Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-09-24 · Administracinė byla Nr. A-822-1037-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-24
Bylos Nr.
A-822-1037-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
T. S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. A822-1037/2009
Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant atsakovo atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 225 863,67 Lt neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2002 m. spalio mėnesio iki 2007 m. rugsėjo mėnesio. Teismo posėdžio metu (nagrinėjant bylą pirmąja instancija) patikslino ginčo periodą, atsižvelgdama į įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatytą periodą ir prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 dienos iki 2007 m. rugsėjo 1 dienos, viso 214 853,68 Lt. Nurodė, kad atsakovu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įtrauktas dėl tos priežasties, kad jis turėtų dalyvauti vykdymo procese išmokant priteistus pinigus. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas ex officio turi spręsti klausimą dėl delspinigių už ne laiku sumokėtą atlyginimą priteisimo. Pareiškėja nurodė, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. dirbo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. 1993 m. kovo 18 d. – 2002 m. kovo 21 d. dirbo Konstitucinio Teismo teisėja. Pasibaigus Konstitucinio Teismo teisėjo devynerių metų kadencijai, Seimo 2002 m. spalio 3 d. nutarimu buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. Iš šių pareigų ji buvo atleista 2007 m. rugsėjo 24 d., sulaukus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Pareiškėja pažymėjo, kad teisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį teisėjo konstitucinį statusą, kurį nustato Konstitucijos nuostatos ir principai. Neatsiejamas teisėjo konstitucinio statuso elementas yra teisėjų ir teismų nepriklausomumas. Iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kyla teisėjo atlyginimo, kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas. Tai suponuoja valstybei pareigą nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę, apsaugotų teisėjus tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos (Konstitucinio teismo 2001-07-12, 2007-10-22 nutarimai ir kt.). Pažymėjo, kad Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas. Bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. (Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimas). Pareiškėja nurodė, kad jos buvimo Konstitucinio Teismo teisėja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja laikotarpiu teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas buvo nenuoseklus ir nesuderinamas su konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo reikalavimais. Pareiškėjos manymu, kad ginčijamas teisėjų atlyginimų sumažinimas nebuvo laikinas ir nebuvo grindžiamas itin sunkia valstybės ekonomine ir finansine padėtimi. Net ir tuo atveju, jeigu valstybėje būtų susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, turėtų būti proporcingai mažinami visų valstybės valdžią vykdančių institucijų pareigūnų atlyginimai, mokami iš valstybės biudžeto, tuo tarpu nurodytu laikotarpiu šių pareigūnų (Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės narių ir kt.) atlyginimai nebuvo sumažinti. Pareiškėjos manymu, atlyginimų sumažinimas tik teisėjams reiškia, kad tai buvo diskriminacinio pobūdžio teisinis reguliavimas. Pareiškėjos nuomone, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimų koeficientą 2,5 neteisėtai sumažinus iki 1,75, buvo pažeistos jos teisės, nes būdama Konstitucinio Teismo teisėja, o vėliau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, gavo mažesnį atlyginimą, nei buvo nustatytas Vyriausybės 1997-04-24 ir 1997-06-30 nutarimais Nr. 666 ir 689. Pareiškėja pažymėjo, kad teisės aktų nustatyto dydžio atlyginimas yra Konstitucijos saugoma teisėjo nepriklausomumo garantija, todėl turi būti ginama nuo pažeidimo tiesiogiai taikant Konstituciją. Konstitucijos taikymas šiuo atveju būtinas, nes valstybėje iki šiol teisėjų atlyginimų santykiai nėra įstatymu tinkamai sureguliuoti. Konstitucinis Teismas 2006-08-08 sprendime pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatytas teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas, kuris liko galioti po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimas, yra neišsamus, nepakankamai apibrėžtas, stokoja teisinio aiškumo ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą bei nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas. Konstitucinis Teismas nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks atlyginimas, negu tame teisme jau dirbančiam teisėjui, jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti.

Atsiliepimas

Vyriausybė, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir teismo prašė taikyti senatį. Pažymėjo, kad nesant Teismų įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal įstatymo analogiją, turėtų būti taikomas darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra taikytina civilinio kodekso 1.134 straipsnio 3 dalies nuostata, nes darbo santykiai savo prigimtimi artimesni ginčo santykiams. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-01-18 nutartyje nurodė, kad bylą nagrinėsiantis teismas turėtų svarstyti apie galimybę taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuluotą praktiką dėl taikytinų terminų reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad nesant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją yra taikytinas darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Atsakovas pažymėjo, kad administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl susijusių su darbu išmokų priteisimo, senaties terminą sieja su Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktą, kurio pagrindu buvo priskaičiuotos susijusios su darbo išmokos. Mano, kad termino pradžia šiuo atveju skaičiuotina nuo pareiškėjos sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento (2000 m. sausio mėnesio). Taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-01-18 nutartimi, išnagrinėjęs apeliacinį skundą analogiškoje byloje, pažymėjo, kad asmenų teisių gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas tais atvejais, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į teismą, o teismas, suabejojęs teisės akto, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, konstitucingumu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tačiau Konstitucinis Teismas nutraukia pradėtą teiseną dėl to, kad byloje taikytino teisės akto galiojimas yra pasibaigęs. Mano, kad šios taisyklės plečiamai aiškinti negalima ir priėjo išvadą, kad asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinę teismą, praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovo nuomone, solidarioji atsakomybė reikalavimui dėl negauto atlyginimo priteisimo netaikytina. Iš su skundu pateiktų skaičiavimų atsakovės atstovui nėra aišku, ar apskaičiuota prašoma atlyginimo dalis su privalomais mokesčiais valstybei. Pažymėjo, kad šioje byloje turėtų būti taikomas darbo kodekso 298 straipsnis, kadangi Teismų įstatymas nenustato specialiosios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams. Teismo posėdyje atstovas pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė, jog jos darbo užmokestis sumažėjo, nes periodo pradžioje ir pabaigoje ji gavo tokį patį darbo užmokestį. Pažymėjo, kad Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizės, atliktos civilinėse bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007 12 punkte nurodyta, jog negalima teigti, kad sunki valstybės finansinė padėtis apsibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos – 2006 metų.

Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad jis atsakovu įtrauktas nepagrįstai. Nurodė, kad atsakovas – tai asmuo, kuris turi tam tikrą pareigą pareiškėjui, tolygią pareiškėjo reikalavimo teisei, todėl tarp pareiškėjo ir atsakovo turi būti tam tikras materialinis teisinis santykis, apibrėžtas pareiškėjo teise reikalauti ir atsakovo pareiga atsakyti. Atsakovas pažymėjo, kad teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno. Teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas atlieka tik formalų veiksmą – išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Skunde ginčijamas teisėjo atlyginimo atitinkamu laikotarpiu dydis ir jo nustatymas, kaip išimtinė valstybės prerogatyva, negali ir nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareiga.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės T. S. iš Lietuvos valstybės 129 455 Lt (vienas šimtas dvidešimt devyni tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt penki litai). Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 1990 m. gegužės 3 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-182 „Dėl Lietuvos Respublikos aukščiausiojo Teismo teisėjų išrinkimo“ buvo išrinkta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. 1993 m. kovo 18 d. Seimo nutarimu Nr. I-100 „Dėl Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ ji 9 metams buvo paskirta Konstitucinio Teismo teisėja. Seimo 2002 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. IX-1117 „Dėl T. S. skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja“ (b. l. 4) T. S. buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. Ji šias pareigas ėjo iki 2007 m. rugsėjo 24 d., iki Seimo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. X-1279 „Dėl T. S. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos pareigų“ (b. l. 5) buvo atleista iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, sukakus įstatymo nustatytam pensiniam amžiui.

Teismas nustatė, kad iki 2000 m. sausio 1 d. teisėjų atlyginimai buvo apskaičiuojami pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Nuo 2000 m. sausio 1 d. teisėjams buvo mokamas atlyginimas pagal LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, pagal kurį atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl teisėjų atlyginimo sumažinimo pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotinas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007-02-21 nutartyje, priimtoje analogiškoje nagrinėjamai bylai byloje Nr. 3K-P-187/2007 nustatė aplinkybes, kurioms esant teisėjams gali sumažinamas atlyginimas: teisėjų atlyginimų sumažinimas galimas tik tada, kai valstybėje yra itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai padaryti galima tik įstatymu ir tik laikinai; sumažinimas galimas laikantis proporcingumo reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-01-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas dėl teisėjų atlyginimo priteisimo, nustatė, kad „vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklė trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą.“ Nustatydamas pagrindą atlyginimų sumažinimui bei periodą, kuriuo laikytina, jog teisėjų darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 2A-3/2007, kurioje konstatuota, jog valstybės turtinė padėtis 1999 metais buvo sunki ir pagerėjo tik nuo 2003-01-01. Tokia išvada buvo padaryta remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta ekspertize, atlikta civilinėse bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007. Šioje ekspertizės išvadoje konstatuojama, kad „apibendrinus nagrinėtus rodiklius, galima teigti, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių.“ (Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizės išvadų 6 punktas). Teismas pažymėjo, kad krizės buvimą konstatavo ir Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Situacijos, kai 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, teismo vertinimu, įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000-2001 metams; minėtos ekonominės-finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Teismas priėjo išvadą, kad Vyriausybė dėl susiklosčiusios sunkios padėties turėjo pagrindo 1998-12-28 nutarimu sumažinti darbo užmokestį teisėjams. Sunkios ekonominės padėties periodas truko iki 2003-01-01. Vadinasi, nuo šio laiko atlyginimų sumažinimo pagrindas išnyko ir minėtas nutarimas neturėjo būti toliau taikomas, nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas.

Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad atlyginimų sumažinimas buvo diskriminacinio pobūdžio. Pažymėjo, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto. 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Teismas pastebėjo, kad tokiu būdu teisėjams atlyginimas buvo sumažintas mažiausiai, o kitoms asmenų grupėms taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas buvo iš viso panaikintas. Pažymėjo ir tai, kad iki 1998-12-28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo aukštesnių distancijų teisėjų atlyginimai, lyginant su apylinkių teismų teisėjų atlyginimais, buvo neproporcingai dideli. Apylinkių teismų teisėjų atlyginimai nebuvo keliami ir šis nemotyvuotas atitrūkimas nebuvo šalinamas. Dėl to, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad atlyginimo koeficiento sumažinimas buvo neproporcingas.

Nustatė, kad pareiškėjai dirbant Konstitucinio Teismo teisėja, jai atlyginimas buvo mokamas vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 16 straipsnio nuostata, kuri numatė, kad Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30 proc. didesnis negu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas. Todėl pareiškėjai, kaip Konstitucinio Teismo teisėjai, atlyginimo dydis buvo susijęs su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams mokamu atlyginimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams iki 2000 m. sausio 1 d. atlyginimas buvo apskaičiuojamas pagal tuos pačius aukščiau minėtus nutarimus, kaip ir kitų instancijų teismų teisėjams. Vadinasi, jiems atlyginimų koeficientas taip pat buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teisėjų darbo užmokestis nustatomas viešai skelbiamais ir visiems prieinamais Vyriausybės nutarimais. Nustačius darbo teisėju faktą, papildomas įrodinėjimas, kad darbo užmokestis buvo sumažintas, nereikalingas – tai laikytina visuotinai žinoma aplinkybe (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai pradėjus dirbti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, jai atlyginimas buvo skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Įvertinęs Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime suformuotą taisyklę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų, ir aplinkybę, kad iki tapdama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, pareiškėja buvo Konstitucinio Teismo teisėja, teismas konstatavo, kad pareiškėja pagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, nes jai atlyginimas dirbant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja turi būti skaičiuojamas laikantis vienodų taisyklių, kaip ir kitiems Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu, įvertinęs ginčo objekto – teisėjo darbo užmokesčio – prigimtį, nagrinėjamu atveju teismas taikė įstatymo analogiją – taikė darbo teisės normos, numatytas darbo kodekse. Pažymėjo, kad teisėjams Darbo kodeksas, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, taikomas subsidiariai, t. y. kai tam tikro klausimo nereglamentuoja specialus įstatymas, reguliuojantis atitinkamos kategorijos valstybės tarnautojų veiklą (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, suformuota taisykle, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio, todėl sprendžiant klausimus, susijusius su darbo užmokesčiu, gali būti taikomos kitų teisės aktų nuostatos, tame tarpe ir Darbo kodekso). Teismas pastebėjo, kad teisėjų atliekamos funkcijos savo prigimtimi artimos valstybės tarnautojo funkcijoms, o gaunamo atlygimo paskirtis yra tokia pati – atlygis už atliktą darbą. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas, šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jei šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Teismas pažymėjo, kad aiškinantis, ar pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą, būtina nustatyti šio terminio pradžios momentą. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia tokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsakovas pareiškėjai nuo 2003 m. kiekvieną mėnesį mokėdamas sumažintą atlyginimą, darė tęstinį pažeidimą. Todėl teismas, vadovaudamasis civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalies nuostata, priėjo išvadą, kad darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti kiekvieną mėnesį iš naujo, todėl taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjai priteistina neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. sausio 8 d., kadangi skundą teismui pareiškėja pateikė 2008 m. sausio 8 d. Teismas sutiko, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti dieną, kada pradėjo gauti sumažintą darbo užmokestį, todėl atsižvelgiant į civilinio kodekso 1.131 straipsnį, kuriame numatyta, kad ieškinio termino pabaiga yra pagrindas ieškiniui atmesti konstatavo, kad pareiškėjai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005-01-08 iki 2007-09-01 (ginčo periodo paskutinė diena), viso – 129 455 Lt (už 2005 m. sausio 8 d. – 2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpį – 48 178,47 Lt + už 2006 m. sausio 1 d. – 2006 m. gruodžio 31 d. laikotarpį – 50 922,06 Lt + už 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu – 30 354,47 Lt), t. y. už trejus metus nuo skundo teisme gavimo dienos. Pastebėjo, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numato darbo kodekso 298 straipsnis – treji metai. Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui, jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Kadangi buvo taikyta trejų metų ieškinio senatis, terminas, už kurį pareiškėjai priteistina suma, neviršija darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto termino, už kurį asmeniui gali būti priteisimas atlyginimas.

Pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktai reikalauja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tinkamai suformuluotų savo reikalavimą (skundo dalyką) ir nurodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo faktinį pagrindą). Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnis nustato, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, tačiau tokio tikslinimo pareiškėja nedarė. Administracinis teismas, net ir turėdamas pareigą būti aktyvus nagrinėjant administracines bylas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis), neturi teisės keisti reikalavimo pagrindo arba dalyko savo iniciatyva ir nagrinėjant bylą išeiti iš reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-05-03 sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-436/2003). Administracinis procesas vyksta pagal skirtingas taisykles, nei civilinis procesas. Civilinio proceso kodekso 417 straipsnio nuostata, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, netaikoma nagrinėjant ginčą administraciniame teisme, nes pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį – nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra nuorodos į civilinio proceso kodekso 417 straipsnį. Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, teismas nepasisakė dėl pareiškėjai priteistinų delspinigių pagrįstumo, kadangi tai nėra šioje byloje nagrinėjamo skundo dalykas, o teismas ex officio šio klausimo spręsti neturi teisės.

Teismas pastebėjo, kad iš esmės pareiškėja nereiškė reikalavimų Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Asmens galimas dalyvavimas išieškojimo procese gali būti aplinkybe, dėl kurios tas asmuo dalyvauja trečiuoju suinteresuotu asmeniu, bet ne atsakovu. Atsakovu yra asmuo, kuriam reiškiamas materialinis reikalavimas. Dėl paminėtų aplinkybių skundą vieno iš nurodytų atsakovų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – atžvilgiu teismas atmetė.

III.

Pareiškėja T. S. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 118 – 121) prašo pakeisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą: panaikinti nurodyto sprendimo dalį, kuria atmesta reikalavimo dalis, ir visiškai patenkinti jos patikslintą reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d. (iš viso 214853,68 Lt). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė ABTĮ 76 straipsnyje įtvirtintą pareigą įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.

2. Teismas, apeliantės manymu, neteisingai ginčo objektą apibūdino kaip teisėjo darbo užmokestį. Pažymėjo, kad teismas yra teisingumą vykdanti valstybės valdžios institucija (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniai); valstybė moka teisėjui ne darbo užmokestį, o teisėjo atlyginimą; nagrinėjamojoje byloje ginčo objektas yra teisėjo atlyginimas. Be to, teismas sprendime nenurodė, pagal kokius šiuo atveju turinčius reikšmės kriterijus vertina teisėjo atlyginimo prigimtį. Teismas sprendime nevertino pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje nurodytų argumentų apie tai, kad išskirtinis teisėjo konstitucinis statusas, kurį nustato įvairios Konstitucijos nuostatos ir konstituciniai principai, lemia tai, jog teisėjo atlyginimo prigimtis iš esmės skiriasi nuo kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų pareigūnų ir nuo valstybės tarnautojų atlyginimų prigimties.

3. Teismas nevertino to, kad bylose dėl teisėjų atlyginimo priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymas bei šio kodekso 298 straipsnyje konkrečiu terminu apibrėžtas priteistinų išmokų ribojimas gali būti traktuojami kaip neproporcingas ir todėl netinkamas bei nepagrįstas šios teisėjų ir teismų nepriklausomumo materialinės garantijos sumažinimas. Reikalavimui dėl nuostolių, atsiradusių nuo 2003 m. pradžios valstybei neteisėtai nemokėjus dalies teisėjo atlyginimo, taikytinas Civilinio kodekso 1.125 str. 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris labiausiai atitiktų iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą. Tokia yra bendrųjų teismų praktika šios kategorijos bylose (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimas civ. byloje Nr. 2-1304-48/2008 ir kt.).

4. Tas pats teismas tokiose analogiškose bylose taikė Civilinio kodekso normas ir netaikė Darbo kodekso normų, priteisė pareiškėjams neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2003 m. sausio 1 d. (2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3595-437/2008, 2008 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3918-437/2008 ir kt.). Teismas, kitaip išspręsdamas ginčą šioje byloje, pažeidė ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą nenukrypti nuo formuojamos vieningos teismų praktikos.

Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybė apeliaciniu skundu (b. l. 124 – 126) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteistas atlyginimo skirtumas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Pažymi, kad Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekspertizės akte, pateiktame šioje byloje, konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t.y. iki 2006 m. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė pakeitė 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio ir buvo proporcingas. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, nevertino atsakovo pateiktų įrodymų bei argumentų, neatskleidė šiai bylai reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas. Be to, pažymi, kad pareiškėja T. S. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja paskirta 2002 m. spalio 3 d., todėl negalima teigti, kad jos atlyginimas tuo laikotarpiu buvo sumažintas.

Atsiliepimas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsiliepimuose į apeliacinis skundus (b. l. 129, 133) pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje. Nurodė, kad atsakovas – tai asmuo, kuris turi tam tikrą pareigą pareiškėjui, tolygią pareiškėjo reikalavimo teisei, todėl tarp pareiškėjo ir atsakovo turi būti tam tikras materialinis teisinis santykis, apibrėžtas pareiškėjo teise reikalauti ir atsakovo pareiga atsakyti. Atsakovas pažymėjo, kad teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno. Teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas atlieka tik formalų veiksmą – išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Skunde ginčijamas teisėjo atlyginimo atitinkamu laikotarpiu dydis ir jo nustatymas, kaip išimtinė valstybės prerogatyva, negali ir nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareiga.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjos reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu, tai yra pareiškėja siekia prisiteisti savo darbo užmokesčio dalį, kuri jai nebuvo mokama nuo 2002 m. spalio mėn., pagal minėtą nutarimą sumažinus darbo užmokestį, skaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėja, remdamasi atitinkamais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 104 ir 109 straipsniais garantuotu teismų ir teisėjų nepriklausomumu. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti teisėjams atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjos teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2002 m. spalio mėnesio iki 2003 m. sausio 1 d., nepagrįstumo.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėja T. S. buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėja 2002 m. spalio 3 d. ir kad nuo pat pirmos dienos, kai ši teisėja pradėjo eiti minėtas pareigas, jai buvo mokamas atlyginimas, paskaičiuotas taikant 1,75 tarnybinio atlyginimo koeficientą, tai yra pareiškėja neįrodė, kad jai darbo atlyginimas buvo sumažintas, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos, o teisėjų vienodo teisinio statuso principas reiškia, kad teisėjų materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos tik pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėju trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų atveju) teisėjams. Taigi tos pačios teismų sistemos ir tos paties grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat ir į tai, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatos teisėjų nediferencijuoja pagal tai, kada jie pradėjo eiti teisėjo pareigas. Remdamasi aukščiau minėtu teisėjų kolegija sprendžia, kad su minėtu teisėjų vienodo teisinio statuso principu nesuderinama būtų tokia padėtis, kad tos pačios grandies teisme teisėjų atlyginimai būtų skaičiuojami pagal skirtingas metodikas ir skirtųsi dydžio prasme tuo pagrindu, kada teisėjai pradėjo eiti savo pareigas.

Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje yra pritaikęs ieškinio senatį. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius formuoja praktiką, kad jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, byla Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair-novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“ ir kt., byla Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje R. L. v. V. L., byla Nr. 3K-3-206/2009), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad klau­si­mą, ar kon­kre­čios ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­tys yra svar­bios ir su­da­ro pa­grin­dą jį at­nau­jin­ti (CK 1.131 straips­nio 2 da­lis), teis­mas tu­ri spręs­ti va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pais, at­si­žvelg­da­mas į ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no truk­mę (ben­dra­sis ar su­trum­pin­tas), gin­čo es­mę, ša­lių el­ge­sį, ieš­ki­nio se­na­ties tei­si­nio ins­ti­tu­to es­mę ir pa­skir­tį (CK 1.5 straips­nio 3–4 da­lys, 2002 m. CPK 3 straips­nio 6 da­lis) bei į ki­tas reikš­min­gas by­los ap­lin­ky­bes. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai teisėjų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kurio nuostatomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laikotarpiu) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino.

Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, teisėjų kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas, dėl to pareiškėjai priteistina neišmokėto atlyginimo dalis už trejus metus, susidariusi nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. rusėjo 1 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikęs ginčo teisiniams santykiams trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą DK 27 straipsnio 2 dalyje, netinkamai taikė teisės aktus ir pažeidė materialinės teisės normas, ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį (ABTĮ 143 str.), dėl to pareiškėjos T. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas šiuo požiūriu keistinas. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas atmestinas.

Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančioje 2007 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo pažymoje Nr. (2.18) -11K-212 apie teisėjai T. S. neišmokėtą atlyginimą (b. l. 6) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjai nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydžius. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi pagrindo nesiremti šiais duomenimis. Spręsdama bylos nagrinėjimo iš esmės klausimą, kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos skundo reikalavimą grąžinti jai (priteisti) iki 2007 m. rugsėjo 1 d. nesumokėto teisėjo atlyginimo dalį, priteistina pareiškėjai teisėjo atlyginimo dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2007 m. rugsėjo 1 d. trejus dirbtus metus. Taikydama nurodytus pareiškėjai priteistinų darbo užmokesčio dalių apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai T. S. priteistina – 147 359 Lt (vienas šimtas keturiasdešimt septyni tūkstančiai trys šimtai penkiasdešimt devyni litai) teisėjo atlyginimo suma.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad teismo posėdyje pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo nutarties įvykdymo nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, susijusią su T. S. priteistinos sumos dydžiu, ir išdėstyti ją taip: priteisti pareiškėjai T. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 147 359 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt septynis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt devynis litus), suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais, teisėjo atlyginimo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vaida Urmonaitė-MaculevičienėRičardas PiličiauskasSkirgailė Žalimienė