Kauno apygardos teismo nutartis

121.14, 121.21.

2015 m. spalio 7 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Rūtos Palubinskaitės ir Arvydo Žibo, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų V. Š. ir V. Š. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-339-886/2015 pagal ieškovų V. Š. ir V. Š. individualios įmonės ieškinį atsakovėms BSB „Lietuvos medikas“ ir N. K. dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas neteisingai nustatė, kad ieškovas V. Š. nuo 2007-08-07 iki 2012-06-26 ir nuo 2012-06-26 iki 2013-09-13 buvo Bendrijos valdybos nariu. Nuo 2007-08-07 iki 2012-06-26 valdybos nariu ieškovas nebuvo ir negalėjo būti, nes tik 2010-08-18 tapo buto savininku, todėl iki šios datos negalėjo būti Bendrijos nariu ir, juo labiau, renkamas į valdymo organus. Valdybos nariu ieškovas buvo tik nuo 2012-06-26 iki 2013-01-17, kai atsistatydino iš valdybos. Ieškovo, kaip valdybos nario, veiklos pabaigos terminas įrodytas teisme (Kauno apylinkės teismo 2014-09-18 nutartis, b. l. 40–42). Šiame įsiteisėjusiame teismo sprendime visuotinio narių susirinkimo nutarimas pašalinti ieškovą iš Bendrijos valdybos narių buvo panaikintas ir liko galioti ieškovo atsistatydinimo iš valdybos narių terminas 2013-01-17. Teismas, priimdamas šias nuostatas, rėmėsi JAR išplėstiniu išrašu su istorija (b. l. 129–130). Šis dokumentas buvo įtrauktas į bylą teismo posėdžio metu, jo kopija ieškovui nebuvo pateikta iki parengiamojo teismo posėdžio, pažeidžiant CPK 113 str., registrų centro duomenys posėdyje nebuvo tirti. Todėl teismo posėdžio metu ieškovui buvo apribota teisė ginčyti neteisingus JAR duomenis. Šio dokumento kopiją ieškovas gavo tik 2015-04-03 susipažinęs su byla po teismo sprendimo priėmimo. Šiuo metu ieškovas turi rašytinius dokumentus, įrodančius neteisingus JAR duomenis. JAR išplėstinis išrašas su istorija (b. l. 129–130) neturėjo ryšio su nagrinėjama byla, ne laiku ir netinkamai buvo pateiktas. LAT senato 2004-12-30 nutarime Nr. 51 „Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“, nurodoma, kad „Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo patikrinti įrodymo ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodinėjimo sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikrinti šalių pareigą įrodinėti. Kai iš esmės pažeidžiama įstatymų nustatyta įrodinėjimo rinkimo, pateikimo, tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima. Pavyzdžiui negalima remtis įrodymais, neištirtais teismo posėdyje“. Šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros 2011-01-31 ir 2011-12-30 sutartis su Bendrija pasirašė V. Š. individualios įmonės savininkas V. Š.. Motyvuojamoje sprendimo dalyje neteisingai konstatuojama, kad „sutartis Bendrijos ir Prižiūrėtojo vardu pasirašė tuo metu buvusi bendrijos valdybos pirmininkė R. Š. ir buvęs bendrijos narys V. Š.“. Bendrijos nariu ieškovas tapo 2010 m. rugsėjo mėnesį iškart po to, kai įsigijo butą. Iš Bendrijos narių neišstojo, todėl negali būti vadinamas buvusiu nariu. Iš Bendrijos narių negalėjo būti pašalintas, nes tokį veiksmą draudžia Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas 22 str. 2 d.

Dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo. Teismas atmetė visus kitus ieškinio reikalavimus, jų nenagrinėjęs, vadovaudamasis savo neteisingu sprendimu, kad 2011-12-30 šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutarties 5.1.3 punktas yra niekinis. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, kad 2015-03-23 teismo sprendimu sutarties 5.1.3 punktas neteisingai pripažintas niekiniu, iki šio teismo sprendimo sutarties 5.1.3 punktas galiojo ir ieškovo įmonė naudojosi sutartyje nurodytomis patalpomis teisėtai. LAT 2008-10-06 nutartyje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2008 dėl patalpų nuomos konstatavo: atsižvelgiant į tai, kad atsakovas (kasatorius) yra pasinaudojęs ginčo patalpomis nuomos pagrindais, ginčo sandorį laikant negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), nagrinėjamoje byloje nepalankesnėje padėtyje atsidurtų ieškovas, kaip valstybės turto naudotojas, nes jam būtų apsunkintas susigrąžinimas tos naudos, kuri buvo atsakovo gauta naudojantis ginčo patalpomis. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, sprendžia, kad ginčo šalių sudaryta nuomos sutartis, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinė (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), tačiau niekinio sandorio pasekmės šiuo konkrečiu atveju taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.95 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą (b. l. 162–164) atsakovė BSB „Lietuvos medikas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi (2011-06-21 įstatymo redakcija (nuo 2011-10-01), teisėtai ir pagrįstai panaudojo atsakovo duomenis iš JAR, nes įstatymų leidėjai teismui suteikė tokią teisę. Teismas, atsispausdinęs Bendrijos išplėstinį išrašą iš JAR, rezoliucija nusprendė prijungti jį į bylą, nurodydamas teisėtą panaudojimo pagrindą (b. l. 129), mtodėl negali būti taikoma apelianto nurodomos LAT senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 nuostatos dėl įrodymų leistinumo. Be to, duomenys viešame registre, kol jie nenuginčyti, laikomi teisėtais ir galiojančiais. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad ieškovas 2011 m. pasirašydamas paslaugų teikimo sutartis su atsakovu nebuvo bendrijos valdybos nariu, nesudarytų jokio teisinio pagrindo sprendimo naikinimui ir/arba keitimui, nes ši aplinkybė visiškai nereikšminga šios bylos nagrinėjimo aspektu.

Apeliantų argumentas, jog sprendimas naikintinas ir dėl to, jog teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje neteisingai nustatė, kad „<...> sutartis dėl bendrijos šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros abiejų šalių – Bendrijos ir Prižiūrėtojo – vardu pasirašė tuo metu buvusi bendrijos valdybos pirmininkė R. Š. ir buvęs bendrijos narys V. Š.“, atmestinas, nes teismas 2015-04-23 nutartimi (b. l. 147–148) ištaisė rašymo apsirikimus ir įrašė praleistą žodį, valdybos“, t. y. sakinį išdėstė taip: „Iš JAR duomenų bei iš 2011-01-31 ir 2011-12-30 sutarčių matyti, kad sutartis dėl bendrijos šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros abiejų šalių – Bendrijos ir Prižiūrėtojo – vardu pasirašė tuo metu buvusi bendrijos valdybos pirmininkė R. Š. ir buvęs bendrijos valdybos narys V. Š.“.

Apeliantai skunde nurodė, jog teismas, sprendime ex officio nustatęs, kad 2011-12-30 Šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros Sutarties, sudarytos tarp Bendrijos ir ieškovo individualios įmonės, 5.1.3 punktas negalioja, nes prieštarauja įstatymų reikalavimams, netinkamai taikė CK 1.78 straipsnio 1 dalį bei neteisingai aiškino pritaikytas kitas teisės normas, nesiaiškino, kokia buvo Bendrijos narių susirinkimo nustatyta bendro naudojimo patalpų tvarka priežiūrai ir naudojimui, nepareikalavo Bendrijos įstatų. Neteisingas apeliantų teiginys, kad teismas nusprendė paminėtą Sutarties punktą pripažinti negaliojančiu. Iš tikrųjų teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje tik nustatė, jog „<...>yra pagrindas teismui ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti, kad 2011-12-30 Sutarties 5.1.3 punktas negalioja kaip prieštaraujantis įstatymų reikalavimams, bet sprendimo rezoliucinėje dalyje tokios išvados nėra, be to, ir atsakovai nereiškė priešieškinio su tokiu reikalavimu, todėl apeliantų teiginiai dėl CK 1.80 straipsnio taikymo ir aiškinimo tampa teisiškai nereikšmingi. Apeliantai pripažįsta, jog pagal CK 4.75 str. 1 d. ir DNSBĮ 20 str. 7 d. Bendrijos bendrojo naudojimo patalpos, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios Bendrijos nariams, gali būti naudojamos, valdomos ir jomis disponuojama tik esant bendraturčių susitarimui. Tarp šalių nėra ginčo, jog Sutarties 5.1.3 punkte nurodytos patalpos – džiovyklos ir vandens įvado patalpos – yra bendro naudojimo patalpos. Todėl atmestinas apeliantų teiginys, jog teismas netinkamai aiškino CK 4.75 str. 1d. ir DNSBĮ 20 str. 7d. Nesutiktina su apeliantų teiginiu, jog teismas netinkamai aiškino DNSBĮ 23 str. 2 d. 3 p., nes šį punktą apeliantai aiškina neteisingai/sau naudingai. Atmestinas apeliantų teiginys, jog teismas nesiaiškino, ar Bendrijos narių susirinkimas pasinaudojo savo teise nustatyti valdybai (Bendrijos pirmininkui) bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir naudojimo tvarką, nes pagal DNSBĮ 23 str. 2d. 3p. bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) bendrijos narių susirinkimo nustatyta tvarka organizuoja bendrijos ūkinę veiklą, susijusią su bendro naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, bet ne bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir naudojimo tvarką. Ieškovas, pareiškęs ieškinį, turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). V. Š., pareiškęs ieškinį ir vėliau jį nagrinėjant teisme, neprašė Bendrijos pateikti kokius nors dokumentus, tame tarpe įstatus. Kita vertus, apeliantų nurodyta aplinkybė, jog Bendrijos įstatuose 2011 m. buvusi nuostata, kad Bendrijos valdyba arba valdytojas Bendrijos vardu sudaro sutartis ir kitus sandorius, nepakeičia, o ir negali pakeisti CK 4.75 str. 1. ir DNSBĮ 20 str. 7d. įtvirtintų reikalavimų, t. y. Bendrijos bendrojo naudojimo patalpos, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios Bendrijos nariams, gali būti naudojamos, valdomos ir jomis disponuojama tik esant bendraturčių susitarimui. Bendrija teismo posėdžio metu ne kartą tvirtino, jog bendro naudojimo džiovyklos ir vandens įvado patalpas V. Š. IĮ naudojo neteisėtai, nes nebuvo Bendrijos narių bendraturčių sutarimo, todėl atmestinas apeliantų teiginys, jog V. Š. IĮ ginčo patalpomis naudojosi teisėtai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, konstatavus, jog, pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, liko neatskleista nagrinėjamos bylos esmė ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Bylos duomenys patvirtina, jog Bendrijos 2014-04-18 visuotiniame susirinkime ketvirtuoju darbotvarkės klausimu svarstant ,,Einamuosius klausimus“ buvo nurodyta: ,,Susirinkime, įvykusiame 2014-01-29 d., V. Š. buvo įpareigotas iki 2014-02-28 d. atlaisvinti vandens skaitiklių patalpas. Šias patalpas jis užėmė savavališkai ir tai trukdo patekti į jas ir patikrinti skaitiklių parodymus. Iki šios dienos patalpos neatlaisvintos. Susirinkime dalyvaujantys asmenys pastebėjo, kad visą žiemą buvo šildoma pirma laiptinė, o pirmininkė negalėjo patekti į vandens skaitiklių patalpas. Po diskusijų susirinkime dalyvaujantys Bendrijos nariai nusprendė, kad tikslinga būtų nutraukti paslaugų teikimo sutartį su V. Š. įmone, o savavališkai užimtas patalpas, bei kitas bendro naudojimo patalpas kuriuos priklauso bendrijai (namo gyventojams) ir dokumentus, susijusius su šilumos punkto priežiūros sutarties vykdymu, perduoti komisijai, sudarytai iš valdybos narių. Nutraukus sutartį, valdybos nariai vykdys kitos įmonės, teikiančios šiluminių tinklų priežiūros paslaugas, paieškas“. Šiame susirinkime ketvirtuoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta: ,,4.1. Nutraukti paslaugų teikimo sutartį su V. Š. įmone. Balsavo: už -21; prieš – 2 balsų; susilaikę – 0 balsų. 4.2. Įpareigoti komisiją, sudarytą iš valdybos narių, perimti savavališkai užimtas vandens skaitiklių patalpas ir dokumentus susijusius su šilumos punkto priežiūros sutartimi. 4.3. Įpareigoti valdybos narius atlikti apklausą įmonių, galinčių vykdyti namo, adresu Rimvydo g. 13, šiluminių tinklų priežiūrą ir sekančiam bendrijos narių visuotiniam susirinkimui pateikti ne mažiau kaip trijų įmonių pasiūlymus“ (b. l. 25–26).

Kaip matyti iš ieškinio, ieškovai savo ieškinio reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei dėl įpareigojimo atsakovę atsiimti iš juridinių asmenų registrų centro Bendrijos visuotinio susirinkimo 2014-04-18 protokolą, pakeičiant jį protokolo išrašu be 4 darbotvarkės klausimo, kuriame yra apšmeižta ieškovo įmonė, grindė Bendrijos, atstovaujamos valdybos pirmininkės R. Š., ir V. Š. IĮ 2011-12-30 sudaryta sutartimi dėl šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (b. l. 20–22), papildytą 5.1.3 punktu, pagal kurį Savininkas įsipareigojo leisti Prižiūrėtojui (ieškovui) naudotis džiovyklos ir vandens įvado patalpomis įrankių ir medžiagų sandėliavimui, kas, ieškovų teigimu, patvirtina, jog 2014-04-18 Bendrijos protokolo teiginiai, jog ieškovai Bendrijos vandens skaitiklių patalpas užėmė savavališkai, yra šmeižikiški ir pažeidžia jo garbę ir orumą bei sąlygojo turtinės ir neturtinės žalos jam padarymą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ginčo patalpos galėjo būti perduotos ieškovui ir jo įmonei tik esant daugiabučio namo bendraturčių pritarimui. Byloje nesant duomenų, jog daugiabučio namo bendraturčiai kokiu nors būdu yra išreiškę pritarimą ar sutikimą leisti ieškovui ir jo įmonei naudotis visiems bendraturčiams priklausančiomis bendrojo naudojimo patalpomis, teismas, vadovaudamasi bendrosios dalinės nuosavybės naudojimą ir valdymą reglamentuojančiomis teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis sutarčių sudarymo metu, padarė išvadą, kad 2011-12-30 sutarties 5.1.3 punkto sąlyga prieštarauja CK 4.75 straipsnio ir DNSBĮ 20 straipsnio 7 punkto bei 23 straipsnio 3 punkto nuostatoms ir ex officio (savo iniciatyva) sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatavo, kad 2011-12-30 sutarties 5.1.3 punktas negalioja kaip prieštaraujantis įstatymų reikalavimams.

Kolegija pažymi, jog, vadovaujantis CK 1.78 straipsniu, sandoriai gali būti niekiniai ir nuginčijami. Sandoris laikomas niekiniu, jei jis negalioja pagal įstatymą, nepaisant to, ar dėl jo pripažinimo niekiniu yra priimtas teismo sprendimas, ar ne. Siekiant nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, priešingai, yra būtinas teismo sprendimas, vadinasi ir suinteresuoto asmens reikalavimas dėl tokio sandorio nuginčijimo. Niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio, o dėl nuginčijamo sandorio negaliojimo teismas gali spręsti tik tada, kai yra šalies reikalavimas (išreikštas ieškinio ar priešieškinio forma) tokį sandorį pripažinti negaliojančiu. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.), todėl tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad tam tikras sandoris yra (akivaizdžiai) niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (LAT 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). CK 1.92 straipsnis numato, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino. CK 2.136 straipsnyje nustatyta, kad sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 2.136 straipsnyje aptariamas sandoris, sudarytas kito asmens vardu neturint teisės sudaryti sandorį ar viršijant suteiktas teises, pagal CK 1.78 ir 1.92 straipsnius savo prigimtimi yra nuginčijamas sandoris, kuris teismo gali būti pripažintas negaliojančiu tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (pvz. LAT 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014).

Įvertinęs išdėstytas įstatymo nuostatas apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo 2011-12-30 sutarties 5.1.3 punkto sąlygą pripažinti negaliojančia ex officio. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vadovaujantis CK nuostatomis, nurodyta kasacinio teismo praktika, toks sandoris yra laikytinas nuginčijamu sandoriu, todėl pripažinti nuginčijamą sandorį negaliojančiu, priešingai nei niekiniam sandoriui, būtinas šalies reikalavimas, t. y. teismas tokio sandorio ex officio pripažinti negaliojančiu neturėjo teisės.

Be to, pagal LR DNSBĮ 23 str. 3 p. (red., galiojusi nuo 2010-01-05 iki 2012-07-01) Bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) organizuoja bendrijos narių susirinkimo nustatyta tvarka bendrijos ūkinę veiklą, susijusią su bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra. Sutiktina su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs 2011-12-30 sutarties 5.1.3 punkto sąlygą pripažinti negaliojančia ex officio, net nesiaiškino, kokia buvo Bendrijos narių susirinkimo nustatyta bendrojo naudojimo patalpų tvarka priežiūrai ir naudojimui. Tuo tarpu, kaip nurodo apeliantas, sutarčių sudarymo metu galiojusiame pagrindiniame Bendrijos steigiamajame dokumente – Įstatuose (kurie į nagrinėjamą bylą Bendrijos net nepateikti, todėl kolegija šios aplinkybės patikrinti negali) – nurodoma, jog Bendrijos valdyba arba valdytojas Bendrijos vardu sudaro sutartis ir kitus sandorius. Akivaizdu, jog šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo liko neišsiaiškintos.

Daugiabučio namo savininkų bendrijos veiklos tikslas yra įgyvendinti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui paskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (LR DNSBĮ 3 str. 1 d.). Vadovaujantis LR DNSBĮ 9 straipsniu, bendrijos valdymo organai yra valdyba ir (arba) bendrijos pirmininkas, bendrija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. Bendrijos pirmininką renka ir iš pareigų atšaukia (...) visuotinis susirinkimas (įgaliotinių susirinkimas) bendrijos įstatuose nustatyta tvarka 3 metų laikotarpiui (LR DNSBĮ 14 str. 2 d.). Bendrijos pirmininkas atsako už jam visuotinio susirinkimo (įgaliotinių susirinkimo) pavestų ir teisės aktuose nustatytų funkcijų tinkamą atlikimą; bendrijos pirmininkas privalo atlyginti bendrijai nuostolius, atsiradusius dėl jo sprendimų, priimtų pažeidžiant šį ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, taip pat bendrijos įstatus ((LR DNSBĮ 14 str. 8 d.). Taigi konkrečiu atveju Bendrijos pirmininkei R. Š., tuo atveju, jeigu ji sudarė įstatymo reikalavimams prieštaraujantį sandorį, galėtų būti reiškiamas reikalavimas atlyginti Bendrijai nuostolius, todėl, kolegijos nuomone, pripažinti negaliojančiu sandorį, kurį Bendrijos vardu pasirašė R. Š., galima tik ją įtraukus į nagrinėjamą bylą dalyvaujančiu asmeniu, nes priešingu atveju būtų sprendžiama dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Kadangi pirmosios instancijos teismas visus ieškinio reikalavimus atmetė iš esmės vadovaudamasis vieninteliu pagrindiniu argumentu, kad 2011-12-30 sutartis 5.1.3 punkto sąlyga dėl leidimo naudotis ginčo patalpomis prieštarauja įstatymui (CK 4.75 straipsnio ir DNSBĮ red. galiojusi nuo 2010-01-05 iki 2012-07-01, 20 straipsnio 7 punktui bei 23 straipsnio 2 dalies 3 punktui), o šis sutarties sąlygos pripažinimas niekine ex officio, kaip jau minėta, neatitinka įstatymo reikalavimų ir teisminės praktikos, kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina, konstatuodama, jog liko neatskleista nagrinėjamos bylos esmė.

Tačiau, visiškai pritariant atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi (2011-06-21 įstatymo redakcija (nuo 2011-10-01), teisėtai ir pagrįstai panaudojo atsakovo duomenis iš LR Juridinių asmenų registro, nes įstatymų leidėjai teismui tokią teisę suteikė. Teismas, atsispausdinęs Bendrijos išplėstinį išrašą iš JAR, rezoliucija nusprendė prijungti jį į bylą, nurodydamas teisėtą panaudojimo pagrindą (b. l. 129). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog apeliaciniame skunde nurodytos LAT senato 2004-12-30 Nutarimo Nr. 51 nuostatos dėl įrodymų leistinumo nebuvo pažeistos. Be to, pažymėtina ir tai, jog duomenys viešame registre, kol jie nenuginčyti, laikomi teisėtais ir galiojančiais. Kita vertus, net jeigu ieškovas 2011 m. pasirašydamas paslaugų teikimo sutartis su Bendrija ir nebuvo Bendrijos valdybos nariu, tai nesudarytų jokio teisinio pagrindo sprendimo naikinimui ir/arba keitimui, nes ši aplinkybė visiškai nereikšminga šios bylos nagrinėjimo aspektu, todėl kolegija jos plačiau neanalizuoja.

Apeliantų argumentas, jog sprendimas naikintinas ir dėl to, jog teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje neteisingai nustatė, kad „<...> sutartis dėl bendrijos šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros abiejų šalių – Bendrijos ir Prižiūrėtojo – vardu pasirašė tuo metu buvusi bendrijos valdybos pirmininkė R. Š. ir buvęs bendrijos narys V. Š.“, atmestinas, nes teismas 2015-04-23 nutartimi (b. l. 147–148), kuri apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, ištaisė rašymo apsirikimus ir įrašė praleistą žodį, valdybos“, t. y. sakinį išdėstė taip: „Iš JAR duomenų bei iš 2011-01-31 ir 2011-12-30 sutarčių matyti, kad sutartis dėl bendrijos šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros abiejų šalių – Bendrijos ir Prižiūrėtojo – vardu pasirašė tuo metu buvusi bendrijos valdybos pirmininkė R. Š. ir buvęs bendrijos valdybos narys V. Š.“.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nebepasisakydama dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentų, kaip teisiškai nebereikšmingų šios bylos galutiniam rezultatui, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.