- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-07
- Bylos Nr.
- 2-857/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- Polygrafspectr Azia LLP ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Belšinas“, Polygrafspectr
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Belšinas“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Carina“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Polygrafspectr Azia LLP ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Belšinas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-8712-585/2010 pagal ieškovo Polygrafspectr Azia LLP ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Carina“ ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Belšinas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Polygrafspectr Azia LLP kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 15/07, sudarytą tarp atsakovų UAB ,,Carina“ ir UAB ,,Belšinas“ negaliojančia bei taikyti restituciją, t. y. TG-110 rūšies titaną, svoris brutto 23476 kg, svoris netto 20 000 kg, įpakuota 801-yje statinių, kokybės sertifikate Nr. 808/7 nustatytos kokybės, perduoti UAB ,,Carina“.
Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – areštuoti pagal 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 15/07 perleistą kilnojamąjį turtą, uždraudžiant atsakovams juo naudotis, valdyti bei disponuoti – parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, ar kitaip apsunkinti, pavedant taikyti areštą atsakovo pasirinktam antstoliui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškiniui užtikrinti areštavo atsakovų UAB „Carina“, UAB „Belšinas“ arba bet kurio kito trečio asmens valdomą turtą – dvidešimt tonų TG-110 markės titano, įpakuoto 801 statinėje, kokybės sertifikate Nr.808/7 nustatytos kokybės, kurį UAB „Carina“ 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsipareigojo perleisti UAB „Belšinas“ nuosavybėn. Teismas sprendė, kad tam, jog teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų negalimas, turi būti areštuotas atsakovų ginčo 2007 11 20 pirkimo-pardavimo sutarties objektas – 20 tonų TG-110 markės titano (CPK 144 str. 1 d., CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p.), kadangi ieškinyje nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą teismui manyti, kad atsakovai, ieškinio sumai esant didelei, gali siekti išvengti sutartimi perduoto (ar turimo perduoti) turto grąžinimo, todėl taip gali būti apsunkintas teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas. Dėl paminėtų argumentų laikinąsias apsaugos priemones teismas taikė atsakovams nepranešęs. Kartu teismas pažymėjo, kad ši teismo nutartis neturi įtakos ir negali turėti įtakos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo, įsiteisėjusio paskelbus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje pagal UAB „Belšinas“ ieškinį atsakovui UAB „Carina“, vykdymui, kadangi teismas netaiko ir negali taikyti teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje vykdymo sustabdymo, be to, ieškovas nėra pareiškęs tokio prašymo.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovas Polygrafspectr Azia LLP atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį – iš nutarties motyvuojamosios dalies išbraukti sakinį ,,Kartu teismas atskirai pažymi, kad ši teismo nutartis neturi įtakos ir negali turėti įtakos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo, įsiteisėjusio paskelbus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje pagal UAB „Belšinas“ ieškinį atsakovui UAB „Carina“, vykdymui, kadangi teismas netaiko ir negali taikyti teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje vykdymo sustabdymo, be to, ieškovas nėra pareiškęs tokio prašymo“. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas šioje byloje pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones ir nurodęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi įtakos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo, įsiteisėjusio paskelbus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje pagal UAB „Belšinas“ ieškinį atsakovui UAB „Carina“, vykdymui, iš esmės paneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto paskirtį – užtikrinti teismo būsimo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šios nutarties privalomumą bei realų pažeistų kreditoriaus teisių atkūrimą, nes ginčo nutartimi iš esmės pritarė laikinųjų apsaugos priemonių faktiniam panaikinimui. Areštuotas titanas galės būti perleistas, vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, priimtą kitoje civilinėje byloje, tuo pačiu pažeidus CPK 150 straipsnio nuostatas dėl teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo ir panaikinimo tvarkos – pagal CPK 693 straipsnį areštuoto turto realizavimas CPK VI dalyje nustatyta tvarka panaikina visus to turto areštus. Ši aplinkybė nulems ir kitų CPK nuostatų pažeidimą, būtent: dėl dispozityvumo principo – ieškovas praras teisę į realų kreditoriaus teisių atkūrimą; dėl nutarties privalomumo principo – teismas ignoravo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomumą.
2. Teismas nesilaikė CPK 145 straipsnio 4 dalies nuostatos, reikalaujančios priimti motyvuotą nutartį, kurioje turi būti nurodyta ne tik laikinoji apsaugos priemonė, jos mastas, bet ir įvykdymo tvarka ir būdas. Teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad yra taikoma laikinoji apsaugos priemonė – titano areštas, motyvuojamojoje dalyje ne tik nenurodė, kaip turėtų būti išspręstas titano saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimas, bet ir nepaaiškino, kaip ginčo nutartis gali būti taikoma su sąlyga nedaryti įtakos Vilniaus apygardos teismo 201 m. vasario 25 d. sprendimo, įsiteisėjusio paskelbus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje pagal UAB ,,Belšinas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Carina“, vykdymui. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad teismas netaiko ir negali taikyti teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje vykdymo sustabdymo, be to, ieškovas nėra pareiškęs tokio prašymo. Ieškovas nėra civilinės bylos, išnagrinėtas tarp atsakovų UAB ,,Carina“ ir UAB ,,Belšinas“ dėl įpareigojimo perduoti titaną dalyvis, todėl negali prašyti teismo stabdyti priimto teismo sprendimo perduoti titaną, vykdymą.
Atsakovas UAB ,,Belšinas“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi preliminariai įvertinti ieškinio (jo reikalavimų) pobūdį. Teismas skundžiamoje nutartyje ieškinio argumentus įvertino formaliai, konstatuodamas, jog esant didelei ieškinio sumai, atsakovas gali siekti išvengti sutartimi perduoto turto grąžinimo, todėl taip gali būti apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2866-262/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-712/2010 patvirtina, kad UAB ,,Belšinas“ yra teisėtas ir sąžiningas ginčo objekto, t. y. dešimt tonų TG-110 markės titano, įpakuoto 801 statinėje, kokybės sertifikate Nr. 808/7 nustatytos kokybės, įgijėjas. Dėl nurodytų aplinkybių teismas neturėjo tenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas skundžiama nutartimi pažeidė esminius laikinųjų apsaugos priemonių principus – teisingumo, šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo ir kt.
2. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašo teismo pripažinti negaliojančia 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 15/07, tačiau dėl neaiškių priežasčių nėra pareiškęs reikalavimo priteisti iš atsakovo UAB ,,Carina“ 321 619,93 Lt skolos pagal 2007 m. kovo 23 d. sudarytą paskolos sutartį. Ieškovas skolos grąžinimo iš atsakovo UAB ,,Carina“ nereikalavo daugiau negu tris metus. Įvertinus šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad ieškovas gina ne savo subjektines teises, o yra pareiškęs ieškinį UAB ,,Carina“ interesais. Ieškovui nereiškiant tiesioginio reikalavimo priteisti iš UAB ,,Carina“ skolą, manytina, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su tiesioginiu ir aiškiai išreikštu ieškovo tikslu atgauti skolą iš UAB ,,Carina“. Todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi šios laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina ieškovo reikalavimo patenkinimo, jų taikymas yra visiškai netikslingas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Belšinas“ atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį ieškovo skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad ieškovas atskiruoju skundu faktiškai prašo ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o sustabdyti įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo vykdymą. Teismas skundžiama nutartimi taikė tokios apimties ir pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, kokių prašė ieškovas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Ieškovo Polygrafspectr Azia LLP atskirasis skundas tenkintinas.
Atsakovo UAB ,,Belšinas“ atskirasis skundas netenkintinas.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 15/07, sudarytą tarp atsakovų UAB ,,Carina“ ir UAB ,,Belšinas“ bei taikyti restituciją, t. y. TG-110 rūšies titaną, svoris brutto 23476 kg, svoris netto 20 000 kg, įpakuota 801-yje statinių, kokybės sertifikate Nr. 808/7 nustatytos kokybės, perduoti UAB ,,Carina“. Taigi neareštavus ginčo turto, pareikštas reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo galėtų būti neįvykdomas, jeigu turtą įgijęs naujas savininkas jį perleistų kitiems asmenims. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog neareštavus ginčo turto, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, pripažintina, kad teismas turėjo pagrindą išvadai, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo rizika gali padidėti.
Laikinosios apsaugos priemonės yra konkrečioje byloje taikomos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Kaip minėta, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiamas ieškinio pagrįstumo klausimas, tame tarpe ir ieškovo teisė reikšti reikalavimus atsakovui. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas (CPK 144 str.), tuo pačiu vertinamas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Todėl apelianto argumentai, jog atsakovas UAB ,,Belšinas“ yra teisėtas ir sąžiningas ginčo objekto savininkas, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi.
Atmestinas ir atsakovo atskirojo skundo argumentas, kad ieškovas šiuo atveju turėjo reikšti reikalavimą priteisti iš atsakovo UAB ,,Carina“ 321 619,93 Lt skolos pagal 2007 m. kovo 23 d. sudarytą paskolos sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad disponuodamas procesinėmis teisėmis, ieškovas turi teisę pasirinkti tokį civilinės teisės gynimo būdą ir reikšti tokius reikalavimus, kurie jam atrodo tinkami bei pagrįsti. Įstatymų normos neriboja asmenų teisės ginti galimai pažeistų materialiųjų subjektinių teisių įstatymuose numatytais būdais (CK 1.138 str.).
Ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų. Tokio skundo padavimas neprieštarauja CPK nuostatoms bei atitinka suformuotai teismų praktikai (CPK 301 str. 1 d., 303 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad: ,,ši teismo nutartis neturi įtakos ir negali turėti įtakos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo, įsiteisėjusio paskelbus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje pagal UAB „Belšinas“ ieškinį atsakovui UAB „Carina“, vykdymui, kadangi teismas netaiko ir negali taikyti teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje vykdymo sustabdymo, be to, ieškovas nėra pareiškęs tokio prašymo“. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teismo argumentu. Iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo, kuris įsiteisėjo paskelbus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį, matyti, kad, be kita ko, buvo nuspręsta įpareigoti atsakovą UAB „Carina“ per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 15/07 prisiimtą prievolę perduoti ieškovui UAB „Belšinas“ nuosavybėn titaną TG-110 rūšies, svoris brutto – 21476 kg, svoris netto – 20000 kg, įpakuotą 80-yje statinių, kokybės sertifikate Nr. 808/7 nustatytos kokybės. Byloje nėra duomenų, ar šis sprendimas iki šiol nėra įvykdytas. Ar jį bus galima įvykdyti po skundžiamos nutarties įsiteisėjimo, spręs sprendimą vykdantis antstolis, todėl teismui nebuvo pagrindo išvadai, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturės įtakos kitoje byloje priimto sprendimo vykdymui.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad, areštavęs turtą, teismas taip pat turėjo išspręsti turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimus, tačiau to nepadarė. Paprastai turto saugotoju skiriamas asmuo, kuris tą turtą turi. Iš byloje esančių duomenų nebuvo galima nustatyti, kas iki kreipimosi į teismą dienos turėjo ginčo turtą, todėl bylos šalys turi teisę prašyti pirmosios instancijos teismo patikslinti (papildyti) skundžiamą nutartį.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliktina iš esmės nepakeista, iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies pašalinant ieškovo skundžiamą teismo argumentą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.
Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarties motyvuojamosios dalies šiuos motyvus: ,,Kartu teismas atskirai pažymi, kad ši teismo nutartis neturi įtakos ir negali turėti įtakos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo, įsiteisėjusio paskelbus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje pagal UAB „Belšinas“ ieškinį atsakovui UAB „Carina“, vykdymui, kadangi teismas netaiko ir negali taikyti teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje vykdymo sustabdymo, be to, ieškovas nėra pareiškęs tokio prašymo“.