- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-321-579/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22976-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Advokatai
- Vaclovas Kochanskas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Viktoro Preikšo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per visą bausmės laiką būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. K. 40,16 Eur (keturiasdešimt eurų 16 ct).
A. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jam priteista iš A. K. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai ir 1506,40 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai šeši eurai 40 ct) turtinei žalai atlyginti.
Iš A. K. priteista valstybės naudai 91 Eur (devyniasdešimt vienas euras) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. K. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. gegužės 10 d., nuo 15 val. iki 16 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu tyčia smurtavo prieš A. M., sudavė vieną kartą lazda jam į dešinę ranką, taip nukentėjusiajam A. M. nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl dešinio alkūnkaulio apatinio trečdalio lūžimo, nes sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismui nusprendus, kad byloje esančių įrodymų ir kitų duomenų nepakanka bylai nutraukti, prašoma apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, pagrinde rėmėsi nukentėjusiuoju pripažinto A. M., suinteresuoto asmens – jo sugyventinės L. S. parodymais bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. G468/2018(06), kurioje konstatuota, kad A. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat teisiamojo posėdžio metu apklausto išvadą surašiusio medicinos specialisto S. J. parodymais. Visus nurodytų asmenų teiginius apylinkės teismas pripažino pagrįstais ir teisingais, neginčytinai patvirtinančiais A. M. išgalvotus teiginius dėl to, kad specialisto išvadoje nurodytą sužalojimą pastarajam padarė apeliantas. Tuo tarpu jo nuoseklius parodymus apie tai, kad jokia iš žemės ištraukta lazda kaimynui smūgių nesudavė ir šiam rankos tokiu būdu sužaloti negalėjo ir nesužalojo, teismas vertino kritiškai, nurodydamas, kad parodymai yra prieštaringi. Apylinkės teismas nekreipė dėmesio į tai, kad 2018 m. spalio 11 d. apklausiamas teisiamajame posėdyje, jis nurodė, jog ikiteisminio tyrimo tyrėjai viską papasakojo taip, kaip ir teisiamajame posėdyje, tačiau, ar ši viską užrašė teisingai, nežino, nes viso protokolo neskaitė, jam liepė pasirašyti, tai ir pasirašė. Teismas į teisiamąjį posėdį apklausai iškvietė tik pagal kvietimą pas jį atvykusius pareigūnus, o ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos neapklausė.
2.2. Apeliantas skunde pažymi, jog A. M. yra dešiniarankis, tačiau nukentėjusysis teigia, kad A. K., sėdinčiam ant kopėčių, į dešinę akį sudavė smūgį kairės rankos delnu, o ne dešinės rankos kumščiu, kaip savo parodymuose nurodė jis. Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, iš kurios nukentėjusysis priėjo prie jo pusės, A. M. tokio smūgio jam kaire ranka į dešinę akį suduoti taip, kad jis kartu su kopėčiomis pradėjo slysti link žemės, negalėjo. Šie jo teiginiai nebuvo patikrinti nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nors jie reikšmingi, siekiant nustatyti, ar nukentėjusysis negalėjo pats susižaloti atitinkamu kampu ranka atsitrenkdamas į kopėčių skersinius.
2.3. Specialistas teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiajam smūgiuojant ir pataikant į slenkančių kopėčių skersinį, kinetinė energija nebūtų pakankama tokiam sužalojimui padaryti. Iš to darytina išvada, kad specialistas iš esmės tokios sužalojimo galimybės nepaneigė, o tik, gindamas savo anksčiau pateiktą išvadą, svarstė apie nukentėjusiojo suduoto smūgio kinetinės energijos galimą pakankamumą ar nepakankamumą. Tačiau nukentėjusiojo smūgio kinetinės energijos stiprumo niekas nenustatinėjo ir neapskaičiavo, todėl toks specialisto pareiškimas yra ne objektyviais duomenimis pagrįstas faktas, o tik jo asmeninė prielaida, kuria teismas negali remtis.
2.4. Specialistas S. J. taip pat nurodė, kad teismo posėdyje apžiūrėta lazda buvo galima sužaloti ranką, tačiau, kad būtent ta lazda buvo sužalota A. M. ranka, kategoriškai nepatvirtino. Iš jo parodymų seka, kad pats specialistas sužalotos rankos neapžiūrėjo, kadangi ji buvo sugipsuota, o pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nebuvo aprašyti jokie rankos sužalojimą individualizuojantys objektyvūs požymiai ir jų dydžiai, išskyrus tai, jog ranka patinusi, skausminga. Specialistas taip pat nurodė, kad objektyvūs trauminio poveikio požymiai gali išryškėti ne iš karto, o pasireikšti paros bėgyje, todėl jie taiko tokią praktiką, kad atėjus asmeniui, kai būna paraudimas, patinimas, jam pasiūlo ateiti po paros ar daugiau laiko, nes tada jau išryškėja individualizuojantys požymiai. Kaip minėta anksčiau, ranka buvo sugipsuota kitoje gydymo įstaigoje, nepraėjus po įvykio parai laiko (2018 m. gruodžio 5 d. apklausos protokolas), todėl objektyvių požymių nebuvo nustatyta. Darytina išvada, jog byloje nėra nustatyta objektyvių duomenų, kad A. M. buvo sužalotas būtent parodymų patikrinimo metu po dviejų mėnesių nuo įvykio kažkur tai jo kieme rasta ir paimta nulaužta lazda, bei kad tą lazdą nulaužė ir nukentėjusįjį sužalojo apeliantas. Tuo labiau, kad pats A. M. teisme pripažino, jog kopėčios, ant kurių sėdėjo skundo autorius, buvo atremtos prie namo, o lazdos, ant kurių buvo kabinami namų rakandai, buvo į žemę sukaltos prie lauko virtuvės, kuri yra per 2 metrus nuo namo, todėl jis, būdamas ant pasvirusių kopėčių, po A. M. suduoto smūgio, niekaip negalėjo ištraukti (nulaužti) mažiausiai dviejų metrų atstumu esančios lazdos ir ja suduoti smūgio nukentėjusiajam.
2.5. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad dar prieš nuosprendžio paskelbimą iš darbo užsienyje sugrįžusi jo brolio žmona K. K. pasakė, kad socialiniame tinkle „Facebook“ pastoviai bendrauja su nukentėjusiojo A. M. dukra I. ir pastaroji brolio žmonai 2018 m. gegužės 11 d., 12.16 val., parašė: „Dabar va kaime tėtį parvežiau ranka vakar susilaužė į A. galva“. Iš to galima spręsti, jog M. šeimoje buvo kalbama apie vakarykštį įvykį, t. y. 2018 m. gegužės 10 d. įvykį, kurio metu A. M. sumušė jį, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ir A. M. šeimos nariams paaiškino, kad ranką susižalojo smūgiuodamas į skundo autoriaus galvą. Matomai dėl to, nukentėjusysis iš pradžių atsisakė rašyti pareiškimą policijai, o vėliau, sužinojęs, kad dėl savo sužalojimo pareiškimą parašė apeliantas, sukūrė versiją dėl suduoto smūgio lazda ir privertė savo sugyventinę L. S., kuri policijai teikti paaiškinimus iš pradžių buvo atsisakiusi, duoti melagingus parodymus. Tai, kad paaiškėjo jį teisinančios naujos aplinkybės, 2018 m. gruodžio 19 d. skelbiant nuosprendį, pranešė bylą nagrinėjusiai teisėjai, tačiau ši į tai nekreipė dėmesio, nurodydama, kad tokius duomenis jis turėjo pateikti anksčiau.
2.6. Apeliantas pažymi, kad dėl jo sužalojimo A. M. buvo nubaustas Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. baudžiamuoju įsakymu, t. y. dėl to, kad šis 2018 m. gegužės 10 d., apie 16 val., savo sodybos kieme (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be aiškios priežasties smurtavo prieš savo kaimyną A. K., kuriam kumščiu sudavė vieną kartą į galvą, po to, jiems išėjus ant kelio, prie sodybos kumščiu sudavė jam vieną kartą į galvą, dėl to A. K. nukrito ant kelio, tuomet kumščiu sudavė jam vieną smūgį į kairę ausį ir įspyrė ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais A. M. nukentėjusiajam A. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą. A. M. dėl šio teismo baudžiamojo įsakymo pagrįstumo nesiskundė, baudžiamosios bylos nagrinėti teisiamajame posėdyje neprašė, teismo baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs.
2.7. Iš teismo baudžiamojo įsakymo turinio matyti, kad A. M. prieš jį smurtavo be aiškios priežasties ir sužalojo jį ne tik spardydamas kojomis, bet ir suduodamas smūgius kumščiu, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar būdamas sulaužyta dešine ranka (dešiniarankis), šis asmuo dar būtų galėjęs suduoti mažiausiai du smūgius į galvos sritį. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas visas neaiškias situacijas ir aplinkybes tendencingai ir šališkai vertino jo nenaudai, laikydamasis iš anksto susiformuotos apkaltinamosios nuostatos jo atžvilgiu, todėl nepagrįstai apkaltino veiksmais ir nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Tokiu būdu teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir iš jos išplaukiantį in dubio pro reo principą.
3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo A. K. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas A. K. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje.
7. Kaip matyti iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių, kurios išdėstytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat prokurorės suformuluotame kaltinime, yra nurodyta ne tik tai, kokius konkrečius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį A. M. atliko jo kaimynas A. K., bet ir tai, kokius padarinius tokiais veiksmais sukėlė, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešinio alkūnkaulio apatinio trečdalio lūžimu (1 t., b. l. 45). Nors baudžiamosios bylos medžiagoje nėra surinkta daug tiesioginių apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau kaltės įrodinėjimas gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, jei jie sudaro vientisą, nuoseklią įrodymų grandinę.
8. Apeliaciniame skunde A. K. nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi vien nukentėjusiojo A. M. ir jo sugyventinės L. S. parodymais, specialisto išvada Nr. G468/2018(06) bei ją surašiusio specialisto paaiškinimais, nes minėtų asmenų parodymai yra prieštaringi, o specialistas kategoriškai nepaneigė, jog nukentėjusysis negalėjo pats susižaloti rankos, atsitrenkdamas į kopėčių skersinius. Apelianto teigimu, jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, t. y. jis nuo pat tyrimo pradžios teigė, kad su jokia iš žemės ištraukta lazda kaimynui smūgių nesudavė ir šiam rankos tokiu būdu nesužalojo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo teiginius vertina kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo A. M. parodymai yra kur kas nuoseklesni nei nuteistojo, be to, juos patvirtina ir kita surinkta bylos medžiaga, tuo tarpu A. K. keliamų įvykio versijų nepatvirtina surinktų įrodymų visuma, tai tėra subjektyvios prielaidos, kuriomis teismas negali vadovautis.
9. Remiantis bylos duomenimis konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko 2018 m. gegužės 10 d. Tą pačią dieną į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams A. M. nurodė, kad jį sužalojo kaimynas A. K., kuris iš jo reikalavo pinigų. Teigė, kad A. K. trenkė jam lazda į dešinę ranką, nes jis atsisakė paskolinti pinigų (1 t., b. l. 21). Tuo metu pretenzijų kaimynui nukentėjusysis neturėjo, nes nemanė, jog buvo rimtai sužalotas, todėl prašė tik pakalbėti su A. K., kad šis pas jį daugiau nesilankytų. Tačiau kitos dienos ryte nukentėjusysis pamatė, kad jo ranka stipriai patinusi, todėl kreipėsi į polikliniką, o sužinojęs diagnozę, t. y. kad jam yra lūžęs dešinys alkūnkaulis, kreipėsi ir į policijos komisariatą. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus specialisto M. J. tarnybinis pranešimas dėl telefoninio pranešimo (1 t., b. l. 23) patvirtina, kad šiame skyriuje buvo gautas Alytaus poliklinikos chirurgijos skyriaus medikės telefoninis pranešimas apie tai, kad 2018 m. gegužės 11 d. į chirurgijos skyrių kreipėsi A. M., kuris paaiškino, kad jį sumušė kaimynas A. K.. Taigi, nukentėjusysis tiek policijos pareigūnams, tiek medikams nurodė tas pačias rankos sužalojimo aplinkybes.
10. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. detaliai papasakojo kilusio incidento aplinkybes, t. y. nurodė, jog įvykio metu su A. K. vartojo alkoholį jo sodybos kieme. Pasibaigus alkoholiui, kaimynas išėjo į savo namus, tačiau po kurio laiko sugrįžo ir pradėjo reikalauti pinigų. Jis A. K. pasakė, kad pinigų neduos ir priėjęs prie šio, sėdinčio ant medinių kopėčių, kurios stovėjo atremtos į namo sieną, delnu sudavė per veidą. Tuomet A. K. ištraukė iš žemės įkastą pagalį, ant kurio kabinami kibirai, ir taikėsi jam suduoti į galvos sritį, tačiau gindamasis jis pakėlė dešinę ranką ir smūgis teko ne į galvą, o į ranką. Po šio smūgio lazda A. K. išbėgo iš jo kiemo į kelią, tačiau jis nuteistąjį pasivijo, pargriovė ir basomis kojomis kelis kartus įspyrė šiam į įvairias kūno vietas (1 t., b. l. 35). Šiuos savo parodymus A. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 4-9), akistatos su A. K. metu (1 t., b. l. 37-38), taip pat ir pirmosios instancijos teisme, kuriame nurodė, kad jam buvo sužalota dešinė ranka, o jis A. K., sėdinčiam ant kopėčių, sudavė kaire ranka. Jis yra dešiniarankis, tačiau gali viską daryti su abiem rankomis. Apeliantas iš jo reikalavo pinigų, pokalbio apie karvelius nebuvo. Jis nesutiko skolinti pinigų, todėl apeliantui sudavė kairės rankos delnu, pastarasis šiek tiek pasviro nuo kopėčių, bet nenukrito, o griebęs netoliese buvusį pagalį, jį ištraukęs iš žemės, smogė jam ir pataikė į dešinę ranką (1 t., b. l. 139-140). Atkreiptinas dėmesys, kad dėl savo smurtinių veiksmų A. K. atžvilgiu A. M. yra pripažintas kaltu ir nuteistas 2018 m. birželio 19 d. Alytaus apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu (1 t., b. l. 90-93). Šio teismo baudžiamojo įsakymo turinys patvirtina, kad A. M. įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu aiškino analogiškai, kaip ir šio proceso metu, t. y. pripažino, kad A. K. sudavė ranka į veidą, tuomet šis atsistojo nuo kopėčių, ištraukė iš žemės pagalį, sudavė jam vieną kartą į dešinę ranką ir pabėgo, tačiau jis šį pasivijo, pargriovė ir kelis kartus įspyrė į įvairias kūno vietas, taip pat sudavė ranka į galvos sritį. Apeliantas skunde kelia abejonę, ar esant sulaužytai dešinei rankai, A. M. dar būtų galėjęs ranka suduoti jam smūgius į galvos sritį, kai pasivijo ant kelio, prie sodybos. Tačiau, šioje nutartyje jau minėta, kad nukentėjusysis visus veiksmus gali atlikti abiem rankomis, o 2018 m. birželio 19 d. teismo baudžiamajame įsakyme nenustatyta, kuria ranka – kaire ar dešine, A. K. buvo suduoti smūgiai po to, kai šis pabėgo iš nukentėjusiojo kiemo.
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad analizuojamą įvykį matė nukentėjusiojo sugyventinė L. S.. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad, būdama namuose, girdėjo, kaip A. K. lauke prašė A. M. pinigų alui, tačiau nukentėjusysis pinigų nedavė ir liepė šiam eiti namo. Tuo metu ji išėjo į kiemą ir matė, kaip A. M. nustūmė A. K. nuo kopėčių, o šis, pagriebęs medinę lazdą, rastą prie lauko virtuvės, bandė suduoti jos sugyventiniui į galvą, tačiau šis pakėlė dešinę ranką ir smūgis teko į šią kūno dalį. Kas vyko toliau, nematė, nes nuėjo tvarkytis (1 t., b. l. 59). Pirmosios instancijos teisme L. S. taip pat tvirtino mačiusi, kaip A. K. griebė pagalį ir smogė nukentėjusiajam į savigynai pakeltą ranką. Prieš tai A. K. sėdėjo ant kopėčių, o A. M. buvo suėmęs nuteistąjį už atlapų (1 t., b. l. 141-142). Taigi, liudytojos L. S. parodymai dėl to, kokius konkrečiai veiksmus A. K. atžvilgiu atliko A. M., šiek tiek skiriasi: iš pradžių liudytojai teigė, kad nuteistasis buvo nustumtas nuo kopėčių, vėliau, kad suimtas už atlapų. Pats nukentėjusysis pripažįsta, kad A. K. delnu sudavė į veidą, šios aplinkybės neginčija ir A. K.. Vis dėlto, visi trys asmenys sutinka, kad pirmasis fizinį smurtą panaudojo A. M.. Pažymėtina, jog L. S. nestovėjo greta konfliktuojančių vyrų, ji ėjo per kiemą į vištidę, taigi, ją nuo vyrų skyrė tam tikras atstumas, todėl liudytoja galėjo tiksliai nematyti pirmojo fizinio kontakto, tačiau šios liudytojos parodymai dėl į žemę įkaltos lazdos paėmimo ir sudavimo ja nukentėjusiajam yra neprieštaringi, nuoseklūs, todėl jais nesivadovauti vien todėl, kad liudytoja yra A. M. sugyventinė, nėra objektyvaus pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad L. S. neneigė, jog A. M. taip pat atliko neteisėtus veiksmus apelianto atžvilgiu, t. y. ji neteisino savo sugyventinio, neaiškino, kad šis visiškai nieko nedarė ir netikėtai sulaukė smūgio lazda, todėl teigti, kad A. K. nepalankūs jos parodymai yra melagingi, yra nepagrįsta.
12. Tai, kad A. M. susilaužyti rankos, suduodant smūgį A. K. į galvos sritį, taip pat atsitrenkiant į kopėčių skersinius, negalėjo, patvirtino teismo medicinos specialistas S. J. (2 t., b. l. 6-7). Pirmosios instancijos teisme jis patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad smūgis buvo suduotas alkūnkaulyje, dilbio vidiniame paviršiuje. Tikėtina, kad trauma buvo gauta smūgiavimo metu, nes turėjo būti pakankama trauminio poveikio kinetinė energija. Nors objektyvių duomenų, kaip tai pamatuoti nėra, tačiau grumtynių metu atsitrenkiant tokios kinetinės energijos nebus. Smūgis yra suduotas aukščiau ylinės ataugos, arčiau riešo iš vidinės pusės. Jei asmuo smogtų kitam asmeniui į veidą ir ranka nuslystų į kopėčias (pataikytų į jų skersinį), tokiu atveju būtų dinaminis kontaktas, tuomet traumatologas būtų fiksavęs odos nubrozdinimą, tačiau tai padaryta nebuvo. Traumatologas nurodė, kad dilbis patinęs, judesiai skausmingi, ir davė pirminę išvadą – dešinio dilbio paviršiaus sužalojimas. Po rentgenologinio tyrimo išaiškėjo, jog yra lūžis. Specialistui buvo parodytas daiktinis įrodymas – lazda, kurią apžiūrėjęs, šis padarė išvadą, jog tokiu daiktu buvo galima sužaloti ranką, nes lazda veikia, kaip kietas, bukas, riboto paviršiaus, žalojantis daiktas. Duomenų, kad traumos padarymo mechanizmas būtų kitoks, nėra. Specialistas pažymėjo ir tai, kad smūgiuojant kitam asmeniui kumščiu ir pataikant į plokštumą, tikėtina, po smūgio bus lenkimas į vieną ar į kitą pusę riešo sąnaryje, tokiu būdu atsiremiant ar įsiremiant gali lūžti stipinkaulis, atskilti alkūnkaulio ylinė atauga, tačiau šiuo atveju tokie sužalojimai nėra konstatuoti. Remdamasi šiais parodymais, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius, kad teismo medicinos specialistas iš esmės nepaneigė A. K. keltų versijų, jog nukentėjusysis pats galėjo susižaloti ranką. Priešingai, specialistas S. J. aiškiai nurodė, kodėl A. K. keliamas versijas reikėtų vertinti kritiškai, t. y. specialistas, vadovaudamasis darbine patirtimi bei turimomis specialiomis žiniomis, paaiškino, kad nuteistojo nurodytais atvejais būtų susiformavę visiškai kitokio pobūdžio sužalojimai bei kitoje rankos vietoje. Tai, kad S. J. pats sužalotos nukentėjusiojo rankos neapžiūrėjo, nes ši jau buvo sugipsuota, nepaneigia jo išvadų teisingumo, nes buvo vertinti medicininiai dokumentai, kuriuose užfiksuota visa reikiama išvadai pateikti informacija. Kad būtų trūkę duomenų išvadai pateikti, specialistas nepažymėjo.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent apelianto parodymai viso proceso metu buvo prieštaringi, ką pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. A. K. skirtingai aiškino konflikto su nukentėjusiuoju kilimo pradžią, smūgių, suduotų jam sėdint ant kopėčių, skaičių, nukentėjusiojo susižalojimo aplinkybes. Kodėl keitė parodymus, iš esmės nenurodė, tik pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu savo apklausos protokolo neskaitė, todėl nežino, ar tyrėja viską teisingai surašė. Šiuo aspektu pažymėtina, jog A. K. yra brandaus amžiaus asmuo, neturintis jokių sveikatos problemų, dėl kurių negalėtų suvokti, jog prieš pasirašant atitinkamą dokumentą, jį reikia perskaityti, t. y. su tokiu dokumentu susipažinti. Duomenų, kad tyrėjas, užrašęs pirminį nuteistojo paaiškinimą (1 t., b. l. 61), būtų iškraipęs ar savaip interpretavęs A. K. žodžius, bylos medžiagoje nėra. Pats apeliantas po paaiškinimu jokių pastabų nepažymėjo, nurodė, jog sutinka, paaiškinimas surašytas teisingai. Šiame paaiškinime nurodyta, kad pas kaimyną A. M. įvykio dieną jis ėjo pasiaiškinti dėl paleistų balandžių bei jo motinos išplūdimo. Pokalbio metu sėdėjo ant medinių kopėčių, kurios buvo atremtos prie namo sienos. Tuomet nukentėjusysis ranka sudavė jam į veidą, nuo smūgio nugriuvo ant žemės, atsikėlęs pradėjo bėgti iš A. M. kiemo, tačiau šis jį pasivijo, pargriovė ir sudavė smūgius rankomis bei spardė basomis kojomis į įvairias kūno vietas. Iš esmės tos pačios aplinkybės buvo nurodytos ir įtariamojo apklausos protokole (1 t., b. l. 68-69), tačiau akistatos su nukentėjusiuoju metu A. K. neprieštaravo ir pritarė A. M. parodymams, kad konfliktas iš tiesų prasidėjo ne dėl javus nulesančių balandžių, o dėl jo prašymo paskolinti pinigų alui, kurio nukentėjusysis netenkino. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis vėl sugrįžo prie savo ankstesnės konflikto kilimo versijos ir kategoriškai neigė, jog prašė A. M. pinigų. Vis dėlto, A. K. pripažino, kad įvykio dieną su nukentėjusiuoju gėrė alkoholinius gėrimus ir A. M. buvo sveikas, t. y. jo ranka tuo metu nebuvo lūžusi (1 t., b. l. 138-139).
14. Neatitikimai nuteistojo parodymuose yra ir dėl jam suduotų smūgių skaičiaus. Iš pradžių skundo autorius teigė, kad jam, sėdinčiam ant kopėčių, buvo suduota ranka vieną kartą į galvos sritį, vėliau teisme nurodė, kad smūgių buvo mažiausiai du, nespėjo visų suskaičiuoti. Pirmiausia nukentėjusysis pataikė į dešinę akį, nuo smūgio nukrito, tuomet A. M. vėl smogė kumščiu, o jam bandant atsikelti dar kartą gavo smūgį į galvos sritį. Tokia smūgių sudavimo seka yra paneigta 2018 m. birželio 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, kur nustatyta, kad A. M. savo sodybos kieme A. K. sudavė tik vieną smūgį rankos kumščiu. Pažymėtina ir tai, kad iš pradžių nuteistasis bandė įtikinti teismą, jog nukentėjusysis neva susižalojo smūgiuodamas jam į galvą, vėliau iškėlė naują versiją, kad alkūnkaulis šiam galėjo lūžti atsitrenkus į kopėčių skersinį. Toks apelianto parodymų prieštaringumas verčia abejoti jo parodymų teisingumu. Jei A. K. iš tiesų po A. M. suduoto smūgio būtų atsitraukęs ir išėjęs (išbėgęs) namo, nukentėjusysis nebūtų turėjęs priežasties jo vytis ir tęsti savo smurtinių veiksmų.
15. Aplinkybė, kad į žemę įsmeigta lazda buvo mažiausiai dviejų metrų atstumu nuo apelianto, todėl jis negalėjo lazdos pasiekti ir ja suduoti smūgio nukentėjusiajam, tėra nuteistojo keliama prielaida. Iš byloje esančios įvykio vietos fotolentelės (1 t., b. l. 7-9) matyti, kad pagaliai, ant kurių laikomi tušti kibirai, yra susmaigstyti į žemę visai arti gyvenamojo namo, tuo tarpu kopėčios, ant kurių sėdėjo A. K., taip pat buvo atremtos į namo sieną, todėl staigiai ištraukti iš žemės vieną pagalį objektyviai buvo įmanoma. Medinės lazdos apžiūros protokole (1 t., b. l. 10-14) nurodyta, kad jos ilgis yra apie 77 cm, o iš pridėtos fotonuotraukos matyti, kad vienas lazdos galas yra aplipęs žemėmis, kas patvirtina, jog lazda iš tiesų buvo ištraukta iš žemės toje vietoje, kurią parodymų patikrinimo metu nurodė nukentėjusysis.
16. Apeliaciniame skunde A. K. atkreipia dėmesį ir į tai, kad dar prieš skundžiamo nuosprendžio paskelbimą iš brolio žmonos sužinojo, jog A. M. duktė socialiniame tinkle „Facebook“ įkėlė nukentėjusiojo nuotrauką, kurioje šis sugipsuota ranka bei parašė komentarą, kad nukentėjusysis susilaužė ranką į A. K. galvą, tačiau apylinkės teismas į šią aplinkybę nekreipė dėmesio. Teisėjų kolegija, siekdama išsiaiškinti pateikto naujo duomens įtaką skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir prie apeliacinio skundo pridėtą nuotrauką apžiūrėjo bei išklausė proceso dalyvių pastabas dėl šios nuotraukos bei virš jos paskelbto teksto reikšmės. Nukentėjusysis A. M. apeliacinės instancijos teisme neneigė, kad šią nuotrauką į socialinę erdvę įkėlė jo duktė, o fotografavo anūkė. Dukrai buvo sakęs, kad sudavė nuteistajam kaire ranka į galvą, tačiau sakė, kad ir jam pačiam buvo suduota lazda. Prašė dukters, kad ši nerašytų kitoms užsienyje gyvenančioms sesėms apie tai, jog buvo sužalotas, kad šios nepergyventų, gal todėl duktė nurodė, jog ranką jis susilaužė į A. K. galvą (2 t., b. l. 44). Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktoji nuotrauka bei įrašas, padarytas virš jos, nuteistojo kaltės nepaneigia. Apelianto cituojamą sakinį parašė ne pats nukentėjusysis, o jo duktė, kuri subjektyviai interpretavo tėvo papasakotas aplinkybes, todėl šis išvestinis duomuo nuosprendžio pagrįstumui įtakos neturi.
17. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra abejonių ar neaiškumų, kurių nėra galimybės pašalinti ir kurios turėtų būti aiškinamos nuteistojo naudai. A. K., padarydamas BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog puola nukentėjusįjį, šis puolimas yra pavojingas ir sukels atitinkamus padarinius, bei šių padarinių norėjo. Todėl išteisinti apeliantą nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde prašoma, nusprendus, jog nėra pakankamai duomenų bylai nutraukti, perduoti ją iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau šio prašymo tenkinimui taip pat nėra pagrindo. Vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti šiam teismui gali tik tuomet, jei bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Apeliantas nenurodė, dėl kokių priežasčių byla turėtų būti nagrinėjama apylinkės teisme iš naujo, jų nenustatė ir apygardos teismas. Tai, kad priimtas baigiamasis procesinis sprendimas neatitiko A. K. lūkesčių, nesudaro pagrindo teismo šališkumui konstatuoti. Apeliantui paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose numatytų nuostatų. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti be pakeitimų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.