Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2017-11-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-350/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-11-23
Bylos Nr.
1A-97-350/2017
Teisminio proceso Nr.
1-06-2-00312-2016-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė, Valdas Meidus
Nuteistasis
A. A.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-350/2017Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00312-2016-4 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.10; 1.2.18.11; 2.4.6.4.1
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 23 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Algirdas Gaputis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdas Meidus ir Danutė Švitinienė,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,dalyvaujant prokurorui Aidui Amparavičiui, Sigitai Kairienei,gynėjui advokatui A. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL dydžio (2259.60 eurų) bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Skundžiamu nuosprendžiu A. A. nuteistas už tai, kad jis būdamas įregistruotu ūkininku (ūkio kodas (duomenys neskelbtini) , reg. Z. k., Š. sen., B. r.), vykdydamas individualią žemės ūkio veiklą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 ( toliau BAĮ) straipsnio 2 dalį ir 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų tinkamą surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, pačių apskaitos dokumentų išsaugojimą, pats tvarkydamas buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., savo ūkio veiklos teritorijoje B. rajone, klastodamas ūkio apskaitos dokumentus, įformindamas neįvykusias ūkines operacijas, neišsaugodamas apskaitos dokumentų ir jų neatkurdamas, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 19 straipsnio 1 ir 2 dalis, 4 straipsnio 1 ir 3 punktus, 13 straipsnio 1 dalies 4-5 punktų reikalavimus, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktais reikalaujamą A. A. ūkio buhalterinę apskaitą:

- jis nuo 2011-10-26 iki 2014-12-30 į savo ūkio buhalterinę apskaitą įtraukė tikrovę neatitinkančius dokumentus - 17 vnt. PVM sąskaitų - faktūrų dėl grūdų pardavimo R. P. ūkiui už iš viso 1 821 417,07 Lt (527 518,84 Eur) (iš jų: grūdų vertė 1 505 303,35 Lt (435 965,98 Eur), PVM 316 113,72 Lt (91 552,86 Eur), kurias išrašė ūkininkė R. P. ir jis suklastotose PVM sąskaitose - faktūrose jose pasirašė, taip patvirtindamas tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, jog A. A. ūkis pardavė grūdines kultūras R. P. ūkiui, kai realiai grūdai nebuvo parduoti ir pinigai nebuvo mokami, taip tokiu būdu į R. P. ūkio apskaitą buvo įtrauktas tariamas grūdų įsigijimas iš jo ūkio ir savo ūkio apskaitoje iškraipė duomenis apie asmens pajamas bei dėl neišsaugotų 2011-07-01 iki 2014-12-31 apskaitos dokumentų ir neįvykusių sandorių nebuvo galimybės įvertinti A. A. ūkio 2011-2014 metų PVM ir metinėse pajamų deklaracijose deklaruotų apmokestinamųjų sandorių teisingumo ir pagrįstumo, nustatyti mokesčių bazės, nes ūkio pateiktose PVM deklaracijose nepagrįstai padidino 1 505 303 Lt (435 965,98 Eur) apmokestinamus sandorius ir 316 114 Lt (91 552,86 Eur) pardavimo PVM bei Metinėse pajamų deklaracijose nepagrįstai padidintos 1 505 303 Lt (435 965,98 Eur) A. A. ūkio pajamos;

- jis nesivadovavo 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos Dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 (2004 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. IX-2084 nauja redakcija) 12 straipnsio 1 dalies nurodymu, kad „Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo:

1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius;

2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės;

4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija.“

Bei pagal 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro Įsakymo Nr. V-100 „Dėl bendrujų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ 10.15 ir 10.19 punktų nuostatas visų rūšių įmonės privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, kitus apskaitos dokumentus, apskaitos registrus.

Tuo jis neišsaugojo ir tyrimui nepateikė laikotarpio nuo 2011-07-01 iki 2014-12-31 6 899 202 Lt (1 998 147,01 Eur) (iš jų: prekių, paslaugų vertė – 5 701 818 Lt (1 651 360,63 Eur), PVM 1 197 384 Lt (346 786,38 Eur) pardavimus pagrindžiančių apskaitos dokumentų – pardavimo sąskaitų faktūrų, taip pat pirkimo sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių 6 086 647 Lt (1 762 814,82 Eur) patirtas (1 278 196 Lt (pirkimo PVM) / 21 x 100) sąnaudas bei veiklos išlaidas. Taip pat nepateikė ūkio kasos knygos, suvestinių mėnesio ar metų pajamų – išlaidų, piniginių lėšų, įsipareigojimų, turto, finansinių rezultatų apskaitos registrų – bendrųjų žurnalų, didžiųjų knygų, turto apskaitos bei kitų dokumentų, kuriuose būtų užregistruotos ūkinės operacijos, susijusios su jo turtu, nuosavu kapitalu ir įsipareigojimų dydžiu ir struktūra, ir kuriuose būtų pateikta tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga informacija vidaus ir išorės informacijos vartotojams bei nesiėmė jokių veiksmų dėl ūkio dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo.

Dėl aukščiau išvardintų BAĮ pažeidimų pagal pateiktus ūkio dokumentus iš dalies negalima nustatyti A. A. ūkio 2011-2014 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu A. A. prašo Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinamąjį nuosprendį.

2.1 Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą padarė proceso pažeidimus, pažeidė teisingo nagrinėjimo principą, šie pažeidimai nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą.

2.2 Mano, kad byloje nėra surinkta jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, nuosprendis grindžiamas prielaidomis, yra nemotyvuotas, jame visiškai nepateiktas BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tokiu būdu buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos ( pvz. LAT nutartis Nr. 2K-7-176-303/2015). Tuo pačiu yra pažeistos ir jo teisės į gynybą, įtvirtintos BPK 44 straipsnio 7 dalyje, nes nesant nuosprendžio motyvų ir pagrįstų išvadų dėl jo kaltės, jis negali pateikti išsamių argumentų ar motyvų dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ar teisėtumo.

2.3 Pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Tuo pačiu tai reiškia, kad tinkamai įstatymas bus pritaikytas tada, kai bus užtikrintos ir asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisės, tuo pačiu teisė teikti įrodymus, prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir reikšti nuomonę ir pan., kas gali turėti reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui ( BPK 7 ir 22 straipsnio 3 dalis). Kaltinamasis taip pat turi teisę ir į teisingą ir nešališką teismą ( BPK 44 straipsnio 5 dalis). Skundžiamame nuosprendyje nesant teismo motyvų dėl veikos kvalifikavimo ir dėl to pateiktų argumentuotų išvadų, buvo pažeistos visos ankščiau aptartos jo teisės, kurias garantuoja BPK. Negalėdamas išdėstyti nuosprendžio apskundimo motyvų, jis negali laikytis BPK 313 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, keliamų apeliacinio skundo surašymui.

2.4 nurodo, jog kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas ( pvz. nutartys bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-55-699/2017). Tuo tarpu šiuo atveju nesant jokių teisinių išvadų dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas dėl esminių proceso pažeidimų.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Apeliantas ginčydamas jo atžvilgiu priimto apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą nurodo, kad nuosprendis neteisėtas, nes nemotyvuotas, teismo išvados dėl jo kaltės nepagrįstos, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas dėl esminių proceso pažeidimų.

4.1. Apeliacinė skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

4.2 BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymima, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, be to, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

5. Skundžiamu nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

5.1 Teismų praktikoje buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (BAĮ 2 straipsnio 5 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį atsiranda tuo atveju, kai iš straipsnio dispozicijoje išvardytos veikos padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

5.2 Juridinių asmenų buhalterinės tvarkos apskaitą, organizavimą ir tvarkymą reglamentuoja A. M. įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Be to, Įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.

5.3 Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, A. A. nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusį tuo, kad jis, būdamas įregistruotu ūkininku ir būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų tinkamą surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, tvarkydamas buhalterinę apskaitą, savo ūkyje klastojo ūkio apskaitos dokumentus, įformino neįvykusias ūkines operacijas, neišsaugojo apskaitos dokumentų ir jų neatkūrė, tuo pažeisdamas BAĮ reikalavimus ir tokiu būdu tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktais reikalaujamą savo ūkio buhalterinę apskaitą.

5.4 Teismas pripažindamas A. A. kaltu pagal BK 222 straipsnį, rėmėsi specialistės N. Š. parodymais dėl aplinkybių, išdėstytų specialisto išvadoje, kuri buvo surašyta remiantis ikiteisminio tyrimo metu duotis R. A. parodymais, bei turimais nuteistojo A. A. ir R. A. ( buvusi P.) ūkių dokumentais.

Žemesnės instancijos teismas

5.5 Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiama R. A. davė parodymus apie tai, kad ji kaltinime nurodytu laiku tvarkė A. A. ūkio buhalterinę apskaitą žodinio susitarimo pagrindu pagal A. A. pateiktus dokumentus, A. A. ja pasitikėjo, į buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalus nesigilino ir nesikišo, o ji, norėdama gauti Europos Sąjungos paramą ir pakelti tuo metu turimo savo ūkio apyvartą, surašė PVM sąskaitas faktūras apie tai, kad perka iš A. A. ūkio grūdus, užpildytas sąskaitas faktūras davė pasirašyti A. A., kuris jose pasirašė nesigilindamas į jų turinį, nors realiai šis sandoris nebuvo vykdomas, PVM sąskaitų faktūrų duomenis panaudojo pildydama savo ir A. A. ūkio PVM deklaracijas, kurias pateikė VMĮ ( 2 T. b.l. 130-131).

5.6 Tačiau, apklausiama apylinkės teisme R. A. iš esmės paneigė aplinkybę, kad jos suklastotų ir A. A. pasirašytų sąskaitų faktūrų duomenis ji panaudojo pildydama A. A. ūkio PVM deklaracijas, kurias pateikė VMĮ, bei nurodė, kad kaltinime minimas sąskaitas faktūras surašė vienu egzemplioriumi ir jas įtraukė tik į savo ūkio buhalteriją, jas panaudojo pildydama tik savo ūkio PVM deklaracijas, kurias pateikė VMĮ, o į A. A. ūkio buhalterinę apskaitą minėtų sąskaitų faktūrų neįtraukusi. Jokių duomenų, paneigiančių pastarąsias R. A. nurodytas aplinkybes, byloje nėra.

5.7 Kaltinamasis teisme duoti parodymus atsisakė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis neneigė savo parašų tikrumo jam pateiktuose dokumentuose - PVM sąskaitose faktūrose, tačiau teigė, kad jis pats savo ūkio buhalterinės apskaitos netvarkė, tuo užsiėmė jo dabartinė sutuoktinė R. A., jis ja pasitikėjo ir į pateikiamų dokumentų turinį nesigilino. Ikiteisminio tyrimo metu pareikalavus A. A. ūkio dokumentų jis nurodė, kad dokumentų pateikti negali, nes jie 2015 m. lapkritį buvo pavogti (1 T. b.l. 46-48) ir šį faktą iš esmės patvirtina byloje esantys duomenys – nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą dėl A. A. turto bei dokumentų iš R. A. automobilio vagystės ( 1 T. b.l. 55).

5.8 Apklausiama apylinkės ir apeliacinės instancijos teismuose specialistė N. Š. parodė, kad specialisto išvadą apie tai, jog A. A., kaip ūkio vadovas, nesilaikė BAĮ ir jo veiksmai neatitinka teisės aktų reikalavimų, pateikė remdamasi jai pateiktais dokumentais ir R. A. parodymais, kad ji suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis panaudojo pildydama ir savo, ir A. A. ūkių PVM deklaracijas, kurias pateikė VMĮ, nes dalis A. A. ūkio dokumentų ir registrų, iš kurių ji galėtų nustatyti ir įvertinti jo ūkio buhalterinę apskaitą jai pateikti nebuvo, palyginti A. A. ir R. A. ūkių sąskaitų ji negalėjo, tvirtino, kad kaltinime minimos 17 sąskaitų faktūrų neginčijamai buvo įtrauktos tik į R. A. ūkio buhalteriją, apie tai, kad šios sąskaitos faktūros buvo įtrauktos ir į apelianto ūkio buhalterinę apskaitą ji padarė išvadą remdamasi tik ikiteisminio tyrimo metu duotais R. A. parodymais, kuri, kaip minėta, apklausiant ją apylinkės teisme pirminius parodymus pakeitė.

5.9 Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2011-10-26 iki 2014-12-30 A. A. buvo atsakingas už savo ūkio buhalterinę apskaitą, jos tvarkymą ir organizavimą, tačiau byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymu visuma neleidžia daryti neginčytinos išvados, kad jis savo ūkio buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai. Iš VMĮ pateiktų duomenų matyti, kad A. A. pagal jo pateiktas deklaracijas 2016-05-24 valstybės, savivaldybių biudžetams ir pinigų fondams neskolingas. Kaip jau buvo minėta, kaltinimas A. A. grindžiamas tuo, kad jis savo ūkyje klastojo ūkio apskaitos dokumentus, įformino neįvykusias ūkines operacijas, neišsaugojo apskaitos dokumentų ir jų neatkūrė. Tačiau apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, gali būti padaromi tik tyčia. Šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas kaltinime nurodytuose dokumentuose - sąskaitose faktūrose pasirašė turėdamas tyčią jas suklastoti ir neteisėtai panaudoti savo ūkio buhalterinėje apskaitoje, ar turėdamas kitų neteisėtų tikslų, nes iš aukščiau paminėtų įrodymų matyti, kad tokių tikslų siekė būtent R. A., kurios veiksmai atitinkamai buvo įvertinti priimant 2016 m. lapkričio 30 d. baudžiamąjį įsakymą, kuriuo ji buvo nubausta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį 54 MGL dydžio bauda už R. A. ūkio apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir neteisingų duomenų apie pajamas ir pelną pateikimą. Tuo tarpu aukščiau aptartų įrodymų visetas niekaip nepaneigia A. A. parodymų, kad sąskaitose faktūrose pasirašė nesigilindamas į dokumentų turinį, visiškai pasitikėdamas R. A. ir nemanydamas, kad jo pasirašytuose dokumentuose nurodyti duomenys yra netikri. Be to, kaip minėta, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad R. A. suklastotos sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į A. A. ūkio buhalterinę apskaitą. Todėl, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daryti išvadą, kad A. A. ūkio 2011-2014 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros negalima nustatyti dėl to, kad buvo suklastotos PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintos neįvykusios ūkinės operacijos dėl grūdų pardavimo R. P. ūkiui, nėra pagrindo.

6. Tačiau byloje neginčytinai įrodyta, kad A. A. būdamas atsakingas už savo ūkio buhalterinės apskaitos tvarkymą ir organizavimą, nesiėmė veiksmų dėl tinkamo buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo, dėl ko jie buvo pavogti ir nesiėmė jokių veiksmų dingusiems dokumentams atkurti.

6.1 Įstatymo 19 straipsnyje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis. 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad visi buhalteriniai dokumentai turi būti laikomi saugioje jiems aplinkoje. Už apskaitos organizavimą, dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas ( BAĮ 21 straipsnis)

6.2 Viso proceso metu apeliantas nuosekliai teigė, kad prašomų pateikti tyrimui laikotarpio nuo 2011-07-01 iki 2014-12-31 apskaitos dokumentų, ūkio kasos knygos, suvestinių mėnesio ar metų pajamų – išlaidų, piniginių lėšų, įsipareigojimų, turto, finansinių rezultatų apskaitos registrų bei kt. jis negali, nes jie buvo palikti nakčiai automobilyje ir pavogti ir šias jo nurodomas aplinkybes kaip jau buvo minėta, patvirtina byloje esantys įrodymai – nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą dėl A. A. turto bei dokumentų iš R. A. automobilio vagystės ( 1 T. b.l. 55 ). Tačiau ši aplinkybė tuo pačiu įrodo, kad apelianto elgesys saugant dokumentus buvo itin aplaidus, nes jis iš esmės nesiėmė jokių veiksmų tam, jog tinkamai įgyvendintų jam kaip ūkio subjekto vadovui kylančią pareigą dėl tinkamo buhalterinės dokumentacijos tvarkymo ( organizavimo) ir išsaugojimo, o elgėsi neapgalvotai ir neatsakingai.

6.3 BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

6.4 Kadangi iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad A. A. pažeidė buhalterinę apskaitą reglamentuojančius įstatymus, neužtikrino tinkamo dokumentų laikymo ir saugojimo tvarkos ir nesiėmė jokių veiksmų dingusiems dokumentams atkurti ir dėl to negalima nustatyti jo ūkio veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ši A. A. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ( BPK 328 straipsnio 1 punktas).

6.5 Taigi, byloje neginčytinai įrodyta, kad A. A., būdamas įregistruotu ūkininku (ūkio kodas 1(duomenys neskelbtini), reg. Z. k., Š. sen., B. r.), vykdydamas individualią žemės ūkio veiklą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų tinkamą surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, pačių apskaitos dokumentų išsaugojimą, pats tvarkydamas buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., savo ūkio veiklos teritorijoje B. rajone, neišsaugodamas apskaitos dokumentų ir jų neatkurdamas, aplaidžiai tvarkė teisės aktais reikalaujamą A. A. ūkio buhalterinę apskaitą:

- jis nesivadovavo 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos Dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 (2004 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. IX-2084 nauja redakcija) 12 straipsnio 1 dalies nurodymu, kad „Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo:

1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius;

2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės;

4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija“;

-pažeidė 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro Įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.15 ir 10.19 punktų nuostatas, kad visų rūšių įmonės privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, kitus apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, ir taip neišsaugojo ir tyrimui nepateikė laikotarpio nuo 2011-07-01 iki 2014-12-31 6 899 202 Lt (1 998 147,01 Eur) (iš jų: prekių, paslaugų vertė – 5 701 818 Lt (1 651 360,63 Eur), PVM 1 197 384 Lt (346 786,38 Eur) pardavimus pagrindžiančių apskaitos dokumentų – pardavimo sąskaitų faktūrų, taip pat pirkimo sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių 6 086 647 Lt (1 762 814,82 Eur) patirtas (1 278 196 Lt (pirkimo PVM) / 21 x 100) sąnaudas bei veiklos išlaidas. Taip pat nepateikė ūkio kasos knygos, suvestinių mėnesio ar metų pajamų – išlaidų, piniginių lėšų, įsipareigojimų, turto, finansinių rezultatų apskaitos registrų – bendrųjų žurnalų, didžiųjų knygų, turto apskaitos bei kitų dokumentų, kuriuose būtų užregistruotos ūkinės operacijos, susijusios su jo turtu, nuosavu kapitalu ir įsipareigojimų dydžiu ir struktūra, ir kuriuose būtų pateikta tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga informacija vidaus ir išorės informacijos vartotojams bei nesiėmė jokių veiksmų dėl ūkio dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo ir dėl to iš dalies negalima nustatyti A. A. ūkio 2011-2014 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros.

7. Skiriant A. A. bausmę, atsižvelgiama į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, turi sveikatos problemų ir kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui ir į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, pakeisti:

A. veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 55 MGL (2071,3 eurų) baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GaputisDanutė ŠvitinienėValdas Meidus