Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-23 · Administracinė byla Nr. A-520-2047-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-04-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-12-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-23
Bylos Nr.
A-520-2047-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00217-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas, Dalia Višinskienė (pran.)
Atsakovas
Valstybės tarnybos departamento
Pareiškėjas
A. M.
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A520-2047/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00217-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės tarnybos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybės tarnybos departamentui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas iš Valstybės tarnybos departamento (toliau – ir Departamentas) priteisti 3 899 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl neteisėtai patikslinto tarnybos Lietuvos valstybei stažo ir neteisingai išmokamo priedo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-52-580/2012 panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos komisijos dėl ginčų, kilusių dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos, 2010 m. vasario 3 d. sprendimą, įtvirtintą protokolu Nr. 3.9.8-4(5.8), kuriuo buvo atsisakyta į pareiškėjo tarnybos valstybei stažą įskaityti 9 metų 1 mėnesio ir 26 dienų stažą Lietuvos valstybei, einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas. Teismas įpareigojo Valstybės tarnybos departamentą į A. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpius nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. ir nuo 2001 m. vasario 19 d. iki 2001 m. balandžio 13 d. Sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą, kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėją, ir prašė apskaičiuoti bei išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, perskaičiuoti pareiškėjui priklausiusias kasmetines atostogas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 5 d. Valstybės tarnybos departamentas 2012 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 27D-3018 nurodė, kad direktorės 2012 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 27V-119 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo įskaitymo“ į pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpiai nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. ir nuo 2001 m. vasario 19 d. iki 2001 m. balandžio 13 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendime įpareigojo Valstybės tarnybos departamentą tik įskaityti į stažą nurodytus laikotarpius, todėl jo išdėstytų reikalavimų pagal kompetenciją negali tenkinti. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą, paneigia socialinių garantijų tęstinumo, teisinio tikrumo principus.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. liepos 1 d. dirbo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės švietimo priežiūros skyriuje vyriausiuoju specialistu (karjeros valstybės tarnautoju). Priimant į šias pareigas, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3.1-250K pareiškėjui buvo nustatytas 9 metų 1 mėnesio ir 25 dienų tarnybos Lietuvos valstybei stažas. A. M. nuo 2006 m. birželio 16 d. buvo mokamas 9 procentų pareiginės algos dydžio priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 3.1-K 31-(5.1) „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo“ buvo patikslintas pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitytas tik laikotarpis einant karjeros valstybės tarnautojo pareigas, t. y. laikotarpis nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2009 m. sausio 1 d. – 2 metai 6 mėnesiai ir 19 dienų. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudaryta komisija „Dėl ginčų, kilusių dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos“ 2010 m. vasario 3 d. protokolu Nr. 3.9.8-4-(5.8) atsisakė į pareiškėjo tarnybos stažą Lietuvos valstybei įskaityti jo stažą, einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas.

Pareiškėjas paaiškino, jog švietimo ir mokslo ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.24.1-09-P 1-325 nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo perkeltas į Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės regioninės politiko departamento vyresniojo specialisto pareigas. Pareiškėjui neteisingai išmokėtas priedas už stažą ne tik nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., bet ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. liepos 5 d. dirbant švietimo ir mokslo ministerijoje. A. M. turėjo būti mokamas 9 procentų pareiginės algos dydžio priedas, faktiškai Vilniaus apskrities viršininko administracija procentinio priedo nemokėjo. Nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pareiškėjui turėjo būti mokamas 12 procentų pareiginės algos dydžio priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, faktiškai Vilniaus apskrities viršininko administracija mokėjo tik 3 procentų priedą. Nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 21 d. turėjo būti mokamas 12 procentų priedas, o nuo 2012 m. balandžio 21 d. – 15 procentų priedas.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės tarnybos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti, taikyti vieno mėnesio senaties terminą, o teismui nusprendus jo netaikyti, taikyti trijų metų senaties terminą.

Atsakovas paaiškino, kad Valstybės tarnybos departamentas 2012 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 27D-3018 nurodė, jog pareiškėjo reikalavimų išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, perskaičiuoti kasmetines atostogas, išmokėti 0,06 procentų dydžio delspinigius tenkinti negali. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendime įpareigojo tik įskaityti į pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažą nurodytus laikotarpius ir tai buvo padaryta Valstybės tarnybos departamento direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 27V-119 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo įskaitymo“. Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Lietuvos Respublikos Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) galia būtų nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

Atsiliepime nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ įgyvendinimo į praeitį, galima daryti išvadą, kad kol įstatymų leidėjas nepriėmė atitinkamo teisės akto, nustatančio naują teisinį reguliavimą ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas, teisės taikymo klausimus gali spręsti tik teismai. Valstybės tarnybos departamentas kitokio sprendimo negalėjo priimti, nes būtų pažeidęs teisės aktus ir paneigęs Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl Konstitucinio Teismo sprendimų galiojimo į praeitį.

Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 5 straipsnio pagrindu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, reikalaudamas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009 m. sausio 1 d., praleido nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą. Atsakovas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendime nusprendė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos komisijos dėl ginčų, kilusių dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos, 2010 m. vasario 3 d. sprendimą. Taip pat savo sprendime išdėstė, kad ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimų panaikinimas reiškia ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sausio 26 d. įsakymų, kuriais buvo patikslinti pareiškėjų tarnybos Lietuvos valstybei stažai, panaikinimą. Atsakovas darė išvadą, kad A. M. savo reikalavimus dėl darbo užmokesčio nepriemokos galėtų reikšti tik nuo 2009 m. sausio 26 d., o ne nuo 2009 m. sausio 1 d.

Atsakovas, atsižvelgęs į DK 297 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnį, teigė, kad pareiškėjas į teismą turėjo kreiptis per vieną mėnesį nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, priteisė A. M. iš Valstybės tarnybos departamento 972,24 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas vadovavosi VTĮ 23 straipsniu, 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, nustatė, kad šioje byloje šalys nekelia ginčo dėl pareiškėjo stažo trukmės. Pareiškėjo stažas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei patvirtintas atsakovo 2012 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 27V-119. Sąlyga, pagal kurią nustatomas priedo už stažą dydis, yra stažo trukmė. Kadangi kompetentingai buvo pripažinta, jog pareiškėjo stažo trukmė yra ilgesnė, nei buvo nustatyta iki teismo sprendimo priėmimo, tai sudaro pagrindą jam gauti stažo dydį atitinkantį priedą, taip pat ir šio priedo permoką.

Sprendime konstatuota, jog Valstybės tarnybos departamentas nepagrįstai teigia, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką. Stažo perskaičiavimas pareiškėjui A. M. reiškia ir kitų su stažo trukme susijusių garantijų taikymą pagal tuos pačius teisės aktus, pagal kuriuos šios garantijos yra nustatytos. Šioje situacijoje atskiras teisinis reglamentavimas ar teismo sprendimas nėra reikalingas. Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu teisės normos, kurios yra susijusios su nuo stažo trukmės priklausančių garantijų taikymu, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taigi ir spręsti Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo atgal klausimo šioje byloje nereikia. Nagrinėjamoje byloje ginčas sprendžiamas vadovaujantis priedo už stažą dydį nustatančia VTĮ 25 straipsnio 2 dalimi, kuri galioja nuo įstatymo priėmimo dienos ir nebuvo nei keičiama, nei peržiūrima Konstituciniame Teisme. Perskaičiavęs pareiškėjo stažą ir nemokėdamas jam priedo už stažą skirtumo, atsakovas netinkamai taikė VTĮ 25 straipsnio 2 dalies normas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vadovavosi DK 27 straipsnio 2, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 127 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, jog senaties terminas šioje byloje skaičiuojamas treji metai atgal nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio nepriemokos dalį, atsiradusią nuo 2010 m. sausio 22 d., t. y. A. M. turi teisę į priedo skirtumą, susidariusį mokant darbo užmokestį už 2010 m. sausio–birželio mėnesius. Darbo užmokesčio daliai už ankstesnį laikotarpį pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė pagrindo svarstyti, kad pareiškėjui gali būti taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi DK 301 straipsniu, pažymėjo, jog A. M. prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Teismas nustatė, jog atsakovo pateiktame apskaičiavime nurodoma, kad skirtumas tarp pareiškėjui mokėto 3 procentų priedo ir mokėtino 12 procentų priedo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. yra 972,24 Lt. Teismas nurodė, jog rėmėsi atsakovo pateikta pažyma, o ne pareiškėjo apskaičiavimais, kadangi Valstybės tarnybos departamento pažymoje atsižvelgiama į pareiškėjo gautą ligos pašalpą bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o A. M. pažymoje darbo užmokestis skaičiuojamas neįvertinus kitų gautų išmokų.

III.

Atsakovas Valstybės tarnybos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

Žemesnės instancijos teismas

Laikotarpio, kai pareiškėjas ėjo paslaugų valstybės tarnautojo pareigas, įskaitymas į tarnybos stažą ir su tuo susijusių išmokų mokėjimas yra tiesiogiai susiję, todėl turėtų galioti tik į ateitį. Atsižvelgiant į tai, yra būtina spręsti klausimą dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo į praeitį. Teismas nusprendė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas galioja į praeitį ir priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas. Atsakovo manymu, teisės aktų, sprendimų galiojimo nustatymas į praeitį turi būti teisingas, nepagerinantis vienos šalies padėties kitos šalies sąskaita.Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pasisakė tik dėl 3 metų termino, nustatyto DK 301 straipsnyje. DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialiosios teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011). DK 297 straipsnio 1 dalis (to metu galiojusi redakcija) ir ABTĮ 33 straipsnis nustato vieno mėnesio ieškinio senaties terminą. Nei termino pradžia laikant darbo santykių pabaigą, nei Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą, pareiškėjas per vieną mėnesį nesikreipė į teismą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas – pažeistą pareiškėjo teisę dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo, kuri susidarė dėl netinkamo tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo, teismas apgynė, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo pareiškėjui A. M. pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. M. iš Valstybės tarnybos departamento 972,24 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, kitą skundo dalį atmetė.

Atsakovai apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas galioja į praeitį.

Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu (Žin., 2012, Nr. 79-4110) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokiu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarnybą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas – vien pagal priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą datą yra skirtingai reguliuojama vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. Konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui kreipusis į teismą dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos ir stažo įskaitymo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-52-580/2012 įpareigojo Departamentą į A. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpius nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. ir nuo 2001 m. vasario 19 d. iki 2001 m. balandžio 13 d. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodoma, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims įgyja res judicata galią. Konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-52-580/2012 buvo pripažinta pareiškėjo teisė į stažą bei jo nulemtas kitas socialines garantijas.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, į valstybės tarnautojo darbo užmokestį įeina ir priedai. Pagal šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjas siekia gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą gali būti darbo užmokesčio dalies, šiuo atveju priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kuris būtų buvęs, bet dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyto reglamentavimo taikymo nebuvo išmokėtas, sumokėjimas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai darė išvadą, jog Valstybės tarnybos departamentas nepagrįstai teigia, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką. Teismas pagrįstai konstatavo, jog stažo perskaičiavimas pareiškėjui A. M. reiškia ir kitų su stažo trukme susijusių garantijų taikymą. Pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies taikymo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, neišvengiamai yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas, jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Šios bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija įsitikinusi, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas galioja retroaktyviai.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas praleido senaties terminą, kadangi į teismą turėjo kreiptis arba per 1 mėnesį nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, arba per 1 mėnesį nuo darbo santykių pabaigos, t. y. 2010 m. birželio 30 d.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Šioje byloje pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, priteisdamas tą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas, kadangi pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismui pateiktas 2013 m. sausio 22 d. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, vertina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią 2010 m. sausio–birželio mėnesiais.

Nagrinėjamu atveju esant specialiam DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui, ABTĮ 33 straipsnis nėra taikomas. Šiuo atveju taip pat nėra taikoma ir DK 297 straipsnio (dabar 300 straipsnis) 1 dalis. Pažymėtina, jog DK 297 straipsnio (dabar 300 straipsnis) 1 dalyje nustatyta, jog, jei darbuotojas, nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Jeigu nustatoma, kad būtinosios darbo sutarties sąlygos buvo pakeistos, darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymus, tai pažeistos darbuotojo teisės turi būti atkurtos ir jam išieškotas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką arba darbo užmokesčio skirtumas už laiką, kurį darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą. Taigi, kaip matyti iš minėtos DK nuostatos, ji yra taikoma ginčų dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimo iš darbo atvejais. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl netinkamo darbo stažo skaičiavimo, priteisimo pareiškėjui.

Visa tai įvertinus, konstatuotina, kad atsakovo argumentai, jog pareiškėjas praleido vieno mėnesio senaties terminą, atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui 2010 m. sausio–birželio mėnesiais nebuvo išmokėta 972,24 Lt darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų bylos šalys neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti pateikta informacija, taigi yra pagrindas priteisti pirmiau nurodytą sumą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybės tarnybos departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė