Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-04-18 · Civilinė byla Nr. e2A-603-864/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-18
Bylos Nr.
e2A-603-864/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
Ieškovas
UAB „Legal Balance“
Atsakovas
I. B.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. balandžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui I. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB ,,Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo I. B. 289,62 Eur negrąžintą kreditą, 289,49 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už naudojimąsi vartojimo kredito suma po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. liepos 16 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei UAB „Legal Balance“ 289,62 Eur negrąžinto kredito sumą, 26,07 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (315,69 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8,18 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo I. B..

3. Teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 24 d. pradinė kreditorė UAB „4finance“ su atsakovu I. B. nuotoliniu būdu per sistemą www.SMScredit.lt sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 739645001 (toliau – Sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas 289,62 Eur (1000 Lt) vartojimo kreditas trisdešimties dienų terminui su 114,37 proc. dydžio metine palūkanų norma (bendra kredito kainos metinė norma 198,30 proc.). Atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą pradinei kreditorei iki 2013 m. birželio 23 d., tačiau prisiimtų įsipareigojimų nevykdė ir su pradiniu kreditoriumi neatsiskaitė.

4. Teismas nurodė, kad ieškovį taip pat prašė priteisti 289,49 Eur dydžio vėlavimo palūkanas, paskaičiuotas taikant 114,37 proc. metinę palūkanų normą už 319 dienų laikotarpį. Teismas vertino, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos už naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo, yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintinos iki 0,05 procento bei priteisė ieškovui 26,07 Eur palūkanų sumą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

5. Apeliantė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. liepos 16 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-7714-759/2018 dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos ir priteisti apeliantei UAB Legal Balance iš atsakovo I. B. 289,49 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 aptartą mokėjimo, kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų skaičiavimo tvarką. Teismas tiesiog preziumavo faktą, kad visais atvejais palūkanos, kurios skaičiuojamos po kredito grąžinimo termino pabaigos, yra kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos.

7. Pažymi, kad atsakovas sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantei grąžinti suteiktą 289,62 Eur vartojimo kreditą (Sutarties galiojimo laikotarpiu jam buvo pritaikyta 27,22 Eur nuolaida), bet ir Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktais Sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainą, kuri sudaro 198,30 proc.

8. Apeliantė nurodo, kad atsižvelgdama į tai, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, geranoriškai mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po Sutarties termino pasibaigimo dienos paskaičiavo taikydama ne sutartyje įtvirtintą 198,30 proc. bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, bet sutartyje įvirtintą 114,37 proc. metinę palūkanų normą. Apeliantė prašo priteisti mokėjimo, o ne kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas po sutarties termino pasibaigimo dienos, todėl apeliantės teigimu, jai priteistina visa mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos suma 289,49 Eur, taikant 114,37 proc. metinę palūkanų normą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

10. Apeliacinėje byloje ginčo objektu yra palūkanų dydžio sumažinimas nuo 289,49 Eur iki 26,07 Eur ir jų kvalifikavimas ne kaip mokėjimo funkciją atliekančių (už naudojimąsi pinigais po sutarties nutraukimo) palūkanų, bet kaip kompensuojamųjų palūkanų.

11. Apeliantė kaip ieškinio faktinį pagrindą nurodė 2013 m. gegužės 24 d. tarp pradinės kreditorės UAB „4finance“ ir atsakovo sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. 739645001, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas viso 289,62 Eur vartojimo kreditas. Ieškovės teisę reikšti ieškinį pagrindžia 2017 m. birželio 29 d. paskolų portfelio pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „4finance“ perleido reikalavimą ieškovei UAB „Legal Balance“.

12. Bendrųjų sąlygų 4.1 punkte numatyta, kad „Už naudojimąsi Kreditu, Kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra Kredito kainos metine norma (toliau – Bendra norma) ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama šios Sutarties specialiosiose sąlygose“. Pagal 2013 m. gegužės 24 d. sutarties specialiąsias sąlygas – vartojimo kredito metinė palūkanų norma – 114, 37 proc., bendra kredito kainos metinė norma – 198, 30 proc. Prašydama priteisti 289,49 Eur palūkanas ieškovė taiko 114,37 proc. metinę palūkanų normą.

13. Nagrinėjamu atveju, apeliantė nesutinka su sprendimo už akių dalimi, kuria teismas netenkino ieškinio dalies dėl 289,49 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už naudojimosi vartojimo kredito suma po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos priteisimo. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė ieškiniu reikalavo ne netesybų / kompensuojamųjų palūkanų, o mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos sumą.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (Civilinio kodekso 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2004 m. kovo 3 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).

15. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (Civilinio kodekso 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek Civilinio kodekso normose (pvz., Civilinio kodekso 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme).

16. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

17. Nagrinėjamu atveju, šalių sudarytos Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte numatyta, jog už naudojimąsi Kreditu, Kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra Kredito kainos metine norma, kurios procentinė išraiška yra pateikiama šios Sutarties specialiosiose sąlygose. Pagal bendrųjų sąlygų 4.4. punktą – palūkanos skaičiuojamos nuo Kredito išmokėjimo Kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas Kreditas yra faktiškai sugrąžinamas Kredito davėjui.

18. Ši sutarties nuostata patvirtina, kad šalys susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, kurios mokamos iki faktinio kredito grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensacinių palūkanų ir iš esmės netinkamai kvalifikavo palūkanas kaip netesybas.

19. Pagal Civilinio kodekso 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (Civilinio kodekso 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pasirašytos Sutarties sąlygas, pritaria apeliantės argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino mokėjimo palūkanas kompensuojamąją funkciją turinčioms palūkanomis taikytinu teisiniu reguliavimu.

22. Sutartyje numatyta, jog po Sutarties nutraukimo lieka kredito gavėjo pareiga mokėti mokėjimo palūkanas (6.5 punktas). Sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punkte nustatyta, jog iki bus grąžintas visas kreditas ir palūkanos Sutarties nutraukimas nesustabdo kredito ir / ar palūkanų, kitų Sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės mokėti pagal Sutartį mokėtinas sumas.

23. Teismui, kitaip negu dėl kompensuojamųjų palūkanų, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydžio ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui, išskyrus įstatyme eksplicitiškai numatytas išimtis. Nors atsakovė teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, tačiau teismui ex officio yra keliama pareiga patikrinti vartojimo tikslu sudarytos sutarties nuostatas. Nacionalinio teismo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, yra konstatavęs ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimas Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Pannon GSM Zrt., C-243/08).

24. Taigi, užtikrinant vartotojo teisių gynimą, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą pagal Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnį. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką nesąžiningų sutarties sąlygų vertinimo aspektu, pabrėžia, kad pagal Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Be to, remiantis Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. N. prieš O. T. Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

25. Taigi pirmosios instancijos teismas ex officio nustatęs, kad sutartimi numatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą, turėjo spręsti dėl jos atitikties sąžiningumo principui, o, norėdamas netaikyti individualios sutarties sąlygos dėl metinės palūkanų normos, pirmiau pripažinti ją negaliojančia ab initio (nuo pradžių), ir pakeisti vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygą taip, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (Civilinio kodekso 6.204 straipsnio 3 dalies 2 punktas), t. y. išlaikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytą procedūrą.

26. Tokią teisės aiškinimo praktiką formuoja kasacinės instancijos teismas (Civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nurodydamas, kad sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir šalių sutarties keitimą. Teismui keičiant (mažinant) sutarties netesybas kaip civilinę atsakomybę turi būti atsižvelgiama į Civilinio kodekso 6.223 straipsnio nuostatas dėl sutarties keitimo. Pagal Civilinio kodekso 6.223 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais. Vienas iš tokių sutarties keitimo atvejų įtvirtintas Civilinio kodekso 6.228 straipsnyje. Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę, kai sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007).

27. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje teismas turėjo pasisakyti, kokiu procentiniu dydžiu bei kokiu teisiniu pagrindu keičia sutartį ir sumažina vartojimo kredito sutartyje Nr. 739645001 nustatytą bendrą kredito metinę palūkanų normą, jei sprendė ginti vartotojo teises, kad galutinai būtų išnagrinėtas ginčas. Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde įrodinėja, kad ji turi teisę skaičiuoti palūkanas už naudojimąsi pinigais iki paskolos suma bus grąžinta (Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 2 dalis). Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punktą kredito gavėjui praleidus mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra kredito kainos metinė norma skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką pagal Civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą ir Sutartį. Taigi sąžiningo palūkanų dydžio procentinė išraiška privalėjo būti nurodyta sprendime, konstatuojant šios individualios sutarties sąlygos negaliojimą, nes ginčas dėl jų dydžio išlieka aktualus iki kreditas bus grąžintas.

28. Sprendžiant dėl palūkanų dydžio teisėtumo, svarbu ir tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio. Tokiu atveju, teismas nustatydamas iki kokio dydžio palūkanos mažintinos, kaip nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliama teisinė pasekmė (Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio 8 dalis), turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti ir tai, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualus specialiosios normos, t. y. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas), taikymas.

29. Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais. Taigi minėtas teisės aktas reguliuoja kreditų gavėjų ir davėjų teises ir pareigas.

30. Sutarties sudarymo metu galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Pagal to paties straipsnio 3 dalį teismui buvo suteikta teisė, be kita ko, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Panaši nuostata yra ir šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje. Vadinasi, teismas turi įstatymu apibrėžtą diskrecijos teisę sumažinti vartojimo kredito kainos metinę normą, tačiau mažinimo objektyvūs kriterijai, siekiant užtikrinti teisinio tikrumo ir vartotojo bei verslo subjekto teisėtų lūkesčių principą, kad pastarasis galėtų skaičiuoti verslo riziką, o vartotojas – praradimus, jei netinkamai vykdys sutartį, numatyti to paties straipsnio 2 dalyje.

31. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015, 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

32. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių vartojimo kredito sutartyje nustatytas palūkanas kaip kompensuojamąsias, o ne mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, todėl joms mažinti taikė kompensuojamųjų palūkanų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė dėl mokėjimo palūkanų, kaip sudėtinės bendros kredito kainos dalies, mažinimo pirmiau nurodytais pagrindais, nenustatė šiam vertinimui atlikti reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteistino dydžio nustatymą. Nustatyti pažeidimai yra esminiai, galėję turėti įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą, todėl sudarantys pagrindą jį naikinti (Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

33. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, įvertinęs tai, kad priteistinų mokėjimo palūkanų dydžio nustatymas yra susijęs su naujų nustatytinų faktinių aplinkybių apimtimi, o nustačius šias aplinkybes ginčas turėtų būti visa apimtimi arba didžiąja dalimi sprendžiamas iš naujo, suteikiant galimybę šalims pasinaudoti teise į apeliaciją, teismas sprendžia, kad byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Civilinio proceso kodekso 327 straipsnis).

34. Apeliacinės instancijos teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą už akių iš dalies, kurioje priteistos 26,07 Eur kompensuojamosios palūkanos ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Ramunė MikonienėRūta PetkuvienėAndrius Verikas