Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. Ž. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus kelių policijos poskyrio patrulis, V. Ž. 2011 m. liepos 10 d. surašė administracinį teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2011 m. liepos 10 d., apie 01.30 val., Šilalės r. Burbiškių k., vairuodamas automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, nesustabdė automobilio atsiradus kliūčiai, todėl trenkėsi į priekyje buvusią tvorą. Eismo įvykio metu apgadinta tvora ir automobilis. Vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino nenubraižęs eismo įvykio schemos ir neužpildęs deklaracijos, iš įvykio vietos važiavo chuliganiškai, išvartė tyčia pievoje buvusias vonias. Tokiais veiksmais V. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 5, 9, 133, 134, 232, 234 punktų reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus administracinio teisės pažeidimo kodekse (toliau - ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 124² str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu Šilalės rajono apylinkės teismo nutarimu V. Ž. nubaustas pagal ATPK 130 str., 127 str. 2 d., 124² str. 2 d. Apeliantas pripažįsta, kad padarė ATPK 127 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ATPK 130 str. 1 d., 124² str. 2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties buvimo V. Ž. veikoje.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog V. Ž. kaltė, padarius ATPK 130 str., 127 str. 2 d., 124² str. 2 d. numatytus pažeidimus, įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus - teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.

Jo kaltę patvirtina byloje surinkti ir teismo posėdyje nešališkai ištirti įrodymai: (administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 4), nukentėjusiojo J. O. pareiškimas (b. l. 7), eismo įvykio vietos schema (b. l. 12), fotonuotraukos (b. l. 17-19), visi šie įrodymai, neabejotinai įrodo, kad V. Ž. 2011 m. liepos 10 d. Burbiškių k., Šilalės rajone, vairuodamas automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, nesustabdė automobilio atsiradus kliūčiai ir trenkėsi į pievoje buvusį įrenginį, jį apgadino ir iš įvykio vietos pasišalino, vairuodamas automobilį chuliganiškai. Byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip pareiškėjo kaltės, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124² str. 2 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. Ž. kaltės, įvykdžius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, padarytos pakankamai argumentuotai, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose – kai yra sprendžiamas klausimas, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, ypač svarbus yra eismo įvykyje dalyvavusio automobilio apgadinimo mastas bei pobūdis, eismo įvykį sukėlusio automobilio vairuotojo veiksmai po eismo įvykio, kitos aplinkybės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N63-938/2010, N444-1500/2010, N444-1942/2010). Nagrinėjamu atveju V. Ž. savo rašytiniame paaiškinime (b. l. 8) pripažino supratęs, kad nutraukė gyvuliams aptverti skirtą tvorą, dėl to važiavo apsisukti ir grįžo atgal. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. Ž. nurodė, kad važiavo per pievą ir įvažiavęs į lauko keliuką, nutraukė gyvuliams aptverti skirtą vielą, išlipęs bandė sujungti nutrauktus vielos galus, tačiau nepavyko, nes viela tekėjo srovė (b. 1. 37-40). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantas suvokė padaręs žalą kitam asmeniui priklausančiam turtui, tačiau, nepaisant to, iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET 234 numatytą pareigą nedelsiant apie tai pranešti policijai, pasišalino. Apeliantas skunde teigia, jog nesuprato, kad įvykdė KET pažeidimą, nutraukdamas ganyklos vielą ir išversdamas vielą laikančius kuoliukus. Pasak apelianto, jis to netraktavo kaip eismo įvykį, todėl nežinojo kad privaloma nubraižyti eismo įvykio schemą, užpildyti deklaraciją ar apie padarytą administracinį pažeidimą pranešti policijos pareigūnams. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-2179/2009 aiškindamas ATPK 130 straipsnio 1 dalies nuostatas padarė išvadą, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos užtraukia atsakomybę tik tais atvejais, kai pareiga informuoti policiją apie eismo įvykį numatyta KET. Nagrinėjamu atveju, pažeidimo padarymo metu galiojusi KET numatė pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra (KET 234 p.). Įrodymų, kad V. Ž. sukeltas eismo įvykis sukėlė kitiems asmenims priklausančio turto apgadinimą (KET 234 p.) byloje yra, todėl KET numato pareigą apie tokį eismo įvykį pranešti policijai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad pažeidėjas būdamas vairuotoju ir turėdamas teisę vairuoti transporto priemonę, turėjo žinoti KET taisykles ir jų laikytis. Be to, tai kad apeliantas nesuprato savo pareigos, jo atsakomybės už padarytus ATPK pažeidimus nešalina.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo padaryti pažeidimai negali būti traktuojami kaip eismo įvykis. Apygardos teismas pabrėžia, kad eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. V. Ž. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta veika atitinka šiuos požymius. Pats pažeidėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nutraukė piemens vielą, bėgdamas pievą išvažinėjo, o policijos pareigūnams teko jį gaudyti. Tai tik patvirtina, jog V. Ž. iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai bei tikslingai. Apelianto nurodyta versija, jog jis iš įvykio vietos pasišalino bijodamas, kad nukentėjusysis prieš jį gali panaudoti smurtą, vertintina kritiškai, kaip siekimas išvengti administracinės atsakomybės.

Atmestinas ir tas apelianto teiginys, jog jo veikoje nėra inkriminuojamo ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, nes tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

ATPK 124² numatytas pažeidimas priežastiniu ryšiu susietas su KET 9 punktu, numatančiu, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Byloje buvo vienareikšmiškai nustatyta, jog V. Ž. važiuodamas automobiliu per pievą, ją išdraskė, apgadino gyvuliams skirtą įrenginį, išvartė pievoje buvusias vonias. Tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai A. A., D. G. patvirtino, jog pieva automobiliu buvo išdraskyta taip, kaip „piešiant saules“. Išvažinėta vieta nuo sodybos į ganyklą, kur vežamas vanduo. Nukentėjusysis parodė, kad dideliu greičiu važiuojantis automobilis rėžėsi į vonias ir jas išvartė. V. Ž. nuo pat pradžių tokio savo elgesio motyvus keitė, todėl darytina išvada, kad apeliantas KET pažeidė iš chuliganiškų paskatų, keldamas pavojų žmonių saugumui. Tai atitinka chuliganiško vairavimo sąvoką. Tai, kad tuo metu šalia nebuvo žmonių, nešalina apelianto chuliganiško vairavimo fakto. Surinkti faktiniai duomenys pakankami ir patikimi administraciniam teisės pažeidimui įrodyti. Teismas aplinkybių, keliančių abejonių veikos kvalifikacija ar paties pažeidimo įvykdymu, nenustatė, todėl nutartyje konstatuotos aplinkybės laikomos įrodytomis.

V. Ž. apeliaciniame skunde taip pat kelia administracinės nuobaudos individualizavimo klausimą, prašo jam neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. T. y. prašo taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas. Nurodo, kad jo elgesys niekam jokių žalingų pasekmių nesukėlė, nukentėjusysis neprašė atlyginti žalos, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis nėra teistas, šiuo metu yra bedarbis ir neturi jokių pajamų, ieško darbo, o teises vairuoti transporto priemones atėmimas sumažins jo galimybes konkuruoti darbo rinkoje. Pažymi, jog kasdien važiuoja į senelio ūkį ir darbuojasi ten.

Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai, pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan., galėtų būti pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą. Nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymą nuobauda negali būti skiriama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007).

Pažeidėjo nurodytos aplinkybės nėra išimtinės aplinkybės, leidžiančios jam skirti mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą ar jos visai neskirti. Tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ieško darbo, važiuoja į senelio ūkį darbuotis, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nutartys administracinėse bylose Nr. N16-1756/2006 ir kt.). Pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padaryti pažeidimai yra vieni iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. V. Ž. chuliganiškai vairuodamas transporto priemonę, atsitrenkęs į gyvuliams skirtą aptverti įrenginį apgadino svetimą turtą ir neatlikęs būtinų KET taisyklėse numatytų veiksmų iš įvykio vietos pasišalino. Todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Asmuo dar prieš sėsdamas prie automobilio vairo turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes.

Teismas taip pat pagrįstai nenustatė V. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos ATPK 31 str. 1 d. 1 p., nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių pažeidėjo nuoširdų gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti pažeidimą, kaip to reikalauja minėta nuostata. Pažeidimo padarymo motyvų akcentavimas, parodymų keitimas kaip tik parodo, kad V. Ž. nuoširdžiai nesigaili padaręs pažeidimą, o bando jį pateisinti.

Iš pažymos apie asmens baustumą matyti, jog V. Ž. baustas ne kartą, tai neigiamai apibūdina pažeidėjo asmenybę. Administracinėn atsakomybėn patrauktam V. Ž. skirtos nuobaudos nėra per griežtos, jos atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Todėl nuobaudos nepaskyrimas ar jos sušvelninimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, numatytų ATPK 20 str.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl pagrindo tenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto V. Ž. apeliacinį skundą nėra, jis atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. Ž. apeliacinio skundo netenkinti ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.