Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 6 059,92 Lt skolos už šilumos energiją ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad tiekė šilumos energiją butui (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Už laikotarpiu nuo 2002-06-01 iki 2008-04-30 butui tiektą šilumos energiją nesumokėta 6 059,92 Lt.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-12-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti ir tai, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Nors šis klausimas nebuvo vertinamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartyje, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus bei kuria rėmėsi pirmos instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją. Nagrinėjamu atveju yra formuojama ydinga teismų praktika, kai faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, nors tokia jo pareiga kyla tiek iš teisės aktų nuostatų analizės, tiek iš teismų praktikos. Formuojama praktika, kai tokiais atvejais skolas tektų apmokėti savininkui, bet ne nuomininkui, pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės principus, bet taip pat būtų visiškai nesąžininga, nepagrįsta ir neteisinga kitų mieto gyventojų atžvilgiu. Tokiu atveju susidariusi situacija būtų palanki socialinio būsto nuomininkams ir toliau vengti jiems priklausančių mokesčių mokėjimo. Be to, tokia praktika visiškai ignoruotų galiojančių teisės aktų nuostatas, numatančias, jog už energiją mokesčius apmoka nuomininkas, o nesumokėti mokesčiai ir delspinigiai iš gyvenamųjų patalpų nuomininko išieškomi įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.2 str. numato, jog prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Įvertinus tai, kad tarp buto nuomininko ir UAB „Vilniaus energija“ susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas tiekė butui šilumos energiją, kuriame gyveno buto nuomininkas ir naudojosi šilumos energija, todėl šalių valia tiekti ir gauti šilumos energiją buvo realizuota konkliudentiniais veiksmais. Taigi laikytina, kad konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas susitarimas, jog šilumos energijos-pirkimo pardavimo sutarties šalis yra buto nuomininkas - faktinis šilumos energijos vartotojas. Beje, tai visiškai atspindi pačios energijos pirkimo-pardavimo sutarties esmę - apmokėti už faktiškai suvartotą energiją. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, atkreipiant dėmesį į pačios UAB „Vilniaus energija“ elgesį bei laikant, jog konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas susitarimas dėl to, jog šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra buto nuomininkas, būtų visiškai neteisinga ir nesąžininga priteisti įsiskolinimą iš Vilniaus miesto savivaldybės vien tik nuosavybės teisės pagrindu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tinkamu atsakovu byloje turi būti laikomas buto nuomininkas, su kuriuo UAB „Vilniaus energija“ pati konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir kuris naudojosi ieškovo tiekiama šiluma. Pats nuomininkas turi apmokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (CK 6.388 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas - teismas atkreipė dėmesį į tai, kad žemesniųjų instancijų teismai neišsiaiškino, nenustatė, ar buvo susitarimas buto nuomininką laikyti energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiais Teismas, pripažindamas, kad faktiniu šilumos vartotoju gali būti ir nuomininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Pagal CK 6.584 str. 1 d., mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šiluminę energiją mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-05-13 nutarimu Nr. 658 patvirtino Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką. Pagal šios tvarkos 2 punktą, šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Teismas nenurodė, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 2105V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Šilumos tinklai“. Minėto sprendimo 1 punkte yra numatyta pavesti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ apskaičiuoti SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams mokesčius už šildymą ir karštą vandenį, o 4 punkte numatyta pavesti SP „Vilniaus šilumos tinklai“ sudaryti su SP UAB „Bendruva“ šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartį ir atitinkamas sutartis su bendrabučių gyventojais. Kad SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ galėtų sudaryti minėtas sutartis, šio sprendimo 2.1 punktu SP UAB „Bendruva“ buvo įpareigota perduoti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ duomenis, reikalingus mokesčiams už šildymą ir karštą vandenį apskaičiuoti ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartims sudaryti. Sprendimo 3 punkte buvo nustatyta, kad nurodytus duomenis SP UAB „Bendruva“ perduoda, o SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priima pagal perdavimo-priėmimo aktus. Taigi laikytina, kad tarp SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartimi, laikytina, jog esant minėtam susitarimui, nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės. Šios aplinkybės pirmos instancijos teismas visiškai neanalizavo, nevertino ir ginčijamame sprendime dėl jos nepasisakė. Pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pirmos instancijos teismas taip pat nepagrįstai atsisakė patenkinti prašymą kreiptis į administracinį teismą dėl teisės norminio akto atitikimo įstatymui ir Vyriausybės nutarimui ištyrimo. Pažymime, jog palaikome pirmos instancijos teismui pateiktą prašymą „Dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui“. Atsižvelgiant į tai, kad šis prašymas yra susijęs su teisės aktų aiškinimu ir jų taikymu, remiantis CPK 3 str. 4 d. bet kurioje instancijoje bendrosios kompetencijos teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą.