Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas – 2 dienos – nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. (BK 66 str.).

B. P. iš D. B. priteista 110 Lt (vienas šimtas dešimt litų) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 27 dieną, apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini), įsibrovė į Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriaus personalo darbuotojų persirengimo kambarį ir iš spintelėje buvusios rankinės, iš piniginės pagrobė pinigus – 110 Lt, priklausančius B. P., tuo padarė nukentėjusiajai B. P. turinę žalą 110 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pripažino D. B. kaltu pagal BK 178 str. 2 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau mano, jog apylinkės teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Skirdamas bausmę nuteistajam D. B., pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė, ir apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (apeliantas padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą neišnykus teistumui), į nuteistąjį asmenį apibūdinančius duomenis (šiuo metu teistas jau 6 kartus, nusikaltimą padarė praėjus tik apie 1,5 mėnesio nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos), į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo (BK 59 str. 1 d. 2 p.), o taip pat į tai, kad apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybių nenustatyta. Pažymėtina, kad D. B. laikytinas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), nes jis naują tyčinį nusikaltimą, inkriminuotą skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus, už kuriuos atitinkamai buvo nuteistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 178 str. 4 d. ir jam paskirta galutinė 4 (ketverių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi apylinkės teismas apeliantui pagrįstai paskyrė griežčiausią iš BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą, nes recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.).

Skundu D. B., be kita ko, apeliuoja į savo sunkią materialinę padėtį, nurodo, kad gautus pinigus išleido buto nuomai, o jo padaryta žala yra mažareikšmė (tik 110 Lt), tačiau tai savaime nepaneigia nei jo įvykdyto nusikaltimo fakto, nei jo kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip jau minėta, D. B. yra teistas jau 6 kartus, naują nusikaltimą padarė praėjus tik apie 1,5 mėnesio nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos. Tai rodo didesnį D. B. asmens pavojingumą visuomenei, byloja, kad apelianto padaryta ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota veika nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl susiformavusio visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, skiriant apeliantui švelnesnę bausmę, nepavyktų pasiekti bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką apeliantui paskyrė 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. žymiai mažesnę už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (3 m. 1 mėn. 15 d.). Be to, apylinkės teismas, taikydamas BK 64¹ str. nuostatas, dar ir sumažino paskirtą bausmę vienu trečdaliu, todėl, įvertinus visa, kas jau paminėta, teigti, kad ši bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes daro išvadą, kad D. B. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, tinkamai individualizuota, todėl keisti nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.