Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ainoros Kornelijos Macevičienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. Ž. paskirta galutinė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. balandžio 19 d., apie 18.00 val., prie Vilniaus geležinkelio stoties, esančios Geležinkelio 16, Vilniuje, iš nepilnamečio Ž. R., gim. (duomenys neskelbtini), rankų atvirai pagrobė svetimą turtą - mobilaus ryšio telefoną „LG 90“ 60 eurų vertės.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką, sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Dėl bausmės

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Už BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje numatyta bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, įrodyta jo paties prisipažinimu, nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, reikalaujamų daiktų pateikimo protokole ir apžiūros protokole esančiais duomenimis bei kita bylos medžiaga. Padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nusikalstama veika baigta, padaryta atvirai pagrobiant svetimą turtą. A. Ž. praeityje teistas du kartus (be kita ko, ir dėl nusikalstamų veikų nuosavybei) (b. l. 33-34), teistumai neišnykę ir nepanaikinti, ne kartą baustas administracine tvarka (taip pat ir už smulkųjį svetimo turto pagrobimą) (b. l. 35-36), nedirbantis (b. l. 37). Iš laisvės atėmimo vietos apeliantas paleistas 2016 m. vasario 26 d., po ko padarė šešis administracinius teisės pažeidimus ir aptariamą nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, darytina išvada, kad A. Ž. pagrįstai paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo. Tokiu būdu, A. Ž. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, gerokai mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmės rūšis ir jos dydis atitinka BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis pripažįsta savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, tačiau šias aplinkybes įvertino pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą A. Ž. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsižvelgdamas į tai nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, todėl pakartotinai jų vertinti nėra teisinio pagrindo. Tai, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivus, nėra pagrindas švelninti paskirtą bausmę. Nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nešvelnina ir tai, kad nukentėjusiajam Ž. R. buvo grąžintas iš jo pagrobtas daiktas. Daikto grąžinimo faktas lemia ir tai, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryta materialinė žala, kas konkrečiu atveju taip pat neturi įtakos paskirtos bausmės dydžiui. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis būtų atsiprašęs nukentėjusiojo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės neturi reikšmės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nuteistojo nurodomi faktai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, mažametę dukrą, nėra pagrindas švelninti bausmę. Šios aplinkybės egzistavo ir iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nuo nusikalstamo elgesio A. Ž. nesulaikė. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų, A. Ž. praeityje yra teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, kas reiškia, kad jis jau ne pirmą kartą lėšas pragyvenimui bando gauti neteisėtais būdais. Nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad anksčiau yra dirbęs statybose, todėl galintis susirasti darbą, tačiau per du mėnesius nuo paleidimo iš įkalinimo įstaigos jis niekur įsidarbinęs nebuvo.

BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas yra teismo teisė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas. Spręsdamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, teismas turi įvertinti ir visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nustatytos tik formalios sąlygos BK 75 straipsnio taikymui, o kitos aplinkybės, kurios turi reikšmės sprendžiant dėl galimybės taikyti minėtą baudžiamosios teisės institutą nuteistojo A. Ž. atžvilgiu, nenustatytos. Aukščiau aptartos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe, neleidžia pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, nors nuteistasis ir turi mažametį vaiką (10 metų amžiaus), tačiau socialiniai ryšiai su juo nėra stiprūs, kadangi A. Ž. daugiau nei šešis metus (iki 2016 m. vasario 26 d.) atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, išėjęs iš laisvės atėmimo vietos planavo važiuoti dirbti į užsienį, nėra duomenų, kad būtų padėjęs išlaikyti vaiką. Santuoką nuteistasis yra nutraukęs, kaip jau minėta, niekur nedirbo, taip pat ir nesimokė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą priteisti iš nuteistojo A. Ž. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 54,08 Eur dydžio advokato užmokestis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje baudžiamojoje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Byloje nustatyta, kad A. Ž. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laikotarpiu yra laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, todėl jo galimybės sudaryti sutartį su advokatu dėl tinkamos gynybos yra apribotos. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Ž. (A. Ž.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš A. Ž. (A. Ž.) netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.