- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-27
- Bylos Nr.
- I2-1208-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03683-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Trečiasis asmuo
- J. J., V. P., K. Ž.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. P. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretieji suinteresuoti asmenys J. J., V. P., K. Ž., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2020 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. (1.18E) 7R-6265 atsisakė tenkinti pareiškėjos V. P. prašymą iškelti advokatui J. J. (toliau – ir advokatas) drausminę bylą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja pateikė teismui skundą ir prašo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (1.18E) 7R-6265 (toliau – ir sprendimas), kuriuo atsisakyta iškelti drausmės bylą advokatui J. J.; įpareigoti Teisingumo ministrą priimti įsakymą iškelti drausmės bylą advokatui J. J..
2.1. Paaiškina, kad yra nukentėjusioji baudžiamojoje byloje Nr. 1-120-817/2020, išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teismo nutartimi palikus galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. nuosprendį, kurioje advokatas gynė kaltinamąjį. Advokatas, gindamas kaltinamąjį, pareiškėjos įsitikinimu naudojo nusikalstamus veiksmus, t. y. rašė tiek jai, tiek jos mamai V. P. žinutes socialiniame tinkle facebook, trumpąsias SMS žinutes, bandė susisiekti su jomis telefono skambučiais, nuvyko ir neteisėtai pateko į pareiškėjos mamos darbovietę, siekdamas paveikti pareiškėją, jog ji susitaikytų su kaltinamuoju baudžiamojoje byloje. Tokius advokato veiksmus pareiškėja vertina kaip psichologinį spaudimą, dėl ko patyrė sunkias pasekmes savo sveikatai.
2.2. Pareiškėjos mama, dėl incidento jos darbovietėje, į kurią advokatas pateko apgaulės būdu, nurodydamas apsaugos darbuotojui išgalvotą apsilankymo tikslą, neva jis atvyko ginti pareiškėjos interesų, mokinių akivaizdoje naudojo prieš pareiškėjos mamą psichinį smurtą, siekdamas paveikti ne tik pareiškėją, bet ir jos mamą, kad pareiškėja susitaikytų su kaltinamuoju, kreipėsi į Advokatų tarybą, tačiau Advokatų taryba 2019 m. spalio 16 d. sprendimu atsisakė iškelti drausmės bylą advokatui.
2.3. Pareiškėja, pareiškėjos mama bei pareiškėjos baudžiamojoje byloje Nr. 1-120-817/2020 atstovė K. Ž. pateikė Teisingumo ministerijai prašymus, kuriais buvo prašoma iškelti drausmės bylą advokatui, tačiau Teisingumo ministras sprendimu prašymų netenkino. Pareiškėjos įsitikinimu sprendimas yra neteisėtas, neatitinka Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) numatytų reikalavimų administracinės procedūros sprendimui.
2.4. Atkreipia dėmesį, kad VAĮ 26 straipsnyje numatyta, jog administracinės procedūros sprendimas gali būti priimamas tik apklausus asmenį, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų buvo gautas pranešimas ir dėl jo gauto pranešimo buvo pradėta administracinė procedūra. Teisingumo ministras nesilaikė šio reikalavimo, nes pareiškėja prieš sprendimo priėmimą nebuvo apklausta (1 t., b.l. 1-15).
3. Atsakovė Teisingumo ministerija su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
3.1. Paaiškina, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą buvo nustatyta, kad: 1) pareiškėjos mama 2019 m. birželio 17 d. skundu kreipėsi į Lietuvos advokatūrą dėl advokato neteisėto poveikio naudojimo, siekiant paveikti ją ir jos nukentėjusiąją dukrą – pareiškėją, prieš nukentėjusiosios valią susitaikyti su kaltininku; 2) Advokatų taryba 2019 m. spalio 16 d. sprendimu nusprendė nekelti drausmės bylos advokatui. Šis sprendimas buvo apskųstas teismine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 2 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį motyvuodamas tuo, kad tai yra procedūrinis sprendimas, kuris nėra susijęs su V. P. teisėmis ir pareigomis ir nesukuria jai jokių teisinių padarinių. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartį nepakeistą; 3) 2020 m. sausio 8 d. Teisingumo ministerija gavo pareiškėjos ir jos mamos prašymą iškelti advokatui drausmės bylą dėl neteisėto poveikio naudojimo; 4) Teisingumo ministerija 2020 m. sausio 20 raštu Nr. (1.23E)7R-310 persiuntė 2020 m. sausio 8 d. skundą nagrinėti Lietuvos advokatūrai ir Generalinei prokuratūrai; 5) Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-asis skyrius 2020 m. sausio 30 raštu Nr. 2.S-441 persiuntė 2020 m. sausio 8 d. skundą nagrinėti Lietuvos advokatūrai; 6) Lietuvos advokatūra 2020 m. vasario 27 d. raštu Nr. 248 atsisakė priimti nagrinėti 2020 m. sausio 8 d. skundą, motyvuodama tuo, kad jis tapatus 2019 m. birželio 17 d. skundui, dėl kurio jau yra priimtas Advokatų tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimas; 7) advokatė K. Ž., kaip pareiškėjos atstovė, ir V. P. pateikė 2020 m. balandžio 29 d. skundą Advokatų tarybos pirmininkui prašydamos pradėti nagrinėjimą dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo dėl psichinio smurto ir neteisėto poveikio naudojimo siekiant paveikti nukentėjusiąją pareiškėją, jos artimuosius, kad nukentėjusioji prieš jos valią susitaikytų su kaltininku.
Atsiliepimas
3.2. Atsakovė, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad Advokatų taryba jau sprendė klausimą dėl advokato veiklos ir (ar) etikos pažeidimų psichinio smurto ir neteisėto poveikio naudojimo siekiant paveikti pareiškėją, jos artimuosius, kad nukentėjusioji prieš jos valią susitaikytų su kaltininku ir priėmė 2019 m. spalio 16 d. sprendimą dėl šių veiksmų nekelti drausmės bylos, sprendimu pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad nėra pagrindo spręsti klausimo dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui. Pakartotinis to paties klausimo sprendimo inicijavimas iš esmės būtų nepagrįstas veiksmas, prieštaraujantis gero administravimo principui.
3.3. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokatui už šio įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus gali būti keliama drausmės byla. Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 ir 3 dalyje reglamentuota, kad sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. Advokatų drausmės bylas nagrinėja Advokatų garbės teismas. Kai Lietuvos advokatūra sprendžia klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo ir kai byla nagrinėjama, turi teisę dalyvauti ir asmuo, kuris kreipėsi dėl drausmės bylos iškėlimo. Pagal Advokatūros įstatymo 55 straipsnį Advokatų garbės teismo sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui per trisdešimt dienų nuo sprendimo nuorašo įteikimo advokatui ar advokato padėjėjui dienos. Advokatų taryba ar teisingumo ministras yra subjektai, įgalioti iškelti advokatui drausmės bylą, tačiau klausimą dėl drausminės bylos iškėlimo pagrįstumo nagrinėja Advokatų garbės teismas ir tik jo priimtas sprendimas sudaro prielaidas advokatui toliau skųsti teismui tokį Advokatų garbės teismo sprendimą arba jo neskųsti.
3.4. Pažymi, kad atsisakymas iškelti drausmės bylą advokatui neriboja pareiškėjos galimybės ginti, jos manymu, advokato veiksmais pažeistas pareiškėjos teises įstatymo nustatyta tvarka ir būdais (pavyzdžiui, reikalauti atlyginti galimai jo veiksmais padarytą žalą paduodant teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo), todėl atskiru ginčo dalyku administracinėje byloje negali būti materialinių teisinių pasekmių nesukeliantis Teisingumo ministerijos atsakymas dėl atsisakymo iškelti drausmės bylą advokatui.
3.5. Laikosi pozicijos, kad asmuo, inicijavęs drausmės bylos iškėlimą, įgyja teisę tik būti tinkamai informuotas apie jo skunde nurodytų duomenų vertinimo rezultatus. Teismas, gavęs asmens skundą dėl administravimo subjekto sprendimo, kuriuo pagal asmens prašymą atsisakyta pradėti drausmės bylą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, tik patikrina, ar konkrečiu atveju administravimo subjektas veikė savo kompetencijos ribose ar tinkamai išnagrinėjo asmens skundą ir jį informavo apie priimtą sprendimą. Tačiau teismas negali įpareigoti administravimo subjektą keisti savo sprendimą, kaip šio ginčo atveju (1 t., b.l. 39-42).
4. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimų į skundą nepateikė, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta iškelti advokatui J. J. drausminę bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi su prašymu į Teisingumo ministeriją dėl drausminės bylos advokatui inicijavimo, argumentuodama, kad advokatas naudojo neteisėtus veiksmus, psichologinį spaudimą siekiant priversti pareiškėją susitaikyti su advokato ginamuoju.
6.1. Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, ginčijamu sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino, argumentuodama, kad Advokatų taryba jau sprendė klausimą dėl advokato profesinės veiklos ir (ar) etikos pažeidimų (psichinio smurto ir neteisėto poveikio naudojimo siekiant paveikti nukentėjusiąją pareiškėją, jos artimuosius, kad nukentėjusioji prieš jos valią susitaikytų su kaltininku) ir 2019 m. spalio 16 d. sprendimu atsisakė kelti drausmės bylą dėl šių veiksmų.
6.2. Teisingumo ministerija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad pareiškėjų 2020 m. balandžio 29 d. skundas dėl kitų advokato veiksmų (psichinio smurto naudojimo prieš advokatę, siekiant sutrukdyti atlikti advokatės pareigas ir eliminuoti iš teisminio proceso, šmeižimą ir tikrovės neatitinkančios, niekinančios ir žeminančios informacijos nukentėjusios, jos artimųjų ir advokatės atžvilgiu paskleidimą), buvo nagrinėjami Advokatūroje, bei į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. sprendimais pareiškėjų skundžiami advokato veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais, o ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima advokato veiksmus pripažinti neteisėtais, todėl Teisingumo ministrui nėra pagrindo spręsti klausimo dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo.
7. Pagal Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalies nuostatas, advokatui gali būti keliama drausmės byla už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus. Taigi, drausmės byla advokatui gali būti iškelta už veiklos ir etikos reikalavimų nesilaikymą. Jokių kitų atvejų, kuriais advokatui galėtų kilti drausminė profesinė atsakomybė, teisės aktai nenustato. Nors Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 3 dalis bei Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašas numato, kad kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl drausmės bylos iškėlimo, tačiau, Lietuvos advokatūros sprendimas nekelti drausmės bylos nėra skundžiamas teisingumo ministrui, o gali būti apskųstas bendrosios kompetencijos teismui. Kita vertus, nors Lietuvos advokatūros priimtas sprendimas neužkerta kelio teisingumo ministrui savo iniciatyva iškelti drausmės bylą, tačiau teisingumo ministras, vadovaudamasis viešojo administravimo principais, protingumo reikalavimais bei savo diskrecija, atsižvelgęs į konkrečias aplinkybes gali atsisakyti inicijuoti drausmės bylą.
8. Atkreiptinas dėmesys, kad Teisingumo ministerija skundžiamu sprendimu paaiškino pareiškėjai, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų vertinti Lietuvos advokatūros ar jos organų, įskaitant ir Advokatų tarybos, veiksmų ir priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo ir duoti jiems privalomus nurodymus dėl drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo procedūrų vykdymo.
9. Todėl pagal Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalį, sprendimą iškelti advokatui drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos advokatūra jau buvo priėmusi sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui, todėl pakartotinis to paties klausimo sprendimo inicijavimas iš esmės būtų nepagrįstas veiksmas, prieštaraujantis gero administravimo principui. Taigi ši Advokatūros įstatymo nuostata nustato du subjektus, turinčius teisę priimti sprendimus dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo, tačiau ši nuostata nereiškia, kad vieno iš šių subjektų kompetencija dėl tokių sprendimų priėmimo yra ribojama kito subjekto. Todėl tiek teisingumo ministras, tiek ir Lietuvos advokatūra šiuos sprendimus priima individualiai ir savarankiškai.
10. Teismas nenustatė, kad Teisingumo ministerija būtų veikusi ne savo kompetencijos ribose, jos sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
11. Teismo vertinimu, pareiškėja skundu siekia apginti ne konkrečias savo galimai pažeistas teises, tačiau siekia advokato drausminės atsakomybės. Todėl sprendžiant atsakomybės klausimus, teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad asmenys, kurie siekia atsakomybės kitam asmeniui taikymo, nėra šio santykio subjektai ir todėl šiame santykyje reikalavimo teisės neturi. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas gali apginti tik pažeistą teisę, todėl nesant konstatuoto pareiškėjos teisių pažeidimo, teismas skundo tenkinimo atveju pareiškėjos teisių apginti negalėtų, nes pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis šiuo atveju iš esmės liktų nepasikeitusi. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkina pareiškėjos skundo reikalavimų dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (įpareigoti Teisingumo ministrą priimti įsakymą iškelti drausmės bylą advokatui).
12. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, daro išvadą, kad Teisingumo ministerija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą sprendimą, tenkinti pareiškėjos reikalavimo skunde išdėstytais ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Asministracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
13. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjos V. P. skundą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.