Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-172-397/2015

Teisėjas Bronislovas Liatukas Proceso Nr. 1-24-1-00573-2013-9

2015 m. vasario 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Mikalauskienei, išteisintajam Č. S. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Ritos Mikalauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo Č. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (303 str. 5 d. 1 p.). Nukentėjusiojo G. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d.)

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. S., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 178 str. 1 d., t. y. kaltinus tuo, kad 2013-05-06 ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, būdamas (duomenys neskelbtini), Kaune, pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam G. G. priklausančius įrankius: akumuliatorinį suktuką „Hilti“ su akumuliatorių krovikliu ir dėže, bendros 800 litų vertės; kampinę pjaustyklę „Hilti“, 1000 litų vertės; kampinį šlifuoklį „Hilti“, 1100 litų vertės, tuo padarė nukentėjusiajam G. G. 2900 litų turtinę žalą.

Prokurorės nuomone, teismas padarė esminį proceso pažeidimą (LR BPK 369 str. 3 d.), t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, padarė išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas išanalizavo visus kaltinančius įrodymus, bet neįvertino įrodymų visumos ir priėmė neteisingą nuosprendį, išteisindamas Č. S., todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis (LR BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.), Č. S. pripažintinas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d., o vertinant tai, kad jis yra teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nusikaltimas yra priskiriamas prie nesunkių, Č. S. skirtina bausmė – laisvės apribojimas 1 metams su įpareigojimais.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą patenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius prokurorės apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, jog prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė įrodymų visumos analize. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog Č. S. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., todėl jis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad Č. S. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo požymių, ir šių išvadų prokurorės skundo argumentai nepaneigia. Nagrinėjamoje byloje, kolegija nenustatė jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui o teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją turto pagrobimas – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinis svetimo kilnojamojo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Pagrobimui būdingi padariniai: 1) nukentėjusiajam padaryta žala netekus turto; 2) kaltininko gauta nauda, perkėlus svetimą turtą į savo valdymą. Kaltininko tyčia pasireiškia suvokimu, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai savinasi svetimą turtą, numato, kad nukentėjusiajam bus padaryta žala, ir to nori. Kaltė – tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad užvaldo svetimą daiktą, neteisėtai ir neatlygintinai jį pasisavindamas, numato, kad turto savininkas ar teisėtas valdytojas jo neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai turi neapsiriboti pirmine jo forma, tačiau privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos po˛ymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Nagrinėjamuoju atveju svarbią ir lemiamą reikšmę turi aplinkybė, kaip Č. S. suvokė nukentėjusiajam G. G. priklausančių įrankų paėmimą ir nunešimą į lombardą. Tai yra ar jis buvo tikras, kad būtent toks jo veiksmas (o ne įrankių pardavimas nepažįstamiems asmenims) paskatins nukentėjusįjį G. G. atsiskaityti už jo darbą, be jokių neigiamų pasekmių nukentėjusiajam. Šios aplinkybės išaiškinimas svarbus siekiant objektyviai nustatyti Č. S. atsakomybę dėl jam inkriminuoto kaltinimo pagal BK 178 str. 1 d., kadangi vagystės objektas yra visų rūšių ir formų nuosavybė, vagystės dalykas – svetimas turtas, kuris grobimo metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui.

Nagrinėjamu atveju, kolegijos nuomone, jokių faktinių duomenų, kad Č. S. atliko kokius nors veiksmus, atitinkančius BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, nesurinkta. Pareikštas kaltinimas Č. S. bei apeliacinio skundo motyvai grindžiami tik prielaidomis.

Kaip matyti iš paties Č. S. parodymų teisiamojo posėdžio metu, pastarasis nurodė, jog baigus vieną objektą, visų žadėtų pinigų negavo, jį nuvežė prie kito objekto, liepė dirbti ten. Kaltinamasis vis prašė atiduoti skolą už darbus, kuri jau viršijo 1000 litų. G. žadėjo, bet nesumokėjo, tuomet jam trūko kantrybė, todėl jis paėmė įrankius ir nunešė į lombardą. G. pasakė, kad įrankius atiduos, kai gaus pinigus už darbą. Pastolių neėmė, paėmė akumuliatorinį suktuką, dėžę, kampinę pjaustyklę, kampinį šlifuoklį. Įrankiai buvo geros kokybės, už juos gavo 150 litų, juos užstatė mėnesiui su galimybe terminą pratęsti. G. paskambino ir sakė susitikti su R., kuri atvažiuos prie namų ir paduos pinigus, tačiau R. atvyko su pareigūnu. Kaltinamasis parodė, kur yra įrankiai, G. juos atgavo. G. liko skolingas už objektą Aleksote. Įrankius būtų tikrai atidavęs, būtų baigęs ir kitą objektą, bet nukentėjusysis nemokėjo. Įvykio dieną objekte kaltinamasis buvo gavęs daugiau visokių įrankių, tačiau paėmė tik tiek, kiek nukentėjusysis buvo skolingas. Kitų įrankių neėmė, viską paliko objekte, kuris rakinamas. Liko benzininis pjūklas, universalus perforatorius. Nežino, kur tie įrankiai, objekte liko kiti firmos darbuotojai, jie ten dirbo.

Tai, kad galutinai nebuvo atsiskaityta su Č. S. neneigė nei nukentėjusysis G. G., nei liudytoja R. B., kurie net nesugebėjo tiksliai nurodyti nei Č. S. sumokėtos pinigų sumos, nei juo labiau nesumokėtos.

Nukentėjusysis, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad suderėjo, jog už sienas mokės 1800 litų, atsirado ir papildomų darbų. Kaltinamajam vis reikėjo pinigų, taip jis iš R. gavo 1400 litų. R. rašėsi, kiek pinigų sumokėdavo, kaltinamajam sumokėjo 1400 litų per kelis kartus. Darbai liko nebaigti, visur buvo nebaigta smulki apdaila.

Liudytojos R. B. parodymais nustatyta, kad ji teigė sumokėjusi apie 1200 litų. Įrankius palikdavo užrakintus pastate. Įvykio dieną įrankiai buvo, ryte objekte dirbo kaltinamasis ir jo pagalbininkas. Jai po pietų atvykus minėtų darbuotojų nebuvo, įrankių taip pat nebuvo. Buvo kitų žmonių iš firmų. Ji iš karto paskambino nukentėjusiajam ir pasakė, kad nėra nei darbininkų, nei įrankių. G. paskambino kaltinamajam. Vėliau įrankius jie atgavo, nes kreipėsi į policiją. Kaltinamasis pasakė, kad įrankiai yra lombarde. Č. manė, kad jam už darbus nebuvo atsiskaityta, tai supykęs ir paėmė įrankius. Jam duodavo pinigus be parašo, sumokėjo 1000-1200 litų. Pirko patentus Č., G., mokėjo po 200-300 litų.

Liudytojo G. B. parodymais nustatyta, kad jis pinigus už darbą gaudavo iš R., pradžioje mokėdavo G.. Iš pradžių su juo už darbą buvo atsiskaitoma normaliai. Č. skundėsi, kad jam visko nesumoka, po to ir liudytojas pradėjo nebegauti visos sumos už atliktus darbus. Jam už darbus liko skolingi 250 litų, Č. - daug daugiau. Pastebėjo, kad G. ima apgaudinėti, visko nesumoka. Vėliau pinigus mokėjo R., sakė, kad G. tik tiek duoda pinigų. Liudytojas susirado kitą darbą, o Č. liko ten dirbti, darbai buvo dar nebaigti. Prašė G. mokėti, kiek sutarta, jis pasakydavo, kad atsiskaitys vėliau. Č. tikrai tų įrankių nepavogė, jis juos paėmė. Negali pasakyti, kur jis juos padėjo. G. kaltino ir jį prisidėjus prie įrankių dingimo. Vėliau G. sakė, kad įrankiai atsirado pas Č.. Č. irgi sakė, kad turi įrankius, paėmė, nes G. su juo iki galo neatsiskaitė, sakė, kai viską sumokės, visus įrankius atiduos. Č. įrankius laikė kaip užstatą. Vėliau įrankius jis grąžino G.. Č. buvo jau seniau sakęs, kad jei G. su juo pilnai neatsiskaitys, jis paims jo įrankius. Verslo liudijimą liudytojui išėmė G., anksčiau nei Č.. Nebuvo jokios kalbos, kad sumos už liudijimus bus atskaitytos iš uždarbio. Liudytojas dirbo Č. padėjėju.

Kaip matyti iš byloje esančio daiktų, dokumentų pateikimo protokolo, 2013-05-07 patvirtinama, kad Č. S. nurodė, kad jo paimti įrankiai buvo priduoti UAB (duomenys neskelbtini), iš kur jie ir buvo paimti policijos pareigūnų, dalyvaujant ir Č. S. (b.l. 8), o jų pridavimą patvirtina ir Č. S. iniciatyva pateikta sutartis, kuri dėl minėtų įrankių užstatymo, buvo sudaryta tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir Č. S..

Paminėtos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad Č. S. ne pagrobė svetimą turtą, o nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens teisę, tačiau šiais veiksmais G. G. didelės žalos jo asmens teisėms ar teisėtiems interesams nepadarė. Todėl Č. S. veiksmai turėtų būti vertintini kaip administracinės teisės pažeidimas – savavaldžiavimas, bet ne kaip nusikaltimas. Kiekviena nusikalstama veika yra pažeidimas, tačiau ne kiekvienas pažeidimas yra nusikalstama veika.

Priešingai, nei teigia savo apeliaciniame skunde prokurorė, jog nepagrįstai teismas Č. S. atžvilgiu taikė in dubio pro reo principą, nes neįvertino duotų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, o taip pat ir kitų nustatytų bylos aplinkybių, teisėjų kolegija mano, jog šis principas Č. S. atžvilgiu taikytas visiškai pagrįstai ir dėl to, jog Č. S. visas aplinkybes nurodė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, net gi anksčiau – kai nurodė, kur randasi įrankiai, nes dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusysis kreipėsi tik kitą dieną po įrankių suradimo. Č. S. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu gynėjo atsisakė ir savo nuoseklius parodymus grindė, nurodydamas aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo patvirtinti jo veiksmų visišką pagrįstumą, siekiant atgauti jam priklausantį atlyginimą, todėl tiek teismui, tiek teisėjų kolegijai abejoti jo parodymų nuoširdumu, o tai vertinti kaip sąmoningai sukurta gynybine versija, kad išvengti baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo, juolab, kad Č. S. savo veiksmų paėmus įrankius nei vienu momentu neneigė.

Darydamas išvadą dėl Č. S. kaltės nebuvimo pagal BK 178 str. 1 d., apylinkės teismas rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Prokurorės apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir tas išvadas pagrindžiančiais motyvais, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio pagrįstumui. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo Č. S. išteisintas pagal BK 178 str. 1 d., kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo Č. S. nuteisti pagal BK 178 str. 1 d., pagrindo nėra.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi BPK 51 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231; 2013, Nr. 79-4011) patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 14.2.3 p., pateikė teismui pažymą Nr. TP-7-(2.10)-300, patvirtinančią 48,27 Eur dydžio išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Č. S.. BPK 322 str. 1 dalyje nustatyta, kad teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šio įstatymo nuostata reiškia, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Be to, BPK 51 str. 3 d. numatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į šias Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, į išteisintųjų turtinę padėtį, kuri kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos yra sunki, į tai, kad apeliacinis procesas pradėtas pagal prokuroro skundą, sprendžia, jog išlaidos už Č. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jų neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Ritos Mikalauskienės apeliacinį skundą atmesti.