Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021-07-09 sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2697-266/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui R. B. dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Pradinė kreditorė atsakovui siųstu pranešimu informavo jį apie Sutarties nutraukimą nuo (duomenys neskelbtini). Pradinei kreditorei nepavykus atgauti nei atlyginimo už suteiktas Daikto nuomos paslaugas, nei pačio nuomojamo Daikto, (duomenys neskelbtini) tarp UAB ,,Be kredito“ ir ieškovės buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pradinė kreditorė perleido reikalavimo teises į atsakovo skolą ieškovei. Apie tai buvo informuotas ir atsakovas. Pažymėjo, kad prašomi priteisti 0,5 procento delspinigiai paskaičiuoti nuo nesumokėtų nuomos mokesčio įmokų sumos neviršijant 180 dienų termino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

9. Reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas vertino kaip pagrįstą ir jį tenkino.

III. Apeliacinio skundo argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021-07-09 sprendimą už akių dėl delspinigių priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų bei priteisti iš atsakovo 315,81 Eur delspinigių ir 136 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

11. Nurodo, kad teismas, spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą, nepagrįstai vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, nes šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto.

12. Sutartimi pradinė kreditorė su atsakovu sutarė, kad nuomininkui tinkamai vykdžius Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą Sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas, pasibaigus Sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti Daiktą už 1 Eur. Kitaip tariant, atsakovas turėjo teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą Daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinė kreditorė ir atsakovas Sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovas, sumokėjęs visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą Daiktą, galėtų būti taikomas Vartojimo kredito įstatymas. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomas minėtas įstatymas.

13. Mano, kad teismas privalėjo įvertinti ir tai, jog atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus bei atsižvelgti į tai, jog apeliantė prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką, t.y. už 180 dienų. Pažymi, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes.

14. Nurodo, kad nustačius, jog ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų keistina, priteisiant ieškovei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliantės nurodytus argumentus.

17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB ,,Be kredito“ ir atsakovas (duomenys neskelbtini) sudarė išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo išnuomotas kampinis baldas. Atsakovas įsipareigojo mėnesinius nuomos mokesčio mokėjimus atlikti iki kiekvieno mėnesio 7-os dienos, t.y. iki (duomenys neskelbtini). Sutarties specialiosiose sąlygose numatyta, kad vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami 0,5 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. UAB ,,Be kredito“ su ieškove (duomenys neskelbtini) sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinė kreditorė perleido reikalavimo teises į atsakovo skolą ieškovei. Pradinė kreditorė (duomenys neskelbtini) atsakovui siųstu pranešimu informavo atsakovą apie Sutarties nutraukimą. (duomenys neskelbtini) pranešimu atsakovas informuotas apie kreditoriaus pasikeitimą.

19. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą, atmeta kaip nepagrįstus.

20. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. To paties įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo.

21. Sutarties turinys leidžia spręsti, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo susitarimas, jog pastarajam tinkamai vykdžius Sutartį visą galiojimo laikotarpį bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal Sutartį, pasibaigus šiai Sutarčiai, atsakovui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur. Nors Sutartimi ginčo turto nuosavybės teisė nuomininkui neperduodama, tačiau atsižvelgiant į Sutarties sąlygas darytina išvada, kad Sutarties šalys, pagrįstai tikėjosi, jog pasibaigus Sutarties laikotarpiui, atsakovui sumokėjus visas Sutartimi aptartas įmokas, šis perims Daikto nuosavybės teisę, nes po to išsipirks jį už 1 Eur mokestį, o sumokėtos nuomos įmokos bus įskaitytos į Daikto kainą. Net ir ta aplinkybė, kad nutraukus Sutartį Daiktas, nebuvo grąžintas patvirtina, kad atsakovas iš esmės siekė įgyti nuosavybės teisę į Daiktą.

22. Papildant pirmosios instancijos teismo, sprendimo už akių motyvus, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Sutarties sąlyga, kurioje neįtvirtinama pareiga įsigyti Daiktą, įtraukta į Sutartį, siekiant išvengti vartojimo kredito sutarčiai keliamų reikalavimų.

23. Ginčo, kad Sutartis buvo sudaryta tarp fizinio asmens ir pradinės kreditorės kaip verslo subjekto, nėra. Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu – pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011).

24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į pradinės kreditorės ir atsakovo prievolinių santykių prigimtį, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo susiklostė išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) teisiniai santykiai (CK 6.503 straipsnis), vertina, jog atsakovas laikytinas vartotoju, t.y. silpnesniąja Sutarties šalimi.

25. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus.

26. Nors kolegijos vertinimu, Sutarties sąlygos dėl delspinigių turinys ir formuluotė atitiko aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, atsakovas su ja buvo supažindintas ir ją akceptavo, dėl ko šios sąlygos vertinti, kaip neatitinkančios sąžiningumo reikalavimo pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį, nėra pagrindo. Tačiau, svarstant delspinigių dydį, turi būti atsižvelgta į tai, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės.

27. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vartojimo kredito įstatyme nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine, o šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.

28. Nagrinėjamu atveju, pati apeliantė vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma 180 dienų maksimalia trukme, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, tačiau be pagrindo nesilaikė šiame įstatyme vartotoją ginančio orientacinio kriterijaus – minėtoje normoje įtvirtinto reikalavimo dėl maksimalaus jų dydžio – 0,05 procentų už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas ieškovės prašomą priteisti delspinigių dydį sumažinti iki 0,05 procentų už ieškovės prašomas 180 dienas, tokiu būdu apginant vartotojo, kaip silpnesnės šalies, interesus bei užtikrinant šalių interesų pusiausvyrą.

30. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, nėra pagrindo perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas, priteistas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

31. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021-07-09 sprendimą už akių palikti nepakeistą.