Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Henricho Jaglinskio, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas M. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl diskriminuojančios BVK 158 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai; 2) priteisti iš atsakovės 121 000 Eur neturtinę žalą: 61 000 Eur už diskriminavimą, 20 000 Eur už ieškovo teisinės padėties pabloginimą, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo pažeidimą ir 40 000 Eur už res judicata ir esminius Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus (teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisės į teisingą teismą ir teisės gyventi teisinėje valstybėje principų pažeidimus).Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas yra nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnį ir 264 straipsnio 2 dalį aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmės pradžia – 2010 m. vasario 22 d. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, lygtinio paleidimo galimybė ieškovui buvo numatyta nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja BVK 158 straipsnio 2 dalies redakcija, pagal kurią lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Tokiu būdu buvo apsunkinta ieškovo teisinė padėtis. Suėjus lygtinio paleidimo terminui, ieškovas dėl lygtinio paleidimo kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, kuri, vadovaudamasi BVK 158 straipsniu, atsisakė svarstyti prašymą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi byloje Nr. TS-149-870/2013 panaikino Vilniaus pataisos namų pareigūno R. S. 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 42-357/1, kuriuo atsisakyta pristatyti ieškovą Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo komisijai (toliau – Komisija) dėl lygtinio paleidimo svarstymo ir įpareigojo pristatyti ieškovą Komisijai. Komisija netenkino ieškovo prašymo. Vilniaus apylinkės teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. TS-200-536/2014, nurodė, kad lygtinis paleidimas ieškovui netaikytinas. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas skundą, pažymėjo, kad naujos redakcijos BVK 158 straipsnio nuostatos ieškovo atžvilgiu netaikytinos. Komisija 2016 m. birželio 3 d. raštu atsisakė svarstyti ieškovo lygtinio paleidimo klausimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Nr. TS-70-1017/2016 atmetė ieškovo skundą, Vilniaus apygardos teismas nutartį paliko nepakeistą (byla Nr. 1S-695-256/2016). Ieškovas nurodo, kad yra nuteistas už sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis, 149 straipsnio 3 dalis, 150 straipsnio 3 dalis, 264 straipsnio 2 dalis), todėl jam netaikomas lygtinio paleidimo nuostatos. Tačiau asmenims, nuteistiems už labai sunkius tyčinius nusikaltimus, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatytos didžiausios bausmės viršija 10 metų laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 6 dalis) taikomas lygtinis paleidimas. Tai ieškovas vertina kaip akivaizdų jo diskriminavimą, Tarptautinės žmogaus teisių chartijos 10 straipsnio pažeidimą bei Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 24 d. rekomendacijos Nr. (2003)22, kurioje rekomenduojama valstybėms narėms taikyti lytinį paleidimą visiems laisvės atėmimo bausme nuteistiems asmenims, nesilaikymą. BVK 158 straipsnio 2 dalies nuostata nesuderinama su BVK 158 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje lygtinio paleidimo netaikymas siejamas tik su labai sunkiais nusikaltimais, už kuriuos numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. BVK 158 straipsnio 2 dalies nuostata akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 straipsniui, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 14 straipsniui BVK 6 straipsniui. Įstatymų leidėjas, papildydamas BVK 158 straipsnį, sudarė skirtumus tarp nuteistųjų pagal jų padaryto nusikaltimo pobūdį, todėl ieškovas yra diskriminuojamas. Be to, įstatymų leidėjas, ieškovo teigimu, nepagrįstai pablogino ieškovo teisinę padėtį, paneigė teisėtus interesus ir lūkesčius būti lygtinai paleistam, pažeidė teisinio saugumo principą, kuris laikytinas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Lygtinio paleidimo sąlygų pakeitimas, panaikinantis ieškovo teisę į lygtinį paleidimą, pablogino ieškovo padėtį, paneigė įgytas teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Ieškovas nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. nutartyje byloje Nr. TS-70-1017/2016 pasisakė ne dėl visų skundo punktų, t. y. visiškai nepasisakė dėl diskriminacijos, reabilitacijos-bausmės tikslo ir tarptautinės teisės. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nei dėl vieno skundo argumento. Dėl to pareiškėjas vertina, kad jo skundas nebuvo išnagrinėtas. Ieškovas nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl lygtinio paleidimo taikymo ieškovui, nesivadovavo ankstesnėmis įsiteisėjusiomis nutartimis ir pateikė kardinaliai priešingą teisės aiškinimą, pažeidė res judicatą principą bei draudimą nagrinėti išspręstą bylą iš naujo, t. y. pažeidė teisinio tikrumo principą. Ieškovas teigia, kad neturtinė žala padaryta neteisėtais veiksmais, nes jis, nuteistas už sunkų nusikaltimą, yra blogesnėje padėtyje nei asmenys, nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, įstatymo pataisos pablogino jo teisinę padėtį, paneigė jo teises ir teisėtus lūkesčius, teismai, nagrinėdami bylas nepaisė ankstesnių teismo sprendimų, ignoravo esminius skundų argumentus. Be to, ieškovas nurodo patyręs psichologinį šoką, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus, depresiją. Teisinės padėties pabloginimu sugriautas ieškovo pasitikėjimas valstybe ir teisine sistema. Neigiami išgyvenimai išgyvenami nuolat, dėl psichologinės traumos patirta neturinė žala. Ieškovas mano, kad tarp atsakovės veiksmų ir jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Žala padaryta tyčine kalte. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai Giedrei Norvilienei, Vilniaus apygardos teismo teisėjams Virginijai Švedienei, Lauretai Ulbienei, Stasiui Lemežiui buvo žinomi ankstesni teismų sprendimai, turintys res judicata galią, tačiau juos ignoravo ir priešingai aiškino teisę, toks jų veikimas laikytinas neteisėtu. Prašomas priteisti žalos dydis grindžiamas pirmiau nurodytais argumentais. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į ieškinį atsakovė prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas dėl neteisėtų teismo veiksmų iš dalies susijęs su kita civiline byla, kurioje išnagrinėtas klausimas dėl žalos, atsiradusios dėl lygtinio paleidimo netaikymo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties Nr. TS-149-870/2013 bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutarties Nr. S-327-1166 suformuluotų išvadų nepaisymo. Ieškovo nurodytas faktas, kad dėl pakeisto BVK 158 straipsnio teisinio reglamentavimo ieškovas buvo diskriminuojamas yra deklaratyvaus pobūdžio. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžių skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jei tam tikra asmenų grupė, kuriems skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. BVK 158 straipsnio 2 punkto nuostata, draudžianti lygtinai iš pataisos įstaigų paleisti asmenis, nuteistus už nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui yra taikomi tik tų asmenų grupei, kurie nuteisti ir atlieka bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Dėl to nevienodų galimybių nustatymas nuteistiems asmenims, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmes už skirtingas nusikalstamas veikas, lygtinai būti paleistam iš pataisos įstaigos, nėra diskriminuojantys ir reiškiantys lygiateisiškumo principo pažeidimą. Atsakovė nurodė, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos nėra absoliutus pagrindas taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų padarytus nusikaltimus. Be to, jos yra tik rekomendacinio pobūdžio. BVK – procesinis teisės aktas, kuris numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, o BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios grįžtamąją baudžiamojo įstatymo galią, yra taikomas materialinėms teisės normoms. Dėl to BVK nuostatoms netaikytinas BK 3 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. BVK 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai numatyta, kad bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas M. N. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą išnagrinėti iš esmės. Nurodo, kad apelianto diskriminacija neturi nieko bendra su įgytomis ar neįgytomis teisėmis į lygtinį paleidimą. Faktinės diskriminavimo aplinkybės yra tai, kad ieškovas buvo nuteistas už sunkų tyčinį nusikaltimą, yra sunkesnėje teisinėje padėtyje nei asmenys nuteisti už labai sunkius tyčinius nusikaltimus. Taigi, už sunkų nusikaltimą lygtinis paleidimas netaikomas, o už labai sunkų nusikaltimą lygtinis paleidimas taikomas. Toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su LR Konstitucijos 29 str., Jungtinių Tautų Organizacijos priimti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 str., Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 14 str., LR Bausmių vykdymo kodekso 6 str. nuostatomis. Pažymi, kad dėl diskriminuojančio 158 str. įstatymo ieškovas buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kuri 2017-04-21 raštu informavo, kad LR Seimui svarstant LR Bausmių vykdymo kodekso 158 str. pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siūlyta nustatyti, kad lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų netaikomas asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, LR Vyriausybė 2010-07-21 nutarimu LR Seimui pateikė LR Teisingumo ministerijos parengtą išvadą, kuria nepritarė minėtame įstatymo projekte siūlomam teisiniam reguliavimui. Šiame nutarime Ministerija motyvavo, jog naujos įstatymo nuostatos yra diskriminacinės. Taigi, šis raštas tuo pačiu paneigia ir pačios Ministerijos atsiliepime pateiktus argumentus. Nurodo, kad skundžiamu sprendimu teismas buvo neobjektyvus, neatsižvelgė nei į LR Konstitucinio Teismo, nei į LAT išaiškinimus, nei į imperatyvias įstatymų nuostatas. Skundžiamu sprendimu teismas visiškai nepasisakė dėl teisinės padėties pasunkinimo, dėl LR Konstitucinio Teismo išaiškinimo, nepasisakė dėl EŽT Konvencijos 7 str. įtvirtino bendrojo teisės principo nullum crimen, nulla poena sine lege, taip pat nepasisakė ir dėl ieškovo ieškinyje teisės į teisingą teismą pažeidimų, kas yra absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Iš visos bylos akivaizdžiai matosi, kad teismas buvo šališkas, nepasvėrė visų aplinkybių, ignoravo esminius teisės principus, pateikė abstrakčius įstatymais nepagrįstus argumentus, ieškovo motyvų tik ieškinio pagrindo paneigimui.Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus bei dėl jų pasisakė. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga patvirtina, kad teismas laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, tinkamai bei visapusiškai ištyrė ir įvertino šalių paaiškinimus ir byloje pateiktus įrodymus, padarė teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip, kaip juos vertina apeliantas, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo. Apelianto teiginiai, kad teismas buvo šališkas yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pažymi, kad BVK 158 str. papildymo ir pakeitimo įstatymo projektu buvo siekiama stiprinti nepilnamečių vaikų apsaugą, kad draudimas dėl lygtinio paleidimo asmenų, kurie nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, atgrasys asmenis nuo kėsinimosi į vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumą. Todėl turint omenyje, kad minėto straipsnio pakeitimo tikslas, vertinant jį vaiko teisių ir interesų apsaugos požiūriu ir turint omenyje tai, kad atsižvelgiant į augančią seksualinę prievartą prieš vaikus ir jų seksualinį išnaudojimą ir tai, kad bet kokios seksualinės prievartos prieš vaikus formos kenkia vaikų visapusiškam ir harmoningam vystymusi, tarptautiniame ir Europos Sąjungos lygmenyse yra įvairiomis priemonėmis siekiama stiprinti vaikų apsaugą nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo, vertintinas teigiamai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

14. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-149-870/2013 , išnagrinėjęs nuteistojo M. N. skundą, panaikino Vilniaus pataisos namų pareigūno R. S. 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 42-357/1, kuriuo atsisakyta pristatyti ieškovą Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo komisijai (toliau – Komisija) dėl lygtinio paleidimo svarstymo ir įpareigojo pristatyti ieškovą Komisijai. Komisija netenkino ieškovo prašymo. M. N. 2016 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, prašydamas jį pristatyti svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų. Vilniaus pataisos namai 2016 m. birželio 3 d. raštu jo prašymo netenkino. Nurodė, kad M. N. jau yra kreipęsis į Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo komisiją, kuri atsisakė nuteistąjį svarstyti dėl lyginio paleidimo taikymo, kadangi, vadovaujantis 2012 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 158 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo Nr. XI-2040 1 ir 2 straipsnio nuostatomis, lygtinis paleidimas jam negali būti taikomas, taip pat pažymėjo, kad šis klausimas M. N. jau buvo išaiškintas tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d., tiek Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartimis, todėl nėra teisinio pagrindo prašymą nagrinėti pakartotinai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, priimta baudžiamoje byloje Nr. TS-70-1017/2016 , išnagrinėjus M. N. skundą dėl Vilniaus pataisos namų 2016 m. birželio 3 d. rašto (sprendimo) Nr. 42-710(7) bei Kalėjimų departamento 2016 m. liepos 18 d. rašto (sprendimo) Nr. 2S-3897, panaikinimo, skundą atmetė, motyvuose nurodė, kad teismų praktikoje (ir konkrečiai pareiškėjo bylose) jau ne kartą yra išaiškinta, kad BVK – tai procesinis teisės aktas, kuris numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, o BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios grįžtamąją baudžiamojo įstatymo galią, yra taikomas materialinėms teisės normoms. Taigi BVK savo esme negali būti prilygintas baudžiamajam įstatymui (BK), įtvirtinančiam materialines teisės normas. Būtent dėl šios priežasties BVK nuostatoms netaikomos BK 3 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. Nurodyta, kad BVK yra imperatyviai numatyta, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 str. 1 d.). Dėl nurodyto teismas padarė išvadą, kad lygtinio paleidimo (ne)taikymo procesas yra vykdomas pagal jo vykdymo metu galiojančias BVK nuostatas. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs M. N. skundą dėl apylinkės teismo nutarties, 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, priimta baudžiamoje byloje Nr. 1S-695-256/2016, nuteistojo skundą atmetė. Šiose baudžiamosiose bylose buvo taikomas BVK 158 straipsnio 2 dalis, todėl prašymas dėl šios įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai galėjo būti nagrinėjamas baudžiamosiose bylose, kuriose buvo taikoma norma, ieškovo teigimu, prieštaraujanti Konstitucijai. Šioje civilinėje byloje pagal pateiktą ieškinį netaikytinos BVK nuostatos, todėl nėra pagrindo į Konstitucinį teismą.

15. Ieškovo reikalavimo priteisti iš valstybės neturtinę žalą už diskriminavimą, už ieškovo teisinės padėties pabloginimą, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo pažeidimą už teisinės valstybės principų pažeidimus tenkinimas galimas tik padarius išvadą, jog apylinkės ir apygardos teismų sprendimai, priimti baudžiamosiose bylose neteisėti, nepagrįsti. Nesant pagrindo vertinti įsiteisėjusių procesinių sprendimų, priimtų baudžiamosiose bylose teisėtumo ir pagrįstumo, ieškovo reikalavimai dėl žalos atlyginimo remiantis civilinio kodekso normomis negali būti tenkinami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.