Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-362-124/2013

Teisėja V. Valantienė Teisminio proceso Nr. 2-12-3-00789-2012-7

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 5 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. N. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-440/2013 pagal ieškovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui K. N. dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas sumokėjęs 3750,25 Lt už privatizuotą objektą, kitų įmokų pagal sutartyje nustatytą grafiką nebemokėjo, į priminimus vykdyti sutarties sąlygas nereagavo. Kadangi atsakovas į raštą nereagavo ir jokių įmokų nesumokėjo, buvo kreiptasi į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Hipotekos skyriaus 2002-03-21 nutartimi dėl įkeisto turto arešto Nr. HL-a-13/02 buvo nutarta pradėti priverstinio skolos išieškojimo ne ginčo tvarka procesą. Neatsiradus pirkėjų ir neįvykus dvejoms viešosioms varžytynėms, atsakovo įkeistas turtas 2003-05-29 buvo parduotas be varžytynių už 3500 Lt Kęstučiui J. M.. Gautos lėšos - 3173,20 Lt, atskaičius antstolio 326,00 Lt vykdymo išlaidas ir 0,80 Lt pervedimo išlaidas, buvo pervestos į savivaldybės sąskaitą. Atsakovas už privatizuotą pastatą liko skolingas 8676,48 Lt. Pagal sutartį buvo skaičiuojamos 4,73 proc. palūkanos ir jos paskaičiuotos nuo likusios mokėti sumos 11251 Lt ir sudarė 598,68 Lt. Pagal sutartį atsakovui paskaičiuota 0,1% delspinigių už laikotarpį nuo 2000-07-08 iki 2002-07-08, t. y. 4861,06 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo K. N. apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškovas Akmenės rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo K. N. priteisti 8676,48 Lt nesumokėtos skolos dalį už privatizuotą buvusios skalbyklos pastatą, delspinigius ir palūkanas (2–4 b. l.).

Akmenės rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 31 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies (184–192 b. l.).

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad privatizuojamo objekto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu organizavimą ir vykdymą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31d. nutarimu Nr. 1503 patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai. Atsakovui nesumokėjus likusios kainos dalį už privatizuotą objektą (skalbyklos pastatą) ieškovas, vadovaujantis šiais nuostatais, privalėjo nutraukti privatizuojamo objekto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau to nepadarė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31d. nutarimo Nr. 1503 (1999-12-03 redakcija) 49 punktas numatė, kad jeigu viešame aukcione parduodamas ilgalaikis materialusis turtas, mokėjimo už privatizavimo objektą terminas gali būti atidėtas, bet ne ilgiau kaip 2 metams nuo privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Jeigu eilinis įnašas su palūkanomis bei delspinigiais nesumokamas per 60 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartis nutraukiama, o visa, kas buvo perduota pirkėjui pagal šią sutartį iki jos nutraukimo, grąžinama Turto fondui. Pirkėjo įmokėta suma negrąžinama. Minėto įstatymo 4 priede yra pateikta pavyzdinė sutartis dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo. Pavyzdinės sutarties 8.3 punkte numatyta, kad jeigu eilinė įmoka su palūkanomis ir delspinigiais nesumokama per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, ši sutartis gali būti teismine tvarka nutraukta, o sumokėta suma negrąžinama. Atitinkama nuostata numatyta ir šalių pasirašytoje 2000-05-18 Sutartyje Nr. 4 (toliau – sutartis)(17–19 b. l.). Šalių sutarties 6.4 punktas numato, kad jeigu eilinis įnašas su palūkanomis ir delspinigiais nesumokamas per 60 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, ši sutartis gali būti teismine tvarka nutraukta, o sumokėta suma negrąžinama. Sutarties 11 punktas reglamentuoja pardavėjo teisę nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu pirkėjas nevykdo šios sutarties 5 ir 6.1 punktuose nurodytų sąlygų (18 b. l.). Nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31d. nutarime Nr. 1503, nei 2000-05-18 Sutartyje Nr. 4 imperatyviai nenurodyta, jog nevykdant įsipareigojimų, sutartis privalo būti nutraukta. Atvirkščiai, tiek Sutartis, tiek poįstatyminis teisės aktas numato galimybę nutraukti sutartį, vienai iš šalių nevykdant sutarties sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2012 taip pat išreiškė nuomonę, kad privatizavimo objekto pirkėjui pažeidus sutarties sąlygą dėl įmokų už privatizavimo objektą mokėjimo, šio turto pardavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį.

Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti ir ar reikalinga teisminė gynyba. Pagal CK 1.137 straipsnį asmenys, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai ir pasirinkti, asmens manymu, tinkamiausią pažeistų teisių gynybos būdą. CK 1.138 straipsnyje yra nustatyti pažeistų civilinių teisių gynimo būdai – teisės pripažinimas, prievolės įvykdymas natūra, nuostolių atlyginimas ir kt. Teisė pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą priklauso kreditoriui. Šiuo atveju ieškovas pasirinko ne sutarties nutraukimo, bet bendradarbiavimo ir kooperacijos būdą, nurodydamas atsakovui kitą asmenį, ketinantį perimti jo įsipareigojimus. Nurodytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutarties 11 punktas suteikia teisę, bet ne pareigą ieškovui nutraukti sutartį, kai pirkėjas nesilaiko sutarties 6.2. p. prisiimtų įsipareigojimų, yra teisėta ir pagrįsta, apeliacinio skundo argumentai jos pagrįstumo nepaneigia.

Pažymėtina, kad šalių pasirašyta Sutartis numatė ne tik ieškovo, bet ir atsakovo teisę teismine tvarka nutraukti sutartį, nesant galimybių jos įvykdyti (sutarties 6.4 punktas). Galimybė nutraukti sutartį pasikeitus aplinkybėms, kai sutarties įvykdymas vienai iš šalių tampa sudėtingesnis, numatyta LR CK 6.204 straipsnyje, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas šia galimybe būtų pasinaudojęs.

Nustačius, kad ieškovas turėjo teisę, o ne pareigą nutraukti 2000-05-18 šalių pasirašytą sutartį, nelaikytina, kad ieškovas, nenutraukdamas sutarties, elgėsi nesąžiningai ir pablogino atsakovo turtinę padėtį. Savo finansine padėtimi turi rūpintis atsakovas, kuris šiuo atveju nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kiek tai buvo būtina.

Apeliacinį skundą apeliantas grindžia tuo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo teisėja iš anksto buvo nusistačiusi dėl sprendimo pirmosios instancijos teisme, nes ragino atsakovą kreiptis į ieškovą ir prašyti nurašyti skolą bei atsiimti ieškinį. Teismas nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

LR CPK 231 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, parengiamojo teismo posėdžio metu, nustatęs ginčo esmę, pasiūlo šalims pasiekti priimtiną abiem šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį. Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 24 d. parengiamajame posėdyje ieškovo atstovė pasiūlė atsakovui kreiptis į savivaldybės merą dėl taikos sutarties pasirašymo, nurodydama, kad atsakovas jau anksčiau vedė derybas su savivaldybės administracijos vadovu dėl skolos nurašymo (61 b. l.). Atsakovas K. N. su šiuo pasiūlymu sutiko, nurodydamas, kad nori išnaudoti visas galimybes ir pabandys šį klausimą išspręsti taikiai, prašė bylos nagrinėjimą atidėti (61–62 b. l.). Pirmosios instancijos teismas šalių prašymą tenkino. 2012 m. spalio 26 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovas K. N. nurodė, kad kartu su Akmenės rajono savivaldybės administracijos vadove A. S. buvo nuėjęs pas merą apsvarstyti galimybę ginčą išspręsti taikiai, meras sutiko, tačiau nurodė, kad šis klausimas bus svarstomas savivaldybės tarybos posėdyje. Atsakovas K. N. prašė atidėti bylos nagrinėjimą tol, kol bus aiški savivaldybės tarybos pozicija (148 b. l.). Ieškovo atstovė nurodė, kad ieškovas taip pat suinteresuotas bylą baigti taikiu susitarimu, o pirmosios instancijos teismas pasiūlė šalims išnaudoti visas galimybes bylą išspręsti taikiai (149 b. l.). Iš auksčiau nurodytų aplinkybių matyti, kad teismas, vadovaudamasis CPK 231 straipsniu, sudarė visas sąlygas abiems šalims priimti patį palankiausią ginčo sprendimo variantą – taikiai išspręsti ginčą. Teismo siūlymas taikiai išspręsti šalių ginčą, siekiant kuo palankesnių sąlygų abiems proceso šalims, negali būti laikomas teismo šališkumu ar nusistatymu, priimant sprendimą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstas abejones teisėjos šališkumu, o nepalankus teismo sprendimas atsakovo atžvilgiu negali būti pagrindu konstatuoti teismo šališkumą.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsakovas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ieškovas, nenutraukdamas sutarties, pažeidė imperatyvių teisės aktų reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino, nepateikė motyvų kodėl jų nenagrinėjo ir į juos neatsižvelgė. Todėl darytina išvada, kad sprendimas neatitinka CPK 270 str. reikalavimų.

LR CPK 270 str. 4 dalyje nurodyta, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino pateiktus įrodymus, taip pat nurodė argumentus, kurių pagrindu atmetė įrodymus, tačiau dėl atsakovo rašytiniuose paaiškinimuose nurodyto argumento, kad ieškovas, nenutraukdamas sutarties, pažeidė imperatyvių teisės aktų reikalavimus, teismas nepasisakė. Neišnagrinėjus atsakovo paaiškinimuose nurodyto argumento, laikytina, kad teismo sprendimo motyvai nėra visiškai išsamūs. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas visos pirmos instancijos teismo sprendimo kontekste. Pagal LR CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šioje teisės normoje taip pat nurodyta, kad byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Taigi, iš nurodyto matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad nėra atsakyta į vieną argumentą, kai tuo tarpu visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad šį argumentą atsakovas nurodė apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas šį argumentą išnagrinėjo ir atmetė jį kaip nepagrįstą.

Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje, o taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt., van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61). Esant nurodytiems motyvams, teismo sprendimas nelaikytinas neatitinkančiu LR CPK 270 str. keliamų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad tuo atveju, kai prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Kadangi prievolės įvykdymo terminas buvo 2002 m. birželio 8 d., o ieškinys pateiktas 2012-06-13, laikytina, kad ieškovas praleido 10 metų ieškinio senaties terminą.

LR CK 1.125 str. 1 dalis numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (LR CK 1.127 str. 1 d.). Šiuo atveju nustatant ieškinio senaties termino pradžią, būtina vadovautis subjektyviu asmens supratimu apie jo teisių pažeidimą, t. y. nustatyti, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises.

Jei prievolė yra užtikrinta įkeitimu (hipoteka), tai skolininkui neįvykdžius tokios prievolės, kreditorius įgyja teisę savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, ir tik tokiu atveju, jei pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis gali reikalauti išieškojimo iš skolininko kito turto (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.193 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad skolininko teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto turto, atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B. , bylos Nr. 3K-3-573/2004).

Iš Sutarties Nr. 4 6.1 punkto matyti, kad atsakovas K. N. įsipareigojo likusią privatizavimo objekto kainos dalį ir palūkanas – 11849,68 Lt sumokėti iki 2002 m. birželio 8 dienos sutarties 6.1 punkte numatytais terminais (17–19 b. l.). Atsakovui nevykdant šių įsipareigojimų, 2002-03-15 Akmenės rajono meras nusprendė išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą (32 b. l.). Tokio sprendimo priėmimas nereiškia, kad pasibaigė atsakovo, kaip skolininko, prievolė grąžinti skolą, juo tik buvo įgyvendintos įstatymo nuostatos įkeitimu užtikrintos prievolės vykdymą pirmiausia nukreipti į įkeistą turtą. Apie šį sprendimą atsakovas buvo informuotas 2002 m. kovo 5 d. raštu, kuriame nurodyta, jog nesumokėjus sutartyje numatytų įnašų ir palūkanų, ieškovas kreipsis į Mažeikių rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo (31, 32 b. l.). Mažeikių rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2002-03-21 nutartimi buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, areštuojant atsakovui K. N. priklausantį hipotekos lakštu įkeistą turtą, o 2002-05-31 nutartimi nutarta šį turtą parduoti iš varžytynių (33–34, 37–38 b. l.). 2003-09-01 antstolė E. M. informavo šalis ir Mažeikių rajono apylinkės teismą, kad įkeistas turtas, esantis Nepriklausomybės al. 1B, N. Akmenėje, parduotas be varžytynių už 3500 Lt, nurodė kaip paskirstytos gautos piniginės lėšos (42 b. l.). Mažeikių rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimi paskirstė į hipotekos skyriaus depozitinę sąskaitą pervestą 3173,20 Lt sumą, nurodydamas ją išmokėti Akmenės rajono savivaldybės tarybai (41 b. l.).

Auksčiau išdėstytais motyvais konstatuotina, kad ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui priteisti nesumokėtą skolos dalį laikytinas paaiškėjimo, kad iš įkeisto turto prievolė nebus įvykdyta, momentas. Sužinojimo apie teisės pažeidimą diena tokiu atveju suprantama ne kaip sužinojimo apie sutarties neįvykdymą joje nustatytu terminu (2002-06-08), o sužinojimo apie reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto negalimumo diena (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2008). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovui apie tokį teisės pažeidimą tapo žinoma 2003 m. rugsėjo 8 d., susižinojus apie likusius įsiskolinimus ir nuo tada atsiradus teisei reikalauti grąžinti likusią skolą. Skaičiuojant nuo šios datos, ieškinio senaties terminas kreipimosi į teismą metu nebuvo pasibaigęs ir pirmosios instancijos teismas tai pagrįstai konstatavo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.