Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. B. (toliau – Pareiškėjas) atstovo advokato Irmanto Ruželės (toliau – Atstovas) skundą dėl 2015-12-23 Rokiškio rajono apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atmestas Pareiškėjo Atstovo skundas dėl 2015-12-03 prokuroro nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2015-11-04 Panevėžio AVPK Rokiškio rajono policijos komisariate gautas iš Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros persiųstas pareiškimas, kuriame Pareiškėjas nurodė, jog 2015-10-28 apie 11³⁰ val., jis kartu su R. V., E. V. ir J. T. savo automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į Rokiškio rajono savivaldybę, adresu (duomenys neskelbtini). Jis nuėjo į savivaldybę, o nerakintą automobilį su užvedimo spynelėje esančiais rakteliais ir automobilio viduje sėdinčiais asmenimis paliko stovėjimo aikštelėje šalia savivaldybės pastato. Pareiškėjas, grįžęs maždaug po valandos pastebėjo, kad automobilis pastatytas kitoje aikštelės vietoje, nei jis buvo jį palikęs, šalia buvo policijos pareigūnai, kurie paaiškino, kad R. V. jo automobiliu važiavo toje pačioje stovėjimo aikštelėje, kliudė kitą transporto priemonę ir taip sukėlė eismo įvykį, todėl R. V. sulaikomas, o Pareiškėjo automobilis, su kuriuo buvo padarytas eismo įvykis – gabenamas į saugojimo aikštelę. Pareiškėjas nurodė, kad jis leidimo naudotis automobiliu R. V. nedavė, mano, jog jis savavališkai sėsdamas už ne jam priklausančio automobilio vairo, jį pasisavino – pavogė.

Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK kriminalinės policijos skyriaus pareigūnas A. P. 2015-11-13 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvuodamas tuo, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nesutikdamas su tokiu nutarimu Pareiškėjo Atstovas padavė skundą prokurorui. Tačiau, Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras G. S. 2015-12-03 nutarimu atmetė Pareiškėjo Atstovo skundą.

Nesutikdamas su šiuo prokuroro nutarimu Pareiškėjo Atstovas jį apskundė apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi ir šis Pareiškėjo skundas buvo atmestas. Apylinkės teismas nurodė, kad aiškinantis Pareiškėjo nurodytas aplinkybes gautos administracinės bylos kopijos, papildomai apklaustas R. V., ir nustatyta, kad jo veikoje nėra subjektyviųjų veikos (vagystės) požymių, kadangi R. V. neturėjo tikslo užvaldyti automobilio, todėl turimi duomenys patvirtina, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 178 str. 2 d., o prokuroro priimtas nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsiliepimai į skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vadas – kuomet gaunamas skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką bei prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 str. 1 d.). BPK 168 str. 1 d. numatyti du atvejai, kuomet prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą : 1) kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, arba 2) yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra išimtinė prokuroro kompetencija. Joks teismas negali įpareigoti prokuroro atlikti konkretų ikiteisminį tyrimą. Tačiau, priimdamas sprendimus, tame tarpe – ir nutarimą atsisakyti pradėti arba nutraukti jau pradėtą ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro, jeigu jo įsitikinimas ir priimtas sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas konkrečios bylos duomenų visuma. Papildomai pažymėtina, jog ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas remiantis ne subjektyviu situacijos įvertinimu, o tik esant objektyvioms aplinkybėms, rodančioms, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika (BPK 166 str. 1 d.). Sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, preliminarus duomenų atitikimas BK išdėstytų nusikalstamų veikų dispozicijoms yra būtinas.

BK 178 str. 2 d. numato atsakomybę tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas, neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę naudotis, valdyti ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl nustatinėjant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma, o privalu aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y., kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis ypatingas tuo, kad pagrobimas yra tiktai tyčinis nusikaltimas – kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas, ir nori jį neatlygintinai užvaldyti, suprasdamas, kad savininkui ar kitam teisėtam valdytojui bus padaryta turtinė žala. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi taisyklės, jog atvejai kai tarp savininko ir asmens yra nusistovėjusi praktika leidžianti pastarajam naudotis daiktu savininkui sutikus, tačiau tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant, nėra laikoma vagyste (pvz., asmuo, kuriam savininkas leisdavo naudotis automobiliu, kartą juo pasinaudoja savininkui nežinant, po to grąžina automobilį ir kt.). Be to, pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi ir tokios nuomonės, kad laikinas, ne pasisavinimo tikslais, svetimo turto užvaldymas nėra laikomas pagrobimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2013, Kauno apygardos teismo nutartys Nr.1A-40-508-2014, Nr. 1A-172-397/2015).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad Pareiškėjas 2015-11-02 kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl to, kad jo manymu, R. V. 2015-10-28 savavališkai pasisavino, t. y. pavogė, jo automobilį nepaisant to, kokį atstumą jis nuvažiavo ir koks buvo jo tikslas (medžiagos 2 b. l.). Pareiškėjas savo paaiškinime nurodė, kad 2015-10-28 apie 11³⁰ val., kartu su R. V. savo automobiliu atvykęs prie (duomenys neskelbtini) savivaldybės, paliko automobilį aikštelėje su užvedimo rakteliais spynelėje bei jame sėdinčiu R. V. ir nuėjo į savivaldybę (medžiagos 7 b. l.). Pažymėtina, kad Pareiškėjas paaiškinime apie galimą automobilio vagystę nieko neužsiminė, o į atitinkamas institucijas dėl automobilio vagystės kreipėsi faktiškai praėjus nuo įvykio 5 dienoms. R. V. paaiškinime teigė automobilio neketinęs vogti – jis norėjo Pareiškėjo automobilį perstatyti į kitą vietą. Paaiškino, jog važiuodamas juto susidūrimą bei suprato, kad kliudė šalia esantį automobilį; nepaisant to, kad buvo išgėręs, tikslo pasisavinti automobilį neturėjo (medžiagos 8, 14 b. l.). Policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad buvo gautas pranešimas dėl neblaivaus vairuotojo sukelto eismo įvykio, po kurio, pastarasis persėdo į automobilio galinę sėdynę. Dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo R. V. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ATPK) ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-10-30 nutarimu jis buvo nubaustas pagal ATPK 126 str. 1 d. (medžiagos 9 – 10 b. l. ir Teismų sistemos „Liteko“ duomenys). Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, besiaiškinantiems sukelto eismo įvykio aplinkybes, nekilo jokių abejonių, kad R. V. veiksmuose yra kokių nors nusikalstamų veikų požymių, apart tai, kad jis sukėlė eismo įvykį būdamas neblaivus su ne jam priklausančia transporto priemone. Pats Pareiškėjas jiems apie galimą automobilio vagystę ar pasikėsinimą tai padaryti taip pat neužsiminė.

Kita vertus, iš bylos matyti, jog Pareiškėją ir R. V. siejo draugiški santykiai pagrįsti abipusiu pasitikėjimu. Tokią išvadą suponuoja faktai, kad Pareiškėjas iki savivaldybės atvyko su R. V. bei dar kitais asmenimis. Jis paliko R. V., kuris buvo pakankamai girtas, automobilyje ilgesniam laikui, spynelėje paliko netgi automobilio užvedimo raktelius, kas rodo, jog Pareiškėjas visiškai pasitikėjo R. V. Kita vertus, po įvykio R. V. niekur nepabėgo, nebandė automobiliu išvažiuoti iš aikštelės, nors pagal įvykio aplinkybes, jis pilnai tai galėjo padaryti, o tiesiog persėdo į automobilio galą. Todėl, kas visiškai pagrįstai akcentuota skundžiamuose nutarimuose, nėra akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių R. V. tyčią užvaldyti ir pasisavinti Pareiškėjo automobilį. Dėl sukelto eismo įvykio jis prisipažino, gailėjosi, ir buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 str. 1 d. Nors Atstovas su tokiu R. V. paaiškinimu ir nesutinka, tačiau tai nereiškia, kad R. V. nurodydamas su įvykiu susijusias aplinkybes bei paaiškindamas savo veiksmus bei siekiamą tikslą akivaizdžiai meluoja. Tuo labiau, kad Atstovas skunde taip pat nenurodė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti byloje nustatytas aplinkybes.

Aukštesniajam teismui pateiktame skunde Pareiškėjo Atstovas suformulavo prašymą pavesti prokuratūrai atlikti ikiteisminį tyrimą dėl slapto svetimo turto vagystės. Tačiau kaip minėta aukščiau, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra išimtinė prokuroro kompetencija. Joks teismas negali įpareigoti prokuroro atlikti konkretų ikiteisminį tyrimą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nors ir nėra įtvirtinti specialūs reikalavimai ikiteisminio tyrimo metu pateikiamų skundų formai bei turiniui, tačiau vadovaujantis baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 313 str. 1 d. nuostatomis, numatančiomis esminius bendruosius reikalavimus pateikiamiems apeliaciniams skundams (kurių natūralu, jog turi būti laikomasi pateikiant visus skundus), bene esminis reikalavimas skundui, jog jis būtų rašytinis ir apelianto pasirašytas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokiu pagrindu Atstovas teikė skundus savo vardu. Tiek įvykio tyrimo dokumentuose, tiek su skundais Atstovas nepateikė advokato orderio atstovauti A. B., kas turėjo būti padaryta pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 str. 1 d. Todėl Atstovo skundas apskritai negalėjo būti priimti nagrinėti.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus duomenis, skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju visiškai pagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Pareiškėjo 2015-11-02 pareiškimą, skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta. Naikinti ją nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Advokato Irmanto Ruželės skundą atmesti ir palikti galioti 2015 m. gruodžio 23 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.