuoktinis (partneris), tėvai, vaikai, turi būti aiškinamos sistemiškai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pabrėžia, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis nustato atskiras asmenų grupes, kurie turi teisę realizuoti ir įgyvendinti paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, be kita ko, įpėdiniai pagal testamentą ir pagal įstatymą. Vadovaudamasis šia norma, pareiškėjas mano, jog po pacientės (motinos) mirties jis turi teisę gauti bet kokią informaciją, susijusią su paciente, taip pat ir realizuoti apskundimo teisę dėl Akreditavimo tarnybos Įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Daro išvadą, jog Komisija be teisinio pagrindo pareiškėjo apskundimo teisę siejo tik su paveldėjimu pagal įstatymą ar pagal testamentą (CK 5.1 straipsnis) bei siaurinančiai aiškino ir taikė pačios paciento teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą tikslus ir įgyvendinimą.

Pažymi, kad teisė gauti informaciją po paciento mirties, kuri tiesiogiai apima šios teisės įgyvendinimą, negali būti siaurinama ar ribojama vien paveldėjimo institutu, t. y. formaliu pagrindu neturi būti ribojama visų Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nurodytų asmenų teisė, kuri negali būti aiškinama siaurinančiai ar ribojančiai pamatines asmens teises – kreiptis į teismą ir (ar) kvaziteismines institucijas.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi nustatyta teisė gauti informaciją, neturi būti aiškinama siaurai, t. y. tik ją gauti, kadangi po paciento mirties vienas iš nurodytų asmenų, šiuo konkrečiu atveju – pareiškėjas yra suaugęs sūnus, turi teisę ta informacija (duomenimis) disponuoti, naudoti, įgyvendinti, t. y. į šią teisę įeina ir informacijos apie teiktų mirusiai pacientei paslaugų kokybės vertinimo išvadų gavimą, šių išvadų apskundimą, pavyzdžiui, administracine tvarka, kreipimosi dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo, kartu tuo pagrindu ir žalos atlyginimo ne teismo ir teismo tvarka klausimų inicijavimo ir nagrinėjimo (atstovavimo). Mano, jog minėtos teisės aiškinimas siaurinančia ir ribojančia prasme, t. y. be įgyvendinimo, be atstovavimo, be apskundimo teisės, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio nuostatas, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Nurodo, kad minėta paciento teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą negali būti ribojama tik duomenų gavimu, t. y. be teisės reikiamai ją įgyvendinti (apskųsti, kreiptis į prokuratūrą, į teismą), pavyzdžiui, 1) ištaisyti netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis), 2) paciento teisių pažeidimams nustatyti (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnis) ir 3) žalos, padarytos pažeidžiant pacientų teises, atlyginimui gauti (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis).

Teigia, jog nagrinėjamu atveju Komisija daro klaidingas ir ydingas išvadas dėl pareiškėjo apskundimo teisės nebuvimo. Pirmiausia, pati pacientė iniciavo ginčą dėl jos teisių pažeidimo nustatymo. Gavusi akreditavimo tarnybos išvadas – Įsakymą, kurio nepagrįstumui ir neteisėtumui egzistuoja pagrindai, pacientė būtų kreipusi į Komisiją ar į teismą dėl Įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Antra, Komisija suponuoja mintį, kad pareiškėjas galėtų savarankiškai su skundu kreiptis į Akreditavimo tarnybą dėl pacientės teisių pažeidimo nustatyto, tačiau tai neįmanoma administracinė procedūra, nes atsakovė jau yra priėmusi Įsakymą asmens sveikatos priežiūros įstaigos atžvilgiu, kuris (Įsakymas) yra (būtų) įsiteisėjęs (neapskųstas) administracinis aktas ir kuriame jau taikytos poveikio priemonės, todėl negalima atlikti pakartotinio tyrimo ir vėl taikyti poveikio priemones (negalima du kartus bausti už tą patį). Daro išvadą, jog pareiškėjas realiai turi tik tęsti pradėtą pacientės skundo dėl pacientės teisių pažeidimų nustatymo procesą, šiame etape ginčydamas Akreditavimo tarnybos Įsakymo teisėtumą dėl pacientės skundo nevisapusiško ir neišsamaus nagrinėjimo, kas lemia prognozę (sėkmę) žalos, padarytos pažeidžiant pacientų teises, atlyginimo procese.

Nesutinka su Komisijos argumentu, kad pacientės (jos atstovės) skundo dėl pacientės teisių pažeidimo nustatymo pateikimo Akreditavimo tarnybai ir kartu jos Įsakymo panaikinimo byla nėra susijusi su žalos, padarytos pažeidžiant pacientų teises, atlyginimui gauti procesu. Mano, jog pacientės teisės skųsti procesas ir teisės į žalos atlyginimą procesas yra tiesiogiai susiję, t. y. pirmiausia, su skundu kreipiamasi į Akreditavimo tarnybą dėl paciento teisių pažeidimų nustatymo, ir, antra, gavus jos išvadas (Ataskaitą ir Įsakymą), kuriose nustatyti paciento teisių pažeidimai, su pareiškimu dėl žalos, padarytos pažeidžiant pacientų teises, atlyginimo kreipiamasi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (1 t., b. l. 1–5).

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamiesi jame išdėstytais argumentais. Pareiškėjo atstovas akcentavo, jog ginčo dalykas – ar pareiškėjas turi teisę pateikti skundą dėl Akreditavimo tarnybos Įsakymo. Pažymėjo, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas yra specialus įstatymas, kurio 8 straipsnio 3 dalis aiškiai įtvirtina, koks asmenų ratas turi teisę gauti informaciją po paciento mirties, jame nurodyta, jog tokią informaciją gali gauti ne tik įpėdiniai pagal įstatymą ar testamentą, bet ir paciento sutuoktinis (partneris), vaikai ir tėvai. Ginčo atveju pareiškėjas pilnai atitinka įstatymo reikalavimui asmeniui, turinčiam teisę gauti informaciją, tačiau ši teisė negali būti vertinama siaurai, nes ši teisė vėliau gali būti įgyvendinama per minėto įstatymo 23 straipsnį, įtvirtinantį teisę skųsti tiek gydymo įstaigos, tiek ir jų priežiūrą vykdančių institucijų veiksmus. Tuo atveju, jei pati pacientė būtų pati nesikreipusi su skundu, pareiškėjas būtų turėjęs teisę kreiptis į atsakovę su skundu, kuri tokį skundą būtų nagrinėjusi, o nagrinėjamu atveju su skundu kreipėsi pati pacientė, kuriai mirus pareiškėjas, Komisijos vertinimu, jau neturi galimybės realizuoti savo teisės pateikti skundo, nes viešojo administravimo subjektas iki pacientės mirties jau yra priėmęs sprendimą. Atstovo vertinimu, pareiškėjo skundas turėjo būti priimtas ir nagrinėjamas, todėl Komisijos sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas ir Komisija įpareigotina priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Akreditavimo tarnybos Įsakymo.

Pateiktame atsiliepime atsakovė prašo dėl pareiškėjo skundo teismui reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą Nr. 2R-563 (4R-1070) ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Akreditavimo tarnybos Įsakymo spręsti teismo nuožiūra.

Nurodo, jog šioje byloje būtina atskirti dvi skirtingos apimties teises – teisę į informaciją ir teisę atstovauti pacientui.

Pažymi, kad pacientui esant gyvam ir veiksniam, teisė į informaciją yra pasyvi – tai tik galimybė sužinoti apie paciento sveikatos būklę be teisės priimti sprendimus dėl gydymo ar kitų su tuo susijusių teisių, pvz., kreiptis į Akreditavimo tarnybą su prašymu atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą. Leidimas atstovauti gyvam ir veiksniam pacientui turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas paciento medicininiuose dokumentuose arba notaro patvirtintame įgaliojime.

Atstovavimas pacientams reglamentuojamas Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo IV skyriuje. Po paciento mirties teisė į informaciją tampa platesnė ir taip pat apima teisę kreiptis dėl pacientui teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo į Akreditavimo tarnybą. Atkreipia dėmesį į tai, kad tokiu atveju asmuo pats įgyvendina savo teisę, t. y. pats inicijuoja patikrinimo procesą dėl kitam asmeniui teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, todėl atitinkamai turi teisę skųsti Akreditavimo tarnybos išvadą, priimtą dėl jo skundo pagrindu atlikto patikrinimo.

Nagrinėjamu atveju yra susidariusi neįprasta situacija – su skundu į Akreditavimo tarnybą (per Konkurencijos tarybą) kreipėsi pacientė, tačiau teise apskųsti jos išvadą siekia pasinaudoti kitas asmuo – pacientės sūnus, nors pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį, asmeninės neturtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, yra nepaveldimos. Atsižvelgdama į tai, atsakovė pritaria Komisijos pozicijai, jog, vadovaujantis įstatymu, pareiškėjas neturi teisės apskųsti pagal jo motinos skundą pradėto Akreditavimo tarnybos patikrinimo išvadų. Tačiau tokiu atveju atsiranda teisės aktų nuostatų prieštaravimas, kadangi po pacientės mirties pareiškėjas įgauna teisę skųsti jo motinai teiktas asmens sveikatos paslaugas, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju dėl to pirminį skundą padavė pati pacientė, pareiškėjas negali įgyvendinti šios savo teisės, kadangi, vadovaujantis Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. T1-137 ,,Dėl Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 20.1 papunkčiu, skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu Akreditavimo tarnyba jau yra išnagrinėjusi skundą dėl to paties dalyko.

Atsakovė, vadovaudamasi Konstitucijos 33 straipsniu, teigia, kad teisė apskųsti Akreditavimo tarnybos, kaip valstybinės institucijos, sprendimą yra viena iš pamatinių šalies vertybių, todėl, atsakovės nuomone, ją riboti galima tik tada, kai to reikalaujama pagal įstatymą bei toks ribojimas atitinka teisingumo principą.

Iš dalies sutinka su Komisijos argumentu, jog „<...> Pareiškėjui rūpimi klausimai galėtų būti nagrinėjami tuo atveju, jei Pareiškėjas kreiptųsi įstatymų nustatyta tvarka dėl žalos, susijusios su motinos mirtimi, atlyginimo <...>“, kadangi skundo išnagrinėjimas Akreditavimo tarnyboje neužkerta kelio su skundu dėl to paties dalyko kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, tačiau pažymi, kad žalos atlyginimas yra atskiras, kitus tikslus turintis institutas, kuriuo pareiškėjas gali būti nesuinteresuotas. Be to, žalos atlyginimo byloje Akreditavimo tarnybos išvada gali būti naudojama kaip įrodymas.

Mano, jog Ataskaita bei Įsakymas buvo priimti tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, todėl turėtų būti palikti galioti. Tačiau atsižvelgdama į tai, jog teisė apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimą yra viena iš esminių teisinės valstybės principų bei siekiant išsklaidyti pareiškėjo abejones dėl Akreditavimo tarnybos priimtų išvadų, ji neprieštarauja, jog Komisijos sprendimas Nr. 2R-563 (4R-1070) būtų panaikintas ir Komisija būtų įpareigota išnagrinėti skundą dėl Akreditavimo tarnybos Įsakymo bei Ataskaitos iš esmės.

Nesutinka, jog patenkinus pareiškėjo prašymą, jam būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos. Pažymi, kad pareiškėjas skundžia Komisijos sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Akreditavimo tarnybos Įsakymo buvo nepriimtas, t. y. pareiškėjo skundas nebuvo nagrinėtas iš esmės. Akreditavimo tarnyba niekada nebuvo šio ginčo šalimi, jai nebuvo suteikta teisė įvertinti pareiškėjo argumentų dėl Įsakymo ir Ataskaitos galimų turinio trūkumų, nebuvo suteikta galimybė sudaryti taikos sutartį ar apginti savo poziciją dėl Ataskaitos ir Įsakymo, pateikiant atsiliepimą bei nagrinėjimo iš esmės Komisijoje metu.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl Komisijos sprendimo nepriimti pareiškėjo skundo, Akreditavimo tarnyba šioje byloje atsakove yra tik formaliai. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė neprieštarauja, jog pareiškėjo skundas dėl jos Įsakymo būtų nagrinėjamas iš esmės Komisijoje, tačiau šiame etape net neturi galios išspręsti ginčą taikiai, kadangi pareiškėjo ginčas yra išskirtinai tik su Komisija, o ne su atsakove. Mano, jog reikalavimas Akreditavimo tarnybai atlyginti bylinėjimosi išlaidas šiame proceso etape yra nesąžiningas ir neteisingas, todėl prašo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (2 t., b. l. 1–3).

Atsakovės atstovė teismo posėdyje pažymėjo, kad Akreditavimo tarnyba į ginčo nagrinėjimą buvo įtraukta tik šioje byloje, o realiai pats ginčas vyko Komisijoje, kur buvo sprendžiamas pareiškėjo skundo priimtinumo klausimas. Akreditavimo tarnyba šiame etape nedalyvavo, jai nebuvo suteikta teisė išreikšti poziciją ir pasisakyti dėl aktualių procesinių klausimų. Atstovė nurodė, jog neprieštarauja, kad būtų panaikintas Komisijos sprendimas ir pastaroji įpareigota iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Akreditavimo tarnybos Ataskaitos ir jos pagrindu priimto Įsakymo, todėl dėl pareiškėjo šioje byloje pareikštų reikalavimų prašo spręsti teismo nuožiūra. Atstovė, remdamasi atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais, prašo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Akreditavimo tarnybos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Komisijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Akreditavimo tarnybos 2018 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. T4-272 panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis administracinėje ir Komisijos byloje Nr. 2R-581 (4R-1108) (toliau – ir Komisijos byla) pateiktais rašytiniais įrodymais, pareiškėjo ir atsakovės atstovų paaiškinimais, nustatyta, kad pacientė R. D., atstovaujama advokatės, 2018 m. gegužės 8 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą (toliau – ir Konkurencijos taryba) su skundu, prašydama pradėti bei atlikti tyrimą dėl UAB „Bioklinika“ interneto tinklapyje www.bioklininka.lt pateikiamos informacijos apie „Global Diagnostics“ tyrimą atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams (Komisijos byla, b. l. 10–15). Konkurencijos taryba 2018 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (5.5-36) 6V-1253 „Dėl pranešimo persiuntimo“ pareiškėjos skundą išnagrinėjimui pagal kompetenciją persiuntė Akreditavimo tarnybai, o 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. (5.9-36) 6V-1257 atsisakė pradėti pranešimo nagrinėjimo procedūrą pagal R. D. skundą (2 t., b. l. 71–72, 346–347).

Akreditavimo tarnyba, atlikusi neplaninį asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą dėl pacientei R. D. 2015 m. lapkričio 25 d. – 2017 m. liepos 6 d. UAB „Bioklinika“ teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, 2018 m. lapkričio 7 d. parengė ataskaitą Nr. D17-242-(1.27) (toliau – ir Ataskaita), o 2018 m. lapkričio 8 d. šios Ataskaitos pagrindu priėmė įsakymą Nr. T4-272-(1.34) „Dėl uždarojoje akcinėje bendrovėje „Bioklinika“ pacientei R. D. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“, kurio 1 punkte nustatė, kad 2015 m. lapkričio 25 d. – 2017 m. liepos 6 d. UAB „Bioklinika“ pacientei R. D. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus, o 2 punktu įspėjo UAB „Bioklinika“ dėl šio Įsakymo 1 punkte nurodytų pažeidimų (Komisijos byla, b. l. 17–28).

Pacientė R. D. mirė (duomenys neskelbtini) (Komisijos byla, b. l. 61). Pareiškėjas (mirusios pacientės sūnus), atstovaujamas advokato, 2018 m. gruodžio 12 d. pateikė Komisijai skundą Nr. SD-433, prašydamas pripažinti, kad Akreditavimo tarnyba netinkamai ir nevisapusiškai nagrinėjo jo motinos R. D. skundą, panaikinti Akreditavimo tarnybos 2018 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. T4-272 kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei įpareigoti Akreditavimo tarnybą atlikti veiksmus: kartotinai nagrinėti skundą (1 t., b. l. 6–13). Komisija 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 2R-563 (4R-1070) atsisakė priimti pareiškėjo S. D. skundą, kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens, kadangi padarė išvadą, jog S. D. neįgaliotas vesti mirusios motinos R. D. bylą (1 t., b. l. 64–65). Pareiškėjas, atstovaujamas advokato, 2018 m. gruodžio 20 d. pateikė Komisijai prašymą Nr. SD-440, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą, prie jo pridėdamas skundą su priedais, savo gimimo liudijimo ir asmens tapatybės dokumento bei pacientės (motinos) medicininio mirties liudijimo kopijas (1 t., 66). Komisija 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 2R-576 (4R-1092) atsisakė priimti nagrinėti S. D. skundą, nurodžiusi, jog jis savo motinos R. D., kuri mirė (duomenys neskelbtini), neturtinių teisių, įskaitant teisę skųsti 2018 m. lapkričio 8 d. Akreditavimo tarnybos Įsakymą, neperėmė, nes nepateikė jokių duomenų, jog jis po motinos mirties priėmė palikimą ir šią neturtinę teisę paveldėjo pagal įstatymą ar testamentą, todėl negali veikti mirusios motinos vardu ir teikti skundą dėl Akreditavimo tarnybos Įsakymo (1 t., b. l. 68–69). Pareiškėjas, atstovaujamas advokato, 2018 m. gruodžio 27 d. pateikė Komisijai prašymą Nr. SD-442, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą, prie jo pridėdamas skundą su priedais, savo gimimo liudijimo ir asmens tapatybės dokumento bei pacientės medicininio mirties liudijimo kopijas bei notarės Rasos Inokaitienės 2018 m. gruodžio 27 d. liudijimą, išduotą pareiškėjui po palikėjos R. D. mirties, suteikiantį įpėdiniui gauti iš VĮ Registrų centro, bankų, visų įstaigų ir organizacijų dokumentus, reikalingus paveldėjimo bylai (Komisijos byla, b. l. 1–9, 58–65). Komisija 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 2R-580 (4R-1108) atsisakė priimti nagrinėti S. D. įgalioto asmens advokato Modesto Sriubo skundą dėl Akreditavimo tarnybos 2018 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. T4-272 panaikinimo (Komisijos byla, b. l. 66–68). Komisija nurodė, kad apsisprendimas, ar paduoti skundą dėl administracinio sprendimo, kuris nėra susijęs su turtinėmis teisėmis, yra išskirtinai asmeninio pobūdžio ir priklauso asmeniui, kuris pradėjo procedūrą, o pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį, neturtinės teisės, neatskiriamai susiję su palikėjo asmeniu, nepaveldimos. Ginčijame sprendime buvo padaryta išvada, kad pagal įstatyminį reguliavimą vaikams nėra suteikta teisė skųsti administracinius sprendimus dėl administracinės procedūros, kurią pradėjęs asmuo mirė, jeigu priimtas sprendimas nesusijęs su paveldimomis turtinėmis teisėmis ir kuris yra nesusijęs su neatskiriama mirusiojo asmens teise, todėl konstatavo, kad pareiškėjui S. D. nėra suteikta skųsti Akreditavimo tarnybos 2018 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. T4-272, o jo duotas įgaliojimas advokatui Modestui Sriubui taip pat nesuteikia teisės paduoti skundą, todėl skundą atsisakyta priimti, nepasisakant dėl pateikto prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, kaip neaktualaus.

Ginčo teisiniams santykiams taikytinas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kurio paskirtis – nustatyti paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus (1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia ir po paciento mirties; teisę gauti informaciją po paciento mirties turi įpėdiniai pagal testamentą ir pagal įstatymą, sutuoktinis (partneris), tėvai, vaikai. Įstatymo V skyriuje reglamentuojami klausimai, susiję su ginčo sprendimu ir žalos atlyginimu, o Įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta pacientų skundų, nesusijusių su žalos atlyginimu, pateikimo ir nagrinėjimo tvarka.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo S. D. motina R. D. kreipėsi į kompetentingą valstybės instituciją dėl jai suteiktų asmens sveiktos priežiūros tinkamumo, jos skundas buvo nagrinėjamas Akreditavimo tarnyboje, kuri šią administracinę procedūrą užbaigė 2018 m. lapkričio 8 d. priimdama įsakymą Nr. T4-272, tai yra (duomenys neskelbtini) po pacientės mirties (pacientės medicininis mirties liudijimas patvirtina, kad pacientė, pagal kurios skundą buvo atliekamas patikrinimas, mirė (duomenys neskelbtini)). Taip nustatyta, kad pareiškėjas šioje administracinėje procedūroje nei savarankiškai, nei veikdamas pacientės pavedimu, nedalyvavo, tačiau jai mirus, kreipėsi į Komisiją, siekdamas nuginčyti Akreditavimo tarnybos Įsakymą.

Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, be kita ko, vadovavosi VAĮ 2 straipsnio 2 straipsnio 15 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad administracinės procedūros pradžia yra asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, taip pat 36 straipsnio nuostatomis, kuriame nustatyta, kad administracinės procedūros sprendimų apskundimo teisę turi asmuo, kuris pagal VAĮ 2 straipsnio 24 dalį įvardijamas kaip asmuo, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, bei, įvertinusi šį reglamentavimą, padarė išvadą, kad skundo padavimo dėl administracinio sprendimo apskundimo teisė yra suteikta asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, o kitiems asmenims tokia teisė gali būti suteikta tik įstatymu, o Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas teisės skųsti sprendimus, priimtus pagal tėvų prašymus (skundus), nesusijusius su žalos atlyginimu, jų vaikams nesuteikia. Be to, Komisija savo sprendimą grindė ir tuo, kad sprendimas, kuris nesusijęs su turtinėmis teisėmis, yra išskirtinai asmeninio pobūdžio ir priklauso tik asmeniui, dėl kurio pradėta administracinę procedūrą, o pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį neturtinės teisės, neatskiriamai susiję su palikėjo asmeniu, nepaveldimos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Tai reiškia, jog valstybėje priimant įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, asmenims turi būti užtikrinama pozityvioji teisė pasinaudoti valstybės institucijų priimtų sprendimų apskundimo tvarka.

Nagrinėjamoje situacijoje teismas nesutinka su Komisijos sprendime padarytomis išvadomis, kad ginčo atveju turi būti taikomos bendrosios administracinės procedūros priimtų sprendimų apskundimo nuostatos, įtvirtintos VAĮ, kadangi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas laikytinas specialiu įstatymu, kuriuo vadovaujantis yra pateikiami ir nagrinėjami pacientų skundai, nesusiję su žalos atlyginimu. Sutiktina, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nėra nuostatų, kuriose būtų konkrečiai įtvirtinta, kam yra suteikta teisė teikti skundą dėl administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, kuomet šią procedūrą, t. y. nagrinėjamu atveju patikrinimą dėl teiktų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo, iniciuoja pats pacientas, tačiau jis miršta administracinės procedūros atlikimo metu ar ją užbaigus. Teismo vertinimu, ginčo atveju, vertinant, ar susiklosčiusioje situacijoje pareiškėjas – pacientės, iniciavusios ginčą dėl jai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo, sūnus, turi teisę ginčyti Akreditavimo tarnybos Įsakymą, kuris priimtas mirus pacientei, turi būti vadovaujamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais ir sisteminiu teisės aktų nuostatų aiškinimu. Pažymėtina, kad pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas, pareiškėjas, kaip mirusios pacientės pilnametis sūnus, jau turi įgijęs savarankišką teisę iniciuoti patikrinimą dėl jo mirusiai motinai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo ir atitikimo teisės aktų reikalavimams ir atitinkamai skųsti kompetentingos institucijos (Akreditavimo tarnybos) priimtus sprendimus, todėl sistemiškai aiškinant šios jo teisės realizavimo galimybes, darytina išvada, kad jis yra įgijęs teisę ginčyti ir tokį Akreditavimo tarnybos sprendimą, kuris priimtas po pacientės (motinos) mirties, nors jis ir nebuvo šios administracinės procedūros iniciatoriumi. Priešingas aiškinimas reikštų ne ką kitą, kaip teisingumo principo neatitinkantį pareiškėjo teisių ribojimą, nes šiuo atveju pareiškėjo skundas dėl tos pačios pacientės, dėl to paties klinikinio atvejo ir tos pačios gydymo įstaigos teiktų sveikatos priežiūros paslaugų tuo pačiu laikotarpiu negalėtų būti nagrinėjamas, nes toks patikrinimas jau yra atliktas, o jo metu nustatytos aplinkybės, padarytos išvados ir pritaikytos poveikio priemonės yra įformintos Akreditavimo tarnybos Įsakymu, priimtu Ataskaitos pagrindu (Tvarkos aprašo 20.1 papunktis).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad Komisija nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo atstovo skundą dėl Akreditavimo tarnybos 2018 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. T4-272 panaikinimo, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies – Komisijos 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 2R-580 (4R-1108) naikintinas, įpareigojant ją iš naujo spręsti pareiškėjo 2018 m. gruodžio 12 d. skundo Nr. SD-433 priėmimo klausimą, o ne įpareigojant ją šį skundą priimti, kadangi Komisija neišnagrinėjo ir neįvertino pareiškėjo 2018 m. gruodžio 27 d. prašymo Nr. SD-442, kuriuo buvo prašoma atnaujinti šio skundo padavimo terminą, pagrįstumo.

Pareiškėjas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su šias išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, prašydamas priteisti jam iš atsakovės 520 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti: 360 Eur už skundo teismui dėl Komisijos sprendimo panaikinimo parengimą ir 160 Eur už pasirengimą / dokumentų pateikimą ir atstovavimą 2019 m. balandžio 1 d. vykusiame teismo posėdyje (3 t., b. l. 22–26).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (40 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

ABTĮ 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (ABTĮ 28 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-987-662/2016), o ginčo šalys administracinėje byloje teisme lieka tos pačios, kaip pareiškėjas buvo nurodęs skunde, pateiktame išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Pažymėtina ir tai, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso, pagal kurią sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir ta aplinkybė, jog Komisijoje nagrinėjant pareiškėjo skundo dėl Akreditavimo tarnybos Įsakymo panaikinimo priimtinumo klausimą, Akreditavimo tarnyba, nors buvo nurodyta kaip atsakovė, nedalyvavo, šioje proceso stadijoje jai nebuvo suteikta galimybė nei pateikti atsiliepimo į skundą, nei kitu būdu išsakyti savo poziciją dėl pareiškėjo iniciuojamo ginčo.

Administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, kad tik galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su tokiu konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1133-261/2015). Sistemiškai vertinant ABTĮ 40–41 straipsnio nuostatas ir atsižvelgiant į protingumo principą, sprendimas, kurio pagrindu proceso šalis įgyja teisę gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, laikytinas teismo baigiamuoju aktu, kuriuo konkreti byla išsprendžiama iš esmės. Kiekvieno proceso metu neišvengiamai kyla papildomų procesinių klausimų, kurių išsprendimas būna susijęs su inter alia (lot. be kita ko) teise į teisingą teismo procesą, teise į visapusišką bylos faktinių aplinkybių išnagrinėjimą ar galutinio sprendimo įvykdymo užtikrinimu, tačiau šiais klausimais nėra sprendžiama byla iš esmės, jais yra siekiama procesinėmis priemonėmis užtikrinti galutinio teismo sprendimo atitiktį teisingumo kriterijui. Tik galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su tokiu konstatavimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas Komisijoje apskritai nebuvo priimtas, klausimas dėl kelto ginčo iš esmės nebuvo išspręstas ir galutinis sprendimas, kuriuo būtų nustatyta, kas šioje situacijoje buvo teisus, nebuvo priimtas.

Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje sprendžiamas ginčas ne dėl materialinio teisinio pobūdžio reikalavimo, o dėl procesinio pobūdžio Komisijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Akreditavimo tarnybos Įsakymo, nes pareiškėjas kitų reikalavimų, susijusių su šiuo Įsakymu, neteikė, todėl, teismo vertinimu, tik išsprendus pareiškėjo pareikštus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus ir įsiteisėjus sprendimui, kuriuo pareiškėjas būtų laikomas laimėjusia šalimi, galėtų būti sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo iš atsakovės Akreditavimo tarnybos negali būti tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. D. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 2R-580 (4R-1108) bei įpareigoti ją iš naujo spręsti pareiškėjo 2018 m. gruodžio 12 d. skundo Nr. SD-433 dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. T4-272 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.