- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-10
- Bylos Nr.
- 1A-212-519/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-26734-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė, Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Kaltinamasis
- E. M.
- Nukentėjusysis
- B. T.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiojo B. T. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. M. buvo kaltinamas tuo, kad nežymiai sutrikdė kito asmens sveikatą, o būtent tuo, kad 2020 m. liepos 5 d. apie 17.25 val., darže prie gyvenamo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, tyčia B. T. dešinės rankos kumščiu keturis kartus sudavė į veidą ir koja vieną kartą įspyrė į kairės kojos blauzdą, tokiais savo veiksmais padarydamas B. T. kairės veido pusės poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Žilvinas Generauskas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo E. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 1 metus laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimą – dalyvauti elgesį keičiančioje programoje. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirti E. M. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti 2020 m. liepos 21 d. E. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkinti, o teismo nustatytą neturtinės žalos dydį priteisti iš kaltinamojo E. M.. Priteisti nukentėjusiojo išlaidas, susijusias su atstovo advokato dalyvavimu procese, iš kaltinamojo E. M..
2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad Telšių apylinkės Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendis dėl E. M. išteisinimo dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo yra nepagrįstas, netinkamai motyvuotas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių nustatytų bylos aplinkybių, todėl netinkamai pritaikius baudžiamuosius įstatymus kaltinamasis buvo išteisintas ir todėl teismo nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas.
Šalies argumentai
2.2.Taip pat skunde nurodo, kad teismas savo nuosprendyje darė išvadą, kad byloje nėra neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų E. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, kad įvykio, kai buvo panaudotas fizinis smurtas, niekas nematė, žmonių aplinkui nebuvo. Tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamasis ir jų šeimos nariai teismo posėdyje nurodė, kad įvairūs konfliktai tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo jau vyksta ne vieni metai. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys liudytojų parodymai, specialisto išvada, neabejotinai nepatvirtina E. M. pateikto kaltinimo aplinkybių. Liudytojai K. T., J. T., E. T. matė nubrozdinimus B. T. veide, vėliau mėlynę, tačiau kaip jam buvo padaryti šie sužalojimai, nematė, todėl jų parodymai, nesant kitų byloje objektyvių įrodymų, nėra pakankami sprendžiant dėl E. M. kaltės, jie nepaneigia kaltinamojo įvykio versijos, be to nesudaro vientisos loginės sekos su kitais byloje esančiai įrodymais. Byloje esančios specialisto išvada taip pat nėra kategoriška, nes specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog B. T. padaryti sužalojimai - kairės veido pusės poodinę kraujosruvą ir kaktos odos nubrozdinimas, galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje, tiek nugriuvus. Pažymi, kad visas šias nurodytas aplinkybes teismas skirtingai interpretuoja, nei nustatyta visos bylos medžiaga ir kryptingai menkina nukentėjusiojo B. T., liudytojų K. T., J. T., E. T., atvykusių policijos pareigūnų bei teismo medicinos specialisto pateiktą išvadą, bei kitus surinktus duomenis. Teismas remiasi kaltinamojo E. M. iškelta versija, kuri laikytina tik gynybine jo pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi ji neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir iš esmės prieštarauja ne tik jo paties duotų parodymų nenuoseklumui, tačiau ir kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų visumai.
2.3. Pažymi, kad nukentėjusysis B. T. nuo pat pirmo pranešimo bendruoju pagalbos telefonu, apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, visada nuosekliai nurodė aplinkybes, kad kaimynas puolęs ant jo iš dešinės rankos jam sudavė keturis smūgius iš kumščio į veido sritį, į įvairias veido vietas. Dėl kaimyno suduotų smūgių juto stiprų skausmą. Jis kaimynui net nebandė suduoti, tik užsidengė savo ranka. Norėdamas išvengti tolimesnių kaimyno smūgių, jis pradėjo bėgti, o kaimynas jį vytis. Jis vijosi iki ūkinio pastato pradžios ir toliau nebesivijo. Pamatęs, kad kaimynas jo nebesiveja, parėjo iki savo namų, kur namuose buvo jo sūnus K. T., E. T. bei jo žmona J. T.. Namiškiams jis pasakė, kad jį užpuolė kaimynas ir jam sudaužė veidą. Tada jie visi išėjo į lauką išsiaiškinti. Prokuroro teigimu, šių aplinkybių nepaneigia jokie kiti objektyvūs teismo ištirti duomenys. Liudytoja V. M. teisiamojo posėdžio metu atsakydama į klausimus nurodė, kad „Kai kaimynas metė į mane akmenį, tuo momentu buvo jie visi – žmona, sūnus, marti. Kai aš atėjau į tą konflikto vietą, jau buvo visi subėgę. Ir tada kaimynas lenkėsi prie žemės ir metė tą akmenį. Į ką jis metė, ar į mane, ar į vyrą, aš nežinau. Kai aš atėjau, jau buvo visa šeima subėgusi, todėl aš ir išgirdau tokį didžiulį triukšmą ten. Iki tol, kai aš atėjau, nemačiau jokio konflikto tarp mano vyro ir nukentėjusiojo.“ Pasak prokuroro, tai patvirtina nukentėjusiojo B. T., liudytojų K. T., J. T., E. T., duotus parodymus, kad B. T. parbėgus į kambarį ir pranešus, kad kaimynas E. M. jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, jie visi kartu išbėgo į lauką išsiaiškinti, kodėl buvo sumuštas B. T.. Pažymi, kad teismas šių aplinkybių visiškai neanalizavo, net nenurodė, ar kaltinamojo E. M. parodymai yra nuoseklūs, sutampa su kita teismo ištirta ir paskelbta medžiaga. Teigia, kad nukentėjusysis patyrė sužalojimus, patvirtino ne tik pats nukentėjusysis B. T., liudytojai K. T., J. T., E. T. bei kiti objektyvūs užfiksuoti duomenys ne tik policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime nurodyti nustatyti nukentėjusiojo B. T. sužalojimai, tačiau ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priimamajame medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, taip pat ir vizualiai teismo medicinos specialisto užfiksuoti sužalojimai.
2.4. Skunde prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad specialistas 2020 m. liepos 9 d. pateikdamas specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjamoje byloje, rėmėsi ne tik nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, bet ir tiesioginės nukentėjusiojo apžiūros metu gautais duomenimis. Specialistas įvertinęs pateiktą medžiagą konstatavo, kad sužalojimai padaryti galimai užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Taigi nustatyti sužalojimai, jų padarymo aplinkybės ir laikas patvirtina nukentėjusiojo B. T., liudytojų K. T., J. T., E. T., duotus parodymus. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis galimai susižalojo kitu metu ar kokio nors kito asmens, kadangi tokių aplinkybių nenurodo nei vienas liudytojas, nukentėjusysis ar kaltinamasis. Prokuroro nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai yra tiesioginiai kaltinamojo E. M. smurtinių veiksmų padariniai. Įvertinus ir sugretinus visus bylos objektyvius duomenis, prokuroro teigimu, leidžia daryti objektyvią ir logišką išvadą, kad E. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
3. Nurodo, kad skiriant bausmę E. M., atsižvelgtina į pastarojo asmenybę, į tai, kad turi pastovią gyvenamąją vietą, turi pastovų pragyvenimo šaltinį, yra vedęs, dirbantis, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų vadovu, anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas. Jo padaryta nusikalstama veika yra priskiriama prie tyčinių nesunkių nusikaltimų. Dėl šios nusikalstamos veikos E. M. neprisipažino, nukentėjusiojo neatsiprašė. Atsižvelgtina ir į tai, kad E. M. veikė vieninga tyčia, suvokdamas savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir prasmę, siekdamas nusikalstamo rezultato, t. y. siekdamas sukelti fizinį skausmą ir padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą kaimynui B. T., jam sudavė smūgius, dėl kurių nukentėjusysis patyrė sužalojimus. Mano, kad pati tinkamiausia bausmė E. M. būtų laisvės apribojimo bausmė su tam tikrais įpareigojimais ir baudžiamojo poveikio priemonėmis.
4. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad nukentėjusysis yra pareiškęs 1000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pažymi, kad nukentėjusysis patyrė skausmą ir dėl to jis kreipėsi tiek į ligoninės priėmimo skyrių, tiek važiavo pas ekspertus. Pasak prokuroro, sunku įsivaizduoti ką patiria tokio amžiaus žmogus, kurio atžvilgiu kaimynas suduoda smūgius, tiek ir pažeminimą, todėl mano, kad nukentėjusysis tikrai patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlygintina.
5. Prokuroro teigimu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kaltinamojo asmenį charakterizuojančius duomenis, bausmės paskirtis bus pasiekta ir teisingumo principas įgyvendintas tik paskiriant E. M. BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Teigia, kad vadovaujantis BK 67 straipsniu bei teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, E. M. taip pat turėtų būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
6. Nurodo, kad nukentėjusįjį B. T. byloje atstovavo advokatas V. J., už kurio paslaugas nukentėjusysis sumokėjo ir tai pagrindžia pateikti dokumentai. Kadangi reikalavimas priteisti patirtas išlaidas už teisines paslaugas yra pagrįstas dokumentais ir yra įrodytas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalimi jos turi būti priteistos iš E. M..
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą išteisintojo E. M. gynėja advokatė V. G. prašo Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7.1. Gynėja pažymi, jog liudytojų K. T., J. T. ir E. T. parodymai nepatvirtina apie tariamą smurto faktą. Nei vienas iš minėtų liudytojų konflikto eigos tarp E. M. ir B. T. nematė, šie liudytojai tik patvirtino, jog pamatė B. T. atbėgusį namo ir jog būtent B. T. nurodė, kad kaimynas prieš jį smurtavo. Nurodo, kad žodinio konflikto metu jokių tiesioginių liudytojų nebuvo, o minėti liudytojai yra nukentėjusiojo B. T. artimi giminaičiai, kurių parodymų patikimumas verčia abejoti, nes jie yra suinteresuoti, jog E. M. būtų nepagrįstai nuteistas.
7.2. Pažymi ir tai, kad santykiai tarp nukentėjusiojo B. T. ir kaltinamojo E. M. yra jau ilgą laiką blogi, konfliktiški. Išteisintasis E. M. neneigia, jog žodinis konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo B. T. įvykio dieną buvo, tačiau savo kaltės dėl nusikaltimo padarymo nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo pateiktą įvykių versiją, byloje nėra. Teismas asmenų, kurių santykiai yra konfliktiški, įtempti, parodymus vertino itin įdėmiai, atsargiai, be to įvertino galimus proceso dalyvių savanaudiškus motyvus ar interesus. Šiuo atveju tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo E. M. yra itin priešiški, konfliktiniai santykiai, kurie tęsiasi dėl to, jog nukentėjusysis nuolatos gadina tvorą skiriančią išteisintojo ir nukentėjusiojo namų valdas.
Šalies argumentai
7.3. Prokuroras skunde nurodo, jog apie smurto faktą patvirtina ir policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime nurodyti nustatyti nukentėjusiojo B. T. sužalojimai, tačiau pažymi, jog 2020 m. liepos 5 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad „Ant B. T. akivaizdžių sužalojimo požymių nesimatė, t. y. kraujas iš niekur nebėgo, hematomų ant veido nesimatė, kairėje veido pusėje matėsi nežymūs įbrėžimai, galimai paraudimas“. Pažymi, jog tame pačiame pranešime nurodyta, kad B. T. alkotesteriu buvo nustatytas 1,12 promilių girtumas, o be to, pats nukentėjusysis B. T. apklausos metu parodė, jog policijos pareigūnai jam nustatė nedidelį girtumą, kadangi prieš tai dieną jie buvo šventę jo dukters gimtadienį, nors šiaip jų šeima alkoholio nevartoja. Teigia, kad vertinant nukentėjusiojo parodymus, jog jis prieš tai dieną šventė dukters gimtadienį ir po paros jam buvo nustatytas 1,12 promilių neblaivumas, iškyla hipotetinis klausimas, koks turėjo būti nukentėjusiojo apsvaigimo laipsnis ir ar būdamas taip stipriai apsvaigęs jis negalėjo kažkur nukristi ir patirti sužalojimus. Teigia, kad pareigūnų pastebėtas paraudimas ant B. T. galimai buvo nuo to, jog jis buvo apsvaigęs po kelių dienų alkoholio vartojimo. Prokuroras taip pat teigia, jog apie smurto faktą patvirtina 2020-07-09 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau specialistas išvadoje nurodė, jog sužalojimai galėjo būti padaryti tiek mažiausiai dviem tiesioginiais trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais ar paviršiais, tačiau galėjo būti padaryti ir nukentėjusiajam nugriuvus. Vertinant tai, jog nukentėjusysis B. T. įvykio metu buvo neblaivus, gynėja mano, kad nukentėjusysis galėjo pats susižaloti ir vėliau, po įvykusio žodinio konflikto, apkaltinti išteisintąjį E. M..
7.4. Gynėja nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog įvertinus ir sugretinus visus bylos objektyvius duomenis, galima daryti objektyvią ir logišką išvadą, kad E. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išteisinamajam nuosprendyje teisingai nurodė, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonėms ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog kaltinamasis E. M. 2020 m. liepos 5 d. padarė nusikalstamą veiką, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčijamai pagrindžiančių E. M. kaltę inkriminuoto nusikaltimo padaryme, jog byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina E. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
7.5. Pažymi, jog šiuo atveju vieninteliai nukentėjusiojo B. T. parodymai suponuoja kaltę E. M., jog jis naudojo smurtą B. T. atžvilgiu, tačiau net ir nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Pats nukentėjusysis B. T. ikiteisminiame tyrime duodamas parodymus nurodė, jog po išsakytų žodžių kaimynas iš karto puolė prie tvoros ir norėjo jam dar suduoti. Jo sūnus sakė, baigti konfliktą ir šitą skandalą. Jis tuo metu nuo žemės čiupo akmenį ir jį metė į kaimyną E., tačiau nepataikė, vėliau vėl ėmė dar vieną akmenį nuo žemės ir metė į kaimyną E., šalia kurio stovėjo jo žmona. Į kaimynus iš akmens nepataikė bet ar akmuo atsitrenkė į automobili stovėjusį kaimynų kieme negali pasakyti. Nurodo, kad sekančios apklausos metu nukentėjusysis B. T. parodė, kad jam grįžus atgal į daržą ravėti braškių, kaimynas vėl atėjęs su žmona pradėjo jam sakyti, ar jis mažai gavo, po ko jis gindamasis save paėmė nuo žemės akmenį ir metė įjuos. Tačiau akmuo atšokęs nuo žemės pataikė į kaimyno mašinos durelių slenkstį, nes automobilio durelės buvo atidarytos, dėl ko yra pradėtas kitas tyrimas. Antrą kartą mesdamas akmenį į kaimyno žmoną niekur nepataikė. Po šito įvykio tiek kaimynai tiek jis iškvietė policijos pareigūnus. Teigia, kad analizuojant įvykio aplinkybes akivaizdu, jog tarp išteisintojo E. M. ir nukentėjusiojo B. T. įvyko žodinis konfliktas, po kurio nukentėjusysis nesusivaldęs pradėjo mėtyti iš akmenų taikydamasis pataikyti į E. M. ir jo sutuoktinę V. M.. Logiškai dėliojant situaciją mano, jog jeigu E. M. būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tai nukentėjusysis B. T. grįžęs į savo namus būtų iš karto iškvietęs policijos pareigūnus, tačiau iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog jis po įvykusio tariamo smurtinio konflikto grįžo namo, o tada vėl nuėjo ravėti braškių į tą pačią vietą, kurioje jis tariamai buvo sužalotas. Tada prie nukentėjusiojo prieina E. M., todėl nukentėjusysis gindamasis pradeda mėtyti iš akmenų ir tik tada, kai iš akmens pataiko į E. M. automobilį, nueina kviesti policijos pareigūnus. Šiuo atveju vertinant nukentėjusiojo nurodytų įvykių sekoje trūksta logiškos grandinės ir tokie nukentėjusiojo parodymai turėtų būti vertinti kritiškai.
7.6. Advokatės teigimu, teismas nuosprendyje teisingai nustatė ir tai, jog iki sujungiant su bendrojo pagalbos centro darbuotoja, girdisi, kad K. T. (toliau fiksuotas jo pokalbis su bendrojo pagalbos centro darbuotoja) sako „naglas yra, įregistruoti reikia būtinai, o kitaip šiks ant galvos išvis“, o tai, gynėjos teigimu, duoda pagrindo spręsti, jog galimai E. M. neskambinus į policiją dėl įvykio, nukentėjusysis nebūtų taip pat pranešęs apie jam padarytą sužalojimą, nes iš karto po įvykio nei jis, nei jo artimieji to nepadarė. Ši aplinkybė leidžia abejoti nukentėjusiojo parodymų, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, patikimumu.
7.7. Advokatės teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad E. M. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį B. T., taip sukeldamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio naikinti nėra pagrindo.
8. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis E. M. ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroro apeliaciniame skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl E. M. išteisinimo.
10. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
11. Nagrinėjamoje byloje E. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2020 m. liepos 5 d. apie 17.25 val., darže prie gyvenamo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, tyčia B. T. dešinės rankos kumščiu keturis kartus sudavė į veidą ir koja vieną kartą įspyrė į kairės kojos blauzdą, tokiais savo veiksmais padarydamas B. T. kairės veido pusės poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. M. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Vien ta aplinkybė, kad prokuroras nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas.
12. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, t. y. išteisintojo E. M., nukentėjusiojo B. T. bei liudytojų parodymais, specialisto pateikta išvada, byloje pateiktu skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašu, kita rašytine bylos medžiaga, tyrė bei analizavo tiek E. M. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, vertino E. M. ir nukentėjusiojo B. T. tarpusavio santykius, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog kilusio žodinio konflikto metu M. M. tyčia sudavė B. T. dešinės rankos kumščiu keturis kartus į veidą ir vieną kartą įspyrė į kairės kojos blauzdą bei tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam kairės veido pusės poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus.
13. Lyginant išteisintojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus matyti, kad viso baudžiamojo proceso metu jis nuosekliai tvirtino, kad kaimyno B. T. nemušė, jo nelietė, į jo teritoriją niekada neįeina. Paaiškino, kad 2020 m. liepos 5 d. jis dirbo savo žemės sklype prie pavėsinės, o jo žmona tuo metu buvo darže, ravėjo. Jis matė kaimyną B. T. vaikščiojantį savo žemės sklype. Taip pat nurodė, kad kaimynas buvo prie ūkinio pastato savo kieme, kai pradėjo šūkauti. Neužilgo kaimynas paėmęs akmenį metė į jo žmoną, kuri ėjo iš daržo. Kai kaimynas metė akmenį, žmona pasitraukė ir akmuo atsitrenkė į jo automobilio „(duomenys neskelbtini)“ dureles. Prie tvoros savo teritorijoje jau buvo ir kaimynė J. T., jų sūnus K. T.. Jis paklausė kaimyno kodėl jis taip daro, t. y. kodėl metė akmenį. Tada kaimynas B. T. metė akmenį į jį. Jis žmonai pasakė, kad reikia kviesti policiją. Tada kaimynas B. T. pasakė: „Jeigu jūs iškviesite man policiją, kad aš sugadinau jums automobilį, aš jus apkaltinsiu, kad jūs mane primušėt“.
Žemesnės instancijos teismas
14. Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir liudytoja apklausta išteisintojo sutuoktinė V. M.. Liudytoja parodė, kad 2020-07-05 vakare, apie 18 val., ji dirbo darže, o vyras dirbo prie pavėsinės. Ji išgirdo triukšmą kaimynų kieme ir, kadangi ten triukšmaujama labai tankiai, nė kiek nenustebo. Pakėlusi galvą, pamatė, kad prie tvoros susirinkę kaimynas B. T., kaimynė J. T. triukšmauja, barasi. Ji priėjo, o kaimynas B. T. pasilenkė, pasiėmė iš akmenų krūvelės prie jų ūkinio pastato akmenį ir sviedė į ją. Ji pasitraukė, o akmuo pataikė į mašiną. Kaimynas pagriebęs kitą akmenį metė į jos vyrą, bet nepataikė. Vyras pasakė, kad už tai, kad sugadino automobilį, iškvies policiją. Į tai kaimynas pasakė ,,tik pabandyk iškviesti man policiją, aš pasakysiu, kad tu mane primušei, baigsis tau vieną sykį“.
15. Iš dalies išteisintojo E. M. ir liudytojos V. M. nurodytas aplinkybes, kad B. T. pasiėmęs sviedė akmenį į juos ir pataikė į automobilį, taip pat, jog E. M. pasakė, kad dėl to, jog sugadino automobilį jis kvies policiją, nurodė ir pats nukentėjusysis B. T. bei liudytojais apklausti jo artimieji J. T., K. T. ir E. T.. Tačiau kas vyko iki to - ar E. M. naudojo smurtą nukentėjusiojo B. T. atžvilgiu, išteisintojo E. M. ir jo sutuoktinės V. M. bei nukentėjusiojo B. T. ir jo artimųjų J. T., K. T., I. T., parodymai iš esmės skiriasi.
16. Kaip jau buvo minėta, išteisintasis E. M., kurio parodymus iš esmės patvirtina liudytojos V. M. parodymai, tvirtino, kad B. T. atžvilgiu smurto jis nenaudojo ir į jo teritoriją niekada neįeina, o tuo tarpu nukentėjusysis B. T. tvirtino, kad E. M. įėjęs į jam priklausančią teritoriją netikėtai jį užpuolė ir kumščiais jam sudavė ne mažiau keturių smūgių į veido sritį. Šiuos nukentėjusiojo B. T. parodymus patvirtino jo artimieji, kuriems apie E. M. veiksmus papasakojo pats nukentėjusysis. Taigi šiuo atveju esant dviejų konflikto šalių skirtingiems parodymams, taip pat įvertinus, kad tarp kaimynų konfliktai jau tęsiasi keletą metų, santykiai tarp jų yra labai įtempti, svarbu kuo detaliau įvertinti ne tik kaltinamojo duotus parodymus, bet turi būti itin atidžiai vertinamas ir nukentėjusiojo parodymų patikimumas, nuoseklumas ir logiškumas bei jo artimųjų duoti parodymai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertindamas nukentėjusiajam artimų liudytojų parodymus teismas privalo atsižvelgti į jų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, galimą palankumą nukentėjusiajam. Šie parodymai pripažįstami patikimais, tik įvertinus kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2020).
17. Vertinant nukentėjusiojo B. T. nurodytas įvykio aplinkybes viso baudžiamojo proceso metu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai menkino nukentėjusiojo ir jo artimų liudytojais apklaustų K. T., J. T. ir I. T. parodymus. Nors viso proceso metu B. T. nuosekliai laikėsi savo versijos, kad E. M. jį netikėtai užpuolė ir sudavė jam smūgius, tačiau analizuojant jo parodymus matyti, kad jo parodymai dėl kai kurių esminių įvykio aplinkybių keitėsi. Nukentėjusysis B. T. apklaustas iš karto po įvykio parodė, kad jis už ūkinio pastato ravėjo braškes, kai staiga atlėkė kaimynas E., pasakė, kad jį sudaužys, jog jis užkniso ir jį puolė, iš dešinės rankos sudavė keturis smūgius kumščiu į veido sritį, į įvairias veido vietas. Dėl kaimyno suduotų smūgių jis juto stiprų skausmą. Kaimynui net nebandė suduoti, tik užsidengė savo ranka. Norėdamas išvengti tolimesnių smūgių jis pradėjo bėgti, kaimynas jį vijosi iki ūkinio pastato pradžios. Parėjęs namiškiams pasakė, kad jį užpuolė kaimynas ir jam sudaužė veidą, sūnus pasakė, kad reikia kviesti policiją ir savo telefonu sūnus iškvietė policiją. Po to su sūnumi K. T. ir jo žmona I. T. bei jo žmona J. T. nuėjo už ūkinio pastato kur su E. M. ir jo žmona kilo konfliktas. (1 t., b. l. 42–43). Papildomos apklausos metu nukentėjusysis B. T. jau tvirtino, kad ravint braškes prie jo iš nugaros, iš pasalų, atėjo kaimynas su žmona, kuri taip pat buvo įėjusi į jo teritoriją, ir jai matant kaimynas E. M. sudavė jam kumščiu į veido sritį keturis smūgius. Šios apklausos metu nukentėjusysis dar papildomai nurodė, kad E. M. jam įspyrė į kairės kojos blauzdą (1 t., b. l. 46–47). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis B. T. parodė, kad darže prie savo namų ravėjo braškes, kai staiga į jo privačią teritoriją iš už slyvų krūmų, su įniršiu, iškėlęs kumščius, spirdamas su koja puolė ant jo ir sudavė gal keturis, gal ir daugiau kartų, bet jam pavyko pabėgti į kiemą, į savo namus. Kaimynas su žmona matė, kaip jis savo artimiesiems viską papasakojo. Tvirtino, kad kumščiais jam sudavė į veidą, į žandikaulį, o iš kojos spyrė jam į blauzdą kairės pusės. Buvo veide stiprūs nubrozdinimai, sumušta kairė koja, kuri mėlyna išbuvo du mėnesius (2 t., b. l. 58–60). Toks nukentėjusiojo B. T. parodymų nenuoseklumas ne tik kelia abejonių dėl jo parodymų patikimumo, bet ir rodo jo neobjektyvumą, norą apkaltinti E. M. dėl jau seniai besitęsiančių tarpusavio konfliktų.
18. Nors teisme apklausti nukentėjusiojo B. T. artimieji patvirtino, kad nukentėjusysis jiems sakė, jog jį iš pasalų užpuolė kaimynas E. M., kuris kumščiais sudavė jam smūgius į veidą ir koja įspyrė į blauzdą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas iš jų, paties smurto panaudojimo fakto nematė. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoju nukentėjusiojo sūnus K. T. nurodė, kad ant tėvo veido matė raudoną kaktą, kairį žandą nubrozdintą ir patinusį, o dešinį - mėlyną. Liudytoja apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė J. T. tvirtino, jog ji matė, kad B. T. kairės pusės skruostas buvo paraudęs ir apibrozdintas, buvo mėlyna koja. Liudytoja I. T., nukentėjusiojo sūnaus K. T. draugė ir buvusi sutuoktinė, tvirtino, jog ji aiškiai matė ant B. T. veido kairės pusės didelį paraudimą bei nubrozdintą kaktą. Taip pat tvirtino, kad matė, jog B. T. dešinioji veido pusė buvo visa raudona, matėsi nubrozdinimai. Tačiau šių liudytojų nurodytų aplinkybių, kad nukentėjusiajam veide padaryti sužalojimai buvo akivaizdžiai matyti, nepatvirtina policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ant B. T. akivaizdžių sužalojimo požymių nesimatė, t. y. kraujas iš niekur nebėgo, hematomų ant veido nesimatė, ant kairės veido pusės matėsi nežymūs įbrėžimai, galimai paraudimas (1 t., b. l. 13). Šios tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės iš esmės duoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo B. T. duotais parodymais, jog E. M. puolė jį su įniršiu, kumščiais sudavė jam keturis kartus į veido sritį, nes akivaizdu, kad dėl kumščiais suduotų smūgių į veido sritį turėjo išlikti ne tik nežymus įbrėžimas ar galimai paraudimas. Be to, tarnybiniame pranešime, kurį surašė į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas ir kuris matė nukentėjusįjį iš karto po įvykio, apie B. T. dešinėje veido pusėje padarytus kokius nors sužalojimus, nenurodyta.
19. Byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria B. T. nustatyta kairės veido pusės poodinė kraujosruva, kaktos odos nubrozdinimas, taip pat neduoda pagrindo daryti kategoriškos išvados, kad šiuos nustatytus sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent išteisintasis E. M.. Kaip nurodyta specialisto išvadoje, jog nukentėjusysis B. T. nustatytus sužalojimus galėjo patirti tiek dviem tiesioginiais trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais ar paviršiais, tiek ir nugriuvus. Apie B. T. patirtus sužalojimu dešinėje veido pusėje, kaip tvirtino matę juos liudytojai K. T. ir I. T., specialisto išvadoje nėra nurodyta.
20. Dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priimamajame medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina B. T. patirtus sužalojimus, pažymima, kad specialisto išvadoje šie duomenys yra aprašyti, kas parodo, jog specialistas šiuos duomenis vertino pateikdamas išvadą.
21. Nors nukentėjusysis B. T. tvirtino, kad E. M. jam spyrė į blauzdą, o liudytojos J. T. ir I. T. tvirtino mačiusios ant B. T. kairės blauzdos didžiulę mėlynę, tačiau tą pačią dieną ligoninės priimamajame nukentėjusįjį apžiūrėjęs gydytojas tokio sužalojimo medicininiuose dokumentuose neaprašė, sužalojimas blauzdoje nebuvo nustatytas ir specialisto išvadoje, t. y. sužalojimo blauzdoje nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.
22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nukentėjusiojo B. T. parodymų patikimumu leidžia abejoti ir tai, jog nei B. T., nei jo artimieji iškart po konflikto nekvietė policijos pareigūnų, o ėjo aiškintis, kaip jie teigia, su kaimynu E. M. dėl jo netinkamo, smurtinio elgesio ir tik po kilusio konflikto su kaimynais, kai B. T. mestu akmeniu buvo apgadintas automobilis ir E. M. pasakius, kad dėl to kviečia policijos pareigūnus, bendruoju pagalbos telefonu pranešė apie B. T. atžvilgiu panaudotą smurtą. Be to, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, kad iki sujungiant su bendrojo pagalbos centro darbuotoja girdimas K. T. pasisakymas ,,naglas yra, įregistruoti reikia būtinai, o kitaip ,,šiks“ ant galvos išvis“, kas leidžia spręsti, kad galimai E. M. neskambinus į policiją dėl įvykio, nukentėjusysis taip pat nebūtų pranešęs apie tariamus E. M. smurtinius veiksmus. Be to, šios K. T. išsakytos frazės akivaizdžiai parodo tiek nukentėjusiojo, tiek ir jo artimųjų norą apkaltinti E. M. smurto panaudojimu.
23. Pažymima, kad teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).
24. Įvertinusi visus aptartus duomenis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog specialisto išvadoje nukentėjusiajam B. T. nustatytus sužalojimus tyčiniais veiksmais padarė būtent E. M.. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, kurių negalima paneigti ar pašalinti byloje surinktais įrodymais, būtų vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens – šiuo atveju išteisintojo E. M., naudai.
25. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo ir, vadovaujantis prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pripažinti kaltu bei nuteisti E. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad E. M. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį kaip to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko apeliacinį skundą.