- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- A-575-2003-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos
- Pareiškėjas
- N. Š.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Š. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas N. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-5), kurį tikslino (b. l. 130), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (toliau - ir Lietuvos valstybė), jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 12 d. – 4 638,32 Lt. Paaiškino, kad dirba Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus tyrėju. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) neturi savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso), todėl pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir tinkamas atsakovas šioje byloje gali būti laikoma Lietuvos valstybė. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Institucijos, kaip darbdavio, netinkamo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo, todėl Institucija taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 15-16, 153-155, 157-160) pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Nurodė, kad nors Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad priedų ir priemokų riba vidaus tarnybos sistemos pareigūnams prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau remiantis įstatymo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 147-149). Nurodė, kad prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento, todėl Institucija, apskaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teigė, kad reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Institucijai, o ne Lietuvos valstybei. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005. Be to, pabrėžė, kad pritaikius Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) nustatytą trejų metų senaties terminą, turi būti atmestinas pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 metus.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimą (b. l. 18-19) grindė tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savo atsiliepime.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 184-191) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 4 638,32 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė.
Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX?856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui. Už netinkamą darbo organizavimą ir neattinkantį atlikto darbo apmokėjimą tiesiogiai yra atsakinga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, t. y. Institucija, todėl pareiškėjo prašoma suma priteistina tik iš Institucijos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui N. Š. darbo užmokesčio dalis buvo neišmokama nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 12 d., t. y. per laikotarpį, neviršijantį 3 metų (DK 298 str.), todėl patenkino pareiškėjo prašymą priteisti 4 638,32 Lt iš Institucijos.
III.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 197-201), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Mano, kad pareiškėjo negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai. Teigia, kad tokios kategorijos byloms turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009 ir kt. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Nurodo, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nurodo, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, vietoj Valstybės tarnautojų įstatymo 26 straipsnyje numatytos priemokos mokėjimo, galėjo būti kompensuojama kitu būdu tik esant pareigūno prašymui, o tokio prašymo pareiškėjas nebuvo pateikęs. Dėl darbo organizavimo tinkamumo pažymi, kad įstaigos neteisėti veiksmai organizuojant darbą nėra nustatyti; pastarasis klausimas taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pabrėžia, kad apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, todėl Institucijos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjui N. Š. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329.
Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Institucijos apeliaciniame skunde nurodyta teismine praktika šioje byloje vadovautis negalima, kadangi apelianto nurodytų bylų teisinės ir faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi: atsakovo nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o teisėjo santykis su teismu kaip įstaiga, kurioje jis atlieka savo funkcijas, yra specifinis, skiriasi nuo valstybės tarnautojo santykio su įstaiga, kurioje jis tarnauja; VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas teisėjams netaikytinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktais suvestiniais atsiskaitymo lapeliais (b. l. 6-8, 131-133), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.