Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-08-27 · Administracinė byla Nr. eI2-11247-331/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-08-27
Bylos Nr.
eI2-11247-331/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02678-2024-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Balčytienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
U. H.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11247-331/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02678-2024-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugpjūčio 27 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. H. (U. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2024 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 24S124463 (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. rugpjūčio 23 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas pateikė teismui skundą ir prašo panaikinti Departamento Sprendimą.

2.1. Paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnio 2 punktą, visą darbo dieną (pamainą) ir ilgiau trunkančios nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu, jeigu darbdavys sutinka. Neapmokamos atostogos buvo suteikiamos asmens prašymų ir darbdavio sutikimu dėl šeimyninių aplinkybių. Neapmokamos atostogos buvo įforminamos laikaitis visų DK reikalavimų ir buvo pateikiami atitinkami pranešimai SoDrai (forma 12-SD). Asmuo turi (duomenys neskelbtini) neįgalią motiną N. H., kuriai reikalinga priežiūra ir pagalba. Taip pat jo sutuoktinė V. H. laukėsi ir dėl šios priežasties asmuo privalo dažniau grįžti į savo šalį. Darbo užmokestis buvo priskaitomas ir išmokamas pagal Darbo kodekso nuostatas ir neprieštarauja DK 140 straipsnio nuostatom, tinkamai deklaruojamas bei įforminamas atitinkamais pranešimais Sodrai (SAM). Asmuo negalėjo numatyti visų asmeninių aplinkybių, galinčių turėti įtaką jo darbo grafikui, todėl teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nepranešė kad dirbs ne visą darbo laiką. Asmuo dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) ,,(duomenys neskelbtini)” (toliau – ir Bendrovė) nuo 2021 m., turi patikimo ir sąžiningo darbuotojo reputaciją.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje suvirintoju, 2022 m. birželio 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas). Departamentas 2022 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. iki 2024 m. rugpjūčio 23 d., kuris asmeniui įteiktas 2022 m. rugpjūčio 26 d.

3.1. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. sausio 2 d. ir jam po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2022 m. rugpjūčio 23 d.) tik 5 mėnesius buvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui 2022 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., 2023 m. gegužės – liepos mėn. (5 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte (770 – 850 Eur), o 2022 m. spalio – 2023 m. balandžio mėn., 2023 m. rugpjūčio – 2024 m. balandžio mėn. (iš viso 16 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA (492 – 697,5 Eur). Pažymėtina, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Šios aplinkybės nustatytos remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis. Prašyme išduoti leidimą gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, 750 Eur per mėnesį. Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui sulygtas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų.

3.2. Atsakant į pareiškėjo teiginį, kad Migracijos departamentas nevertino aplinkybės, jog asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas, pažymime, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškia teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Teisėjų kolegija nekvestionuoja pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį adm. byloje Nr.: eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį adm. byloje Nr.: eA-2476-821/2022).

3.3. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

4. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Bendrovė atsiliepimo į skundą nepateikė. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta viešo paskelbimo būdu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

6. Nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. birželio 17 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Bendrovėje suvirintoju, numatytos pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje – darbo užmokestis, kuris sudarė 770 Eur per mėnesį.

6.1. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. rugpjūčio 23 d.

6.2. Departamentas Sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. rugpjūčio 23 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad pareiškėjui po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2022 m. rugpjūčio 23 d.) tik 5 mėnesius buvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui 2022 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., 2023 m. gegužės – liepos mėn. (5 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte (770 – 850 Eur), o 2022 m. spalio – 2023 m. balandžio mėn., 2023 m. rugpjūčio – 2024 m. balandžio mėn. (iš viso 16 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA (492 – 697,5 Eur). Pažymėtina, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte.

6.2.1. Departamento Sprendime taip pat nustatyta, kad asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad asmeniui po leidimo laikinai gyventi išdavimo net 16 mėnesių buvo mokėtas mažesnis nei nustatyta MMA darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad asmeniui 2021 m. liepos 14 d. buvo išduota nacionalinė viza, 2022 m. rugpjūčio 23 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2021 m. rugpjūčio 13 d. iki 2022 m. sausio 1 d. buvo įdarbintas ir nuo 2022 m. sausio 2 d. vėl įdarbintas Bendrovėje. Tai leidžia daryti išvadą, jog asmens nesieja ilgalaikiai ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, asmens turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, Departamentas vertino, jog yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos.

7.1. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas.

7.2. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

7.3. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.

7.4. Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

7.5. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

7.6. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

7.7. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

7.8. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

7.9. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

7.10. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

7.11. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

7.12. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4(1) ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

8. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam buvo suteikiamos nemokamos atostogos dėl šeiminių aplinkybių, kadangi (duomenys neskelbtini) gyvena neįgali pareiškėjo motina, kuriai reikalinga priežiūra ir pagalba. Be to, pareiškėjas privalėjo dažniau grįžti į (duomenys neskelbtini), nes jo sutuoktinė laukėsi kūdikio. Pareiškėjas negalėjo numatyti visų asmeninių aplinkybių, galinčių turėti įtaką jo darbo grafikui, todėl teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nepranešė kad dirbs ne visą darbo laiką.

8.1. Teismas visų pirma atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui Bendrovėje buvo suteiktos nemokamos atostogos ir dėl to jis dirbo ne visa darbo laiką, kas sąlygojo mažesnį darbo užmokestį. Įvertinus tai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie nemokamų atostogų prašymus ar įsakymus, kuriais patvirtinti nemokamų atostogų prašymai, šie pareiškėjo skundo argumentai vertintini kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo pateikti dokumentai, susiję su motinos neįgalumu, bei sutuoktinės nėštumu, nėra nustatyta tvarka išversti į lietuvių kalbą ir patvirtinti, todėl nėra vertintini.

8.2. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2022 m. birželio 17 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Bendrovėje suvirintoju, numatytos pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje – darbo užmokestis, kuris sudarė 770 Eur per mėnesį. Pagal byloje pateiktą Bendrovės tarpininkavimo raštą matyti, jog pareiškėjui numatytas mokėti 750 Eur dydžio darbo užmokestis per mėnesį. Iš byloje pateiktų Sodros duomenų matyti, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbo nuo 2022 m. sausio 2 d. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2022 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėjui 2022 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., 2023 m. gegužės – liepos mėn. (5 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte (770 – 850 Eur), o 2022 m. spalio – 2023 m. balandžio mėn., 2023 m. rugpjūčio – 2024 m. balandžio mėn. (iš viso 16 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA. Vadovaujantis viešai prieinamais teisės aktų gido duomenimis, MMA 2022 m. sudarė 730 Eur, 2023 m. sudarė 840 Eur, 2024 m. sudaro 924 Eur.

8.3. Aukščiau pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui daugiau nei metus laiko, t. y. 16 mėnesių, nebuvo mokamas Bendrovės tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis, taip pat mokamas darbo užmokestis pareiškėjui buvo mažesnis nei tais metais numatytas MMA. Kaip matyti, pareiškėjas pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, buvo nurodęs, kad pagrindinės pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis, tačiau numatyto darbo užmokesčio negavus daugiau nei metus laiko, bei gavus jį mažesnį, nei Lietuvoje buvo numatytas MMA, taip pat apie tai neinformavus Departamento, teismo vertinimu, Departamentas turėjo pagrįstą pagrindą nustatyti, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, bei vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

8.4. Pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, įsipareigojo atitikti imperatyvius Įstatymo reikalavimus, o pasikeitus tam tikromis aplinkybėmis, apie jas informuoti Departamentą. Šiuo atveju pareiškėjas nesikreipė į Departamentą dėl pasikeitusio darbo užmokesčio. Kadangi vadovaujantis oficialiais Sodros duomenimis pareiškėjui 16 mėnesių nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis, mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis nei minimali mėnesinė alga Lietuvoje tais metais, o pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodęs, kad pagrindinis pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, todėl yra pagrindas vertinti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, bei jis neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis dėl to, kad jam buvo suteiktos nemokamos atostogos, kurių jis negalėjo numatyti dėl šeiminių priežasčių, tačiau laikotarpis, per kurį pareiškėjas negavo numatyto darbo užmokesčio buvo pakankamai ilgas, t. y. daugiau nei vieneri metai, o kaip nurodyta aukščiau, pareiškėjas siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, įsipareigojo atitikti imperatyvius Įstatymo reikalavimus, todėl jų neatitinkant pakankamai ilgą laikotarpį yra pagrindas turimą leidimą panaikinti. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai įvertino visas aplinkybes, susijusias su gaunamu darbo užmokesčiu.

9. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

9.1. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

9.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje 5 mėnesius gavo tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį, tačiau 16 mėnesių tokio užmokesčio negavo, bei gavo mažesnį užmokestį, nei MMA (492 – 697,5 Eur). Taigi, minėti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, kadangi pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodęs, kad pagrindinis pajamų šaltinis bus darbo užmokestis Bendrovėje. Be to, Departamentas atliko papildomą situacijos vertinimą, bei nustatė, jog pareiškėjui 2021 m. liepos 14 d. buvo išduota nacionalinė viza, 2022 m. rugpjūčio 23 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2021 m. rugpjūčio 13 d. iki 2022 m. sausio 1 d. buvo įdarbintas ir nuo 2022 m. sausio 2 d. vėl įdarbintas Bendrovėje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, asmens turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Taigi, Departamentas nustatė, jog pareiškėjas neturi nei ekonominių, nei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijamas Sprendimas paliekamas nepakeistas.

10. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 24S124463 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

11. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo U. H. (U. H.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas