Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. skundą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. 2.5-(NTP-2)-19-NT-221-2481 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo ir atsakovės atstovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 44). Dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo (b. l. 14).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo J. Z. skundas netenkintinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. 2.5-(NTP-2)-19-NT-221-2481 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, nusprendė atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto asmens duomenų paviešinimo ir susijusių klausimų išsprendimo.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas su prašymu Tarnyboje registruotu 2019 m. sausio 23 d., kreipėsi į Tarnybos Šiaulių skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-40406-734/2018 dėl neteisėto asmens duomenų paviešinimo ir susijusių klausimų išsprendimo. Tarnybos Šiaulių skyrius atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas tvirtino, jog Tarnyba, nagrinėdama jo prašymą suteikti valstybės teisinę pagalbą, neteisingai pritaikė teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad jis neturi jokių pajamų, dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis, nes jos areštuotos, todėl neturi jokios galimybės apginti savo teisių teisme. Pareiškėjo tvirtinimu, Tarnyba priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuriuo pažeidė jo konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015, 2016 m. vasario 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 ir kt.).

Konkrečiu atveju akivaizdu ir Tarnyba skundžiamame sprendime pripažįsta, jog pareiškėjas jo priėmimo metu atitiko formaliuosius teisinius pagrindus valstybės garantuojamai antrinei teisinei pagalbai gauti, numatytus Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (Įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte (jo turtas ir metinės pajamos neviršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti), 12 straipsnio 7 punkte (pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negalėjo disponuoti savo turtu ir lėšomis), tačiau buvo atsisakyta skirti teisinę pagalbą dėl Įstatyme numatytų papildomų tam tikrų apribojimų ir sąlygų, kurių pareiškėjas neįvykdė.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalis nustato, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka sumokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Taigi minėtoje normoje įtvirtintas apribojimas teikti 100 procentų apmokamą antrinę teisinę pagalbą: jeigu pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, tuomet už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų išlaidų, o kai pareiškėjas nesutinka mokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, antrinė teisinė pagalba neteikiama.

Administracinės bylos duomenimis, 2019 m. sausio 23 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dar dvejose civilinėse bylose pagal Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-2057-18102 (sprendimas galiojo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme 2019 m. balandžio 11 d.) bei pagal Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 2.3.(NTP-2)-18-T-68-958 (antrinė teisinė pagalba pagal šį sprendimą yra teikiama ir šiuo metu).

Priimdama byloje skundžiamą sprendimą, Tarnyba nustatė, jog antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama pagal Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-2057-18102 bei pagal Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 2.3.(NTP-2)-18-T-68-958.

Taigi konkrečiu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2019 m. sausio 23 d. prašymo pateikimo metu ir Tarnybai nagrinėjant šį prašymą 2019 m. vasario 11 d. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo iniciatyva pirmiau nurodytose bylose antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų nutrauktas, kad ji pareiškėjui būtų nebeaktuali ir pan. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų sutikęs mokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl neteisėto asmens duomenų paviešinimo ir susijusių klausimų išsprendimo. Pareiškėjas savo 2019 m. sausio 23 d. prašyme nurodo, kad nesutinka sumokėti dalį (50 proc.) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Savo skunduose teismui jis taip pat patvirtina, kad jis nesutinka sumokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Byloje nustatytos aplinkybės ir pirmiau aptartos Įstatymo nuostatos bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byla Nr. eA-3989-624/2019) aiškiai nustato, kad valstybė, kai pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, kitose bylose garantuoja ir apmoka ne 100 procentų, o 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia faktinė situacija, o pareiškėjui nesutikus apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Tarnyba skundžiamais sprendimais pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas skunduose nurodė, jog Tarnyba savo sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai reikalavo apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Teismas su pareiškėjo argumentais nesutinka. Tarnyba Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo konkrečioje byloje (Įstatymo 9 str. 3 d. 3 p.). Tarnybos sprendimai, kuriais pareiškėjui paskirta 100 procentų apmokama valstybės garantuojama teisinė pagalba kitose civilinėse bylose, nesudaro pagrindo Tarnybai, gavus prašymus dėl pagalbos teikimo kitose bylose, priimti sprendimus teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Įstatymo reikalavimus. Tokios nuostatos konstatuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3989-624/2019).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo panaikinimui ir išvestinio reikalavimo dėl Tarnybos įpareigojimo (su)teikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-40406-734/2018 dėl neteisėto asmens duomenų paviešinimo ir susijusių klausimų išsprendimo tenkinimui nėra teisinio pagrindo. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas pirminiame skunde taip pat nurodo, kad Tarnybos veiksmais yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, nes jis negali pats apsiginti, jam turi būti suteikta tokia galimybė.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Konkrečiu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai teismui nekelia abejonių, todėl nėra ir pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 267 str. numatyta, kad, iškilus ES teisės aiškinimo klausimui valstybės narės teisme, nacionalinis teismas, manydamas, kad išspręsti bylai reikia priimti sprendimą šiuo klausimu, gali prašyti ESTT prejudicinio sprendimo, o nacionalinis teismas, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas, kilus abejonių dėl ES teisės turinio ir galios, kreipiasi į ESTT. Pareiga kreiptis į ESTT dėl išaiškinimo nėra absoliuti, priklauso nacionalinio teismo kompetencijai (Byla Nr. 126/80, Maria Salonia prieš Giorgio Poidomani and Franca Baglieri [1981] ECR 1563).

Nagrinėjamu atveju teismui nekyla klausimų dėl pareiškėjo skunde nurodytų Europos teisės aktų nuostatų taikymo, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas savo skunde paminėjo ir iš esmės remiasi Europos žmogaus teisių konvencija.

Chartijos 52 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimą, nustato, jog joje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje ( 3 dalis), principus apibrėžiančios šios Chartijos nuostatos gali būti įgyvendinamos Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtais įstatymo galią turinčiais aktais ir vykdomaisiais aktais bei valstybių narių teisės aktais, kuriuos jos pagal savo įgaliojimus priima įgyvendindamos Sąjungos teisę (5 dalis).

Taigi akivaizdu, jog Europos valstybėms suteikta teisė nustatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Kokia apimtimi yra reikalinga užtikrinti teisei į veiksmingą teisingumą, taip pat paliekama spręsti valstybės diskrecijai. Valstybė yra įgyvendinusi Europos sąjungos teisių nuostatas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, kuriuo Tarnyba vadovavosi, priimdama skundžiamus sprendimus.

Atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio byloje, darytina išvada, kad atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. 2.5-(NTP-2)-19-NT-221-2481, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, nusprendė atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto asmens duomenų paviešinimo ir susijusių klausimų išsprendimo, yra teisėtas ir pagrįstas. Konstatavus, kad atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 2.5-(NTP-2)-19-NT-221-2481 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą bei įpareigoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrių suteikti antrinę teisinę pagalbą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.